Atsisveikinęs Š.Vasiliauskas: apie akistatą su J.C.Navarro, svarbų D.Maskoliūno kvietimą ir nepasiektą svajonių lygį
interviu (15)
Šarūno Vasiliausko etapas profesionaliame krepšinyje šią vasarą baigėsi. 34-erių krepšininkui šis sprendimas nebuvo staigus ir netikėtas, jis brendo keletą metų, kaip ir noras grįžti namo.
Įžaidėjas keletą pastarųjų metų svajojo apie sugrįžimą į Lietuvą, tačiau pats sako, kad Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) klubai į tai reaguodavo atitinkamai – siūlydami prastesnes sąlygas nei užsienio komandos.
„Pernai irgi bandžiau už mažiau rasti darbą namie, bet atrodo, kad jei prašaisi pats, su tavimi kažkas blogai. Jei blogai, kam kitus ir save apgaudinėti, būti nelaimingu, geriau priimti šį sprendimą, ieškoti darbo ir tobulėti kitoje srityje“, – Krepsinis.net sakė Š.Vasiliauskas, gimtinėje nežaidęs nuo 2016 metų.
Profesionalo karjerą jis pradėjo 2006 metais Kauno „Žalgirio“ sistemoje. Per visus šiuos metus jis taip pat rungtyniavo Rusijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Rumunijoje, Kanadoje ir Kijevo klube, kurio aprangą vilkėjo pastarajame sezone.
Chaosas „Budivelnik“ komandoje ir netikėtas išsiskirstymas taip pat prisidėjo prie galutinio karjeros finišo, neslepia Š.Vasiliauskas. Galiausiai paskutines profesionalo rungtynes jis baigė ten, kur jautėsi mylimas – Skarboro „Shooting Stars“ komandoje Kanadoje.
Pokalbis su Š.Vasiliausku apie ilgus metus krepšinyje – Krepsinis.net portale.
Š.Vasiliausko karjeros akimirkos (46 nuotraukos)
– Prieš kelias dienas paskelbėte apie karjeros pabaigą. Kaip priėmėte šį sprendimą ir kiek laiko jis brendo?
– Sezono eigoje nebuvau nusprendęs, kad tai – paskutiniai mano metai, tačiau jau dažnai užduodavau sau klausimą: ar dar noriu? Taip buvo jau po pernai metų. Gavosi, kad šiemet buvo sezonas, kai viskas susidėjo į vieną krūvą, nesinorėjo būti prastame lygyje, geriau jau eiti į mėgėjus su chebryte, neužsikrauti, dirbti ir laisvalaikiu pamėtyti kamuolį. Tai nebuvo priimtas sprendimas per vienerias rungtynes.
Į Kanadą vėl vykau, nes ten man kaip šeima, draugai, kiek galiu, padedu. Treneriui nesvarbu, įmetu nulį taškų, ar daugiau, jam reikia ramybės aikštėje. Jis sakė: neišvažiuok, dar pabūk. Bet atsakiau: chebra, namai yra namai, to laukiau visus metus. Pernai irgi bandžiau už mažiau rasti darbą namie, bet atrodo, kad jei prašaisi pats, su tavimi kažkas blogai. Jei blogai, kam kitus ir save apgaudinėti, būti nelaimingu, geriau priimti šį sprendimą, ieškoti darbo ir tobulėti kitoje srityje.
Krepšinį žaidžiau vos ne 30 metų, jis man liks hobiu, nėra taip, kad gyvenime jo nebežiūrėčiau. Manau, viskas tik į gerą. Apsisprendimas yra mano, jei būsiu nuo to laimingesnis, reiškia, viskas gerai. Kažkokia našta nukrito, kad nebereikės skautingų žiūrėti ir viso kito (Šypsosi).
– Kodėl lemtingi tapo būtent šie metai? Ar po jų supratote, kad nenorite stebėti savęs einančio į žemesnį lygį, kuriame dar būtumėte galėjęs rungtyniauti, o gal ir sveikata priminė apie save?
– Viskas susidėjo. Pusantrų metų kone kasdien turėdavai gerti po tabletę, nes skauda tai kelį, tai Achilą, tai pėdą, nebėra taip, kad kūnas atlaikytų viską. O ir mano kūnelis ne krepšininkiškas. Kiekvienas sumušimas jaučiasi su amžiumi labiau, lėčiau gija.
Per karjerą gal 1 ar 2 sezonus laiku gavau atlyginimą, tai irgi prisideda. Kai viskas susideda, atrodo, kiek galima. Būna, šnekiesi su klubu, sako, duosime tau 4 ar 5 tūkstančius. Gerai, skaičiuojame: yra 8 mėnesiai, jei dirbtumei kitą darbą – atlyginimą gautumei mažesnį, bet visus 12 mėnesių. Prarasi gal 600 eurų. Taip ir galvoji, ar verta į viską nerti profesionaliai toliau bei nebematyti gimtadienių, nenueiti pas draugą, seneliai irgi sensta, tėvai – taip pat. Visų pinigų neuždirbsi, o jei ir atlyginimas atitinkamas, ir meilės nėra, kam apgaudinėti save, jog viskas gerai.
– Sakote apie kasdienes tabletes. Ar visas ilgametis krūvis staiga davė žinoti apie save? Nes rimtų traumų, rodosi, nesate turėjęs.
– Pas mane nebuvo nė vienos traumos, kur nežaisčiau ilgiau nei mėnesį. Bet po truputį dėvisi sąnariai, kiekvienose rungtynėse sumušimai atsistato nebe taip greitai, kaip kažkada. Būdavo, gali nukristi, atsistoti, kaip vaikui papūsti ir vėl viskas gerai. Dabar laiko pasveikti nėra, reikia žaisti ir būti optimalioje formoje. Gydai, gydai, neišgydai, žaidi, tada kažkas kitas atsitinka, tada pasikartoja ir taip gaunasi.
Vasiliauskas
– Pastaruosius kelerius metus deklaravote norą grįžti į Lietuvos krepšinį. Nejau klubų dėmesio taip ir nesulaukėte?
– Kaip ir sakau, kai pradedi prašyti pats, atsiranda: ai, jei nori namo, žaisk už tiek. Bet kad noriu namo, nereiškia, kad turiu labdara užsiimti. Aišku, pinigai Lietuvos mastais gal ir dideli, bet kai esi žaidęs užsienyje, imi sverti, kas yra dideli, o kas – maži. Gal žmogui, kuris žaidė NKL, tai yra daug. Visus pliusus ir minusus sudedi bei pagalvoji, ar tikrai reikia. Pasidariau lentelę ir supratau, kad gana.
– Lietuvoje nežaidėte nuo 2016 metų. Ar buvo nors vienas sezonas, kai būtumėte per plauką nuo sugrįžimo čia?
– Ne. Nebuvo nė vienų tokių metų. Turkijoje viskas buvo kitaip, įsitvirtinau ten ir Lietuvoje variantų nebuvo. Tik pernai nebent būčiau užsikabinęs ir taip galėčiau atžaisti šitus metus, jei būtų viskas tikę ir patikę.
– Kai kurie žaidėjai mintyse turi komandą, kurioje nori užbaigti karjerą. Kaip buvo jums?
– Gavosi, kad nuvykau į Kanadą, kur jaučiausi labai gerbiamas, mylimas ir viskas rėmėsi ne į statistiką. Ten mane priėmė nuoširdžiai, rūpinosi, dėjo visas pastangas padėti, jei kažką skaudėjo, prižiūrėjo. Ką galėjau ir ko norėjau, tai buvo artimiausia komanda man. Per metus jie man tapo labai artimi. Kad ir svajotumei, turi suprasti, kad į „Žalgirį“ vienerioms rungtynėms negrįši. Nebent padarysiu kaip SEL, dar porąkart grįšiu (Juokiasi).
– Sakote, kad Kanadoje jautėtės mylimas ir gerbiamas. Kokiuose dar klubuose jautėtės mylimas ir vertinamas?
– Net nežinau, mano vieni smagiausių metų buvo Sopote, kur buvau mylimas. Patiko ir Gaziantepas su Kanada, jaučiausi maloniai, viskas buvo smagu.
– Šį sezoną atstovavote Kijevo „Budivelnik“ komandai. Vis tik sezonas jums baigėsi kovą, kuomet klubas visiškai subyrėjo. Ar tai jums buvo žinia iš giedro dangaus?
– Tokie sezonai dar labiau artina prie visų sprendimų. Gaila, kad ten yra lietuvis, vadovauja, chaosas buvo didelis („Budivelnik“ dirba Gediminas Navikauskas – Krepsinis.net.). Karas ar ne karas, nežinau, kas tą chaosą lėmė, bet jo buvo daug. Visi metai buvo tokie. Atvažiavau lapkritį, jautėsi, kad bus įdomūs metai, jog vyksta karas, neaiškumas buvo kiekvienoje situacijoje. Malonumo tai nepridėjo. Vien iš pagarbos lietuviui nesinori kažko daugiau kalbėti apie tą klubą.
– „Budivelnik“ komanda buvo įsikūrusi Romoje. Kiek sudėtinga yra atstovauti vienos šalies ekipai, tačiau gyventi visiškai kitoje lokacijoje ir neturėti vietinių sirgalių bendruomenės?
– Jiems patiems buvo labai sunku, kai nesi namie, kai reikia viską susirasti, kai tave nelabai kas priima, nes nesi ES pilietis. Manau, visiems tai nepatiko. Jautėsi, kad žmonės kariauja ir chaosas tvyro visose srityse. Jokio malonumo nėra žaisti tik išvykos rungtynes ir rungtyniauti žinant, kad nebus nė vieno žiūrovo.
Vasiliauskas
– Maždaug savo kartoje buvote vienas iš ryškiausių įžaidėjų, būdavusių ant rinktinės ribos. Esate pagalvojęs, kodėl gyvenime taip ir nepasiekėte elitinių komandų lygio?
– Manau, kad dauguma žino, neturėjau kūno, kuris atitiktų matmenis, prisidėjo ir psichologija. Visur išbandžiau neblogą lygį, bet jame neužtrukau. Pavyzdžiui, Turkijoje yra 3 Eurolygos klubai, dar kokie 3 – Europos taurėje, dar keli – Čempionų lygoje. Gaunasi, kad žaidi kiekvieną savaitę su Europos lygio komandomis. Nėra taip, kad visą gyvenimą praleidau tik Rumunijoje, žaidžiau neblogame lygyje, bet nebuvau ekstra klasės, jog pasiekčiau Eurolygą.
– Buvo proga pasiskaityti jūsų senus interviu, viename jų, dar žaisdamas „Žalgirio“ sistemoje, sakėte, jog norite būti panašus į Šarūną Jasikevičių. Ar tai jus jaunystėje labai stūmė pirmyn?
– Tai turbūt ir prideda įtampos, nes ir pats, ir aplinka to nori, bet lygio to nepasieki, nesigauna. Gaila, kad ta karjera ne tai, kad nepasisekė, bet susiklostė tokia, kokia buvo, gal kažkur kažkas buvo padaryta ne taip. Man norėjosi kažko daugiau, bet manau, kad išspaudžiau, kiek įmanoma. Visada visiems norisi žaisti Eurolygoje ir NBA, bandai, sieki to, bet juk negali ten patekti visi, kurie ateina į krepšinio mokyklas.
– Apžvelgus jūsų visą karjerą, kaip manote, kada buvo jos pikas?
– Gal porą metų po rinktinės. Tikrai jaučiausi gerai, nenoriu savęs girti, tačiau būti rezultatyvių perdavimų lyderiu Turkijos lygoje nėra kasdienybe. Tuo metu, atrodo, viskas sekėsi, ir šeimoje atėjo pagausėjimas. Po tų metų buvo ir susidomėjimo, bet likau Turkijoje, o vėliau atėjo koronavirusas. Taip ir gaunasi, visą gyvenimą kopi kopi, ateina metas ir tada atsiranda kažkas kaip koronavirusas, kuomet nusivili. Pakilimų ir nuosmukių per karjerą buvo daug, tokia nata ir gaunasi.
– Turkijos lygoje buvote įsitvirtinęs neblogai, ar pajėgūs tos šalies klubai nebuvo atkreipę dėmesio į jus? Ten žaidėjai dažnai kopia karjeros laiptais būtent vietinės lygos kontekste.
– Ten irgi yra legionierių limitai. Eurolygos klubai turėjo pilna žaidėjų, kai vykdavai žaisti su kokiu „Fenerbahče“, žinodavai, kad jie turi gal 10 legionierių, registruoti gali 6, tad nežinai, su kuo žaisi. Taip ir gaudavosi, kad per sezoną galėdavai nugalėti „Fenerbahče“ ar sužaisti pratęsimą su „Anadolu Efes“, jiems sezonas būdavo įdomus.
– Asmeniniai rezultatai yra viena, bet kaip dėl komandinių: per savo karjerą titulų iškovojęs esate labai nedaug.
– Norėjosi daugiau, bet juk žinai, kad žaisdamas ne Eurolygos komandoje Turkijoje, nelabai jų iškovosi. Tai nėra neįmanoma, bet žymiai sunkiau, nei žaidžiant Lenkijoje ar Rumunijoje, kur šansas žymiai didesnis. Titulų visada norisi, bet ne visada gaunasi. Yra žaidėjų, kur žaidžia po nedaug, bet laimi viską, o yra tokių, kurie žaidžia daug lygų ir komandų, bet nelabai ką laimi. Buvo periodas, kai žiūrėdavai kaip neiškristi iš lygos, irgi kova už būvį. Tai irgi savotiškas titulas, ar ne?
Vasiliauskas
– Ar yra išskirtinių rungtynių, kurias iš visos karjeros įsiminsite labiausiai?
– Ko gero pirmą Eurolygos mačą prieš „Barcelona“, prieš Juaną Carlosą Navarro. Būdamas vaiku norėjai būti tokioje vietoje: žaisti halėje, prieš „Barcelona“, išeiti pirmame kėlinyje ir dengti Navarro. Nežinau, turbūt visos svajonės išsipildė vienoje vietoje, tik gaila, kai nelieki tokiame lygyje, pabūni tik prašalaičiu.
Aišku, įsiminė ir oficialios rinktinės rungtynės. Negaliu sakyti, kad mano karjera buvo labai bloga arba labai gera. Ji buvo, kokia buvo. Man 13–14 metų treneriai sakė, kad nebūsiu krepšininku, kad niekada nepateksiu į dublerius. Tai mane motyvavo, išspaudžiau, ką galėjau, iš to minimumo.
– O kuriems treneriams iki šiol jaučiate didžiausią dėkingumą ir prie kurių jaučiatės atsiskleidęs geriausiai?
– Man gal kažkiek keista, kad tame pačiame užsienyje labiau tikau kokiems Balkanų treneriams nei lietuviams, nepaisant jų gynybos reikalavimų. Tai mane stebino. O dėkingas esu visiems, ir pirmam treneriui, ir Butautui, ir Žvinkliui, ir Maskoliūnui, kuris mane stumtelėjo pirmyn, nes buvau ant ribos. Po kontrakto su „Žalgiriu“ svarsčiau eiti į mokslus, buvau išvykęs į Rusijos antrą lygą, vykau į Pasvalį. Buvo nusivylimas ir tikrai dvejojau, kad reikia kažką kito galvoti, bet Maskoliūnas mane išsivežė į Lenkiją ir gavosi, kad karjerą prasitęsiau.
– 23-ejų metų vykote į Rusijos glūdumą Saranske. Turbūt, tai irgi buvo rimta gyvenimo mokykla, po kurios dvejonės, ar žaisti toliau, kilo dar didesnės.
– Mano kartos jaunimas armijoje nebuvęs, bet ten turėjau kažką panašaus. Nuobaudos buvo tokios, kad 3 valandą nakties ėjome sportuoti į maniežą, o ir su traukiniu keliaudavome po 2–3 paras į rungtynes. Pamačiau visko, buvo nusivylimas, nes noras buvo eiti į aukščiausiąją lygą, o pusmečio bėgyje jie spjovė ir sakė: nebenorime, nebegalime. Rusija buvo kažkas įspūdingo, gyvenimas ten užgrūdino.
Visą gyvenimą stengiausi būti normaliu žmogumi, nuoširdžiu, atviru, geru piliečiu. Malonu, kad įkėlus atsisveikimą gauni žinučių iš buvusių komandos draugų, kurie žaidžia ir Eurolygoje. Malonu, jog jie pasako gerą žodį, kažkiek ir prie jų karjeros galėjau prisidėti, nes būdavo sutapimas, kad po kiekvienų metų mano komandos centras išvykdavo į Eurolygą. Malonu, kad prisidėjai ne tik prie savo karjeros, bet ir kitų.
– Galite įvardinti tokius žaidėjus?
– Kiek pamenu, iškart po žaidimo mano klube išvyko Zachas Auguste‘as – jis papildė Atėnų „Panathinaikos“. Tonye Jekiri išvyko į Vilerbano ASVEL, Drew Crawfordas – į Milano „EA7 Emporio Armani“. Be abejo, patys žaidėjai tai užsidirbo, bet tiesiog smagu, kad su jais kartu dirbi, o tada žmonės neišeina dirbti kažkur į barą – išvyksta į rimtą Eurolygos lygį. Ne visada viskas yra tik krepšinis. Yra ir už aikštelės ribų daug nutikimų, patarimų, patirčių, ašarų ir pokalbių, pastangų, kad ypač užsieniečiams viskas būtų gerai. Būna, žmogus iš Niujorko atvyksta į Pasvalį, jam buvo šokas, bet sėdi, šneki, aiškini, kad čia tik stotelė, kad grįši gal ne į JAV, bet į kitus gražius miestus.
Su daug žmonių bendraujame iki šios dienos. Kai vyko Eurolygos finalo ketvertas, „Olympiacos“ buvo McKissicas – su juo dvejus metus žaidėme vienoje komandoje, jis man draugas. Tas pats Alberto Abalde dabar tapo Eurolygos čempionu, Jekiri žaidė „Fenerbahče“. Beveik visose komandose turi žmonių, su kuriais buvai kažkuriuo etapu. Malonu pamatyti, kaip žmonės pasikeitė, gal kažkas sukūrė šeimas. Gal buvo žmonių, kurie, atrodė, gyvenime neturės šeimos, bet jau ateina su vaiku. Žmonės viską mato krepšiniu, bet nemato, kam ką skauda ar kokia nelaimė atsitikus. Mes irgi žmonės, stengiamės sutarti, būti gerais žmonėmis, ne visada viskas gaunasi.
Smagu pakeisti kai kurių amerikiečių pasaulėžiūrą, parodyti, kad Europa irgi yra gyvenama, turime ir „Skittles“, ir „Pringles“ (Juokiasi). Būdavo, jie atvažiuoja, sako, kodėl turite tik vienos spalvos „Skittles“, sakydavau, pažiūrėk, lyg mačiau ir violetinį su žaliu, paieškok. Arba sakydavo: kur rasti Rančo padažą? Niekur pas jus jo nėra. Sakydavau: va, imi česnaką, majonezą, krapus ir pasidarai. Jie sakydavo: oho, geras, čia kažkas panašaus.
Kažkiek gaila, kad įdomiausia dalis žmonėms nematoma, ta rūbinė, išgyvenimai ir patirtys. Komandos dvasios ugdymas, susilipdymas užima laiko, bet galiausiai pasieki etapą, kai vienas žodis kelia juoką visai komandai, nors šalia sėdinčiam žmogui visiškai nesuprantama, apie ką kalbi. Tokie dalykai įsimina visam gyvenimui, to nesinori niekada apleisti.
– Kaip sakote, daug dalykų sukasi už aikštelės ribų. Kaip manote, krepšinio šalių žmonės kartais nėra per daug kategoriški ir kritiški, kuomet ima teisti žmones už sprendimus ar elgesį, kurio priežastis ne visada žino?
– Turbūt natūralu, žmogus mato, kad vyksta aikštelėje, jis suinteresuotas pergalėms. Jei laimi – tu karalius, jei ne – grybas. Iversonas yra gerai pasakęs: esu MVP, geriausias lygos žaidėjas, bet aš irgi žmogus, aš irgi kraujuoju bei verkiu, aš nervinuosi, kur žaisiu kitąmet. Mes irgi žmonės. Iš šono gal atrodo: oi, pasikėlę krepšininkai. Bet juk visokių žmonių yra. Gali būti, kad vienas padavėjas tau šypsosis, kitas bus susiraukęs. Jei vienas susiraukęs, tai ką, ar jis blogas žmogus? Gal pas jį nelaimė, tu nežinai, kas tuo metu dedasi, gal kitą dieną jis bus išsišiepęs. Negali iškart nuteisti, kad jis blogas ir piktas žmogus.
Juškevičius, Čepukaitis, Vasiliauskas
– Jums pačiam klubų keitimai ir atsisveikimai su komandos draugais buvo sunkūs?
– Visada norėjosi viename klube praleisti 2–3 metus, nes vis ieškoti naujo darželio, būsto, naujų restoranų bei parduotuvių, priprasti prie 20–30 komandos narių, prie jų prisiderinti, juos pažinti nėra lengva. Įžaidėjo vaidmuo toks, kad turi būti tarp trenerio ir žaidėjų, turi rasti vidurį, kad visiems būtų gerai. Yra ką veikti. Rezultatas, įmeti 2 ar 20 taškų, ne viską sako, nors žmonėms gal kartais atrodo, kad netempi to lygio ar pan. Krepšinyje būna visko, būna ir muštynių, ta patirtis daug pasako ir išmoko. Būtų įdomu, jei žmonės daugiau matytų užkulisių, tuomet jie daugiau suprastų ir perprastų mūsų mintis.
– O pats esate nors kartą susimušęs su komandos draugais?
– Ką aš galiu susimušti, galiu nebent į galvą gauti (Juokiasi). Nelabai ką galiu primušti. Esu turėjęs tokių komandos draugų, kur bijai kažką sakyti. Esu apsistumdęs, apsižodžiavęs, apsipykęs. Juk komandoje 12 skirtingų žmonių. Būdavo, ateini, matai centras burba, bamba dėl savo reikalų, dar rūbinėje prieš treniruotę. Ateina treniruotė ir matai, kad kažkas bus. Ir būna. Užtvarą stato, daužosi, alkūnę kiša kitam, bet stengiesi išspręsti reikalus diplomatiškiau, tik kartais azartas toks, kad galvą pameti. Reikės dabar kažką sportuoti, pereiti į stipresnę sporto šaką, kad save apsiginčiau.
– Žvelgiant į rinktinę iš šono, kyla minčių, kad ir pačiam norėjosi daugiau įsirašyti į nacionalinės komandos istoriją?
– Norėjosi ir į NBA patekti, bet žiūri į realybę. Aišku, norėjosi titulų, norėjosi Pasaulio taurėje pasiekti daugiau, bet yra kaip yra. Visada norisi visko, kas geriausio, tik ne visada tai išsipildo. Ar tai turi tave vesti link tilto? Ne. Eini toliau, sportuoji, tikiesi ir bandai. Per vieną dieną netapsi snaiperiu ir geriausiu žaidėju, bandai, po karjeros jau keli klausimus, gal galėjau daryti geriau ten, gal galėjau kitką, bet jau viskas.
– Kokius dalykus labiausiai svajojote nuveikti baigęs karjerą?
– Tiesiog būti aplink šeimą. Yra žmona, vaikas, tėvai, seneliai, norisi būti su jais. Visi sensta, tad pirma mintis tokia. Pakeliauti visada smagu, bet tai jau su laiku. Šeima, draugai, savas miestas ir sava lova prisideda, priimant sprendimus.
– Turite minčių, ką veiksite profesinėje srityje?
– Neįsivaizduoju, kol kas minčių net per daug, bet reikia žiūrėti realistiškai, kas gausis. Visokiais dalykais domiuosi, bet garantų nėra. Nesėdėsiu kojų sudėjęs, kažką veiksiu. Nežinau, ar krepšinyje, ar ne, reikės pažiūrėti. Aišku, būtų smagu likti prie krepšinio, bet nesi garantuotas, tiksi ar ne, žiūrėsime.
Norėdami komentuoti prisijunkite.