A.Hamiltonas: apie motyvaciją grįžti į Uteną, galimybę išvykti, D.Kairio laisvę ir ko trūksta „Juventus“ ekipai

Alexo Hamiltono pirmasis etapas Utenoje truko neilgai. Matyt, tuomet ir jis pats galvojo, jog daugiau niekada nebežais „Uniclub Casino – Juventus“ gretose. Vis tik prabėgo ketveri metai ir amerikietis sugrįžo į savo buvusią ekipą.

29 metų 193 cm ūgio gynėjas šypsosi, kad Utenoje niekas pernelyg nepasikeitė, tačiau jam pačiam antrasis išbandymas čia – visiškai kitoks. Tada „Uniclub Casino – Juventus“ jam buvo pirmoji komanda užsienyje, mat iki tol jis rungtyniavo tik Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).

Nuo 2018 metų jis vėliau žaidė Izraelyje, Turkijoje, Vokietijoje, todėl pamatęs daugiau šalių į Lietuvą taip pat grįžo su kitomis emocijomis. Šįkart čia viskas paprasčiau, pripažįsta jis. A.Hamiltonas žinojo, ko laukti, ko tikėtis, ką ras klube, o kitiems amerikiečiams komandos draugams iškart juokais pasakė, jog didelių pramogų, Utenoje, deja, jie gali net neieškoti.

Kol kas amerikietis Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) per 29 minutes meta 11 taškų, atkovoja 3,3 kamuolio, atlieka 5,5 rezultatyvaus perdavimo, klysta 2,8 sykio ir renka 12,8 naudingumo balo

Tiesa, Utenos komanda gali A.Hamiltono ir neišlaikyti iki sezono pabaigos, nes šis, Krepsinis.net žiniomis, turi langą išvykti nuo gruodžio pabaigos iki sausio pradžios. Amerikietis neslepia, jog galimybė pakilti į aukštesnį lygį taip pat yra jo motyvacija, nors jis kol kas rūpinasi sezonu Lietuvoje.

– Grįžote į Lietuvą po 4 metų pertraukos. Papasakokite, kaip atrodo jūsų antrasis bandymas pritapti Utenoje?

– Šįkart viskas yra gerokai paprasčiau. Jau esu pažįstamas su organizacija, jos darbuotojais, miestu. Viskas klostosi gerai.

– Pirmąkart Utenoje jums nebuvo lengva, to neslėpėte ir pats, ar buvo sunku apsispręsti grįžti į šį klubą?

– Nepasakyčiau, kad buvo labai sunku, nes pasidomėjau treneriu, žinojau, jog čia vis dar dirba Žydrūnas ir Eimantas. Pamaniau, jog dabar yra gera proga sugrįžti. Per tą laiką susidūriau su traumos išbandymais, kitais dalykais už aikštės ribų, žinojau, jog dabartinis perėjimas bus gerokai lengvesnis.

– Kaip prisimenate 2018 metus Utenoje?

– Manau, kad lietuviams tiesiog bus sunku suprasti, su kokiomis psichologinėmis problemomis ir namų ilgesiu susiduria žaidėjas, pirmąkart atvykstantis iš JAV. Tada susidėjo maži dalykai. Utena – nedidelis miestas, čia nėra ką veikti, čia šalta. Dabar jau stengiuosi užmegzti gerą kontaktą su žaidėjais, bendrauti, juokauti, palaikyti gerą atmosferą, nes to nedarant būtų sunku.

– Kas per šiuos ketverius metus labiausiai pasikeitė Utenoje ir „Uniclub Casino – Juventus“ organizacijoje?

– Tiesą sakant, nelabai daug kas (Juokiasi). Kaip ir minėjau, čia daug tų pačių žmonių, net ir sirgalių tribūnose atsimenu tuos pačius veidus, kuriuos čia mačiau 2018-aisiais. Tikrai daug prisiminimų.

– Kokia buvo jūsų pagrindinė motyvacija grįžti į šią komandą?

– Tiesiog norėjau, kad šįkart viskas būtų kitaip. Utena man suteikė šansą ir esu labai už tai dėkingas.

– Kaip per šiuos metus pasikeitėte pats – tiek kaip žaidėjas, tiek asmenybė?

– Manau, kad atradau save, išmokau priimti realybę, matyti viską objektyviau, suprasti, kaip būti produktyviu ir padėti komandai.

– Papasakokite, kaip leidžiate laiką su kitais Utenos klubo amerikiečiais?

– Negaliu daug padaryti, kad palengvinčiau jų laiką čia (Juokiasi). Keliaujame į treniruotes, namo, per laisvas dienas galime kažkur nuvykti, tačiau kiti miestai nėra arti. Palaikome ryšį, žaidžiame kompiuterinius žaidimus, šnekamės, palaikome gerą komandos dvasią.

– Į kokius miestus mėgstate nukeliauti per laisvas dienas?

– Arčiausiai yra Vilnius, kol kas buvau tik jame, bet kelionė yra gana ilga ir nuobodi. Dėl to per laisvas dienas, kai esame pavargę, stengiamės labiau ilsėtis namuose.

– Kaip manote, ar kitiems legionieriams yra svarbu turėti šalia savęs jus?

– Nežinau. Kai tik čia atvykome, jie ėmė klausti, ką čia veikti, kur pavalgyti, kur nuvykti. Pasakiau jiems, kur gali pavalgyti, pasakiau, jog jei nori kažką veikti, turi keliauti į Vilnių. O jei nori maisto įvairovės, turės pasigaminti patys (Juokiasi).

– Koks esate po treniruočių: stengiatės kuo daugiau laiko praleisti su komandos draugais ar vis tik mėgstate būti vienas?

– Daug vyručių turi šeimas, sunku būti su jais kartu nuolat. Bet yra ir tokių kaip aš, kurie čia vieni, su jais būname kartu nemažai.

– Šįkart jus treniruoja naujas treneris Donaldas Kairys, kokį įspūdį jums palieka jis?

– Jis mėgsta laisvę, ją duoda žaidėjams, tad galime jaustis patogiai aikštėje. Daug trenerių nuolat tave kontroliuoja, o padarant klaidas – sodina ant suolo. Donaldas yra atviras, duoda mums taisykles, kurių stengiamės laikyti, tačiau kartu leidžia jaustis ir laisvai. Manau, kad per šį mėnesį padarysime progresą, geriau susižaidime, susitvarkysime su spragomis sudėtyje ir būsime geresni.

– Ko labiausiai trūksta komandai, kad pasiektų daugiau pergalių LKL?

– Kol kas atrodome gana chaotiški, nes neturime pilnos sudėties. Bandome įnešti savo dalį ir susilipdyti, kai taip nutiks, turėsime gerą chemiją ir rezultatus.

– Kiek psichologiškai buvo svarbi pirmoji pergalė prieš Klaipėdos „Neptūną“?

– Buvo sunku, nes dramatiškai pralaimėjome prieš „Rytą“, dar skaudžiau – prieš „Nevėžį-Optibet“. Tada laukė rungtynės su „Wolves“, kurias pralaimėjome stipriai. Treneris padarė didelį darbą, kad nesigręžtume į praeitį, žiūrėtume į ateities rungtynes ir siektume pergalės. Kai tai įvykdėme, iš naujo žiūrime į ateitį, ką daryti, jog laimėtume kitąsyk.

– Išbandęs esate ne vieną skirtingą lygą, kas jums labiausiai patinka LKL čempionate?

– (Juokiasi) Sunkus klausimas, sunku atsakyti, net nežinau, leisk pagalvoti.

– Na, pavyzdžiui, kartais užsienyje pažaidę žaidėjai pripažįsta, kad bent teisėjavimas LKL pirmenybėse – tikrai gero lygio.

– Šia tema per daug kalbėti nemėgstu. Niekas nemėgsta, kuomet jam švilpia pražangas, teisėjai klysta visur, visko būna, žaidėjai klysta taip pat. Nesu tas žmogus, kuris kritikuotų teisėjus, jie daro gerą darbą (Juokiasi).

– Ar palaikote ryšį su kokiais nors lietuviais, kuriuos sutikote anksčiau? Tiek Utenoje, tiek Bonoje, kur tada žaidė Gailius ir Lukošius.

– Geriausiai pamenu Dovį Bičkauskį, su juo turėjome gerą ryšį. Jis tikrai puikus vaikinas, nekantrauju susitikti.

– Grįžtant prie šio sezono, kiek esate patenkintas savo asmeniniu žaidimu?

– Gali būti ir geriau, bet dar reikia padirbėti, kad neforsuočiau dalykų. Nesu tas žmogus, kuris aikštėje darytų kažką tik žiūrėdamas savęs, žiūriu komandos. Manau, kad susižaidus kaip komandai, mano rezultatai irgi bus geresni savaime.

– Turite galimybę išvykti iš Utenos sezono metu, ar tai – papildoma motyvacija pasirodyti kuo geriau?

– Tai yra šansas ir naudoju tai kaip motyvaciją. Noriu grįžti į tą lygį, kuriame turiu būti. Bet kol kas apie tai per daug negalvoju, noriu laimėti kuo daugiau Utenoje, būti čia kuo produktyvesnis.

– Sakote, kad norite grįžti į savo lygį, kur matote save ateityje?

– Aš svajoju tiesiog žaisti kuo ilgiau, būti be traumų, gyvenu dabartimi. Taip, kartais sunku negalvoti apie ateitį, nors noriu pasiekti kaip įmanoma aukštesnį lygį. Matysime, kaip viskas susiklostys, iš savo pusės stengsiuosi daryti viską, kas mano valioje.