F.House'as: apie neįvykusį sugrįžimą į „Lietuvos rytą“, J.Vainausko galimybes NBA, pyktį N.Spahijai ir didžiausią karjeros klaidą
savaitės interviu (22)
Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net tęsia rubriką „Savaitės interviu“. Tradiciškai kiekvieną penktadienį pateikiame jums išskirtinius ir įdomius pokalbius su įvairiomis žinomomis krepšinio pasaulio asmenybėmis.
„Lietuvoje prabėgo geriausi mano karjeros metai“, – tą nesudvejodamas sako 2004–2006 metais Vilniaus „Lietuvos ryto“ garbę gynęs amerikietis Fredas House‘as.
Sportbačius ant vinies jau pakabinęs buvęs krepšininkas pripažino, kad prieš kelerius metus į sostinę dar norėjo sugrįžti, tačiau tada raudoną šviesą uždegė faktas, kad Jonas Vainauskas paliko „Lietuvos rytą“.
„Rašiau Jonui, nes norėjau grįžti į Vilnių, čia baigti karjerą ir galbūt vėliau tapti trenerio asistentu. Kuomet sužinojau, kad Jono komandoje nebėra, buvo skaudu – juk būtent jis buvo priežastis, kodėl aš atvykau žaisti į „Lietuvos rytą“, – atvirai kalbėjo F.House‘as.
Buvęs krepšininkas taip pat papasakojo apie darbą su Duško Vujoševičiumi, artimą bičiulystę su J.Vainausku, „Lietuvos ryto“ mikroklimatą griovusį Neveną Spahiją, netikėtą Rolando Jaručio tapsmą treneriu bei didžiausią karjeros klaidą.
– Fredai, profesionalo karjerai tašką padėjote prieš dvejus metus. Kuo užsiimate dabar?
– Praėjusį sezoną pradėjau stratego karjerą: prisijungiau prie dukterinės Dalaso „Mavericks“ komandos „Texas Legends“, kuri rungtyniauja NBA Plėtojimosi lygoje, trenerių štabo. Ten supratau, kad noriu padėti jaunimui, o ypač – vaikams, tobulėti, nes dauguma jų nori patekti į NBA, tačiau ne visada supranta krepšinio vertę.
Tiek Europoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose kartais vaikams trūksta geresnio supratimo ne tik apie tai, ką reikia daryti aikštėje, bet ir tai, kas yra už jos. Dėl to šiuo metu darbuojuosi ir su vaikais – esu vidurinės mokyklos krepšinio komandos treneris. Kol kas čia užimu asistento pareigas, bet tikiuosi, jog jau greitai tapsiu vyriausiuoju strategu.
– Kaip suprantu, kol kas darbas su vaikais jus tenkina ir žavi?
– Man patinka vaikus mokyti to, kad norint būti geru krepšininku, reikia įdėti labai daug darbo ir pasišventimo. Dalinuosi su jais ir savo patirtimi, nes esu žaidęs tiek JAV, tiek Serbijoje, tiek Ispanijoje, tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Taip pat esu susipažinęs ir su NBA. Bandau pasinaudoti visa šia patirtimi ir ja sudominti jaunimą.
– Jūs pats esate žaidęs tiek NBA Plėtojimosi lygoje, tiek Vasaros lygoje. Spėju, jog būtent dėl to, kad pats turėjote NBA svajonę, dabar ir norite kitiems padėti ją pasiekti, ar ne?
– Tiesą pasakius, būtent taip ir yra (Šypsosi).
– Ar spėjote pasiilgti profesionalaus krepšinio?
– Kartais, tačiau dabar mėgaujuosi stebėdamas krepšinį iš šalies. Vienintelis dalykas, kurio tikrai ilgiuosi, yra visos tos nuolatinės kelionės iš vieno pasaulio kampelio į kitą. Europoje mane tai labai žavėjo. Kai buvau krepšininku, man patiko susipažinti su skirtingomis kultūromis, skirtingomis kalbomis, skirtingu maistu. Aišku, dabar atėjo kitoks etapas į mano gyvenimą ir viskas yra gerai.
– Pirmaisiais metais Europoje, kai atvykote į Belgrado „Partizan“ komandą, jūsų treneriu buvo emocingasis Duško Vujoševičius. Kokį įspūdį tada paliko šis strategas?
– Tikra tiesa, kad jis yra emocingas, bet man tai patiko. Mane žavi, kuomet treneriai yra itin ambicingi ir tuo gali uždegti visą komandą. Duško skirdavo laiko individualiems pasikalbėjimams su krepšininkais, net patardavo, kokias knygas mums būtų naudinga paskaityti – jam rūpėdavo kiekvienas žaidėjas ir aš iš šio trenerio pasisėmiau labai daug žinių.
Rungtynių ir treniruočių metu šis treneris emocijų neslepia, bet dienos pabaigoje viskas pasikeičia: jo dėmesys būna nukreipiamas į kiekvieną žaidėją kaip individualų asmenį. Duško niekada į savo žaidėjus nežiūrėdavo kaip į objektus – jis rūpindavo visais iš jų ir atsižvelgdavo į kiekvieną individualiai. Dabar su savo auklėtiniais ir aš pats stengiuosi elgtis panašiai kaip Vujoševičius, nes tokių trenerių nėra labai daug.
– Tačiau Belgradas buvo pirmoji jūsų karjeros stotelė Europoje. Ar tuo metu nepatyrėte šiokio tokio šoko, kuomet susidūrėte su tokiu karštu treneriu?
– Teisybė, lengva nebuvo. Jautėsi ir kalbos barjeras, nes treneris nekalbėjo angliškai, tad gerai, kad turėjome vertėją. Teko išeiti iš savo komforto zonos. Bet tuomet bendrauti su Vujoševičiumi padėdavo ženklų kalba: juk gali nemokėti jokios kalbos, tačiau visuomet tam yra išeitis. Pasitelkęs ženklų kalbą gali susišnekėti su visais.
House'as
– Iškart po žaidimo Belgrade nusprendėte atvykti į „Lietuvos rytą“. Galbūt prisimenate, ar buvo sunku priimti šios komandos pasiūlymą?
– Tiesą pasakius, viskas buvo netikėta. Tuo metu buvau Serbijoje, kontaktavau su Milvokio „Bucks“ komanda ir tada man paskambino treneris Vlade Djurovičius. Žinojau jį, nes jis vadovavo Belgrado FMP ekipai. Djurovičius man pasakė: „Labas, aš vykstu į Lietuvą ir noriu, kad atvyktum žaisti į mano komandą. Man patinka tavo sugebėjimai ir nusiteikimas, aš niekuomet nebuvau Lietuvoje ir noriu, jog man padėtum“.
Tada aš tris valandas kalbėjausi su Jonu Vainausku, pokalbis klostėsi gerai ir aš pasakiau: „Gerai, atvykstu į Vilnių“. Tada net nelabai žinojau, kur Lietuva yra, užtat žinojau, kas yra Marčiulionis ir Sabonis. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pamatyti Šarūną, man buvo didelė garbė, nes jis ir dabar yra vienas mėgstamiausių mano žaidėjų.
Kuomet atvykau į Vilnių, atrodė, kad prisitaikyti gali būti sunku, nes niekas nekalbės angliškai, bet pamačiau, jog viskas yra kitaip. Pagalvojau: oho. Kada būdavo sunkesnių momentų, Mindaugas Lukauskis ir Robertas Javtokas rūpinosi manimi. Praversdavo ir Roberto anglų kalbos žinios, nes jis mokėsi Arizonoje (Juokiasi).
– Pirmojo sezono Vilniuje metu patyrė skausmingą traumą, kuri privertė jus baigti sezoną. Ar buvo labai sunku stebėti, kaip jūsų komandos draugai skinasi kelią link trofėjų, o jūs jiems padėti negalite?
– Tikrai taip. Nemažai laiko praleidau ligoninėje, tačiau sekdavau, kaip komandai sekasi, stebėdavau rungtynes televizoriuje, stengdavausi nieko nepraleisti, o ir taip pat kasdien kalbėdavausi su Jonu. Kuomet vyko reabilitacija, pasakiau sau, kad kitą sezoną noriu būti daug naudingesnis ekipai ir padėsiu jai pasiekti aukščiausių tikslų. Po traumos norėjau prie „Lietuvos ryto“ prisijungti kuo anksčiau, bet Jonas sakė: „Būk su šeima, ilsėkis ir neskubėk“.
– Suprantu, kad su J.Vainausku palaikėte stiprų ryšį ir ko gero toks buvote ne jūs vienas. Iš to galima daryti išvadą, jog jis skirdavo ypatingai didelį dėmesį savo komandos žaidėjams ir darydavo viską dėl geros atmosferos „Lietuvos ryto“ klube?
– Jonas tikrai atiduodavo visą širdį komandai. Labai gaila, kad mūsų keliai išsiskyrė. Galbūt tai lėmė nesusikalbėjimas ir tai, kad tarp mūsų stojo agentai ir kiti pašaliniai asmenys. Taip, Jonas buvo mano bosas, bet jis man buvo lyg brolis, mus siejo tikrai artimas ryšys. Man buvo labai svarbu tai, kad Jonas man leido būti savimi – tiesiog Fredu House‘u. Jonas tikrai yra puikus vyrukas ir jis padėjo man Vilniuje jaustis puikiai.
Galiu džiaugtis ir tuo, kad kiti žmonės man taip pat buvo labai malonūs, neturėjau kuo skųstis. Girdėjau pasakymus, kad Lietuva yra krepšinio rojus, ir tai yra visiška tiesa. Nuostabu, kad galėjau būti viso to dalimi.
– Kokie yra jūsų ryškiausi prisiminimai iš tų dvejų metų Lietuvoje?
– Pirmas dalykas, kurį prisimenu iš Vilniaus, yra nuostabus šiltasis metų laikas. Išėjęs į miestą visada gali matyti vaikštančius, bėgiojančius, sportuojančius žmones. Toks miesto gyvenimas man atrodė nuostabus ir nenorėjau to palikti.
Taip pat prie prisiminimų įvardinčiau ir Joną. Juk jis vadovavo komandai ir buvo net jaunesnis už mane (Juokiasi). Vainauskas visada pasižymėjo didžiuliu noriu dirbti komandos labui. Manęs nė kiek nenustebintų, jei Jonas su savo galimybėmis taptų net NBA komandos savininku. Nedažnas taip atsižvelgia į žaidėjus, yra toks užsidegęs ir neskaičiuodamas pastangų siekia būti geriausiu.
– Tačiau prieš šešerius metus J.Vainauskas, tėvo Gedvydo sprendimu, paliko „Lietuvos rytą“. Kadangi Joną taip giriate, manote, kad klubo prezidentas tada padarė klaidą?
– Kai tai sužinojau, man pasidarė liūdna. Nes aš rašiau Jonui elektroninį laišką – norėjau baigti savo karjerą „Lietuvos ryte“ ir galbūt vėliau tapti trenerio asistentu, padėti jauniems amerikiečiams įsilieti į komandą bei prisidėti prie ekipos tikslų. Aš tikrai nesakau, kad lietuviai treneriai yra prasti – ne, bet kuomet skiriasi kultūros, kartais amerikiečiams žaidėjams geriau adaptuotis gali padėti jų tautiečiai.
Kuomet sužinojau, kad Jono komandoje nebėra, reagavau gana skaudžiai, nes būtent jis buvo ta priežastis, kodėl aš patekau į „Lietuvos rytą“ ir norėjau ten grįžti.
Manau, kad nėra lengva, kai komandoje dirba ir tėvas, ir sūnus, nes dažnai tėvai bando vaikams pritaikyti tą elgesio modelį, kuriuo naudotųsi jie patys. Galbūt Gedvydui reikėjo leisti Jonui užaugti pačiam ir tada jis būtų sužydėjęs dar labiau. Visi tėvai mėgsta pareguliuoti vaikams gyvenimą – tai normalu, tačiau kiekvienas savo kelią turi nueiti pats, turi pats suklysti ir tik taip galės pasiekti savo tikslus.
House'as
– Kokių smagių nutikimų pasitaikė „Lietuvos ryte“?
– Pamenu, kai po pirmosios treniruotės susirinkome rūbinėje ir girdėjau, kaip beveik visi aplink kalbėjo lietuviškai. Tuomet treneris įžengė ir pasakė mums – amerikiečiams: „Ei, vaikinai, bet jums tai turbūt netrukdo – ko gero ir nesuprantate angliškai“ (Juokiasi). Tokių juokelių būdavo daug ir man jie labai patikdavo. Su Javtoku ir Delininkaičiu pasitaikydavo smagių momentų, būdavome artimi ir buvo labai gaila, kai teko su jais išsiskirti. Jie nenorėjo, kad išvykčiau, bet turėjau pasakyti: atsiprašau, galbūt kažkada grįšiu. Tik, deja, tai taip ir nenutiko.
– Konfliktų ir nesutarimų taip pat pasitaiko kiekviename kolektyve. Gal galėtumėte papasakoti bent vieną iš tokių situacijų?
– Galiu pasakyti, kad pykau ant trenerio Neveno Spahijos. Jis atėjęs norėjo pakeisti per daug: norėjo, kad žmonės kitaip elgtųsi, kitaip reaguotų į tam tikrus dalykus, kitaip žaistų – viską darytų kitaip. Pamaniau: „Ei, atėjęs į komandą neprivalai visko griauti. Esame tvirtas kolektyvas, visi stengiamės dėl ekipos tikslų“. Jaučiau, kad šis treneris tarsi bando sugriauti mūsų komandos chemiją, kuri buvo tiesiog puiki. Nepaisydami nieko, mes visada buvome kaip kumštis. Juk krepšinyje taip yra: treneris turi tau leisti džiaugtis žaidimu, mėgautis laiku aikštėje ir tuomet žaidėjai patys jaus atsakomybę už savo veiksmus.
– Su kokiais komandos draugais palaikote ryšį iki šiol?
– Per socialinius tinklus pabendraujame su Buškevicu, Nesby, taip pat Mujezinovičiumi, kuris dabar yra Indianoje. Kontaktuoju ir su Mattu Nielsenu, nes jis darbavosi San Antonijaus „Spurs“ trenerių štabe, kuomet aš dirbau Plėtojimosi lygoje. Bendrauju net su Tanoka Beardu, žaidusiu „Žalgiryje“ (Šypsosi).
– 2009–2011 metais vilkėjote Mariupolio „Azovmaš“ ekipos aprangą. Šiame klube jums nurodymus dalino buvęs komandos draugas Rolandas Jarutis.
– Jis tikrai šaunus vyrukas. Kartu žaidėme ne tik „Lietuvos ryte“, bet ir toje pačioje Mariupolio komandoje. Kartu laimėjome Ukrainos čempionatą ir tada dar neįtariau, kad jau greitai jis mane treniruos. Tuomet komandoje viskas ėmė klostytis negerai, ėmėme pralaimėti ir reikėjo permainų. Pagalvojau: kodėl mūsų treneriu negalėtų tapti Rolandas? Nuėjau pas komandos prezidentą, pasiūliau jam tai bei Jarutis netrukus tapo treneriu.
Manau, kad iš Rolando gali būti tikrai geras strategas, tik jam reikėtų padirbėti aukšto lygio trenerio asistentu, iš kurio galėtų pasisemti dar daugiau žinių. Žinote, iškart baigus karjerą yra labai sunku tapti vyriausiuoju treneriu: nežinai, ką tiksliai daryti, kaip į tave reaguos žaidėjai ir panašiai. Manau, kad norint tapti geru treneriu, reikia bent metus prabūti asistentu ir įgauti patirties.
– Iš viso Europoje rungtyniavote tikrai nemažai metų. Kurioje komandoje jaučiatės praleidęs geriausią laiką?
– Įvardinti būtų sunku, nes beveik kiekvienoje komandoje buvo daug gerų momentų. Žinoma, pasitaikydavo ir prastesnių, tačiau tai – natūralu. Pavyzdžiui, Lietuvoje praleidau puikius metus, jaučiausi jūsų šalyje komfortiškai, nes tiek kultūra, tiek miestas man patiko. Taip pat jausdavau malonumą susitikdamas su sirgaliais.
Jei šalį, kuri man patiko labiausiai, pasakyti yra sunku, tai galiu drąsiai įvardinti, jog labiausiai man nepatiko rungtyniauti Kosove (2013–2014 metų sezone F.House‘as atstovavo Pečo „KB Peja“ komandai – Krepsinis.net). Man nebuvo priimtina tai, kokį dėmesį jie skyrė krepšiniui. Sąlygomis ir žaidėjais nebuvo pernelyg rūpinamasi. Jaučiausi ten nekomfortabiliai. Kitose šalyse to nepasitaikydavo, visos komandos kreipė dėmesį į tai, kaip žaidėjai jaučiasi, kaip jiems sekasi ruoštis rungtynėms ir panašiai. Kosove to trūko.
– Kuris sezonas, jūsų nuomone, jums buvo pats sėkmingiausias?
– Manau, kad laikas Serbijoje man buvo ir sėkmingas, ir vertingas. Ten praleidau pirmuosius savo metus Europoje. Taip pat ir Lietuvoje viskas klostėsi gerai: laimėjome Europos taurę, patekome į Eurolygą, o kitąmet prisijungiau prie Vitorijos komandos ir žaidžiau finaliniame ketverte, kas irgi buvo nuostabu.
– Kuris iškovotas titulas jums yra brangiausias?
– Įvardinčiau du. Vienas jų buvo iškovotas Serbijoje pirmaisiais mano metais Europoje. Tai buvo kažkas nerealaus: tapęs čempionu nusiplėšiau marškinėlius, nesupratau, kas vyksta (Juokiasi). Vis tik man svarbiausi buvo metai Lietuvoje, kada laimėjome ir BBL, ir LKL, o iškovoję Europos taurę žaidėme Eurolygoje. Tai tikrai buvo geriausias laikas mano karjeroje.
– Vis dėlto jei galėtumėte laiką atsukti atgal, ar būtų dalykų, kuriuos savo karjeroje norėtumėte pakeisti?
– Aš nebeleisčiau agentams per daug kištis į mano karjerą. Kažkada suteikiau žmonėms per daug galimybių daryti man įtaką. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl dabar dirbu su vaikais – noriu, jog jie žinotų, kad už savo sprendimus kiekvienas yra atsakingas pats. Agentai padeda rasti tau darbą, bet tavo pareiga yra žaisti, o ne žiūrėti į pinigus.
Apskritai jauni krepšininkai yra retai mokomi, kaip turi elgtis ir bendradarbiauti su agentais, nors tai žinoti yra būtina. Kai aš baigiau karjerą, ne iškart supratau, jog noriu būti treneriu, tačiau vėliau pamaniau: „Ei, aš turiu patirties, noriu jaunimui padėti sužinoti tai, ko aš savo metu nežinojau“.
– Kaip jūs pats įvertintumėte visą savo karjerą: jaučiatės pasiekęs viską, o galbūt kažko biografijoje trūksta?
– Manau, kad pasiekiau viską. Buvau tas, kurį visi žinojo kaip sunkiai dirbantį vyruką, žaidžiau aukščiausiame lygyje, turėjau progų susipažinti su NBA, iškovojau titulų, mane supo puikūs žmonės. Esu labai laimingas, kad mano karjera buvo būtent tokia.
Norėdami komentuoti prisijunkite.