Dominančius lietuvius vardinęs E.Skersis: jei planas su Payne'u būtų išdegęs, jis su Milleriu galėjo mus atvesti į finalą
interviu (25)
Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ komanda šį sezoną nestokojo iššūkių. Gerą startą keitė pralaimėjimai, o džiaugsmą įsigijus lyderį Patricką Millerį keitė nesėkmingas Adreiano Payne’o eksperimentas. Vis tik iš viso to uteniškiai pasiėmė pamokas.
Klubo direktorius Eimantas Skersis neslepia – pastarasis etapas jam vienas sudėtingiausių karjeroje nuo 2014 metų.
„Nuotaikos jau kiek pagerėjo, į pertrauką išėjome laimėję, tačiau faktas, kad norėjome žaisti KMT. Faktas, kad skaudu buvo žiūrėti, kaip kiti rungtyniauja, o tu – ne. Skaudulys liko, bet į priekį žvelgiame optimistiškai. Būti blogiau, nei jau buvo, turbūt negalėjo, reikia kilti į viršų“, – sako jis.
„Uniclub Casino – Juventus“ komanda neseniai atsisveikino su bene garsiausiu vardu, vilkėjusiu šios ekipos aprangą – A.Payne'u. Paklaustas, ar ir vėl rizikuotų tokioje situacijoje E.Skersis nedvejoja.
„Daryčiau tą patį, tikrai. Jaučiau, kad tokio klausimo sulauksiu ir galvojau, ką atsakyčiau. Be kalbų daryčiau tą patį. Esu įsitikinęs, jog tokie klubai kaip mūsų privalo rizikuoti. Galėjome pasiimti vidutinio lygio žaidėją iš Rumunijos ar Vengrijos lygos, galbūt būtų buvę geriau, galbūt būtume KMT finalo ketverte, nebūtume kritę į tokią didelę duobę. Iš kitos pusės: pasirašant Adreianą sakėme, kad bus arba labai gerai, arba labai blogai“, – pripažino jis.
Krepsinis.net portale – pokalbis su E.Skersiu apie šio sezono iššūkius ir pozityvią ateities viziją.
– Ar galima pasakyti, kad jums pačiam pastarųjų kelių mėnesių etapas buvo vienas sudėtingiausių vadovaujant „Uniclub Casino – Juventus“ komandai?
– Taip, reikia sutikti, tai vienas sunkesnių etapų nuo 2014 metų, kai tapau direktoriumi. Negaliu sakyti, jų buvo ir anksčiau, sunkiau ko gero buvo tik tada, kai su Gediminu Petrausku sezoną pradėjome atkarpa 0:10. Šį sezoną situacija buvo kitokia – sezoną mes pradėjome labai gerai, tik po to kritome į duobę. Mes žinome visas objektyvias to priežastis, traumas ir t.t. Nenoriu dėl traumų teisintis – čia yra mūsų problema, klubo problema. Vasarą jos neišsprendėme. Pernai turėjome traumų lygiai taip pat labai daug, šią problemą reikėjo spręsti, bet tai padarėme tik dabar, kai antrąkart patekome į tą pačią situaciją – likome su šešiais žaidėjais. Turiu omenyje kineziterapijos klausimus ir t.t. Nesiteisinu, tik sakau, kad mes kaip klubo vadovai nesudirbome vasarą.
Millerio išleidimas į JAV, Payne’o atvykimas – tai susidėjusios priežastys, tad rezultatas yra logiškas. Gal ne tiek skaudu, bet reikėjo ieškoti sprendimų, kažką keisti ir klube, ir žaidėjų tarpe. Padarėme keletą korekcijų, tikiuosi, kad jos padės.
– Kiek prisimenu, praeitą vasarą buvo planuota keisti fizinio rengimo trenerį, bet to taip ir nepadarėte. Ar tai vienas nepadarytų pokyčių, kuriuos turite omenyje, kalbant apie traumas?
– Nenoriu kalbėti apie fizinio rengimo trenerį, manau, kad šioje vietoje turime geriausią variantą, kokį galime turėti. Vasarą norėjome pasidairyti po rinką ir galbūt išėjimas į viešą erdvę buvo per ankstyvas. Apie Mindaugą Saulevičių galiu pasakyti tik geriausius žodžius, žmogus dirba žiauriai daug, stengiasi – neturiu jokių priekaištų. Aš kalbu apie kineziterapijos sritį, kur mums reikėjo geresnių specialistų. Esu dėkingas žmonėms, kurie dirbo prieš tai, jie stengėsi, darė, ką galėjo, bet aš visada norėjau matyti stipresnius specialistus ir tikiuosi, kad dabar juos turime. Nežinau, čia sutapimas ar ne, bet naujiems žmonėms atėjus prieš maždaug mėnesį, dabar turime pilną sudėtį. Nežinau, ar tai jų įtaka, ar sėkmės faktorius, nes kai kurios traumos jautėsi, kad yra sėkmės dalykas, bet aš matau faktus. Matau, jog atėjus Edmantui su Aurimu, turime pilną sudėtį.
– Susidaro įspūdis, kad rasti gerus specialistus tokiame mieste kaip Utena, juos pakeisti, nėra lengva, nes jų tiesiog yra labai mažai?
– Čia yra ne tai, kad nelengva, o velniškai sunku. Numatytos finansinės galimybės nėra didelės, o čia reikia žmogaus, kuris dirbęs su sportu. Paprastų kineziterapeutų yra, bet jie labiau žiūri iš savo perspektyvos, turi mėnesio–pusantro ciklą, per kurį turi pastatyti žmogų ant kojų, ir jie dirba. Čia reikia greitai, tiksliai – laiko nėra. Mums reikia specialisto, o jį rasti Utenoje – praktiškai neįmanoma. Aišku, Aurimas Tilindis yra mūsų šviesulys, labai džiaugiuosi, kad mums pavyko jį prisikalbinti. Bet šiaip žmones reikia vežtis – su tuo, manau, susiduria visi, išskyrus didmiesčių klubus. Už tuos pinigus, kuriuos siūlome, nelabai kas nori važiuoti, mesti darbą didmiestyje ir vykti į provincijos miestelį. Žmonės nenori neturėti savaitgalių, nes pagal dabartinius tvarkaraščius savaitgalių nėra. Tai yra problema ir ne tik kineziterapeutų. Taip pat su fizinio rengimo treneriais, trenerio asistentais ir žaidėjais. Juolab, žmonės nenori visko mesti ir vykti sezonui – jie nori dirbti ilgiau.
– Ar iš dabartinės perspektyvos neatrodo, kad P.Millerio ilgas išvykimas buvo per didelė prabanga Utenos komandai, nes namie jis užsibuvo gana ilgai?
– Kaip Antanas sako: lazda turi du galus. Iš vienos pusės – taip, iš kitos – nelabai turėjome pasirinkimą. Jei nori turėti ne Europos taurės ir ne Čempionų lygos komandoje tam tikro lygio žaidėją, turi daryti nuolaidas. Prieš sezoną sutarėme, kad nedarysime kliūčių Patrickui išvažiuoti. Jo buvimas JAV užtruko dėl komplikuoto gimdymo.
Sakyčiau, kad čia susidūrėme su kita problema. Jis grįžo su kojos piršto trauma ir per tas 2 savaites, kurias buvo JAV, nieko nesakė, jog kažką skauda. Mes būtume bent nuotoliniu būdu ieškoję kažkokių sprendimų. Iš ritmo labiau išmušė ne jo išvykimas, o tai, kad grįžęs jis dar 1,5 mėnesio negalėjo sportuoti pilna jėga. Kol sutvarkėme tą pirštą... Ir tai dar viskas nėra iki galo gerai, bet jau į gerą pusę. Išleidimas taip, prabanga, sutinku, kad išsimušėme iš ritmo ir turbūt mums tai kainavo pergalę Prienuose. Bet yra kaip yra, turėjome vykdyti sąlygas.
– Kiek džiugina tai, kad apskritai tokio žaidėjo kaip P.Milleris atvykimas jūsų klubui yra kone sezono ėjimas?
– Aš ir po Adreiano pasirašymo, ir net po išvykimo sakiau, kad mums yra garbė kaip organizacijai, jog tokie žmonės atvyksta. Tiek Adreianas, tiek Patrickas. Tai mums uždeda pliusiuką, galime sakyti, jog turime kažkokį vardą ne tik tarp lietuvių agentų, bet ir užsieniečių. Patricko vienas agentų dar buvo lietuvis, bet Payne’ą ėmėme tiesiai per amerikiečius. Malonu, kad jie atvyko, kad kažkas padeda parašą po sutartimi su ne pačiu garsiausiu klubu, tik gaila, jog su Adreianu nepavyko taip, kaip planavome.
– Utenos klubo organizaciją žaidėjai dažnai giria už stabilumą, patikimumą, sąžiningumą, ko kartais trūksta kitoms Lietuvos ekipoms. Ko gero galima sakyti, kad tai – ilgamečio įdirbio vaisiai.
– Čia visų pirma reikėtų dėkoti rėmėjams, savivaldybei, kad eilę metų jie mūsų niekada nepaveda. Dėl to ir mes nepavedame žaidėjų. Biudžetą daugmaž planuojame pagal galimybes, kurios žinome, kad bus įgyvendintos iš rėmėjų, tad galime tą žadėti ir krepšininkams. Kad ir kokia būtų kalba apie miesto dydį, esminis faktorius yra pinigai. Jei žinotumei, kad kažkur gausi vieną atlyginimą, o didesniame mieste jis būtų po klaustuku, turbūt rinksiesi mažesnį miestą, nes nori užsidirbti pinigus. Reikia sutikti, kad visi yra samdomi darbuotojai ir dirba dėl pinigų. Aišku, nori ir kažką laimėti, bet pinigai – kertinis faktorius. Gal finansavimas nėra toks didelis, kokio reikėtų norint mesti iššūkį pagrindinėms Lietuvos komandoms, bet jis yra stabilus, leidžiantis išsilaikyti viršutinėje lentelės pusėje.
Payne'as
– Kalbant apie A.Payne’ą – galėdamas atsukti laiką atgal, ar kartotumėte sprendimą ir vis tiek kviestumėtės jį į Uteną?
– Daryčiau tą patį, tikrai. Jaučiau, kad tokio klausimo sulauksiu ir galvojau, ką atsakyčiau. Be kalbų daryčiau tą patį. Esu įsitikinęs, jog tokie klubai kaip mūsų privalo rizikuoti. Galėjome pasiimti vidutinio lygio žaidėją iš Rumunijos ar Vengrijos lygos, galbūt būtų buvę geriau, galbūt būtume KMT finalo ketverte, nebūtume kritę į tokią didelę duobę. Iš kitos pusės: pasirašant Adreianą sakėme, kad bus arba labai gerai, arba labai blogai. Nesakau, kad buvo labai blogai, bet ir nebuvo taip gerai, kaip galėjo.
Jei mūsų planas būtų išdegęs ir Adreianas būtų pritapęs, galvoju, kad jie su Patricku galėjo mus atvesti į finalą. Juos apjungus su Gecu, Šulskiu, Leku ir kitais lietuviais jie galėjo mus atvesti į finalą. Jei pasitaiko bent teorinė galimybė žaisti finale – aš rizikuočiau ir dar kartą. Net jei nusvilčiau 10 kartų, daryčiau ir vienuoliktą. Manau, kad kažkada vis tiek pasisektų, o jei taip nutiktų, tai būtų didelis žingsnis pirmyn Utenos krepšiniui. Paprastu keliu, nerizikuojant, tai pasiekti sunku.
Kitas dalykas, kuriuo esu įsitikinęs: norint sukviesti žiūrovus į areną, reikia vardų arba intrigų. Su intrigomis dabar sunkiau sekasi (Juokiasi). Vadinasi, reikia vardų. Tikėjausi, kad pasirašius sutartį su Payne’u, turėsime geresnį lankomumą. Galbūt mums kažkiek nepasisekė, kad ant vadinamo hype’o neturėjome gerų rungtynių. Turiu omenyje, su pačiomis geriausiomis Lietuvos komandomis ar „Neptūnu“. Jie atvyko tada, kai buvome duobėje ir žmonės tapo nusivylę. Kai žaidėme su „Rytu“ ar „Lietkabeliu“, žmonės nebeturėjo tiek pasitikėjimo nei Adreianu, nei mūsų komanda.
– Žydrūnas Urbonas buvo ištaręs frazę, kad Payne’as yra lyg žvaigždė kaime. Ar pats Adreianas nežiūrėjo į Uteną kaip į kaimą?
– Neturėjau su juo jokių problemų, negaliu pasakyti apie jį nieko blogo kaip apie žmogų. Jis absoliučiai nebuvo probleminis, visiškai. Aš tikėjausi, kad jo reikalavimai bus didesni, bet Payne’as buvo absoliučiai paprastas žmogus. Šitoje vietoje jis man niekada nesiskundė nė vienu žodžiu. O dėl sportinio režimo neturiu jam jokių priekaištų taip pat. Jis treniravosi daugiau nei kiti – šitą galiu pasakyti atvirai ir nuoširdžiai. Jei tiek darbo įdėtų kiti – net ne mūsų komandos žaidėjai, apskritai – jų galimybės išaugtų. Žmogus dirbo velniškai daug, nesiskundė sąlygomis, aišku, gal nuopelnus reiktų atiduoti fizinio rengimo treneriui, kuris su juo užsiėmė daug tiek per laisvus rytus, tiek per laisvas dienas.
– Atrodytų, kad jam pačiam etapas Utenoje turėjo būti sunkus psichologiškai. Žmogus matęs aukšto lygio krepšinio, atvyksta čia, stengiasi, dirba, nėra abejingas, tačiau net LKL pirmenybėse nesugebėjo atrodyti ryškiau.
– Manau, kad viena priežasčių, kodėl mums pavyko taikiai išsiskirti, buvo tai, jog jis nebuvo patenkintas. Niekada nekaltinu vienos pusės. Nebuvo, kad jis – labai blogas, o visi aplink – geri. Į save pasižiūrėti reikia visiems. Galbūt reikėjo kitaip jį išnaudoti, galbūt komandos draugai turėjo jam parodyti daugiau pasitikėjimo. Nėra jis toks blogas žaidėjas. Taip, gynyboje jis turėjo problemų, aš įsivaizduoju, kad jis labiau tiktų krepšiniui, kuriame dominuoja individualus žaidimas. Izraelio lygoje, kur daugiau amerikiečių, daugiau žaidžiama 1 prieš 1, jam būtų geriau. Nesakau, kad puolime jis buvo blogas, jei jis būtų žaidęs ilgesnes atkarpas, gavęs daugiau kamuolių, jis galėjo būti labai naudingas. Gynyboje jam buvo sunku, nes pas Žydrūną buvo įvairių pasikeitimų: vieną ataką ginamės vienaip, kitą – kitaip, jis nespėdavo susiorientuoti. Dvi atakas gali gintis viena gynyba, o jis ginsis ta, kuri buvo dar prieš tai. Gal jis buvo pratęs prie gynybos, kurioje visi keičiasi – kaip Eurolygoje, nespėjo apdoroti informacijos.
Reikia pripažinti ir tai, kad pirmą mėnesį jis buvo fiziškai miręs. Jo fizinis pasirengimas buvo nulinis. Kai nėra fizinės formos, kai vos atgauni kvapą, kai reikia mąstyti, kur bėgti, kada bėgti, viskas sugriūva. Pirmas mėnuo buvo blogiausias, po to nebuvo taip blogai, jis žaidė ir su „Rytu“ labai geras rungtynes.
Delininkaitis
– Ką planuojate daryti su Tomu Delininkaičiu, kurio mėnesio sutartis eina prie pabaigos?
– Jei atvirai, negaliu pasakyti. Rytoj vidurdienį (pokalbis vyko antradienį – Krepsinis.net) sutartis baigia galioti ir yra terminas, kai turime apsispręsti. O dabar mes dar nesame apsisprendę. Labai norime jį matyti iki sezono galo, bet yra ir finansiniai dalykai. Išeikvojome daug finansų su Payne’u, ėjome va bank, tai nepasiteisino. Gynėjų grandyje ir taip turime žaidėjų, tai nežinau... Mes labai norėtume pasilaikyti Tomą, jis mums išplečia perimetrą, jo sprendimai yra geri, net ir žaidimas gynyboje, kaip bebūtų keista, būnant 39-erių neiškrenta iš konteksto. Jis mums tikrai duoda didelę naudą, bet gynėjų linija yra pakankamai didelė. Gerai, kol niekas netraumuoti. Turime parą sprendimui ir manau, kad dėsime visas pastangas, kad išlaikytume Tomą.
– Kalbant apie gynėjus, į aikštę neseniai grįžo Martynas Gecevičius – kaip manote, ar jo sugrįžimas taps komandai ryškiu postūmiu siekiant grįžti į pergales?
– Faktas, kad Geco labai trūko. Gecas, Vytas, Gintas ir Delnas – komandos smegenys aikštelėje. Jie mums labai svarbūs intelekto prasme. Grįžkime atgal, kada mūsų nesėkmės prasidėjo. Vieni sako, atvykus Payne’ui, bet aš sakyčiau, kad iškritus Gecui. Kai Martynas grįžo, vėl laimėjome, mums jis labai svarbus žmogus. Ne vien taškais – mums iš jo nereikia 20 taškų, bet sprendimais aikštėje, komandos valdymu net būnant be kamuolio. Mums to labai trūko, reikia pripažinti, kad jis aukšto lygio žaidėjas. Nei Jaylinas, nei Ignas, bandę jį pavaduoti, nėra tokio lygio kūrėjai, jie turi kitų pliusų, bet kūrybos mums labai trūko. Duok Dieve, kad Martynas būtų sveikas likusią sezono dalį, jis mums labai padės.
– Ar nepasigendate geresnio žaidimo ir stabilumo iš Roko Gusčio?
– Žinojome, ką imame. Žinojome, kad taip bus, kad jis nebus stabilus žaidėjas, ypač dėl to, jog nežaidė metus. Krepšinio pojūčio stoka pirmoje sezono dalyje labai jautėsi. Dabar Rokas atrodo visai neblogai, daro tuos dalykus, kurių norėtų treneriai. Vien jo užbaigimas iš po krepšio pagerėjo ženkliai – tai turbūt matosi ir vizualiai, nereikia net statistikos. Tai yra įrodymas, jog gerėja jo fizinis pasirengimas, krepšinio supratimas, situacijų atrinkimas, gudrumas auga. Tikiuosi, kad į antrą sezono pusę jis taps dar stabilesnis ir patikimesnis, nes šią minutę jis pagrindinis ir vienintelis mūsų vidurio puolėjas. Dabar ant jo pečių bus daug atsakomybės, labai tikimės, kad su tuo jis susitvarkys.
Mockevičius
– Ar ketinate rinkoje dairytis centrų?
– Dairomės, negaliu sakyti, stebime rinką, kalbame su agentais, žiūrime, kokie užsieniečiai atsiranda. Tačiau skubėti nenorime, nes turime pakankamai laiko, norime rasti optimaliausią variantą. Variantų nėra daug, bet jų yra. Lyginat, kokia situacija rinkoje buvo spalį ir dabar, tai dabar ji žymiai geresnė. Atsiranda legionierių variantų, ypač iš Ukrainos, iš kurios jie ėmė bėgti.
Žiūrime ir lietuvius, ne paslaptis, kad yra Mockevičius ir Kairys. Kalbame su jais, kokia jų situacija. Manau, kad mes dar pasistiprinsime, nelabai tikiu, jog iki galo eisime ta sudėtimi, kuri yra dabar. Aš neatmetu, kad kažką keisime, kad kažkas turės palikti komandą, bet šiai minutei turime tai, ką turime, neskubame, ruošiamės rungtynėms kovo 7 dieną. Laiko dar yra. Antrą kartą nebenorime prašauti, norime pasiimti žmogų, kurio nereiktų keisti po mėnesio.
– Minėti lietuviai „Uniclub Casino – Juventus“ klubui skamba kaip gana didelė rizika – abu nežaidę ilgai ir yra po rimtų traumų.
– Su lietuviais yra kitas dalykas – juos galime atsivežti ir pažiūrėti, kaip jie atrodo, nereikia iškart rašytis kontrakto, galime pasikviesti juos į peržiūrą savaitei, dviem, pažiūrėti, kokia yra jų situacija. Su amerikiečiais yra kažkiek sunkiau. Jei būtume žinoję, kad Payne’as yra tokios prastos sportinės formos, ko gero nebūtume jo pasirašę. Turime pasitikėti agentais, vaizdo įrašais, kuriuos jums atsiunčia, ir tiek.
Aišku, reikia pripažinti, kad tai būtų rizika. Bet kai nėra variantų, gali tekti rizikuoti, neatmetu tokios galimybės. Tik šių žmonių be peržiūros nesirašytume. Aišku, mes irgi galime burti iš tirščių, kad be peržiūros neimtume, tačiau gal jie net nesutiktų atvykti į ją. Jei jie nesutiktų, mes ir nesirašytume sutarties.
– Ar šį sezoną turite žaidėjų, kurie jus stebina iš pozityvios pusės ir rodo geresnius rezultatus nei tikėjotės pats?
– Nebūsiu labai originalus pasakydamas, kad ko gero tai yra Vytas ir Gintas. Nežinau, ar žaidimas 3x3 vasarą jiems padeda būti geros sportinės formos, ar kas, bet jie rodo labai solidų žaidimą. Šulskis pernai buvo atsarginis „ketvirtas numeris“, nors nemėgstu taip sakyti – pas Urboną starto penketai labai varijuoja. Galima sakyti, kad šiemet Vytas tapo mūsų pagrindiniu žaidėju, nukonkuravusiu kitus šioje pozicijoje. Jis puikiai susitvarko su savo vaidmeniu ir jokių priekaištų jam negali būti.
Gintas lygiai taip pat. 35-erių veteranas, nelabai kam prieš tai reikalingas LKL, po praeito sezono apie jį buvo kalbėta, lyg jam reikia kabinti sportbačius. Bet jis šį sezoną demonstruoja, kad ne tik apie karjeros pabaigą neturėtų kalbėti – jo žaidimas kyla į geriausią lygį, kokiame buvo per visą karjerą. Ant šių dviejų žmonių pečių daug kas laikosi.
Urbonas
– Per pralaimėjimų atkarpą neabejotinai sukote sau galvą, kame slypi problemos ir kaip jas spręsti. Ar tarp sprendimo būdų nekirbėjo mintis, jog atėjo metas pokyčiams trenerių štabe?
– Provokuojantis klausimas (Juokiasi). Po rungtynių su „Šiauliais-7bet“ turėjome valdybos posėdį, kuriame šis klausimas buvo, negaliu neigti. Bet valdyba išreiškė pasitikėjimą treneriu, jis taip pat pasakė savo klaidas, viziją, ką reikėtų daryti. Taip valdyba nusprendė, kad treneris turi tęsti savo darbą.
Girdžiu daug komentarų, kad Žydrius gali tik pats save atleisti – tai nėra tiesa. Taip, jis yra klubo prezidentas, turintis didelę įtaką komandos valdymui, bet jis nėra įsikabinęs posto ir nepatraukiamas. Jei būtų labai blogai, manau, jis ir pats suprastų, ir klubo valdyba tikrai to netoleruotų. Valdyboje yra ir du savivaldybės atstovai, ir mūsų rėmėjų atstovai – tai žmonės, kuriems rūpi mūsų rezultatai. Jie nesileistų manipuliuojami vieno žmogaus ambicijų.
Mes kalbėjome apie šį klausimą, svarstėme ir nusprendėme, kad treneris turi tęsti darbą. Jei būtų buvę blogai nuo sezono pradžios, manau, Žydrūnas būtų pasitraukęs pats, bet mes matėme, jog galime žaisti gerai ir tai darėme pirmajame rate, buvome trečioje vietoje. Mes žinome problemas, dėl kurių vėliau taip nutiko. Versti viską ant trenerio būtų neteisinga. Žinome, kaip grįžti į formą, ką daryti ir kaip, turime gerą komandą, neblogą trenerių štabą.
Ypač norėčiau pagirti Nedą Pacevičių. Tai – aukščiausio lygio specialistas. Kai visi sako, kad vasarą didžiausias mūsų laimėjimas – Millerio pasirašymas, iš kažkurios pusės taip, bet iš kitos – vienas didesnių laimėjimų buvo Nedo prisijungimas. Su visa pagarba Ginevičiui, kuris darė viską, ką galėjo, bet Nedas mus pakėlė į aukštesnį lygį skautingo bei rungtynių analizių prasme. Turime viską, ko reikia, kad grįžtume ten, kur norime būti. Iš visų jėgų stengsimės būti ketverte.
– Dabar turnyro lentelėje dalijatės 4–6 vietas. Kiek sudėtinga atrodo išsaugoti ketvirtą poziciją ir ar žemesnės vietos tenkintų klubą?
– Nenorėčiau pradėti kalbėti apie tai, kad mums tiktų šešta vieta. Mes norime būti ketverte. Manau, kad iš politinės pusės galėčiau sakyti, jog ir 5–6 vieta geros, bet aš to nesakysiu. Žinau, kad galime būti ketverte, turime įveikti konkurentus, turime tam ginklus. Nesakau, kad bus lengva, tiek „Šiauliai-7bet“, tiek „Cbet“, tiek „Neptūnas“ – geros komandos, tačiau jas turime įveikti. Turime nepridaryti nesąmonių, kurias padarėme Alytuje ir Prienuose. Tos dvejos rungtynės kainavo labai daug. Turėjome tas pergales pasiekti ir tam nėra jokių pasiteisinimų, su visa pagarba varžovams, nenoriu jų įžeisti. Jei būtume laimėję, būtume užtikrintai ketvirti ir nuo „Lietkabelio“ atsiliktume trimis pergalėmis. Viskas būtų kontroliuojama. Turime nebemėtyti tokių taškų ir bandyti siekti ketvirtos vietos. Manau, kad mes būsime ketverte reguliariajame sezone ir Bružas man liks skolingas (Juokiasi).
Norėdami komentuoti prisijunkite.