Eurolyga: apie sparčiai tobulėjantį A.Bagatskį, L.Kleizą ir lėtapėdžius „centrus“

Portalo Krepsinis.net skaitytojams – pirmasis „Viasat Sport Baltic“ komentatoriaus Vaido Čeponio įžvalgų straipsnis. Jame kalbama apie šio sezono Eurolygą.

Žemutinio Naugardo „Nižnij Novgorod“, Tel Avivo „Maccabi“ ir Milano „Emporio Armani“. Šių komandų žaidimas Eurolygoje mane stebina labiausiai. Kuklus Rusijos klubelis ne tik sensacingai pasibrovė į „Top 16“ varžybas, bet ir antrajame etape žaidžia gero lygio krepšinį. Davido Blatto bei daugumos buvusių lyderių netekęs „Maccabi“ ir toliau guldo ant menčių galingus varžovus.

Tuo tarpu Italijos čempionai, praėjusį sezoną demonstravę aukštos prabos žaidimą ir vos nepatekę į finalo ketvertą, šįkart atrodo tiesiog apgailėtinai. Tenka komentuoti ir stebėti nemažai Eurolygos mačų, tad šiame komentare pateiksiu įvairių įžvalgų apie joje rungtyniaujančių ekipų žaidimą. Kauno „Žalgirio“ pasirodymo šįkart neanalizuosiu.

A.Bagatskis tobulėja kai ant mielių

Beveik prieš dešimtmetį daug kas šaipėsi iš Ainaro Bagatskio ir vis kartojo, koks jis beviltiškas strategas ir kad niekada iš jo nebus geras treneris. Tada latvio diriguojamas „Žalgiris“ Eurolygoje išsiskyrė blankiu žaidimu ir nuolatiniais pralaimėjimais. O ką matome dabar? Prie „Nižnj Novgorod“ vairo stovintis „braliukas“ per keletą metų tapo vienu labiausiai patobulėjusių Europos strategų ir turi potencialo artimiausiu metu įsiveržti į elitinių žemyno trenerių gretas.

A.Bagatskis iš Žemutinio Naugardo komandėlės išspaudžia ne šimtą, o turbūt du šimtus procentų. Latvis bene dažniausiai iš visų Eurolygos strategų pasitelkia aikštės gynybą, neretai kaitalioja gynybos sistemas, ir tai trikdo daugumą varžovų. A. Bagatskis „zoną“, kurią nemažai trenerių jau traktuoja kaip atgyveną, naudoja ir dėl to, kad pagrindiniai komandos žaidėjai šiek tiek atsipūstų, mat ginantis aikšte išeikvojama truputį mažiau jėgų nei dengiantis asmeniškai.

Itin trumpą atsarginių suolelį turinčio „Nižnij Novgorod“ vairininkas padėjo visu grožiu atsiskleisti tiems krepšininkams, kurie anksčiau kituose klubuose buvo tik vidutiniokai. Pirmiausia tai „centrui“ Artiomui Parachovskiui, sunkiajam puolėjui Trey'ui Thompkinsui, na, ir, aišku rezultatyviausiam Eurolygos krepšininkui Taylorui Rochestie.

Šis įžaidėjas, galintis rungtyniauti ir atakuojančiuoju gynėju, anksčiau bastėsi po įvairius Europos klubus – amerikietis neįtiko „Galatasaray“, ALBA, „Laboral Kutxa“ ekipoms. Greitas, staigus T. Rochestie yra ir be galo kūrybingas (pvz., pasakiškai žaidžia pikenrolą), ir pataiko iš distancijos, ir moka aštriai sužaisti puolime. Net ir gintis jis gali neprastai. Manau, tokių universalių gynėjų Eurolygoje beveik nėra.

Tarkim, Milošas Teodosičius, Sergio Rodriguezas ar Vassilis Spanoulis (jei jį traktuosime kaip įžaidėją) silpnai ginasi vienas prieš vieną (kartais ir pritingi tai daryti), be to, serbas ir ispanas neturi tokio gero prasiveržimo kaip T.Rochestie. Savo kolegas geresniais krepšininkais paverčiančiam 185 cm T.Rochestie tik trūksta šiek tiek ūgio.

Žemutinio Naugardo klubo žaidimas nesugriuvo net ir tada, kai šis amerikietis iškrito dėl traumos. Ne tik nesugriuvo, bet ir nė kiek nepablogėjo. Be savo svarbiausio atlikėjo likusi A.Bagatskio kapela sugebėjo išvykoje nukalti „Anadolu Efes“, paskui laimėti lemiamą mačą prieš keliskart turtingesnį Kazanės „Uniks“ klubą ir stebuklingai patekti į antrą etapą.

Jei „Nižnij Novgorod“ žaidėjams nepavyksta surengti greitų kontratakų, jie naudoja ne tik pikenrolą, bet turi ir kitų efektyvių derinių, kurie leidžia nuolat susikurti palankias progas metimams.

A.Bagatskis suteikia aikštėje nemažai minučių ir tiems auklėtiniams, kurie meistriškumu dviem ar trimis galvomis nusileidžia lyderiams. Kitu atveju sezono pabaigoje T.Rochestie, A.Parachovskis, T.Thompkinsas, Tarence'as Kinsey nebepavilktų kojų.

Man teko anksčiau Rygoje ilgai pabendrauti su A.Bagatskiu. Tai turintis charizmą, nepaprastai darbštus ir fanatiškai krepšiniui atsidavęs inteligentiškas žmogus. Jis savo žaidėjams gali pagrūmoti lazda, bet kai reikia, duoda ir meduolių. Gal ir dėl šios priežasties „Nižnij Novgorod“ šį sezoną Eurolygoje bei VTB Jungtinėje lygoje dažniau renka „meduolius“, o ne „riestainius“.

L.Kleiza tarp „dizainerių“ laimės nerado

Kur kas storesne nei „Nižnij Novgorod“ pinigine galintis pasigirti „Emporio Armani“ klubas tikrai neskursta, bet ekipa sukomplektuota tragiškai. Tai tiesiog savanaudžių individualistų sambūris. Labiausiai „dizainerių“ žaidimą griauna Marshonas Brooksas (atlieka tik po vieną rezultatyvų perdavimą), dar praėjusį sezoną atstovavęs „Los Angeles Lakers“.

Prieš keletą metų NBA čempionate „Nets“ gretose jis rinko beveik po 13 taškų. Viltys, kad jis gali pakeisti Keithą Langfordą, dužo į šipulius. K Langfordas – taip pat ne komandinis krepšininkas, bet individualiai kur kas pajėgesnis.

Įžaidėjas Joe Raglandas nė iš tolo neprilygsta buvusiam atakų organizatoriui Curtisui Jerrellsui. Danielio Hacketto taupyklėje – beveik po penkis rezultatyvius perdavimus per mačą, tačiau didelę daugumą rezultatyvių perdavimų jis atlieka tada, kai prasiveržęs arčiau krepšio nebeturi kur dėti kamuolio ir numetinėja komandos draugams. Alessandro Gentile irgi toli gražu nėra daug girdėjęs apie dalijimąsi kamuoliu.

Gaila Lino Kleizos, kuris šąla ir nuobodžiauja slankiodamas prie tritaškio linijos. Kartais gauna ir kamuolį. Taigi iš dalies natūralu, kad Linas lošia be didelio ūpo ir entuziazmo. Daug kam keista, kodėl treneris Luca Banchi neleidžia lietuviui dažniau pažaisti ant ūselio nugara į krepšį.

Sunku patikėti, kad patyręs strategas nežinotų apie L.Kleizos sugebėjimus tokiu būdu rinkti taškus. Gal L.Banchi per treniruotes mato, kad Lietuvos rinktinės puolėjas nebegali kaip anksčiau rinkti taškus iš baudos aikštelės? Galima tik spėlioti.

Krinta į akis akivaizdžiai susilpnėjusios Lino kojos. Galbūt tai buvusių traumų pasekmė. Kaip ten bebūtų, bet L.Kleiza, palyginti su tuo, kokį jį matėme dar prieš trejus–ketverius metus, smarkiai sulėtėjęs. Ir ginasi silpnai. Neretai netgi labai silpnai.

Akmuo po kaklu – lėti vidurio puolėjai

„Maccabi“ ir be D. Blatto, Tyrese'o Rice'o, Ricky Hickmano, manau, yra labai realus pretendentas į finalo ketvertą. Vien ką reiškia pergalės prieš „Real“ ir „Bacelona“. Pasiteisina jau daug metų taikomas tas pats komplektavimo modelis, kai komandoje prikimšta greitų, šoklių, atletiškų, agresyviai galinčių gintis amerikiečių. Šį sezoną Izraelio klube – net aštuoni JAV krepšininkai (Alexas Tyusas ir Sylvenas Landesbergas turi ir Izraelio pilietybę, bet yra gimę JAV).

Tada net ir itin paprasta, netgi primityvi puolimo taktika netrukdo siekti pergalių. Tarkim, šį sezoną nuolat paliekama erdvės žaisti vienas prieš vieną Jeremy Pargo. Šis mąstyti aikštėje nepratęs, bet individualiai stiprus skraidantis amerikietis kelia rūpesčių kone visiems oponentams. „Maccabi“ žaidžia visai kitaip, kai aikštėje Sofoklis Schortsanitis. Tada jis, kol nepavargsta, nuolat maitinamas kamuoliais ir „su mėsomis“ verčia taškus iš po krepšio.

Jei Sofoklis neturėtų jėgos kaip arklys, jis būtų nereikalingas stipriems Europos klubams. Apskritai šiuolaikiniame krepšinyje aukšti, lėtoki „centrai“, kuriuos anksčiau vadinami tipiškais, iš esmės negali duoti daug naudos (pirmiausia turiu omeny gynybą) – jei varžovai efektyviai naudoja pikenrolą, tokie vidurio puolėjai tampa našta. Jie negali pritaikyti „step out'o“ (trumpam prišokti prie oponentų gynėjo ir jį pristabdyti bei greitai grįžti į baudos aikštelę). Tokiu atveju gynyboje atsiveria milžiniškos spragos (neretai negelbėja ir „zona“) ir jeigu puolanti ekipa taikliai šaudo iš distancijos, besiginančiai komandai – visiškai prasti popieriai.

Būna ir išimčių, kai tokie aukštaūgiai reikalingi. Pavyzdžiui, S.Schortsanitis lėtas, bet jis gali fizine jėga puolime traiškyti varžovus. Arba Bobanas Marjanovičius. Nejudrus, bet 221 cm ūgio. Kai gauna kamuolį arčiau krepšio, beveik nesustabdomas, nors toli gražu fiziškai nėra toks stiprus kaip Sofoklis. Be to, ir daugybę kamuolių po lentomis Bobanas gali prisirinkti. Pakanka tik pasistiebti.

Na, o tokie „centrai“, kaip, tarkim, Mirza Begičius, Oguzas Savašas ar Ioannis Bourousis gali atlikti tik epizodinį pagalbinį vaidmenį. Iki šiol nesuvokiu, kodėl turtingasis „Real“ pasiėmė šį graiką, taip pat Salahą Mejri. Nuojauta kužda, kad ir Nenadas Krstičius gali tapti akmuo po kaklu Stambulo „Anadolu Efes“ klubui. Jis šiaip niekada nebuvo judrus vidurio puolėjas, bet po visų traumų visiškai sulėtėjo. Net jei serbas pelno 15 ar 20 taškų, jam esant aikštėje paprastai visą laiką trūkinėja turkų ekipos gynyba.

Pažiūrėkim, kas pastaraisiais metais laimėjo Eurolygą. Dukart „Olympiacos“, kur penktuoju numeriu dažnai žaisdavo 198 cm ūgio Kyle'as Hinesas, o kai jis išvyko į CSKA – 203 cm Bryanas Dunstonas, dabar – ir tokio pat ūgio Othello Hunteris. Beje, tąkart Pirėjo klubo treneriai, suvokę komplektavimo klaidą, atsikratė lėtųjų Georgo Shermadinio ir M.Begičiaus. „Maccabi“ praėjusį sezoną neprireikė traumą patyrusio šoklaus, bet lėtoko Shawno Jameso. „Centro“ pozicijoje blizgėjo 203 cm Alexas Tyusas.

Visi mano išvardyti žaidėjai labiau gynybinio plano, pasižymi įspūdingu sprogstamuoju šuoliu (atsispyrus dviem kojomis), plačiais pečiais, didžiuliu kovingumu. Dabarties krepšinyje tokie priekinės linijos žaidėjai dažniausiai lemia sėkmę, o ne visokie natiažkos ar begičiai.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.