A.Parachovskis apie mačą su „Partizan“: buvo sunku suprasti įvykius aikštėje ir tikėjausi, kad ant parketo neprarasiu sąmonės
interviu (7)
Prieš mažiau nei mėnesį Vilniaus „Ryto“ gretas papildė vidurio puolėjas iš Baltarusijos Artiomas Parachovskis, kuris po truputėlį tampa vis svarbesne vilniečių žaidimo dėlionės dalimi.
Šešerias rungtynes sostinės komandoje sužaidęs 211 centimetrų „centras“ oficialiai klubo interneto svetainei „rytasvilnius.lt“ papasakojo apie tai, kodėl pasirinko krepšinį, užsitęsusias klubo paieškas bei atviravo apie itin daug jėgų kainavusią pergalę Europos taurės pirmenybių starte.
A.Parachovskis sutartį su Vilniaus „Rytu“ pasirašė gruodžio 19 dieną ir nuo tol laiko sužaidė ketverias rungtynes „Betsafe-LKL“ pirmenybėse bei dvejas Europos taurėje. Vietiniame čempionate „centras“ renka po 10,3 taško, atkovoja po 4,8 kamuolio ir renka 13,8 naudingumo balo per rungtynes, o tarptautinėse pirmenybėse gali pasigirti 11 taškų, 7,5 atkovoto kamuolio bei 14,5 naudingumo balo vidurkiais.
Baltarusis kasdien aikštėje jaučiasi vis geriau, tačiau supranta, jog dar liko daug ir sunkaus darbo. Krepšininkas papasakojo apie praėjusį sezoną, rudens vizitą Vilniuje, itin sunkias rungtynes su „Partizan“ bei negailėjo pagyrų sostinės aistruoliams.
– Kodėl krepšinis?
– Nes esu aukštas (juokiasi). O jei rimtai, iki penkiolikos metų žaidžiau futbolą, tačiau tapau labai aukštas ir pradėjau galvoti apie kitą veiklą arba naują sporto šaką. Ūgio dėka pasirinkau krepšinį, tačiau apie šį sportą tuomet nežinojau visiškai nieko. Įdomu tai, kad esu dešiniarankis, bet į krepšį pradėjau mėtyti kaire ranka. Tai pastebėjęs mano treneris akimirksniu man patarė mesti dešine.
– Kokie didžiausi iššūkiai pasirinkus naują sporto šaką? Ką tobulinti sekėsi sunkiausiai?
– Driblingas bei metimai buvo nelengvos užduotys, tačiau nebuvo kelių dalykų. Aš turėjau išmokti absoliučiai viską, ko reikia šiai sporto šakai. Prieš tai kamuolį aš spardžiau kojomis, o dabar jau reikia jį kontroliuoti rankomis. Viską pradėjau nuo pradžių, todėl turėjau nemažai darbo.
– Ar turėjote mėgstamų žaidėjų augant, pagal kuriuos modeliavote savo žaidimą? Ką mėgstate žiūrėti dabar?
– Žinojau tokius krepšininkus kaip Michaelas Jordanas ar Kobe Bryantas, tačiau apie krepšinį žinių turėjau nedaug. Niekada nesistengiau kopijuoti kažkokių žaidėjų, o visuomet bandžiau tapti kuo geresniu savimi. Dabar taip pat neturiu jokių favoritų ar mėgstamiausių Europoje ir mėgstu pasižiūrėti rungtynes, kurios yra itin didelės svarbos turnyrinėje lentelėje ar klasikinis derbis.
– Praėjusį sezoną praleidote Eurolygoje rungtyniaujančiame Tel Avivo „Maccabi“. Koks tai buvo sezonas jums asmeniškai?
– Man tai buvo labai keisti metai. Viso sezono metu sunkiai dirbau ir gerinau sportinę formą, tačiau daug nežaidžiau. Izraelyje bet kuriuo metu aikštėje negali būti daugiau nei trys užsieniečiai, o rungtynėms iš viso galima registruoti penkis. „Maccabi“ savo sudėtyje turėjo 8 legionierius, o tai reiškia, kad kiekviename mače privalo ilsėtis bent trys žaidėjai iš užsienio. Tai lėmė nedidelį skaičių minučių, o vasarą ieškant naujo klubo, kitos komandos nebuvo tikros dėl mano fizinės būklės, kadangi nebuvau leidžiamas į aikštę.
– Dėl to ir užsitęsė komandos paieškos?
– Norėjau žaisti aukštame lygyje – Eurolygoje arba Europos taurėje. Turėjau pasiūlymų, tačiau iš ekipų, kurios žaidžia tik vietiniame fronte arba kituose turnyruose. Labai džiaugiuosi, jog sulaukiau „Ryto“ skambučio, nes tai komanda, kuri turi gilią istoriją bei kaunasi dėl vietos Europos taurės stipriausiųjų aštuntuke.
– Vilniuje sportavote dar prieš pasirašant sutartį su „Rytu“. Kodėl pasirinkote šį miestą?
– Tuo metu buvau be komandos, o mano agentas yra iš Lietuvos. Prašiau jo, kad surastų man vietą sportuoti, kur galėčiau padirbėti individualiai su treneriais ir jis man rado puikius specialistus iš Lietuvos. Vilniuje sportavau nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos ir netgi buvau apsilankęs pirmose „Ryto“ reguliariojo sezono rungtynėse su „Juventus“. Smagus sutapimas, nes mintyse galvojau, kad norėčiau apsivilkti šios ekipos marškinėlius. Man patinka Vilniuje, spėjau pažinti šį miestą, o jis yra netoli mano gimtojo miesto Minsko.
– Ką jums pavyko patobulinti, kol treniravotės Vilniuje rudenį?
– Stengiausi pagerinti savo metimą iš vidutinio nuotolio bei baudų metimus. Manau, kad atvykęs rungtyniauti į „Rytą“ esu kiek pagerinęs šį savo žaidimą aspektą. Žinoma, taip pat gerinau savo sportinę formą, nes esant be komandos tai daryti būtina. Treniravau ir žaidimą nugara, metimus kabliu bei gerinau kojų darbą.
– Kaip jaučiatės dabar? Kaip vertinate savo sportinę formą?
– Dabar svarbiausia vėl pajausti rungtynių ritmą. Ilgai nežaidžiau krepšinio, esu naujoje komandoje, todėl kasdien suprantu vis daugiau apie trenerio sumanymus bei kaip padėti ekipos draugams aikštėje. Joje dar man reikia laiko apsiprasti, nes suvokiu, kad kartais galėjau priimti geresnį sprendimą. Vėliau viskas bus gerokai paprasčiau.
– Kaip sekasi apsiprasti Dainiaus Adomaičio sistemoje?
– Jaučiuosi gerai, nes joje yra daug žaidimo „du prieš du“, kurį aš labai mėgstu. Pastatai užtvarą ir bėgi susirinkti taškų, gavęs perdavimą iš gynėjų. Kasdien sunkiai dirbu, kad galėčiau kuo daugiau padėti komandai. Laikui bėgant bus tik geriau.
– Prieš debiutą Europos taurėje dvikovoje su „Partizan“ labai blogai jautėtės, tačiau vis tiek ryžotės žaisti ir padėjote komandai iškovoti pergalę. Kas įkvėpė jus tokiam pasirodymui?
– Prieš rungtynių dieną pabudau penktą ryto ir pasijutau labai blogai. Ko gero apsinuodijau maistu, jaučiausi labai silpnai, todėl atėjęs į rytinę treniruotę gavau vaistų ir ėjau namo ilsėtis. Namie situacija nepagerėjo, todėl labai dėkoju gydytojui, kuris atėjo ir padėjo man atsistoti ant kojų. Vienu metu jau galvojau, kad nerungtyniausiu, tačiau privalėjau pabandyti. Išgėriau vaistų, pradėjau apšilimą ir situacija šiek tiek pagerėjo. Supratau paprastą dalyką, jog „Partizan“ turi stiprius vyrukus po krepšiais ir komandai manęs reikia. Privalėjau padėti savo ekipai ir apie nežaidimą negali būti nė kalbos. Tam čia ir atvykau.
Sukosi galva, buvo sunku suprasti įvykius aikštėje ir tikėjausi, kad ant parketo neprarasiu sąmonės. Pirmosios dvi minutės buvo ypač sunkios, nes nesuvokiau, kokį darome derinį bei ką turėčiau daryti gynyboje. Turėjau ne tik kautis su varžovu, bet ir su savimi. Svarbiausia, kad padėjau savo komandai laimėti tą mačą, sužaidžiau visai neblogai, todėl esu laimingas. Žinoma, tikiuosi, kad šio jausmo nebejausiu daugiau niekada.
– Kokį įspūdį palieka Vilniaus sirgaliai?
– Sostinės sirgaliai yra nuostabūs. Jie ateina į kiekvienas rungtynes ir mus palaiko, o tai mums padeda aikštėje. Mes kaunamės dėl jų, nuolat stengiamės tobulėti kaip komanda ir darysime viską, kad jie būtų patenkinti mūsų pasirodymu.
Norėdami komentuoti prisijunkite.