Didžiausiu noru karjeroje trykštantis T.Lekūnas: apie padėką „Rytui“, ambicijas ir galimybę nebegrįžti į LKL
interviu (22)
Tomo Lekūno karjera per pastaruosius metus nustebino net jį patį.
30 metų 198 cm ūgio puolėjas jau buvo tapęs įvairių Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) klubų stabiliu pirkiniu, tačiau prieš metus jo karjera netikėtai pasuko Vilniaus „Ryto“ link. Nepaisant to, kad prieš tai sezonas Utenoje nebuvo įspūdingas.
Sezonui jis ruoštis ėmė su Alytuje žaidusia „Wolves“, tačiau galiausiai sulaukė skambučio iš „Ryto“. Mėnesio kontraktas galiausiai virto į metų sutartį, o Tomas galėjo prisiminti seną savo svajonę.
„Esu žaidęs jaunimo Eurolygos turnyre su „Ryto“ apranga. Esu kažkada kalbėjęs su tėvais ir pasakęs, kad mano svajonė – atstovauti „Rytui“, – prisiminė jis.
Iki visiško pasitenkinimo betrūko tik aukso medalio, tačiau praeito sezono patirtį T.Lekūnas vis tiek vadina nepamirštama, nepaisant to, kad didelio vaidmens sostinėje neturėjo.
Prieš šį sezoną jis nusprendė leistis į dar vieną naują patirtį – legionieriaus kelią. Šiuo metu lietuvis gina Zalaegersego ZTE ekipos garbę. Šį komanda Vengrijoje laimėjo 2 mačus iš 4, o T.Lekūno skaičiai per 28 minutes siekia 12,5 taško, 8,8 atkovoto kamuolio ir 17,5 naudingumo balo.
„Man čia naujas lapas, naujas iššūkis, mane tai veda pirmyn. Neprisimenu, kada gyvenime tiek noro turėjau“, – permainomis džiaugiasi T.Lekūnas.
– Būdamas 30-ties pirmąkart išvykote iš Lietuvos. Kaip sekasi pradėjus legionieriaus karjerą?
– Nebuvo kažkokio šoko, nes nesitikėjau, kad čia bus labai gerai (Juokiasi). Viskas čia paprasta, tik tiek, kad draugų nėra šalia. O šiaip treniruotė, namai, nueini pavalgyti ir tiek. Gyventojų čia gal 40 tūkstančių, Pasvalio vaibelis (Juokiasi). Nesitikėjau, kad kažkas čia man duos vairuoti „Mercedes“ automobilį, gavau sportbatį – „Suzuki swift“, Flintstounų mašinėlę mažytę, bet telpu (Juokiasi).
Esu žaidęs mažesniuose miestuose, tai jokio kultūrinio šoko man tikrai nėra. O dėl žaidimo, taip pat nieko naujo. Mūsų komanda gal viena labiausiai besiremiančių taktikomis, nes pati lyga paremta individualiu žaidimu. Yra keli užsieniečiai, o vengrai padeda. Nuskautinti kažką sunku, nes daug žaidimo 1 prieš 1.
– Kokį įspūdį palieka vengriško krepšinio lygis?
– Mes dar nežaidėme su „Falco“, kuris yra kaip „Žalgiris“ Lietuvos kontekste – turi didžiausią biudžetą. Keletas komandų, kurias mačiau, buvo įdomios. 5–6 komandos tikrai neblogame lygyje, užsieniečiai stiprūs. Nežinau, kodėl jie žaidžia būtent Vengrijoje. Jie stiprūs individualiai. Aišku, kai Lietuvoje daugiau taktikos ir gynybos, tokio lygio šie žaidėjai gal netraukia.
– Žaidimas užsienyje – nauja patirtis jums. Ar nėra keista, šį lapą versti sulaukus jau 30-ties, o gal jau pats nebesitikėjote kažkur išvykti?
– Aš labai norėjau išvažiuoti. Nes baigsi karjerą, žaidęs tik Lietuvoje... Nežinau, ką dar galiu čia pasiekti. Laimėti pirmą vietą Lietuvoje? Į „Žalgirį“ nebūčiau patekęs. Esu laimėjęs 2 ir 3 vietas, buvo šansas laimėti lygą – nepavyko. Kažkokių pasiūlymų net neturėjau, bet ir nesvarsčiau Lietuvos pats, sakiau agentui, jog noriu į užsienį. Įdomu pabandyti. Gerai, čia nėra aukščiausias lygis ar geriausia organizacija, bet gal lips, norėjau pabandyti.
Pradžioje buvo sunku, nesigavo dvejos rungtynės. Norėjau pamatyti spaudimą užsieniečiui, kas būna, kai blogos rungtynės, kokios kalbos vyksta. Kai esi Lietuvoje, kokį čia spaudimą gausi? Pasakys „susiimk“ ir viskas. Man spaudimas patinka, nėra svetimas. Aišku, gal nerviniesi daugiau, bet ateini, dirbi, žaidi, turi daryti rezultatą. Negali kaltinti trenerio – jis žaisti duoda, moka tau atlyginimą. Negali sakyti kaip būnant Lietuvoje, kad ant tavęs užsisėdo, neduoda žaisti.
– Tačiau dėl spaudimo irgi yra dvi pusės: vengriškos spaudos ko gero neskaitote, o Lietuvoje aplinkos kalbas galėjote girdėti.
– Išvis nieko neskaitau, gal ir rašo, kad nepasiginu ar tritaškio neįmetu (Juokiasi). Kai neskaitau, viskas atrodo gerai, laimėjome dvejas rungtynes iš eilės, visi patenkinti, viskas gerai, nuotaika gera. Aš pats nemesiu po 20 taškų niekada, dėl statistikos nesuku galvos. Mesiu po savo 12 taškų ir darysiu kitus dalykus, kurių nepadarys kiti: atkovoji kamuolius, stengiesi padėti.
Esu vyresnis, daugiau paauklėju vietinius. Neaišku, jie nori žaisti krepšinį ar ne, bet jų yra mažai, ypač didelių. Konkurencijos čia nėra, tad jie kažkiek išlepinti, nors talento ir turi. Čia yra taisyklė, kurios nežinojau. Pirmus du kėlinius aikštėje turi būti bent vienas žaidėjas iki 23-ejų. Turime tokius du žmones, juos kaitaliojame. Taip bandoma kelti vietinių krepšinio lygį, bet jei jie noro nerodo, gaunasi, kad žaidi 4 prieš 5.
Pas mus yra talentingas centras, bet jį sunku prikalbinti klausyti. Ta taisyklė nervina, bet taip yra, lyg ji vėliau bus naikinama. Taip galima per du kėlinius atsilikti 20 taškų. Gaunasi, kad tave spaudžia žaisti, nors tu pats gal net nenori to. Kas iš to bus? Po 23-ejų eisi dirbti kito darbo.
Lekūnas
– Grįžtant prie vasaros, ar tai buvo pirmoji tokia, kai noras išvykti iš Lietuvos buvo toks didelis?
– Jau prieš „7bet-Lietkabelį“ 2019 m. turėjau pasiūlymą iš Vokietijos pirmos lygos, bet reikėjo palaukti. Kuo ilgiau lauki, galvoji: ai, čia yra variantas, gera organizacija ir varau į Panevėžį. Su „Rytu“ turėjau gerą sezoną, daug nežaidžiau, bet pamačiau, koks yra laiminčios komandos mentalitetas, kaip Žibėnas dirba su žmonėmis. Jis labai skiriasi nuo kitų trenerių, eina per pozityvą, stengiasi iškalbėti, o ne rėkti ir taip žudyti žaidėjus. Ir ką? Vos nepaėmėme „Žalgirio“. Aišku, kai iš Vilniaus nuvyksti į Vengriją, gali sakyti, kaip skiriasi organizacijos, lygis ir ypač medicina.
– Kuo pasireiškia paskutinis punktas?
– Jei susitraumuoji Lietuvoje, tau iškart daro tyrimus ir žiūri rezultatus. Jei nieko – varai sportuoti. Čia to patikrinimo nėra. Čia susitraumavo serbas, jie palaukė 3 savaites ir tik tada padarė magnetinį rezonansą. Va čia buvo šokas, medicina labai ribota. Pas mus yra privačios klinikos, o čia eini kaip paprastas žmogus, registruojiesi į ligonines. Komandos gydytojas dirba ligoninėje, jo čia nebūna, ateina tik kai kažkas išsikviečia. Gali skųstis, verkšlenti, bet kadangi labai norėjau išvykti, viskas gerai.
Turėjau pasiūlymą ir iš Islandijos, bet kur ten važiuosi. 8 mėnesiai duobėje, lietus lyja – užtenka. O čia pas mane 20 laipsnių šilumos, oras geras, gyvenimo sąlygos matytos.
Šiaip sportuojame labai daug, gal vėliau mažinsime krūvius, bet kol kas va taip papuoliau. Treneris supratingas, eina į kontaktą, klausia, kaip krūviai, galima nusiimti, bet nemėgėjas aš tai daryti. Aš žinau, kokios kalbos vyks, jei taip darysi, geriau pakentėti, taip tai taps rutina. Bėgti visą treniruotę? Gerai. Beje... Teisėjai. Lietuvoje geriausi teisėjai (Juokiasi).
– Daug žaidėjų tai įvertina tik išvykę.
– Kosmosas. Nesu geriausias teisėjų draugas, bet čia jų tiesiog praktiškai nėra. Yra keli, kurie čia švilpia šimtą metų, jie tiek išpuikę, kad neina į diskusijas. Net aš einu gražiai paklausti, o jie nekalba. Lietuvoje tau teisėjai su taisyklių punktais išvardins argumentus. Atsiprašinėt neatsiprašinėsiu, bet Lietuvoje labai geri teisėjai (Juokiasi).
Rytas
– Iš to, kokius pasiūlymus turėjote, neatrodo, kad žaidimas Čempionų lygoje ar LKL vicečempionų gretose turėjo didelį privalumą. Kaip buvo iš tiesų?
– Visada lengviau išvykti iš laiminčios komandos kaip „Rytas“, nesvarbu, kad žaidei nedaug. Negali būti visi lyderiais, aš savo vaidmenį priėmiau. Manau, iš „Ryto“ irgi atėjo neblogi atsiliepimai, stengiausi palaikyti rūbinėje nuotaiką, juokus, kai blogiau – pajuokauji, Fosteriui neduodi atsipalaiduoti, neleidi užmigti kaip geriausiam lygos žaidėjui (Juokiasi). Spėju, yra skirtumas, išvyksti iš Pasvalio ar Vilniaus.
– Tai, kad „Ryte“ galiausiai praleidote visą sezoną, buvo staigmena daug kam. O jums pačiam?
– Gal žmonės to nesitikėjo, bet po mėnesio kontrakto jį man pratęsė visiems metams. Taip, buvo liūdna, kad negavau žaisti, bet supratau, jog yra Masiulis, aš buvau tik ugnies gesintojas mėnesiui. Gavosi, kad negadinau vaizdo, Masiulis atsigavo, turėjo kontraktą dar metams, jis jaunas, perspektyvus, geras bičas, taip ir gavosi. Tikrai nebuvo, jog mano žodis nieko nereiškė, nesijaučiau 11-tu žaidėju, kad nebūčiau komandos dalimi. Man žiauriai čia patiko viskas, nuo kolektyvo štabe iki žaidėjų.
– Pasvalys, Utena, Vilnius – pastarųjų metų tendencija jūsų karjeroje tikrai atrodė įdomiai.
– Esu žaidęs jaunimo Eurolygos turnyre su „Ryto“ apranga. Esu kažkada kalbėjęs su tėvais ir pasakęs, kad mano svajonė – atstovauti „Rytui“. Tai buvo netikėta. Sportavau su „Wolves“, jie kaip ir norėjo mane pasilikti, o čia skambutis iš „Ryto“. Man žiauriai patiko Kurtinaitis, kiek supratau, ir aš jam tikau ir jis svarstė mane pasilikti, nes Invernizzi atrodė nekažką. Dirbau dėl savęs, neturėjau minčių, norėjau įgauti formą, mėnuo ėjo į pabaigą ir tada Kaukėnas man rašė, kad nori prasitęsti sutartį. Bet tada agentas paskambino, kad manęs nori „Rytas“.
Dabar gali svarstyti įvairiai, kas geriau, bet norėjau žaisti europiniame turnyre. Pirmus du mėnesius Čempionų lygoje dar visai neblogai buvo, žaidžiau, o vėliau buvo, kaip buvo. Sezonas geras, niekas iš manęs jau 2 vietos medalio neatims, o „Wolves“ atleido Rimą, jei aš būčiau likęs ten, man sakytų, ką tas čia veikia, gal nebūčiau tikęs Kemzūrai. Viskas susidėliojo gerai.
– Antros vietos medalį minite darkart – tai saldžiausias trofėjus karjeroje?
– Taip, jis jau beveik pirmos vietos, nors „beveik“ nieko nereiškia. Penktųjų rungtynių nežaidžiau, nors buvau jose, ta emocija buvo didžiulė, noras buvo didelis. Smagu pajusti tokią seriją, jos įtampą, nesvarbu, kad nežaidi, viską išgyveni. Šią patirtį turėsiu visam gyvenimui. Galima sakyti „vertas – nevertas“, bet aš 29-erių metų nuėjau į „Rytą“. To fakto niekas nepakeis. Nurašytas 100 kartų ir 100 kartų atsigavęs. Gali sakyti, kad klubas taupė, dėl to mane pasiliko, bet nesvarbu. Visi gali pasėdėti ant suolo, bet kažkodėl nesėdi (Juokiasi).
Esu dėkingas „Rytui“, kad jie manimi pasitikėjo. Po šito etapo buvau ramus, kad noriu į užsienį, noriu vaidmens, aš 8 mėnesius varžybinio ritmo neturėjau. Dėl to norėjau vykti į žemesnį lygį, bet pavaryti po 27 minutes stabiliai. Nesitaupau, varau, griūnu ant kamuolių – jei užbaigti, tai išsitaškant. Kas ten žino, neblogai žaidžiu, gal išvyksiu dar į Ispaniją ar Italiją. Koks skirtumas, kad būsiu 31-erių, bet svarbu, kaip žaidi.
– Kaip ir sakote, ir pas jus patį noro nebuvo, bet suprantu, jog ir Lietuvos klubai neparodė jums susidomėjimo, nors lietuvių trūksta.
– Nežinau, gal taip yra dėl charakterio, į kalbas nesigilinau. Arba buvo pradžioje vasaros juokingi pinigai siūlomi, tada pasakiau, kad nejuokautų, tiek manęs, reiškia, ir tereikia. Nesukau galvos, kad pasiūlymų nėra, nes norėjau būti lyderiu užsienyje, kur kažkas manęs klausytų, galėčiau perteikti savo idėjas.
Lekūnas
– Nestebina, kad jokio geresnės lygos pasiūlymo nei Vengrija nepasirodė?
– Ne, nes neturėjau geros statistikos, nežaidžiau ir esu specifinis žaidėjas, darau viską po truputį. Kitas dalykas, kas yra geriau už Vengriją? Čia pirma lyga. Gal galėjau palaukti Lenkijos, bet skirtumas lygių nėra kosminis. Nenorėjau važiuoti į antras ir trečias lygas, man atrodo, ten žaidimas apie nieką, pasiimi pinigus ir viskas. Į pačią pabaigą jau, aišku, gali važiuoti į ketvirtą Italijos lygą ir gerti espresso, nesukdamas galvos.
– Kaip Simas Jasaitis?
– Čia tai vau, tokių metų paėmė ir išvažiavo. Ir ką? Geras oras, atostogos, dar ir uždirbs daugiau. Lietuvis toks žmogus – dažnai galvoja, kad geriau stabiliai, ten pat, o čia Simas paėmė ir išvyko. 9 mėnesius atostogos ir sąlygos sportuoti, ko čia išgyventi? Įsivaizduokite, dabar jis būtų Mažeikiuose, jiems sezonas neitų, gal būtų keičiami ir treneriai.
– Sakėte, kad jaučiatės Lietuvoje pasiekęs viską. Nebus taip, kad į LKL grįžti nebenorėsite išvis?
– Aš manau, kad bus. Nebent su kokiu treneriu pašnekėsiu ir pakeisiu nuomonę. Visada buvau pagalbinis, dabar labai norėjau pažaisti. Kiek čia beliko karjeros, noriu pamatyti kitų šalių. Niekada nesakau, kad 100 proc. negrįšiu namo, bet nenoriu atvažiuoti ir tiesiog būti. Mano tikslas dabar iškovoti trofėjų, noriu medalių, jei pavyks tai padaryti – super. Man čia naujas lapas, naujas iššūkis, mane tai veda pirmyn. Neprisimenu, kada gyvenime tiek noro turėjau. Gal jau LKL buvo komfortas, stabilumas, neturėsi pasiūlymų, tai kažkur vis tiek reiks lietuvio, gal ir už mažiau pinigų. O čia viską turi įrodyti pats.
– Kaip kol kas vertinate savo pasirodymą ir įsiliejimą į vengrišką krepšinį?
– Pagrindinis centras su mumis nesportavo du mėnesius, dukart pralaimėjome, jis grįžo ir visiškai pakeitė mūsų gynybą, nes yra mobilus. Dabar viskas tvarkingai, man pačiam neblogai sekasi, viskas gerai.
– Dar turite ambicijų grįžti į kokį nors Europos turnyrą?
– Mano kitas tikslas toks ir yra. Reikia čia gerai pasirodyti, nes tikrai to norėčiau. Gal pasiseks. Mintį tokią turiu, bet nesifokusuoju. Reikia gerai žaisti, kažką laimėti, tada net už trečią vietą priklausys kažkoks turnyras. Nenoriu žaisti tik aštuntoje lygoje – FIBA Europos taurėje ar Šiaurės Europos lygoje. Į Latviją ir Estiją privažinėjau, kai žaidžiau Biržuose, užtenka šių nuostabių komandų (Juokiasi). Net nežinau, kaip išsikelti tikslus, reikia už kažko užsikabinti. Tarkime, norėčiau žaisti Čempionų lygoje, Čekijoje, Nimburke. Pavyzdžiui (Juokiasi).
Norėdami komentuoti prisijunkite.