„CBet“ žibantis G.Watsonas: apie JAV rinktinės stovyklą, siurrealizmą Islandijoje ir M.Kalniečio pavyzdį

Nemaža dalis Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) komandų sezono eigoje koregavo sudėtis, tačiau sėkmingiausiu papildymu džiaugtis gali Jonavos „CBet“ klubas.

Jonavos klubas laimingą kortą ištraukė pasikviesdamas Glynną Watsoną, kuris iškart ėmėsi lyderio vaidmens ir padėjo komandai iškopti į Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) finalo ketvertą bei išvykoje įveikti Kauno „Žalgirį“. „CBet“ tuo pažymėjo Manto Kalniečio karjeros pabaigą, o amerikietis neslėpė daug apie tai nežinojęs, bet pagarbos nestokojantis.

„Negalėjome atšvęsti taip, kaip norėjome, bet vis tiek buvo geras jausmas matyti žmogų, kuris atidavė daugybę metų, turėjo puikią karjerą ir paliko ryškų pėdsaką. Visi norime pasiekti kažką panašaus. Didelė pagarba jam. Aišku, aš jo nepažinojau, šioje Atlanto pusėje esu naujokas ir dar tik mokausi tokius dalykus. Tai matyti vis tiek buvo ypatinga“, – teigė gynėjas.

Ketvirtą profesionalo karjeros sezoną žaidžiančiam G.Watsonui Jonava yra jau penkta stotelė. Graikijoje, Islandijoje ir Lenkijoje parungtyniauti spėjęs amerikietis džiaugiasi tuo, kad atsidūrė pajėgioje lygoje ir gauna solidžias minutes, o už šias atsidėkoja geru žaidimu – LKL per 29 minutes renka 13,4 taško (48 procentai tritaškių), 2 atkovotus kamuolius, 4,6 rezultatyvaus perdavimo bei 15,4 naudingumo balo. Išlaikęs tokią statistiką ilgiau jis patektų į naudingiausių lygos žaidėjų dešimtuką.

G.Watsonas pasidalino savo patirtimis Europoje bei Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) jaunių rinktinės stovykloje, atskleidė kitaip nei dauguma tautiečių neįsikandęs Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) svajonės bei pradėjo nuo pirmųjų savo žingsnių krepšinyje.

„Visada buvau šalia krepšinio, nes abu mano vyresni broliai žaidė, stebėjau tai nuo kūdikystės. Mano broliams gerai sekėsi, tad mokiausi iš jų, man tai iškart pradėjo patikti“, – teigė „CBet“ lyderis.

– Baigdamas mokyklą jau buvote vertinamas kaip keturių žvaigždučių talentas. Tai leido galvoti apie žaidimą NBA?

– Nuoširdžiai, tai visada buvo mano svajonė, bet realiai apie tai daug negalvojau. Baigiant mokyklą man neblogai sekėsi, būti keturių žvaigždučių atletų visoje šalyje yra didelis įvertinimas, bet niekada neleidau tam įlįsti man į galvą. Dariau tai, ką mėgstu ir norėjau nueiti taip toli, kaip tik galiu, būti geriausiu, kokiu galiu būti. Naudojausi savo talentu ir sunkiai dirbau.

Watsonas

– Bet toks įvertinimas padėjo statyti karjerą?

– Taip, esi daug kur kviečiamas, dalyvavau Chriso Paulo ir Stepheno Curry vardinėse stovyklose, JAV aštuoniolikmečių rinktinės atrankoje. Daugelis tokių šansų negauna, o aš gavau ir galėjau sukaupti nemažai patirties. JAV rinktinės stovykloje dirbau su tokiais vyrukais kaip Jaylenas Brownas, Stanley Johnsonas, Tyusas Jonesas, netrūko žaidėjų, kurie dabar yra NBA. Jie jau buvo įsipareigoję vykti į prestižinius universitetus, o man tai tiesiog buvo gera patirtis, juolab, buvau jauniausias vyrukas ten. Man šiek tiek teko pažaisti tiesiogiai prieš T.Jonesą, prieš Luke’ą Kennardą. Žaidėjai buvo „atkabinami“ trimis etapais, aš pasiekiau antrąjį. Tuomet to nesureikšminau, tiesiog mėgavausi, buvau tylus vaikas, tad tiesiog priėmiau viską diena po dienos.

– ESPN buvote įtrauktas tarp dešimties geriausių savo kartos įžaidėjų, pavyko neužriesti nosies?

– Niekada neskyriau tam daug dėmesio. Žinoma, mačiau tai, žmonės rašė apie tai „Twitter“, mano mokyklos komanda didžiavosi mano vertinimais, bet aš to nesureikšminau. Myliu krepšinį, tad tuo džiaugiausi, bet tiesiog dirbau ir stengiausi būti geresnis.

– Turėjote nemažai universitetų pasiūlymų, bet pasirinkote Nebraską po vieno vizito. Kodėl taip įvyko?

– Turėjau keletą vizitų, bet tik vienas iš jų buvo oficialus. Turėjau keletą pasiūlymų ir daugelis klausė, kodėl pasirinkau Nebraską, kai mane kvietė Purdue, Ajovos, Vajomingo, Creightono ar Vakarų Virdžinijos universitetai. Per vieną savaitgalį aplankiau Creightoną ir Nebraską, nes tarp jų yra gal valanda kelio. Mano vyresnis brolis žaidė Ilinojaus universitete, jis man sakė, kad lankydamas universitetus tiesiog pajausi, kas tau patinka ir kur nori būti. Nebraskoje pasišnekėjome su treneriais, jie viską man nuoširdžiai išdėstė, sakė, kad iškart negausiu minučių, turėsiu jas užsidirbti. Man patiko ir jų turimos patalpos, gerbėjai, komandos palaikymas, numatytas kelias man, kuriuo galėjau tapti geru įžaidėju, aspektai, ties kuriais planavome dirbti.

Žinoma, ten studijuojant išvyko ne vienas trenerio asistentas, dėl kurių ir pasirinkau žaisti Nebraskoje, išsiskirstė į Konektikuto, Indianos universitetus. Philas Beckneris dabar yra NBA, dirba su Damianu Lillardu. Jie buvo labai svarbūs mano karjerai, tobulėjimui ir tiesiog artimi. Philas nuolat ragindavo ir stumdavo mane pirmyn, keldavo treniruotis šeštą ryto. Praradus tokius žmones, tai atsiliepia tavo tobulėjimui. Turėjau neblogą debiutinį sezoną, antrajame atlikau didelį šuolį. Nebraskoje buvo pakilimų ir nuopuolių, bet gyveni su jais, mokaisi ir stengiesi būti geresnis. Jie suteikė man šansą žaisti, mėgautis tuo, tobulėti ir užmegzti nemažai ryšių. Buvo linksma, turėjau daug laisvės. Tai padėjo man toli nueiti ir profesionalo karjeroje. Niekas neįvyksta be priežasties.

– Nebuvo nerimo, kad Nebraskos universitetas nedažnai išugdo NBA žaidėjus?

– Niekada apie tai negalvojau, nebuvau užsikepęs žaisti NBA. Norėjau būti ten, kur jausčiausi jaukiai ir galėčiau žaisti, mokytis, augti. Taip, Nebraska nėra skambaus vardo universitetas, bet jų komanda žaidžia pajėgioje konferencijoje su Indianos, Mičigano, Ajovos, Viskonsino ekipomis. Kiekviename mače esi matomas, nėra svarbiausia, kiek talentų Nebraska išleido iki tol, kiekvieno kelias yra skirtingas. Tiesiog norėjau šanso, galimybės žaisti ir laimėti, paversti Nebraskos krepšinio programą laiminčia.

Roby

– Vienas retų NBA pasiekusių Nebraskos universiteto alumnų – Isaiah Roby. Talentingiausias vyrukas, su kuriuo teko žaisti?

– Jis visada turėjo labai daug potencialo, neįtikėtinai atletiškas, ilgos rankos, galimybės atlikti daugybę dalykų. Jis galėjo daryti viską. Žinoma, jis dirbo, kad tai pasiektų. Iš pradžių jis buvo labai kuklus, turėjo išmokti būti agresyvesniu ir laukė rolės, kurioje galėtų tai parodyti. Jis buvo vienas iš trijų talentingiausių mano sutiktų žmonių. NBA jis dar ieško savo kelio, nes ten komandos visada būna numačiusios tau tam tikrą rolę, prie kurios turi prisitaikyti. Gali būti neįtikėtinai talentingas gynėjas, versti po 30 taškų, bet jei pateksi į Fyniksą, kur yra Devinas Bookeris, iš tavęs to nereikės, turėsi stažuotis ir G lygoje. Isaiah karjeros pradžioje dar ir buvo traumuotas, tad buvo sunku dėti pirmuosius žingsnius lygoje. Reikia ne tik talento, bet ir sėkmės, atsidurti tinkamose aplinkybėse. Pažįstu nemažai vyrukų, kurie turėtų būti NBA.

– Nesitaikydamas į NBA galvojote apie žaidimą Europoje, ar turėjote kitų tikslų?

– Nuoširdžiai, nežinojau, kur atsidursiu, tiesiog dirbau diena po dienos. Mokykloje galvojau tik apie mokyklą, universitetą pasirinkau tik tada, kai jau privalėjau tai padaryti. Išsprendęs tai tiesiog studijavau ir dirbau. Niekada nežaidžiau su tikslu vykti į NBA ar Europą, tiesiog stengiausi ir žinojau, kad jei žaisiu gerai, savo šansų sulauksiu.

– Prieš pradedant karjerą Europoje turėjote sulaukti ir anksčiau čia žaidusių brolių patarimų. Kaip jie atsiliepė apie tokią patirtį?

– Susitaręs su Graikijos klubu pasakiau jiems apie tai, vyresnėlis užsiminė, kad tai yra gera lyga, geras pirmas žingsnis naujokui. Tereikia žaisti taip, kaip moku, bus pakilimų ir nuopuolių, reikės su tuo tvarkytis ir nenustoti dirbti. Mano šeima rėmė mane, prižiūrėjo, kad jausčiausi gerai dėl savo sprendimo, tai jie darė nuo pirmųjų mano žingsnių krepšinyje, ypač mano broliai. Tiesiog pasakė, kad reikės žaisti ir išlikti susitelkusiam, čia nėra daug apie ką kalbėti. Nebuvo lengva, nes visi esame vieni, mano šeima yra toli – už aštuonių valandų, todėl būna nelengva, bet aš tam pasirašiau ir turiu iš to pasiimti teigiamus dalykus.

– Iš Graikijos persikėlėte į Islandiją, ką radote ten?

– Ten iš naujo atradau save, vėl pradėjau mėgautis krepšiniu. Žinoma, lygis ten žemesnis, ta lyga nėra tokia gerbiama. Vos nuvykęs pasigedau žaidimo aukštesniame lygyje, bet pradėjau rungtyniauti, apsipratau ir žinojau, kad turiu aukštesnių tikslų, susitaikiau, jog tai yra žingsnis link jų. Nebuvau pasikėlęs ir nerodžiau kitiems nepagarbos, stengiausi padėti komandai. Gavau lyderio rolę, buvau geriausias komandos žaidėjas, stengiausi padėti komandos žaidėjams ir pats nemažai apie save sužinojau. Niekada nebuvau labai iškalbingas, labiau stengiausi vesti savo pavyzdžiu, bet ten tapau geresniu lyderiu, turėjau svarų balsą, bandžiau suvienyti komandą. Įžaidėjas turi tai daryti.

– Buvo įdomių patirčių šalia krepšinio?

– Vien buvimas ten buvo siurrealistiškas. Gyvenau labai mažame miestelyje, gal penki tūkstančiai žmonių, viena degalinė, viena parduotuvė, viena kavinė. Nesu buvęs panašioje situacijoje, sniegas, lietus, ištisos savaitės be saulės, tamsa. Kartais tai slegia, bet nesu toks vyrukas, kuris mėgtų naktinį gyvenimą, tad man tai nebuvo didelė problema.

– Po to persikėlėte į Lenkiją ir Jonavoje atsidūrėte palikęs klubą sezono viduryje. Pradžioje nenorėjote apie tai išsiplėsti, bet gal dalykams susigulėjus jau galima tai aptarti plačiau?

– Nuoširdžiai, norėčiau atsakyti į šį klausimą, bet pats gerai nežinau, kas nutiko. Jaučiau, kad žaidžiu daug ir gerai, bet staiga nustojau žaisti. Mano agentas bandė tai spręsti. Man patiko ta komanda ir vyrukai joje, neturėjau jokių problemų nei su jais, nei su treneriais. Kai mano minutės sumažėjo, ėmėme daugiau kalbėtis su agentu, jis bendravo su treneriais. Klube buvome septyni legionieriai, vienas iš mūsų patyrė traumą. Ir jis buvo svarbus aukštaūgis, žaidė starto penkete, buvo svarbi komandos dalis, tad akivaizdu, kad jam reikės pamainos, o aš tiesiog nenorėjau likti už borto be jokios priežasties. Jaučiau, kad turėčiau žaisti, bet pagiežos nelaikau, vis dar bendrauju su tais vyrukais. Reikalai nesusiklostė, bet viskas išsisprendė gerai, dabar esu čia ir žaidžiu daug. Galų gale, tai yra verslas, visko yra daugiau nei gali aprėpti akis, belieka išlikti pozityviu.

– Žaidėte ypatingoje „Žalgirio“ arenos atmosferoje. Anksčiau yra tekę patirti kažką panašaus?

– Ne, nemanau. Bent jau nieko panašaus neatsimenu, profesionalo karjeroje – tikrai ne. Žaidėme prieš galingą komandą ir sugebėjome laimėti, mums tai yra ypatinga. Nežinau, ar esame anksčiau juos įveikę Kaune. Arenoje buvo daug žmonių, svarbios rungtynės, bet sugebėjome atitrūkti ir laimėti.

Kalnietis

– Nebuvo liūdna, kad negalėtoje iškart atšvęsti pergalės dėl Manto Kalniečio karjeros baigimo ceremonijos?

– Ne, mane įspėjo, kad jų komandoje yra baigiama karjera, nors ir tiksliai nežinojome, kaip viskas vyks. Konkrečiai nežinojau, kas bus, bet reikėjo jam atiduoti pagarbą už buvimą legenda ir pasiekimus krepšinyje. Negalėjome atšvęsti taip, kaip norėjome, bet vis tiek buvo geras jausmas matyti žmogų, kuris atidavė daugybę metų, turėjo puikią karjerą ir paliko ryškų pėdsaką. Visi norime pasiekti kažką panašaus. Didelė pagarba jam. Aišku, aš jo nepažinojau, šioje Atlanto pusėje esu naujokas ir dar tik mokausi tokius dalykus. Tai matyti vis tiek buvo ypatinga, gerbėjų meilė buvo neįtikėtina.

– Pražudėte „Žalgirį“ ir nuo pirmųjų rungtynių Jonavoje tapote paskutinius metimus atliekančiu žaidėju. Tai visuomet buvo jūsų arkliukas ar tokiu tapo „CBet“ komandoje?

– Tai yra mano dalykas nuo jaunų dienų. Visada turėjau paskutinius metimus. Tiesiog noriu turėti kamuolį svarbiausiais momentais ir prisiimti riziką. Kartais nepavyks, bet reikia tai padaryti. Kaip įžaidėjas, jaučiu tokią pareigą, turiu kurti progas ne tik sau, bet ir komandos draugams, priimti sunkius sprendimus individualiai. Svarbu kasdien dirbti ir tikėti savimi bei bendraklubiais, jie taip pat patako sunkių momentų, Dovis sumetė svarbius baudų metimus. Prie tos pergalės prisidėjome visi, o aš stengiuosi savo indėlį įnešti kiekvienose rungtynėse.

– Už aikštelės ribų atrodote kuklus, o aikštėje demonstruojate visiškai kitokią energiją. Kaip pavyksta tai suderinti?

– Tiesiog stengiuosi pasilinksminti ir žaisti su polėkiu. Pastaruosius keletą metų jau nesimėgavau krepšiniu, bet pernai atradau tą meilę iš naujo, vėl užsidegiau. Tiesiog noriu laimėti, viskas iš to ir atsiranda. Laimėjimas yra svarbiausia, kad ir kaip galiu prie to prisidėti, mesdamas taškus, gindamasis ar būdamas ant suolo. Niekada nebuvau ekstravertas, bet aikštėje atsiskleidžiu, parodau savo aistrą. Augant žaidimas kasmet tampa vis rimtesniu, net politišku dalyku, reikia tai suprasti ir prisitaikyti, žinoti, ko komandos nori iš tavęs, priimti tai kaip darbą. Kad ir kaip rimta tai būtų, stengiuosi neprarasti pasimėgavimo, dėl meilės šiam sportui ir pradėjau žaisti, o visa kita – ateis su darbu.