A.Macijauskas: apie trenerio darbą, nostalgiją krepšiniui, brangų aukso medalį ir Lietuvos kontrastus
savaitės interviu (28)
Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net tęsia rubriką „Savaitės interviu“. Tradiciškai kiekvieną penktadienį pateikiame jums išskirtinius ir įdomius pokalbius su įvairiomis žinomomis krepšinio pasaulio asmenybėmis.
Trys taškai! Ko gero dauguma tų, kurie dabar pradėjo skaityti šį tekstą, puikiai pamena kaip po Arvydo Macijausko šaltakraujiškų tolimų šūvių šią frazę sušukdavo komentatoriai. „Kalašnikovas“ – ne veltui tokią pravardę turėjo šis taikliarankis krepšininkas.
A.Macijauskui nuo jaunų dienų buvo piešiama labai šviesi ateitis, jis neabejotinai kėlė susižavėjimą daugumai sirgalių, bet snaiperio karjerai pražūtingos buvo traumos. Būtent dėl jų šis žaidėjas sportbačius ant vinies pakabino vos sulaukęs 30-ies.
Per pastaruosius metus mažai ką teko išgirsti apie buvusio krepšininko gyvenimą. „Viskas sekasi gerai. Dabar pagrindinis mūsų su žmona užsiėmimas paprastas – auginame vaikus. Gyvename normalų gyvenimą, kaip ir visi kiti žmonės“, – pradėjus pokalbį apie savo kasdienybę pasakoti ėmė A.Macijauskas.
Išsamiame ir atvirame pokalbyje su Krepsinis.net žurnaliste A.Macijauskas papasakojo apie galimą sugrįžimą į sporto pasaulį, nostalgiją, pasidalino mintimis apie Lietuvos krepšinį, Vilniaus išskirtinumą, atsipalaidavusius amerikiečius ir palaikomas komandas.
– Arvydai, krepšinio pasaulyje jūsų šmėžuojančio nematyti: nuo veiklos, susijusios su šia sporto šaka, esate šiek tiek atitrūkęs. Ar pasiilgstate krepšinio?
– Nepasakyčiau, kad esu visiškai atitrūkęs, nes pasižiūriu rungtynes ir pats kartais pažaidžiu. Kai gyvename Lietuvoje, praktiškai neįmanoma nesidomėti krepšiniu, nes visi aplink apie tai šneka. Tuo tarpu kai žiemą išvykstame į JAV, ten vėlgi dėmesys yra skiriamas kitokiam krepšiniui – NBA. Amerikoje laisvu laiku ir pats daugiau pasižaidžiu.
– Ar nekyla noras imtis veiklos, kuri būtų susieta su sportu?
– Kol vaikai dar maži, yra laiko pagalvoti, apsižiūrėti. Kai baigi karjerą visada iškart tenka pasirinkti: likti šalia krepšinio ar būti kažkur toliau. Tada man viskas susiklostė taip, kaip susiklostė. Ir viskas yra puiku.
– Tačiau jums – 35-eri, tad laiko, kaip minėjote, yra. Galbūt ateityje dar norėtumėte grįžti į krepšinį ir, pavyzdžiui, dirbti treneriu?
– Sunku pasakyti. Aišku, patirties sukaupęs turiu nemažai, mokslai – baigti, tačiau bet koks darbas reikalauja daug dėmesio bei pastangų, nes kitaip rezultato nebus. Šiuo metu savo laiko nenoriu atimti iš savęs, šeimos, vaikų. Jei pradėčiau kažką mąstyti apie krepšinį, turėčiau būti pasiruošęs skirti tam labai daug laiko. O juk trenerio darbas yra labai sunkus ir verčia nuolat keliauti.
– Vadinasi, šiuo metu galima drąsiai pasakyti, jog pagrindinės jūsų pareigos – tėvo.
– Kaip mėgstu sakyti, liaudies išmintis yra geriausia ir suformuoja teisingiausius posakius, patikrintus per šimtmečius. Sakoma: sunkiausias darbas – būti mama. O šiuo mano atveju – tėčiu (Juokiasi).
– Ar atžalas jau po truputį supažindinate su krepšiniu?
– Vaikai tam dar šiek tiek per maži. Kai esame kartu, net man pačiam būna sunkoka pažiūrėti rungtynes, nes jie sukasi aplink bei reikalauja dėmesio. Kadangi turime tokias sąlygas, kad su žmona galime dirbti mažiau ar išvis nedirbti, su vaikais praleidžiame daug laiko, tad jie pripratę prie dėmesio, prie to, kad visada būname šalia.
– Jau minėjote, kad savo malonumui su krepšinio kamuoliu kartais išbėgate ant parketo. Kaip dažnai pasitaiko tokių dienų?
– Lietuvoje – retai, bet būdamas Floridoje pažaidžiu gana dažnai, kokius du kartus per savaitę. Taip sutapo, kad ten sąlygos yra geresnės.
– Būdamas gimtinėje apsilankote krepšinio rungtynėse?
– Pramogoms laiko visada reikia rasti. Galbūt nesu didelis mėgėjas vykti į areną, nors ten ir būna gera atmosfera. Vis tik gerų rungtynių stengiuosi nepraleisti ir prie televizoriaus ekrano jas pasižiūriu. Tačiau tai galioja ne tik krepšiniui – bet kokiam sportui. Ir futbolui, ir tenisui, ir krepšiniui taip pat.
Geras renginys, nesvarbu kokios sporto šakos, yra savotiška teatro forma. Tik galbūt ne kultūrinė – kitokia. Tokius reginius reikia stebėti ir mėgautis (Šypsosi).
– O stebint rungtynes nostalgija užplūsta?
– Būna visko (Juokiasi). Net tie vyrai, kurie niekada nesportavę, žiūrėdami futbolo mačą ir išgėrę porą bokalų alaus sako, kad pažaistų geriau nei Ronaldo ar Messi. „Kaip jie nepataiko į kamuolį? Aš įspirčiau geriau“, – tuomet pasipiktinę būna vyrai (Juokiasi). Jei taip kalba tie, kurie niekada nesportavo, įsivaizduokite kaip jaučiasi tie, kurie sportui atidavė ne vienerius metus.
– Karjerą baigėte jau prieš nemažą laiko tarpą, bet spėju, jog dar retsykiais pasitaiko, kad bičiulių kompanijoje aptariate ryškius prisiminimus.
– Jau nebe. Mėgstu gyventi dabartimi ir ateitimi, o prisiminimai... Kas bėgo, tas prabėgo. Geriau žiūrėti į tai, kas bus, ir džiaugtis tuo, kas yra dabar. Juk kai gerą filmą pažiūri, nežinau, ar norisi jį žiūrėti dar kartą – galbūt po mėnesio pasirodys naujas dar geresnis filmas.
– Tačiau ar tie atsiminimai iš spalvingos jūsų karjeros – geri?
– Visokie. Toks banguotas yra gyvenimas: yra ir skaudžių, ir mielų, ir jautrių, ir piktų, ir gražių prisiminimų.
– Jei paprašyčiau įvardini patį įsimintiniausią jūsų karjeros momentą, kas tai būtų?
– 2003 metais Švedijoje iškovotas Europos čempionato aukso medalis. Tai buvo labai gražus įvykis: ir Lietuva labai džiaugėsi, ir mes. Tais laikais žmonės labiau džiaugėsi šiuo pasiekimu, daugiau kalbėjo apie krepšinį, dažniau jį žiūrėjo. Dabar galbūt dauguma yra labiau užsiėmę, reaguoja ramiau. Tai ko gero yra normalu.
– Galbūt žmonės reaguoja ramiau dėl to, kad tiesiog įprato prie medalių gausos.
– Nežinau. Manau, kad tiesiog keičiasi visuomenė. Žinau, kodėl tai vyksta, tačiau paaiškinti nemoku (Juokiasi).
– Kokį įspūdį jums palieka Lietuvos krepšinio dabartis?
– Lietuva visada buvo krepšinio šalis ir visada ja bus. Visada atsiras ir gerų trenerių, ir žaidėjų. Lietuvos krepšinio lygoje viskas taip pat tobulėja, tad kaip mažoje šalyje, viskas yra tvarkoje.
– Ar yra kažkas, kas jus stebintų? Pavyzdžiui, niūri buvusios jūsų komandos – Vilniaus „Lietuvos ryto“ – situacija.
– Ne, manęs tai tikrai nestebina. Per daug nenoriu aiškinti, dėl ko, tačiau turiu savo nuomonę apie tai.
– Tada pakalbėkime optimistiškesne tema. Jūsų gimtojo miesto – Klaipėdos – komanda džiugina savo rezultatais?
– Žinoma. Pasižiūriu, kaip sekasi „Neptūnui“, ten rungtyniauja ir keli mano bičiuliai. Žinote, didesniuose ir mažesniuose miestuose situacija su krepšiniu – skirtinga. Kai Vilniaus komandai nesiseka, viskas gerai, sostinė niekada nebuvo išprotėjusi dėl krepšinio.
Kai tik susikūrė „Lietuvos rytas“, formavosi nauja era, tuomet aš, Šiškauskas, Kadžiulis atvykome į Vilnių. Tada sostinėje krepšinis buvo ant bangos, o dabar viskas ramiau. Todėl jei „Lietuvos rytui“ ir nesiseka, nėra tokia katastrofa, kokia būtų, jei nesisektų „Neptūnui“ ar Kauno „Žalgiriui“. Jei sezonas blogai klostytųsi „Žalgiriui“, visas miestas labai išgyventų ir liūdėtų. Vilnius kitoks.
– Kaip manote, kodėl vis tik Vilniuje – viskas kitaip?
– Yra kiti žmonės, kitoks supratimas, kitokios pramogos. Nors Lietuva ir maža, kiekvienas regionas pasižymi skirtingu žmonių mąstymu ir net mityba. Palyginkite, ką mąsto klaipėdiečiai, ką jie valgo ir kaip rengiasi, su tuo, kaip tą patį daro vilniečiai – atrodo, miestus skiria tik 300 km, bet viskas skiriasi. O nuvažiavus į gilesnę Aukštaitiją ar Žemaitiją gali net nesuprasti ką močiutė lietuviškai jums pasakys (Juokiasi).
– Kadangi nemažai laiko praleidžiate JAV bei stebite NBA rungtynes, ko gero turite komandą, kurią palaikote, ar ne?
– Paprastai kasmet išsirenku skirtingas ekipas. Būdamas Lietuvoje rungtynes stebiu mažai, o nuvykęs į JAV stebėsiu aktyviau ir nuspręsiu, ką palaikyti. Pastaraisiais metais man patiko San Antonijaus „Spurs“: tiek kalbant apie organizaciją, tiek apie žaidėjus, tiek apie trenerius, tiek apie mąstymą. Palaikiau ir Majamio „Heat“, kai ten žaidė LeBronas Jamesas.
Bet ne visada būnu už stipriausius. Dažnai simpatijos atsiranda dėl žaidimo braižo, mentaliteto, komandinės dvasios, todėl palaikyti išsirenku vieningas ir draugiškas ekipas.
Amerikoje yra daug klubų, bet, kaip sakau, tik keli iš jų yra tikros komandos. Dėl likusių ekipų rezultatų niekas per daug neišgyvena: nei treneriai, nei sirgaliai, nei žaidėjai.
– Pagal tai, ką matote savo akimis, amerikiečiai yra labai pamišę dėl NBA krepšinio?
– Jie tiesiog myli sportą. Europiečiai jo taip nemyli, kaip myli amerikiečiai. Jie dažnai stebi rungtynes, patys mėgsta sportuoti, mėgsta pirkti sportinius drabužius. Sportas yra didžiulė paspirtis visai JAV ekonomikai. Europoje taip nėra ir ko gero niekada nebus.
– Dažnai sakoma, kad mūsų žemyno ir JAV krepšinio kultūra – labai skiriasi. Pritariate tam?
– JAV ir Europos krepšinis skiriasi tiesiog kardinaliai. Europoje viskas pastebima: smulkios baudos, maži žingsniai, o NBA to net netraktuoja kaip taisyklių pažeidimo. Mūsų teisėjai stengiasi teisėjauti taip, kaip parašyta vadovėlyje – tiksliai. Dėl to pasitaiko ir įvairių ginčų. Tuo tarpu JAV niekas dėl tokių dalykų nesijaudina, teisėjas yra Dievas, su kuriuo niekas beveik niekada nesiginčija.
Norėdami komentuoti prisijunkite.