„Diena, kai laimėjome“: rezerviniai vyrukai, nukalę saldžiausią bronzą Lietuvos istorijoje

Pasaulio taurėje besivaržanti Lietuvos rinktinė jau garantavo sau vietą tarp šešiolikos geriausių turnyro komandų. Vis dėlto prie pergalių pripratusiems gerbėjams tai – anoks pasiekimas.

Nepriklausomos Lietuvos rinktinė keturis kartus dalyvavo Pasaulio čempionatuose ir visuose iš jų pasiekė bent ketvirtfinalį. Dviejuose pastaruosiuose – pusfinalį, iškovodama ir vieną bronzos medalį.

Bronzinį pasirodymą surengė mažiausius lūkesčius kėlusi Lietuvos rinktinės. Krepsinis.net kviečia prisiminti 2010-aisiais sukurtą stebuklą, taip dar labiau sukeliant viltis šiųmečiam sąstatui.

Rezervinė sudėtis

Po fiasko 2009-ųjų Europos čempionate, rinktinės stratego postą paliko Ramūnas Butautas. Vieta pasaulio pirmenybėse buvo pelnyta tik sumokėjus už vardinį kvietimą. Nacionalinę komandą tada supurtė ir daugiau pokyčių.

Tuometinė Lietuvos rinktinės komplektacija priminė tokią, kuri labiau tiktų dabar vykstančio čempionato kontekste. Daugybė atsisakymų ir dėl traumų atkritusių veteranų.

Rinktinė stokojo Šarūno Jasikevičiaus, Dariaus Songailos, Rimanto Kaukėno, brolių Lavrinovičių, Marijono Petravičiaus, Artūro Jomanto, karjerą rinktinėje anksti baigusio Ramūno Šiškausko, traumą jau treniruočių stovykloje patyrusio Mindaugo Katelyno, niekaip su federacija nesuderančio Žydrūno Ilgausko ir kitų. Natūralu, kad Kęstučio Kemzūros kariaunai nebuvo keliami aukšti tikslai.

Kleiza

Optimizmo nepridėjo ir slogus draugiškų rungtynių maratono finišas. Prieš Ispanijos (75:94) ir Jungtinių Amerikos Valstijų (61:77) rinktinės buvo pralaimėta be didelių prošvaisčių. Prieš išvykstant į Turkiją keistame mače dar buvo nugalėtas rezervinis Kauno „Žalgiris“ (94:67), tačiau visi suprato, kad toks rezultatas nieko nereiškia.

Lietuvoje žaidėjai bręsta gana vėlai, tačiau tada į čempionatą buvo išsiųsta itin jauna rinktinė. Vos keturi komandos žaidėjai buvo vyresni nei 25-erių, o vyriausias – ką tik trisdešimties sulaukęs ir „su viena koja“ į čempionatą vykęs Robertas Javtokas.

Paulius Jankūnas į rinktinę atvyko po neįprasto sezono Maskvos srities „Chimki“ gretose, kur žaidė lengvuoju krašto puolėju ir laidė tritaškius. Mantas Kalnietis tapo vieninteliu rinktinės įžaidėju, o jam talkino anksčiau tokių pareigų neužėmę Tomas Delininkaitis ir Renaldas Seibutis. Rimtais ramsčiais tapo Simas Jasaitis, Jonas Mačiulis ir Martynas Pocius. Vieninteliu karjeros šansu sužaisti rinktinėje pasinaudojo Martynas Gecevičius, Tadas Klimavičius ir Martynas Andriuškevičius.

Kleiza

„Ant popieriaus“, Lietuva į Turkiją vyko su prastesne komanda nei ta, kuri vos prieš metus Europoje liko tik vienuolikta. Daugelio gerbėjų mintyse pagrindinė tokios rinktinės užduotis buvo „nepridaryti gėdos“, o į čempionatą vykta su dideliu nerimu širdyse.

Keturi grįžimai ir du triuškinimai

Turkijoje rinktinė demonstravo greitą, lengvą, emocijomis ir vienu aiškiu lyderiu (Linu Kleiza) paremtą krepšinį. Nė vienas iš šių punktų paprastai nėra būdingas Lietuvos rinktinėms. Savaime suprantama, kad neįprastas žaidimas atnešė ir neįprastus rezultatus.

Jau pirmajame mače lietuviai dviženkliu skirtumu atsiliko nuo Naujosios Zelandijos, tačiau sugebėjo sugrįžti į mačą ir laimėti (92:79). Lygiai tokia pati istorija susiklostė ir prieš Kanados rinktinę (70:68). Vėliau tas pats pasikartojo ir prieš prestižinius varžovus – jau legendiniu virtęs sugrįžimas prieš ispanus (76:73), kai per kėlinį sudegintas 18 taškų deficitas ir pergalė prieš Prancūziją (69:55).

Grupės mačai užbaigti pergale prieš Libaną (84:66), nors pirmoji pusė ir šiame mače buvo banguota. Pakilęs pasitikėjimas savimi leido aštuntfinalyje 78:67 nugalėti kinus ir ketvirtfinalyje sutriuškinti Argentiną (104:85, tačiau po trijų kėlinių pirmauta 85:53).

Pusfinalyje lietuvius sustabdė JAV (89:74), tačiau ir tas mačas galėjo pasibaigti bet kaip, jei ne 38 Kevino Duranto taškai. Per kraštus virtusios lietuviškos emocijos kaitino ir taip karštą Turkijos orą. Lemiamų išbandymų metas atėjo kovojant dėl bronzos medalių, kur laukė kylanti serbų karta.

Bronza – su vėjeliu

Serbai į čempionatą taip pat atsiuntė itin jauną rinktinę. Vyriausi joje buvo vos 27-erių sulaukę Nenadas Krstičius ir Duško Savanovičius. Į žvaigždes veržėsi U-23 rinktinę dar galėję sudaryti Milošas Teodosičius, Nemanja Bjelica, Stefanas Markovičius, Marko Kešeljis, Milanas Mačvanas, Milenko Tepičius ir Ivanas Pauničius.

Labiausiai prieš mačą gąsdino varžovų priekinė linija, turėjusi ardyti silpnąją lietuvių grandį. Iš Oklahomos „Thunder“ atvykęs N.Krstičius ir 218 cm ūgio bokštas Kosta Perovičius atrodė išties grėsmingai prieš aukštaūgių stokojusius lietuvius.

Tiesa, serbus slėgė skaudus pralaimėjimas pusfinalyje. Po kelių prieštaringų sprendimų buvo 82:83 nusileista turnyre šeimininkavusiai Turkijai. Apie finalą svajojusiems serbams kovoti tik dėl bronzos nebuvo itin lengva.

Serbai startavo sėkmingiau (18:9), tačiau užsidegę K.Kemzūros auklėtiniai taip lengvai tikrai nepalūžo. Dar pirmajame kėlinyje lietuviai išsiveržė į priekį (23:22), o griežtos Dušano Ivkovičiaus schemos greitai ėmė byrėti. L.Kleizos tritaškis atnešė jau dviženklį pranašumą, kurį padidino M.Kalniečio dėjimas su pražanga – 48:35.

Charakterį ir pasiaukojimą demonstravę lietuviai trečiajame kėlinyje atitrūko jau 72:50, taip praktiškai užsitikrinę bronzą prieš nosį nukabinusius serbus. Lietuviai laimėjo 99:88, o nesustabdomai žaidęs L.Kleiza pelnė net 33 taškus. P.Jankūnas pridėjo 15 taškų, S.Jasaitis – dvigubą dublį (14 taškų, 10 atkovotų kamuolių).

K.Kemzūra, L.Kleiza ir kompanija Lietuvoje buvo pasitikti kaip čempionai. Medalius Europos čempionatuose ir olimpiadose skynusi rinktinė pirmą kartą su tokiu apdovanojimu grįžo iš pasaulio pirmenybė bei atliko tai tada, kai tikėtasi buvo mažiausiai. 

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.