G.Petrauskas: apie praeito sezono pamokas, J.Mačiulio naujas pareigas ir žaidėjų paieškos prioritetus

Mėnesį paatostogauti spėjęs Gediminas Petrauskas vėl kimba į darbus. Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ klubas turi ir kuo pasidžiaugti, ir iš ko pasimokyti, žvelgiant į praeitą sezoną. Treneris neslepia – pozicija turnyro lentelėje netenkino, tačiau jaunimo progresas – džiugino.

Kėdainių klubas vasaros darbus pradėjo su nauju sporto direktoriumi Jonu Mačiuliu ir jau dairosi rinkoje žaidėjų.

Šiuo metu sutartis turi šie žaidėjai: Avtandil Bakhtadze, Darylas Doualla, Danielius Lavrinovičius, Marius Valinskas, Svenas Smajlagičius, Dominykas Stenionis, Justinas Marcinkevičius. Daugiau apie tai LKL vasaros turguje. 

– Lyginant praeitos ir šios vasaros darbus, kuriuo metu jie buvo sudėtingesni?

– Praeitą sezoną, kad ir grįžau į Kėdainius, bet tai buvo nauja komanda man. Viskas nauja, sunkiau adaptuotis, net ta pati arena pasikeitė. Šiam sezonui ruoštis lengviau, nes viską žinau, plius, dabar turiu laisvą vasarą – pernai visos mintys buvo rinktinėje. Kai tuo pačiu turi ruoštis rinktinei ir rinkti komandą, negali sakyti, jog darbą atlieki pilnai. Turint visą laisvą laiką vienam uždaviniui, natūralu, kad procesas vyksta greičiau.

– Jonas Mačiulis perėmė sporto direktoriaus pareigas iš Virginijaus Buloto. Tai kažkas dėl to pasikeitė, ar Jono indėlis ir anksčiau buvo ne ką mažesnis?

– Jonas patarimais padėjo ir praeitą, ir šį sezoną. Jis autoritetas ne tik žaidėjams, bet ir štabui. Jis neseniai baigęs karjerą, matęs visus geriausius Europos trenerius, galintis įnešti žinių. Tikrai nebijome jo kažko pasiklausti, sužinoti treniruočių metodikas, taktinius niuansus. Smagu, kad jis įsijungė į komplektaciją, jo pažintys praverčia. Kaip anksčiau Virginijaus pažintys mums padėjo, taip dabar Jono – tik jo kryptis labiau Graikija, Ispanija, kur jis yra žaidęs. Labai lengvai gauname visą informaciją apie žaidėjus, jei ten jie yra buvę. Plius, paskambinus agentams Jono autoritetas irgi jaučiasi. Kol nematysime rezultato aikštelėje, čia tik kalbos, žiūrėsime, kaip viskas bus.

– Ar pačiam buvo netikėta, kad Virginijus Bulotas paliko Kėdainius ir išvyko į Azerbaidžano krepšinio federaciją?

– Nežinau, ar tai netikėta, bendravome kasdien, žinojau, kad yra variantų. Visada gali jų atsirasti, ar rinktinė, ar kas kito – nė vienas nesame pririšti. Nors beveik visi žaidėjai praeitą sezoną turėjo garantuotus kontraktus, į mus kreipėsi komandos, kurios siūlė jiems beveik dvigubai didesnius atlyginimus. Turėjome teisę jų neišleisti, bet žinome, kad žaidėjams tai – galimybė užsidirbti. Lygiai taip pat su Virgiu. Tą galimybę žinojome.

– Joną Mačiulį pažįstate seniai, bet kartu dirbote metus. Koks įspūdis susidarė per tą laiką, ar jo ateitis labiau vadyboje, ar treniravime?

– Daugelyje LKL klubų tavo darbas neapsiriboja treniravimu. Reikia veikti tą, aną, kažkur važiuoti, pasiorganizuoti. Tai mažesnių klubų smagioji dalis. Nelabai skirstome, kad aš treneris ar aš – Jonas, kažko nedarysime. Darydavome daug ką. Jonas praeitą sezoną buvo daugiau konsultantas, jis norėjo būti šalia aikštelės ir joje, pasistumdyti su žaidėjais. Buvo momentų sezono gale, kai trūko žmonių ir Jonas treniruotėse ne kartą mus gelbėjo žaidžiant 5 prieš 5. Manau, kad jis nori pažinti ir kitą krepšinio pusę – vadybą, kad nuspręstų, kur liks ateityje. Panašu, kad kol kas jis krypsta į biurą.

– Ar stebėjote brolių Lavrinovičių atsisveikinimo mačą? Kokį įspūdį paliko Jono ir kitų forma?

– Viskas gerai, manau, dauguma LKL klubų pradėjo galvoti apie Macijauską (Juokiasi). Jis atrodė tikrai gerai, bet tokia profesionalaus žaidimo kainą – jis karjerą baigė ne todėl, kad norėjo, o todėl, kad turėjo sveikatos problemų. Jei Jono paklaustumėte, jis pasakytų tą patį – nepasportavus 3–4 dienas, iš lovos išlipti būtų sunku. Todėl jis privalo dirbti su kūnu, kad galėtų produktyviai gyventi. Taip suprantu ir Arvydą, kuris save prisižiūri.

Tikrai smagus renginys, graži iniciatyva tiek iš brolių, tiek iš žaidėjų, kurie atvyko jų pagerbti. Buvo lyg žvaigždžių rungtynės – gal be dėjimų, bet su žmonėmis, kurių visi labai pasiilgo.

– Kokias išvadas sau pasidarėte po praeito sezono?

– Daug išvadų ir pamokų. Tiek pats žinau, ką galėjau daryti kitaip, tiek ką galėjo kitaip daryti komanda. Sezono eigoje kito komanda, tai su vienu įžaidėju, tai kitu, tai su Canka, tai be, tai su jaunais žaidėjais – iš viso turėjome kokias 3 skirtingas ekipas. Sunku pasakyti, kas būtų, jei ta pati sudėtis būtų nuo pradžios iki galo. Daugiau kreipėme dėmesio į tai, ką kaip treneriai norime daryti kitaip, kam skirti dėmesį, kad žaidėjai tobulėtų labiau. Žiūrint individualiai, patobulėjo visi – tai normalu, nes komanda jauna. Kuksikas ir vyresni buvo gal kiek užmiršti, nors turėjo neblogą individualų sezoną. Bet čia yra komandinis sportas ir viską reziumuoja turnyro lentelė, kuri mūsų netenkina. Nesvarbu biudžetas, amžius – niekada nenori būti paskutinis ar prieš paskutinis, nori kovoti dėl atkrintamųjų.

– Ar priėjote išvados, kaip su būtent jaunos komandos specifika pasiekti geresnių rezultatų?

– Jaunas žaidėjas jaunam nelygus. Tie metodai, kurie veikia vienam, nebūtinai veiks kitam. Tam ir skiriame dėmesį kaip štabas, kaip maksimaliai rasti svertų pagreitinti žaidėjų tobulėjimą. Jaunai komandai pralaimėjimai yra labai didelis spaudimas. Jaunas žaidėjas dažnai – maksimalistas. Šiemet nelabai turėjome nusiskundimų pastangomis, bet atsiranda psichologinė duobelė. Iš kokių 10 rungtynių 9 pralaimėjome mažais skirtumais. Tai gale lemia skirtumą. Tikimės, kad liekantys žaidėjai užsigrūdino ir pasitikėjimo kitą sezoną turės daugiau.

– Kieno progresas jus nudžiugino labiausiai?

– Visų. Visi gavo šansą, žaidė, tobulėjo, bet netikėtai man pasirodė Danielius Lavrinovičius. Sezono pradžioje jis net nežaidė, o vėliau pasiekė 25 minučių laiką, kol buvo sveikas. Tik jam kojas kišo nesėkmingos traumos, kur, rodosi, nei stiprus kontaktas, nei ką. Jei ne traumos, jis galėjo turėti geresnį sezoną. Šiaip tiek Doualla, tiek Murauskas, tiek Valinskas, tiek Sylla dėjo žingsnį į priekį ir atrodė visai kitaip nei sezono pradžioje.

– Ar jaučiate, kad Marius Valinskas kiek atgijo per šį sezoną?

– Reikia suprasti, kad jis žaidė top 3 komandoje, su mažesne role ir laisve. Nepamirškite, kad „Lietkabelyje“ buvo Vinalesas, jo brolis, vėliau – kiti legionieriai. Mariui nebuvo daug vietos pasirodyti, bet Čanakas ne kartą jį leisdavo į starto penketą su mintimi įnešti energijos. Nemanau, kad mes jį atgaivinome – labiau pačiam Mariui reikėjo krepšinio pojūčio, apšilęs kojas jis rodė solidų krepšinį.

– Domantui Viliui tai ir nepavyko atsiskleisti ir Kėdainiuose jis nebežais. Pačiam jums negaila, kad jo laikas „Nevėžyje-Optibet“ susiklostė būtent taip?

– Labai gaila, nes jis vienas didžiausių karių mūsų komandoje, nepaisant to, kaip sunku. Jis visada pozityvus, mojuoja rankšluosčiu, nepaisant to, žaidžia ar ne. Jis užveda komandą. Per sezoną jis labai daug kartų išsisuko čiurną, matau, kad jis stengiasi, eina žaisti net su trauma, bet tai neleido jam progresuoti. Mikrotraumos išvesdavo jį po 2–3 dienas ir neleido bėgti paskui komandą.

– Kaip manote, kur pasuks Amaro Syllos karjera?

– Nenustebčiau, jei tai būtų Ispanijos lyga, nes ten jis traktuojamas kaip vietinis. Jis per sezoną priaugo 10 kg raumenų, koks jis atvyko ir išvyko – du skirtingi žmonės. Gale sezono jis rodė brandą ir solidų krepšinį. Kai likome be centrų, jis atžaisdavo 32– 35 minutes aukštame tempe. Amaras apsitvarkė ir charakterio dalykus, kurie nebuvo kažkokie išskirtiniai ir blogi, bet jis pradėjo koncentruotis į krepšinį, nebepamesdavo galvos dėl švilpuko ar neįmesto metimo.

– Gaunasi, kad nuo praeitų metų Kėdainiuose lieka apie pusė komandos. Tai daug?

– Mums tai nėra blogas rezultatas, man ko gero tai daugiausiai per karjerą. Mes vis pradėdavome nuo 1–2 žaidėjų, nes jis pasikeldavo vertę. Mūsų vizija kiek tolimesnė, žaidėjai pasirašomi ne vieniems meta. Aš suprantu, kodėl kiti klubai nepasirašo ilgesnių kontraktų – negali, žaidėjai pasikelia vertę, o neblogo lygio lietuviui turi įsipareigoti didesnę sumą antrais metais. Mes bandome auginti žaidėjus, kurie nepatrauktų kitų LKL komandų dėmesio.

– Ar planuojate vėl prisikviesti perspektyvių jaunuolių?

– Smagu, kad atgarsis apie „Nevėžį-Optibet“ jau yra. Pažiūrėjus į Kalaitzakius, Hukporti, Beliauską, Okouo, kur jie išeina iš Kėdainių, įdirbis Kiltinavičius ir ankstesnės valdžios yra. Daug lemia ir ko nori žaidėjas. Nėra, kad gausi čia 30 min, žaisdamas blogai. Pirmiausiai komanda nori laimėti rungtynes. Bandome ieškoti žaidėjų per kitą prizmę, nes biudžetu negalime lenkti kitų klubų.

– Esate nusižiūrėjęs kokių nors daugiau patirties turinčių lietuvių, kad palaikytumėte patirties balansą?

– Visada norisi kelių veteranų, pernai turėjome Kuksiką, Čižauską, Smajlagičių. Tokių žmonių reikia, ypač rūbinėje. Bet negalėčiau įvardinti žmogaus, kuris ateitų ir viską sutvarkytų. Žiūrėsime pagal tai, ką galime atrasti. Imti veteraną tik dėl to, mums per didelė prabanga. Niekada nesi apdraustas, kad tau pasiseks kaip su Kuksiku ar Svenu. Kainos ir kokybės santykis turi būti.

– Kokių žaidėjų paieška dabar jūsų prioritetas?

– Syllos išlaikyti negalime ir net nebandome. Kalbėjomės su juo, padėkojome, jis juokais pasakė, kad gal čia grįš. Bet suprantame, jog Amaras pasikėlė vertę, mes negalime jam pakelti atlyginimo. Jis tikrai gaus darbą ir labai jam linkime sėkmės. Mums reikės ir pagrindinio centro, ir įžaidėjo. Dabar orientacinės yra šios pozicijos. O visą kitą dėliojamės lygiagrečiai.