A.Trifunovičius apie svajones, Lietuvą ir garsųjį "lapelį"

Kauno „Žalgirio“ strategas Aleksandras Trifunovičius išskirtiniame interviu portalui Balsas.lt pasakojo apie svajones, buvusią jugoslavų krepšinio mokyklą, laikinosios sostinės komandos problemas ir jų sprendimo būdus, būsimą dvikovą su Vilniaus „Lietuvos rytu“, sirgalius ir garsųjį Vladimiro Romanovo „lapelį“.

Vos pamatęs į krepšį kamuolį metantį sūnų vyriausiasis Kauno „Žalgirio“ treneris A. Trifunovičius pradeda žerti patarimus: „Sūneli, mesk nuo riešo“. Šiuo metu pas strategą atvykusi šeima, ir kaip pats sako, visos svajonės susijusios tik su ja: „Noriu, kad sūnūs užaugtų geri žmonės. Svajonių visada turėjau daug.“

– Galite išduoti vieną jų?

– Jeigu pasakyčiau – neišsipildytų (juokiasi). Kaip treneris irgi turiu tikslų. Tai ne svajonės, o tikslai. Ir tikiuosi jie kada nors išsipildys.

– Į Lietuvą jūsų karjeros vingiai suka itin dažnai. Kas jus čia taip traukia?

– Lietuva – tikra krepšinio šalis. Man gera čia būti ir treniruoti aukščiausio lygio komandą. Vilnius ir Kaunas skirtingi miestai, bet abu man labai patinka.

– Anksčiau buvo daug kalbama apie skirtingas buvusios Jugoslavijos ir Lietuvos krepšinio mokyklas. Ar jos dar egzistuoja?

– Žaisti lietuvių ir jugoslavų krepšinio mokyklose – prestižas. Jeigu nori ko nors pasiekti, vadinasi turi važiuoti į Lietuvą arba buvusią Jugoslaviją. Jugoslavai visada gerbė lietuvius ir gerbia iki šiol. Krepšinio mokyklos skirtingos, lietuviai žaidžia visai kitokį krepšinį. Lietuvos krepšinis pradėjo augti sekundėmis. Jugoslavija griuvo: serbai, kroatai, bosniai – visi jie krepšinį supranta kitaip. Jų žaidėjai aikštėje praleisdavo po 20-30 minučių. Atsivėrė durys į NBA, daug jaunų žaidėjų bandė įsitvirtinti Amerikoje. Laikai keičiasi – pasaulyje ir Europoje pradėjo dominuoti ispanai. Lietuva turi naująją žvaigždę – Joną Valančiūną. Jis yra visai kitoks žaidėjas nei anų laikų aukštaūgiai. Daug sportininkų šiuo metu yra tinginiai ir tenori pinigų. Jeigu nori būti aukščiausios klasės žaidėjas ir žaisti geroje komandoje – turi daug dirbti.

– Ką jums reiškia būti „Žalgirio“ treneriu?

– „Žalgiris“ įrašytas į Europos istoriją. Tai komanda su giliomis tradicijomis. Man didelė garbė ir iššūkis būti šios komandos treneriu. Visi prisimename CSKA ir „Žalgirio“ dvikovas. Tai komandos, kurios yra Europos pažibos. Kiekvienas treneris norėtų būti šių komandų dalimi.

– Turint galvoje, kad Serbijoje tarp kai kurių krepšinio klubų ir jų sirgalių priešprieša itin didelė, „Žalgirio„ ir „Lietuvos ryto“ sirgalių nesantaika nepasirodo kartais juokinga?

– Ne. „Žalgirio“ sirgaliai patys nuostabiausi Europoje. Kartais susimąstau, kaip sausio 7 dieną mane pasitiks „Lietuvos ryto“ aistruoliai. Bet esu profesionalas ir žinau, kad tai bus geros rungtynės. Treniravau „Lietuvos rytą“ ir dabar būsiu kitoje barikados pusėje.

– Sutikdamas tapti Kauno „Žalgirio“ strategu taip pat suvokėte galimybę, kad galite būti bet kada atleistas. Ką galvojate apie itin dažną trenerių rotaciją tiek „Lietuvos ryto“, tiek „Žalgirio“ klubuose. Ar tai normalu?

– Kiekvienas treneris turi įrodyti, kad vertas treniruoti tą komandą. Pasitikėjimas treneriu – vienas svarbiausių dalykų. Jeigu komandos vadovo netenkina trenerio sprendimai, matyt, jis yra netinkamas stovėti už tos komandos vairo.

– Po Europos čempionato kitų nacionalinių rinktinių žaidėjai puikiai startavo savo klubinėse ekipose, kita vertus, net keturi Lietuvos rinktinės žaidėjai „Žalgiryje“, atrodo, neatranda savo žaidimo. Kodėl?

– Mantas, Tomas, Robertas ir Paulius – puikūs krepšininkai. Jie daug paaukojo vasarą, norėdami iškovoti kelialapį į Londono olimpines žaidynes. Nemanau, kad juos kamuoja nuovargis, jie pilni jėgų ir noro laimėti. Ypač Mantas, kuris tobulėja su kiekvienomis rungtynėmis. Jis gali prisiimti visą atsakomybę už komandą. Šis krepšininkas – aukšto lygio kovotojas, jo pilna visur. R. Javtokas Lietuvoje yra žvaigždė, tačiau jam nesiseka. Manau, viskas greitai pasikeis, nes jis profesionalas. Paulius kurį laiką žaidė „Chimki“, bet tikroji jo vieta „Žalgiryje“.

– Kokios pagrindinės problemos šiuo metu kamuoja „Žalgirį“?

– Problemų daug, tačiau didžiausia – laikas. Suprantu, kad kai kurie žaidėjai buvo neparuošę sezonui, o dar keli iš karto prisidėjo po Europos čempionato. Komandos sudėtis – „mišrainė“. Jauni, patyrę ir NBA žaidėjai turi žaisti vienoje komandoje. Prieš sezoną nebuvo sužaista pakankamai kontrolinių rungtynių. Dabar neturime tiek daug laiko, o keisti reikia viską iš pamatų. Žaidžiame trijose lygose: Eurolygoje, Lietuvos krepšinio ir VTB Vieningoje lygose. Didžiausias galvos skausmas – kaip pastatyti komandą ant kojų. Žaidėjai turi psichologinių problemų, o pergalės visa tai gali pakeisti.

– „Žalgiris“ žaidžia trijose lygose, o nuo pavasario prisidės ir ketvirtoji – Baltijos. Kaip visose lygose demonstruoti stabilų žaidimą?

– Labai sunku išlikti stabiliems. Bet, manau, visos šios keturios lygos stiprios. Kai žaidi tiek daug rungtynių, sunku ką nors taisyti, tam nėra laiko. Praleidus daugiau laiko su komanda, pavyzdžiui, kelis sezonus ir nesikeičiant branduoliui, tos klaidos išnyktų. Tikiuosi šį sezoną užbaigti pergalingai ir tai bus motyvacija žaidėjams toliau stengtis ir siekti aukščiausių rezultatų.

– Kaip pasikeitė komandos žaidimas išvažiavus Ty Lawsonui?

– Turėjome keisti žaidimą, nes netekome dar vieno atakuojančio krepšininko. Jis geras žaidėjas, kuris neatsiskleidė taip, kaip galėjo. Jam daviau daug šansų, nes Ty demonstruoja brandų krepšinį. Be to jis yra NBA žaidėjas, puikiai ginasi. Kai jis išvažiavo, galvojome, kad nepajusime trūkumo, bet įvyko atvirkščiai. Per rungtynes pasigendame žaidėjo šioje pozicijoje. Vis dėlto turime krepšininkų, kurie gali jį pakeisti, tereikia stengtis.

– Ko trūksta „Žalgiriui“? Psichologinės pusiausvyros?

– Užsidegimo, mėgavimosi krepšiniu. Mūsų komandoje daug labai gerų žaidėjų, jie turi savo vardą Europoje. Kiekviena komanda norėtų turėti tokius krepšininkus. Atrodo, lyg būtume „uždusę“. Turime visi kartu susidėlioti savo prioritetus. Nesuprantame vienas kito, labai trūksta reakcijos. Nėra žmogaus, kuris lemiamu momentu imtųsi iniciatyvos.

– „Žalgirio“ savininkas Vladimiras Romanovas garsėja savo noru kontroliuoti kiekvieną komandos žingsnį. Buvo kalbama, kad buvęs treneris Iliasas Zourosas netgi gauna „lapelį“ su žaidėjų minutėmis prieš rungtynes, ar jums tokio neteko gauti?

– Apie šį lapelį girdėjau, bet jo negavau. Viskas priklauso nuo trenerių štabo sprendimų ir nuo žaidėjų.

Evelina Žičkevičiūtė, Balsas.lt

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.