Didžiausios kroatų spragos atsiveria ten, kur Lietuvos rinktinė stipriausia

Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių grupės etapas artėja į pabaigą. Paskutiniame B grupės ture Lietuvos rinktinės lauks Kroatijos krepšininkų išbandymas.

Portalas Krepsinis.net tęsia rubriką, kurioje galite susipažinti su visais būsimais Lietuvos rinktinės varžovais olimpiadoje. Tai padaryti jums padės Krepsinis.net apžvalgininkas Algimantas Bružas.

Paskutinėse grupės rungtynėse pagrindine Jono Kazlausko auklėtinių motyvacija taps nebent noras atsitiesti po 50 taškų pažeminimo nuo ispanų. Tačiau šis susitikimas turnyrine prasme Lietuvos rinktinei ypatingos reikšmės neturi. Pralaimėjimo kroatams atveju, lietuviai grupėje užims trečiąją vietą ir ketvirtfinalyje susitiks su Australija. Pergalės – pirmąją vietą ir ketvirtfinalyje susidurs su Serbija.

Kiek kitokia situacija yra kroatų, kuriems reikia pergalės, jog galėtų išvengti ketvirtosios vietos grupėje ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) krepšininkų ketvirtfinalyje. Yra scenarijus pagal kurį lietuviams pralaimėję kroatai liktų už ketvirtfinalio borto, tad jie darys viską, kad pasiektų pergalę. Jų motyvacija – kiek kitokia nei lietuvių.

Kaip įprasta, prognozuoti Kroatijos rinktinės žaidimo ir rezultatų – neįmanoma. Ši komanda išgyvena laikotarpį, kai turėdama aukšto meistriškumo krepšininkus, negali demonstruoti aukšto lygio krepšinio. Šalies krepšinio mikroklimatas nėra geriausios būklės ir tai atsiliepia pagrindinei rinktinei. Aleksandro Petrovičiaus auklėtiniams grupės etapas virto amerikietiškaisiais kalneliais: iš pradžių, suduotas smūgis ispanams, tada sekė pralaimėjimas argentiniečiams, vėliau – pergalė prieš brazilus ir galiausiai, antausis nuo grupės autsaiderės Nigerijos.

Lietuvos rinktinė susidurs su sunkiai prognozuojamu, tačiau pakankamai motyvuotu varžovu.

Šaričius

Puolimas – dviejų žaidėjų rankose

Kroatijos rinktinė yra labai priklausoma nuo kelių žaidėjų. Visas jos potencialas ir galimybės atsiskleidžia tada, kai Bojanas Bogdanovičius ir Dario Šaričius demonstruoja gerą krepšinį. Tada kroatai tampa labai pavojingi.

Apsigynusi nuo varžovų atakos, ši komanda nevengia atakuoti greitai. Susitikime su ispanais Kroatijos krepšininkai neretai kurdavo greitus išpuolius, kurių metu B.Bogdanovičius užsiimdavo poziciją žaisti nugara į krepšį dar pirmoje atakos fazėje (iki 7-osios sekundės).

Jei kontratakuoti nepavyksta, poziciniame puolime Kroatijos rinktinė mėgsta žaisti vadinamųjų „ragų“ sistema, kai du aukštaūgiai užima pozicijas tritaškio 45 laipsnių taškuose ir tampa pagrindiniais žaidimo organizatoriais.

Kamuolį per aikštelę pernešęs Roko Leni Ukičius pradeda žaisti „pikenrolą“ su vidurio puolėju Miro Bilanu, o tuo tarpu D.Šaričius, stovėjęs priešingoje pusėje, atšoka ant tritaškio linijos ir laukia perdavimo. Jei „pikenrolas“ nepavyksta, kamuolys yra perduodamas D.Šaričiui, kuris pamėgina įvesti kamuolį įkirtusiam vidurio puolėjui; keičia atakos kryptį; meta iš tolimos distancijos; veržiasi nuo tritaškio linijos arba ieško kitokių atakos tęsinio variantų.

Jei pasirenkamas variantas keisti atakos kryptį, labai dažnai kamuolį priima B.Bogdanovičius, kuris labai daug problemų sprendžia žaidimu vienas prieš vieną arba „du prieš du“. B.Bogdanovičiaus ir D.Šaričiaus „du prieš du“ yra labai pavojingas ginklas, nes kroatų lyderis gynėjas pasižymi veržlumu ir gali nesunkiai sutraukti dviejų žaidėjų dėmesį, o ant tritaškio atšokęs D.Šaričius geba realizuoti tolimus metimus arba prasiveržimu atakuoti „closeoutą“ – prie jo skubantį aukštaūgį, kurį į baudos aikštelės gilumą nuviliojo B.Bogdanovičius.

Yra ir dar viena opcija Kroatijos rinktinės poziciniame puolime – išvesti snaiperį metimui. To snaiperio vaidmuo dažnai patikimas Mario Hezonjai. Kai šis perspektyvus kroatas yra aikštelėje, komanda pradeda dažniau ieškoti galimybių sukurti šiam snaiperiui patogią progą metimui. Tos galimybės – tai aukštaūgių dvigubos užtvaros situacijose be kamuolio. Jomis sėkmingai pasinaudojęs M.Hezonja atsipalaiduoja nuo savo gynėjo ir priėmęs kamuolį, duria be jokių dvejonių.

Kroatijos rinktinės puolimas yra labai priklausomas nuo atskirų asmenybių. B.Bogdanovičius ir D.Šaričius yra figūros, kurių nuolat ieško komandos draugai. Tai yra žmonės, kurių rankose kamuolys atsiduria tada, kai kroatams reikia varžovus vytis; kai iki atakos laiko pabaigos lieka mažai sekundžių, o patogios progos metimui neatsirado; lemiamomis rungtynių minutėmis.

Jei B.Bogdanovičius yra labai pavojingas situacijose vienas prieš vieną arba „du prieš du“, pasižymi nuostabia kūno koordinacija, stipriu pirmuoju žingsniu, solidžia kamuolio valdymo technika ir patikimu metimu iš tolimų distancijų, tai D.Šaričius yra neįtikėtinai universalus aukštaūgis, kuris turi nuostabų krepšinio intelekto koeficientą, puikiai mato aikštelę, geba valdyti kamuolį kaip gynėjas, atlikti sudėtingus ir labai tikslius perdavimus. Bendrai, šis aukštaūgis puolime gali daryti praktiškai viską. A.Petrovičius nevaržo jo laisvės ir neretai leidžia jam inicijuoti Kroatijos rinktinės atakas vadinamojo įžaidžiančio puolėjo vaidmenyje.

Planiničius

Gynyboje – problemos baudos aikštelėje

Rungtyniaudami gana paprastą krepšinį puolime, kroatai nepasižymi kažkokia didžiule erudicija gynyboje. Čia viskas – taip pat gana paprasta, o pagrindinė silpnybė – gana aiški.

Tai – priekinė linija ir jėgos bei atletizmo deficitas. Kroatijos rinktinės vidurio puolėjai – M.Bilanas ir Darko Planiničius – nėra nei stiprūs fiziškai, nei šoklūs. Jie negali kompensuoti D.Šaričiaus fizinės jėgos ir atletizmo deficito. Kroatai yra pakankamai pažeidžiami tiek prasiveržimais, tiek žaidimu „ant ūselio“.

Tą suprasdamas A.Petrovičius Kroatijos rinktinės gynybą sustygavo taip, kad visi penki aikštelėje esantys žaidėjai laikytųsi arčiau baudos aikštelės ir esant reikalui, vieni kitiems padėtų. Jei varžovas žaidžia nugara „ant ūselio“, jam dažnai sukliudyti bando gynėjas iš stipriosios pusės (šalia stovintis ties tritaškio linija). Jei varžovai prasiveržimą pradeda ties centru, jie gali tikėtis, kad išmušti kamuolį mėgins kroatas, stovintis kamuolio pusėje prie tritaškio.

Taip kompaktiškai gindamiesi ir vieni kitiems padėdami kroatai neišvengiamai atveria labai nesudėtingai išryškinamas skyles savo gynyboje. Pavyzdžiui, jeigu Mantas Kalnietis pradės prasiveržimą nuo centro, laikydamasis dešinės pusės, tai toje pusėje esantis B.Bogdanovičius, kuris ties tritaškio linija prižiūri tarkime Renaldą Seibutį, šiek tiek pasislinks arčiau baudos aikštelės ir pamėgins uždaryti M.Kalniečiui prasiveržimo liniją. Jo prižiūrimas R.Seibutis akimirkai liks be priežiūros. M.Kalniečiui beliks atlikti paprasčiausią perdavimą į šoną, kur laisvas žmogus bus vos per kelis metrus.

Ieškant panašumų su tokia taktika gynyboje, pirmiausia į galvą šauna buvusio Kauno „Žalgirio“ stratego Joano Plazos netradicinė filosofiją. Jis yra vienas iš retų trenerių, kurie nori, kad gynyboje jų žaidėjai vieni kitiems padėtų iš stipriosios pusės (pusės kurioje yra kamuolys). Tokia nestandartine gynyba jis tikisi apsunkinti varžovams gyvenimą, versdamas juos priimti neįprastus sprendimus ir atlikti metimą į krepšį pirmosiomis atakos laiko sekundėmis, neišpildant derinių iki galo.

Panašiai ir kroatai, dėl silpnos priekinės linijos stengiasi kiek įmanoma sumažinti varžovams metimų iš artimų distancijų skaičių, skatindami juos atakuoti iš toli panašiais metodais. Tačiau jei varžovams krenta tie tritaškiai, kroatų padėtis tampa liūdna. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Nigerijos krepšininkai į kroatų krepšį susmeigė 17 tritaškių iš 36. Tiesa ta, kad jie išmetė daugiau tritaškių nei dvitaškių (36 prieš 32). Kroatai pralaimėjo 76:90.

Ukičius

Kroatams labiausiai nepatiktų, jei:

– Lietuvos rinktinė sėkmingai naudotųsi savo jėgos ir centimetrų pranašumu. Jonas Valančiūnas pagaliau pradėtų laužyti gynybą žaidimu „ant ūselio“, Domantas Sabonis ir Mindaugas Kuzminskas griebtų kamuolius puolime ir kartotų netaiklius metimus, o Jonas Mačiulis ir Paulius Jankūnas provokuotų pražangas, pasinaudodami savo fizine jėga.

– Kroatams susispaudus gynyboje, R.Seibutis, M.Grigonis, M.Kuzminskas ir J.Mačiulis realizuotų progas tritaškiams.

– Gynyboje lietuvių perimetro žaidėjai vargintų ir agresyviai presinguotų B.Bogdanovičių, nepralaimėtų dvikovų vienas prieš vieną, o „du prieš du“ situacijose jo priežiūrą sėkmingai perimtų aukštaūgis. Svarbiausia, uždaryti B.Bogdanovičiui kanalus link krepšio.

– D.Šaričius būtų akylai prižiūrimas ir atakuojamas fiziškai. Šis kroatų sunkusis kraštas labai nemėgsta kontakto.

– Lietuvos rinktinės gynyba neprarastų koncentracijos, kai aikštelėje yra toks žmogus kaip M.Hezonja. Leisti jam pasinaudoti užtvaromis ir be vargo įgyti erdvės metimams iš toli – negalima.

Žaidėjas, kurio neįvertinti negalima:

R.L.Ukičius – pagrindinis Kroatijos rinktinės atakų organizatorius nėra itin stiprus individualiai. Jis taip pat nėra tas įžaidėjas, kuris labai gerai organizuotų puolimą ir atpažintų kiekvieną situaciją, kur jo komanda galėtų įgyti kažkokį pranašumą. R.L.Ukičius yra pavojingas savo metimu po driblingo. Jei oponentai jo nevertina, jis gali be didesnių problemų smeigti metimus iš vidutinio nuotolio, pasinaudojęs užtvara. Jei R.L.Ukičiui gera diena, pridaryti rimtų bėdų jis gali ir metimais iš tolimų distancijų. Palikti be priežiūros šio žaidėjo nereikėtų.

Pergalės receptas trumpai:

Lietuvos rinktinei pagaliau reikia galingo J.Valančiūno žaidimo baudos aikštelėje. Ir tam proga – neeilinė. B grupėje visų kroatų varžovų „centrai“ sužaidė geriausias olimpiados rungtynes. Tokios turi būti ir J.Valančiūnui. Naudodamasi savo centimetrų ir fizinės jėgos pranašumu Lietuvos rinktinė turi kontroliuoti rungtynių eigą ir tuo pačiu neleisti įsisiautėti B.Bogdanovičiui. Įgyvendinę šiuos planus J.Kazlausko auklėtiniai grupės etapą baigtų kaip geriausia B grupės komanda.

Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą „Facebook“

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.