„Didelių kiaušinių“ komanda
komentaras (55)
Ši Lietuvos rinktinė paneigia krepšinio dėsnius. Dvylika vyrų priminė nuvalkiotą, tačiau kartais labai teisingą tiesą: krepšinis, kaip ir sportas, kartais nėra tik skaičiai ir skambios pavardės. Kartais krepšinyje triumfuoja tai, ko vien logika nepagrįsi.
Kai Linas Kleiza, Donatas Motiejūnas, Martynas Pocius ir broliai Lavrinovičiai pareiškė, kad šią vasarą Lietuvos rinktinės marškinėlių neapsivilks, daugelis apie Europos čempionato finalą nė nedrįso pagalvoti. O tie, kurie išdrįso, atrodė kvailokai.
Ir ne be priežasties. Lietuvos rinktinė neteko eilės krepšininkų, be kurių ši komanda „ant popieriaus“ atrodė kur kas kukliau nei Graikijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ar tos pačios Serbijos rinktinės.
Kai iš didžiojo krepšinio pasitraukė Ramūnas Šiškauskas, Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, kai rinktinei „sudie“ tarė Rimantas Kaukėnas, Lietuvos krepšinis išgyveno individualiai pajėgių perimetro žaidėjų deficitą.
Vasarą rinktinei atsisakius padėti dar ir eilei pajėgių priekinės linijos krepšininkų, šios komandos perspektyvos krepšinį vertinant matematiškai atrodė labai miglotos.
Daugelis mūsų baksnojo pirštu: šioje komandoje nėra nė vieno elitiniuose Eurolygos klubuose svarbų vaidmenį puolime vaidinančio žaidėjo, šioje komandoje tėra vienintelis NBA krepšininkas. Tarp tų dvylikos vyrų tėra vienintelis, kuris galėtų nusipelnyti išskirtinio varžovų dėmesio gynyboje – Jonas Valančiūnas.
Buvo drąsiai kalbama apie patekimą į olimpinę atranką, kai kurie tikėjosi šią rinktinę išvysti kovojančią dėl medalių. Tačiau Europos čempionato finalas... Antrasis Europos čempionato finalas paeiliui komandai, kuri turi vos vieną puolime individualiu meistriškumu dominuoti galintį žaidėją, atrodė neįmanomas užmojis.
Neįmanoma – tą jums rugsėjo 9 dieną būtų atkirtęs dažnas Lietuvos rinktinės sirgalius, jeigu būtumėte jo paklausę, kokie šansai, kad šią komandą pamatysime Europos čempionato finale. Ir pavadinti jo „heiteriu“ negalėtume.
Mes jį vadintume realistu. Tą dieną Lietuvos rinktinė išgyveno dar vieną košmarą apniukusioje Rygoje. Tą dieną Jonas Mačiulis prabilo apie Lenkiją. O jei tiksliau, rinktinę, kuri 2009 metais krepšinį žaidė taip blogai, kad geriau nė neprisiminti.
Jis tą vakarą padovanojo pergalę prieš Estiją. Jis suprato, kad prieitas liepto galas. „Ar turime kur trauktis? Neturime“, – tada sakė Jonas, kuris tikėjosi išvysti šviesą tunelio gale.
Išaušo nauja diena. Išaušo permainų metas. Neprabėgo nė 24 valandos ir Lietuvos rinktinė kaip koks sumaniai žiūrovų emocijomis manipuliuojantis draminio filmo režisierius įsuko į antrąją juostos dalį. Dalį, kurioje pagrindiniai veikėjai po savaitės tapo herojais.
Rungtynėse su čekais didžiųjų pokyčių užuomazgas pademonstravę jie į viršų šovė staigiai. Jie nurijo karčią piliulę, laiku susigriebė ir išgyveno metamorfozę taip staigiai, kaip toli gražu ne kiekviena komanda sugebėtų.
Per 14 dienų Lietuvos rinktinė išgyveno didžiulį nuopuolį ir didingą pakilimą. Per 14 dienų ši komanda tapo komanda su tokiu charakteriu, kokį mielai išeiliuotų antikinės Graikijos poetai.
8 rungtynės. 7 susitikimai, kuriuose įtampa mušė termometrų stulpelius. 6 pergalės po dramatiškos kovos iki paskutinių akimirkų. Ar Lietuvos krepšininkai galėjo sugalvoti dar geresnį būdą pavaizduoti, kokius didelius jie turi kiaušinius?
Lietuvos rinktinė parodė, kokią didžiulę svarbą krepšinyje vaidina psichologija. Prieš tuos dvylika įžūlių, drąsių ir nagais parketą gramdžiusių vyrų neatsilaikė nė italų žvaigždžių trio, nė milžiniška savo puolimo galia įtikėję serbai.
Rygoje į realybę sugrąžinti, gerokai aptalžyti ir kritikos bangų nuzulinti jie užsiaugino storą odą. Jie nebijo nieko. Galite neabejoti, ispanai jų bijo labiau.
Kad ir kokia pabaiga šiai magiškai krepšinio pasakai sugalvota, ši Lietuvos rinktinė jau spėjo gerokai sukrėsti.
Ji priminė, kad kartais krepšinio prognozuoti logiškais argumentais neįmanoma. Skaičiai, pavardės, kontraktai kartais virsta fikcija prieš tai, ko apskaičiuoti neįmanoma.
Ir dėl to tik dar įdomiau. Ir dėl to mes šį žaidimą turime pamilti dar labiau.
Norėdami komentuoti prisijunkite.