Baimę kėlęs Izraelis tapo antraisiais namais

Paskutiniąsias atostogų dienas Tel Avive leidusį krepšininką Virginijų Praškevičių sutrikdė iš Lietuvos atskriejusi žinia, jog jis nebekviečiamas į šalies vyrų rinktinę rengtis Atėnų olimpinėms žaidynėms.

Nurijęs karčią piliulę, 30-metis 206 cm ūgio puolėjas pareiškė, kad jo karjera nacionalinėje komandoje baigėsi.

Izraelio vicečempionu su “Hapoel” ekipa tapęs patyręs krepšininkas iš Lietuvos buvo vienas svarbiausių klubo žaidėjų praėjusį sezoną. FIBA Europos lygos (FEL) turnyre, kur “Hapoel” užėmė trečiąją vietą, V.Praškevičius aikštėje praleisdavo vidutiniškai po 32 minutes - daugiausia iš visos komandos. Jis vidutiniškai pelnydavo po 12,7 taško (3-ias rezultatas komandoje) ir atkovodavo po 5,1 kamuolio (2-as rezultatas).

Izraelio čempionate lietuvis buvo išrinktas į geriausių metų naujokų penketą.

Nenori sėdėti ant suolo

- Kaip vertinate Lietuvos rinktinės trenerio sprendimą nekviesti Jūsų net į treniruočių stovyklą, nors buvote įtrauktas į oficialų kandidatų sąrašą?

- Treneris renkasi žaidėjus. Jis turi savo žaidimo modelį ir žino, kurie krepšininkai geriausiai jį atitiktų. Tad jo valia, kuriuos iš mūsų pasirinkti.

Gali žaisti idealiai, bet jeigu treneris nenorės, tavęs nekvies. Todėl negaliu pykti dėl tokio sprendimo.

Tačiau Antano Sireikos žodžiai, jog Izraelio čempionate niekuo nepasižymėjau, mane įskaudino. Tai yra nesąmonė. Galėjo paprasčiausiai pasakyti - yra kitų krepšininkų, kurie labiau tinka jo žaidimo planui, ir nebūtų jokios problemos. Viskas - rinktinei dedu tašką, nes nusibodo svarstymai - ims ar neims. Iš tiesų auga perspektyvus jaunimas, kiek mačiau, jų galimybės yra didelės. Tad rinktinė žaidėjų nepritrūks.

- Atrodo, prailginęs atostogas nelabai liūdite?

- Jeigu atvirai, mane nelabai viliojo galimybė vėl sėdėti ant suolo kaip Europos čempionate. Aš norėčiau atstovauti Lietuvai, bet ne sėdėdamas ant atsarginių suolo. Iškovojome Švedijoje aukso medalius, džiaugiausi kaip ir visa Lietuva, tik nejaučiau, kad ir aš pats medalį būčiau laimėjęs - juk sėdėjau ant suolo ir plojau. Mano supratimu, neteisinga kalbėti ir apie tai, kad Europos čempionate prastai pasirodžiau - bet kuris krepšininkas, išleistas į aikštę tiek pat kiek aš, padarys lygiai tą patį. O iš po krepšio kartą neįmečiau ne tik aš, bet ir lyderiai.

Be to, Lietuvos rinktinėje nuo Jono Kazlausko laikų daugiau taikoma tokia žaidimo schema, pagal kurią “ketvirtieji” numeriai beveik nenaudojami. Juk ir Darius Songaila Europos čempionate žaidė turbūt ne daugiau kaip 20 minučių. Bet tai jokiu būdu ne priekaištas, nes toks žaidimas, kaip rodo rezultatai, visiškai pasiteisino.

Sezono pabaigą sutrikdė liga

- Kaip manote, ar jau sužaidėte savo geriausias rungtynes?

- Tikiuosi, kad jų dar bus ne vienerios. Šį sezoną geriausias mano mačas buvo sužaistas prieš Eurolygos čempioną “Maccabi”, kai mūsų komanda įtikinamai laimėjo, o aš prie pergalės prisidėjau 25 taškais. Į Jeruzalės “Hapoel” krepšį esu įmetęs 29 taškus, tačiau tuomet pralaimėjome, tad ir aš negalėjau labai džiaugtis savo žaidimu.

- Kaip klubo vadovai įvertino šio sezono “Hapoel” pasiekimus?

- Įvykdėme beveik visus mums iškeltus tikslus - po ilgos pertraukos tapome šalies vicečempionais, patekome į FEL finalo ketvertą, tik nepatekome į Izraelio taurės turnyro finalą. Aišku, FEL finalo ketverto varžybose jau norėjome patekti į finalą, bet nepavyko, nors trečioji vieta turnyre klubo vadovus tenkino.

- Regis, “Hapoel” vadovams buvo pavykę suburti tikrą bendraminčių kolektyvą?

- Iš tiesų turėjome neblogą komandą, tačiau baigiantis sezonui mūsų žaidimą išderino pagrindinių krepšininkų traumos ir ligos. Todėl ir Izraelio čempionato finale mums nepavyko. Mane buvo užklupusi liga, gydytojai įtarė sinusitą, teko gydytis gulint lovoje, vartoti antibiotikus. O kaip po to gali gerai sužaisti? Vienam mūsų lyderių Janivui Grynui, kuris jau galvoja apie NBA, lūžo nykštys, bosnis Žasminas Hukičius susižeidė petį, ilgai nesportavo, o tik grįžęs į aikštę patyrė kojos traumą. Finale kovojome prieš tai negalėję normaliai treniruotis, todėl buvo sunku tikėtis įveikti “Maccabi”.

Nesikratė juodo darbo aikštėje

- Aikštėje praleisdavote daugiausia laiko iš visų komandos žaidėjų. Vadinasi, treneriai Jumis pasitikėjo?

- Tikrai negalėčiau skųstis pasitikėjimo stoka. Su treneriais labai gerai sutariau, jaučiau jų palaikymą. Nors ne visada pelnydavau daug taškų, tačiau žaidžiau komandai, to iš mūsų ir buvo daugiausia reikalaujama - komandinio žaidimo. Atlikdavau daug juodo darbo gindamasis. Sezono metu būdavo renkami įvairūs penketai, žinau, kad kažkuriuo metu buvau renkamas į geriausiai besiginančių krepšininkų penketą. Kai pasakiau treneriui, kad manęs nebekviečia į Lietuvos rinktinę dėl to, kad Izraelio čempionate nieko ypatinga neparodžiau, jį ištiko kone šokas. Sako, duok mūsų telefonus, nusiųsime vaizdo įrašus, kad lietuviai pamatytų, jog tu gerai žaidei.

- Kokie santykiai buvo su ekipos draugais?

- Apie komandą ir jos žaidėjus galiu atsiliepti tik gerai. Buvau nustebintas labai šiltų tarpusavio santykių, nemažai visi bendraudavome už aikštės ribų. Jeigu tik prireikdavo kokios pagalbos, visi skubėdavo padėti. Visose komandose, kur žaidžiau, krepšininkų santykiai buvo draugiški, tačiau Izraelyje jie buvo ypatingi. Visi žydai man padarė labai malonių žmonių įspūdį.

Prie skausmo įprato

- Ar dideli fiziniai krūviai tekdavo “Hapoel” žaidėjams?

- Ne. Gal negalėčiau jų pavadinti juokingais, bet taip mažai dar niekada nesitreniravau. Kiek kalbėjau su kitų komandų žaidėjais, tai mūsų ir “Maccabi” treniruotės, pasak jų, būdavo sunkiausios. Bet man atrodo, kad aš būdamas vaikas daugiau sportuodavau. Antra vertus, šio sezono Izraelio komandų rezultatai lyg ir neleidžia abejoti jų treniruočių metodika - “Maccabi” laimėjo Eurolygą, Jeruzalės “Hapoel” - ULEB taurę, mes patekome į FEL finalo ketvertą. Tad galbūt didžiulių fizinių krūvių ir nereikia. Nors, manyčiau, jauniems žaidėjams tokia metodika netinkama, ji galbūt pasiteisina dirbant su vyresniais krepšininkais.

- Anksčiau Jus vargindavo Achilo sausgyslių skausmai. Ar šios problemos nebeliko?

- Kojas kartais paskauda. Jaučiu ir kelių skausmus, bet jau įpratau prie to. Turbūt nėra nė vieno krepšininko, kuriam ko nors neskaudėtų. Kai skausmas paaštrėdavo, padarydavo procedūras, suleisdavo vaistų, ir toliau varydavau. Šiuo atžvilgiu gerai, kad fiziniai krūviai nebuvo dideli.

Saugumo darbuotojai žaidėjams netrukdė

- Praėjusį rudenį nebuvo baisu vykti į nelabai ramią šalį?

- Kaip rodo įvykiai, Ispanija yra labiau nerami šalis. Aišku, per Izraelio televiziją esame matę vaizdų apie sprogimus ir šioje šalyje. Labiau pavojinga gyventi galbūt būtų Jeruzalėje, bet Tel Avive gyvenimas tekėjo gana ramiai. Tiesa, prieš išvykstant į Izraelį tikrai nerimavau, žmoną Živilę su dukra iš pradžių palikau Lietuvoje. Tačiau po mėnesio jos atvyko į Tel Avivą ir džiaugėsi gyvenimu šioje šalyje. Kiek pastebėjome, Tel Avive labai didelis dėmesys skiriamas saugumui. Živilė kartą matė, kaip gatvėje už lango buvo neutralizuojama “bomba” - gatvėje radus neaiškų paliktą paketą, atlėkė visos specialiosios tarnybos, jis buvo apžiūrėtas visomis įmanomomis šiuolaikinėmis priemonėmis, kol buvo įsitikinta, jog tai - ne sprogmuo. Atitinkamos Izraelio struktūros dirba labai profesionaliai, jos tikrina kiekvieną įtartiną radinį.

- Turbūt ir Jūsų komandą saugumo darbuotojai saugojo kiekviename žingsnyje?

- Keliaujant po Izraelį mūsų saugumiečiai nelydėjo. Jų rūpestį jausdavome tik užsienyje. Tuomet laukdavome toliau nuo autobuso, kol pareigūnai patikrins jo vidų. Tas pats būdavo ir viešbučiuose. Tačiau jie niekada man netrukdė, žinojau, kad jie yra šalia, ir tiek. Beje, tai labai malonūs žmonės kaip ir visi žydai.

Jautė drebančią žemę

- Kai žaidėte Turkijoje, reikėjo baimintis ne teroro išpuolių, bet žemės drebėjimų, juk esate su žmona išgyvenę nedidelių žemės virpėjimų Stambule?

- Stambule ne kartą net nesupratome, kad virpa žemė, todėl didelio išgąsčio nebuvome patyrę, nors ten gyvenome tuo metu, kai Turkijoje įvyko vienas didžiausių žemės drebėjimų, nusinešęs tūkstančių žmonių gyvybę. Nedidelį drebėjimą jautėme ir Tel Avive. Aš tuo metu sporto salės rūbinėje rengiausi treniruotei ir nieko nepajutau, o likusi namuose Živilė su dukra truputį spėjo išsigąsti.

- Galbūt jau žinote, kur žaisite kitą sezoną?

- Dar ne. Jau buvo pasiūlymų iš Rusijos, tačiau netraukia vykti į šią šalį. Žiūrėsiu, ką agentas pasiūlys. Mane išlaikyti norėtų ir “Hapoel”. Aš pats sutikčiau likti Izraelyje, tačiau kol kas nėra aišku, kokį biudžetą klubas turės kitą sezoną, nes dabartinis savininkas, valdantis 95 proc. klubo akcijų, trečdalį jų nori parduoti.

- Kaip praleisite atostogas?

- Būsiu su šeima Lietuvoje. Netrukus jau pradėsiu po truputį judėti, pradėsiu rengtis naujam sezonui, kad atvykęs į komandą jau būčiau parengęs savo kūną darbui.

Šeima džiaugėsi gyvenimu Izraelyje

V.Praškevičius pajuokauja, jog galbūt kada nors į olimpiadą vietoje jo nuvyks dukra Eva. Pustrečių metų mergaitė ūgiu prilygsta 4-5 metų vaikui. Ž.Praškevičienė mielai linkėtų dukrai krepšininkės karjeros, nors tėtis sako, kad pirmiausia vertėtų dukrai lankyti plaukimo treniruotes.

Į Lietuvą Praškevičiai grįžo prieš 10 dienų - Izraelyje jie dar atostogavo, aplankė įžymiąsias šios šalies vietas. Graži šalis jiems padarė įspūdį.

Tel Avive klubas lietuvio šeimai skyrė erdvų per du aukštus įrengtą butą, nuo kurio iki jūros - vos 5 minutės kelio pėsčiomis. Bute jie turėjo ir sūkurinę vonią, ir biliardą. Tad nuobodžiauti Ž.Praškevičienei neteko.

“Gyvenimas kiekvienoje šalyje yra skirtingas. Tačiau kol kas man labiausiai patiko Izraelis. Žmonės labai puikūs, draugiški, man padarė įspūdį jų rodoma pagarba vyresniesiems, - dalijosi įspūdžiais Ž.Praškevičienė. - Įdomu tai, kad “Hapoel” sirgaliai buvo patys agresyviausi varžovų atžvilgiu, tačiau savus žaidėjus jie labai mylėjo”.

„Ilgoji pertrauka“: geriausių Lietuvos krepšininkų TOP20 – Buzelio potencialas ir galimybės, pelenės istorijos, veteranų likimai, Ulanovo pajėgumas ir kaip kai kurie žaidėjai atrodytų kitose komandose