Generolo istorija: kaip vos Vilniaus nepalikęs Ch.Eidsonas su „Rytu“ užkariavo Europą
(35)
Chuckas Eidsonas – absoliuti Vilniaus „Ryto“ ir klubinio Lietuvos krepšinio legenda. Draskantys prasiveržimai, švelnus lyg šilkas metimas, neeilinis aikštelės matymas ir inteligencija – turbūt taip trumpai galima apibūdinti tų laikų žvėrį. Jis į neviltį varė Kauno „Žalgirį“, prieš jį Gintaras Krapikas neturėjo vaistų, neturėjo jų ir visa Europa.
Kuklus, pernelyg nekalbus, be telefono, be socialinių tinklų – Chuckas geriausiai kalbėjo ne žurnalistams, o aikštelėje, kurioje tą auksinį „Rytui“ sezoną buvo visiškas lyderis ir padėjo vilniečiams sukurti istoriją.
„Labai įstrigo Chucko universalumas, paprastumas. Paprastumas, kaip žmogaus, universalumas, kaip krepšininko. Atrodė, kad jam neįmanomų dalykų nebūdavo, – tinklalapiui Krepsinis.net kalbėjo tuometinis „Ryto“ kapitonas Steponas Babrauskas. – Patiko jo principingas charakteris, visuomet norėdavo įrodyti. Kad ir žaisdamas mažiau laiko LKL prieš kitas komandas jis nesitaupydavo. Jei žaisdavo, tai žaisdavo. Nebūdavo pas jį mąstymo: „Ai, šitos rungtynės nesvarbios.“ Chuckas jeigu žaisdavo, tai žaisdavo. Nesvarbu, kiek minučių. Jis visada žaisdavo visa jėga. Pas jį nebūdavo laisvų dienų. Šiaip, labai geras žmogus, labai paprastas.
Žmogus be telefono jau tais laikais, dabar turbūt irgi, reikės paklausti (šypsosi). Knyga rankose. Paprastas, bet geriausias. Atsimenu mano paskutinį pokalbį su juo, kuomet jis 2014 m. žaidė Kazanėje. Jis sakė: „Viskas gerai, myliu krepšinį, bet mano šeima, vaikai, tai yra svarbiausia, o toliau nebesvarbu. Kiek man rusai bepasiūlys pinigų, šitie metai man – paskutiniai.“ Jis po to niekur ir nebežaidė, nors buvo tik 34-eri.
Nors galėjo dar ne vienerius metus rungtyniauti. Jis sakė: „Man nerūpi pinigai, aš jau pakankamai užsidirbau, man visko užtenka. Noriu baigti viską, važiuoti į Ameriką ir būti su šeima.“ Visiškas nesavanaudis, visada pasiruošęs, paprastas žmogus, tvarkingas, intelektualus.“
„Labai mandagus, labai ramus, labai užtikrintas, aukščiausio lygio profesionalas su neribotu potencialu žaisti krepšinį aukščiausiame lygyje, – S.Babrauskui pritarė tuometinis „Ryto“ architektas Jonas Vainauskas. – Labai daug laiko praleisdavo su šeima, buvo pakankamai uždaro būdo, bet pilnas geriausių žmogiškų savybių tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Daug dėmesio nereikalaudavo, atvirkščiai – labai lengva buvo su juo dirbti, nes motyvacijos jis ieškodavo savyje ir kiekvienąkart ateidavo pasiruošęs. Dabar žaidėjai kartais sako „neatėjome į rungtynes“ ar „blogai pasiruošėme, ne toks buvo planas“. Chuckas Eidsonas nė karto neturėjo jokių pasiteisinimų. Jis visada ateidavo į rungtynes.“
Vainauskas
2008–2009 m. sezonas – BBL prezidentų taurė, LKF taurė, BBL taurė, LKL žiedai ir svarbiausia – Europos taurė. Tiek titulų per 10 mėnesių nėra susišlavęs nė vienas Lietuvos klubas. Tai, ką tais metais padarė „Rytas“, buvo kažkas išskirtinio, o priekyje to stovėjo keturi pagrindiniai žmonės – savininkas Gedvydas Vainauskas, tuometinis sporto direktorius J.Vainauskas, treneris Rimas Kurtinaitis ir žinoma, Ch.Eidsonas, kuris vedė „Ryto“ komandą į priekį ir dirigavo jos atakoms.
Ch.Eidsonas Lietuvoje paliko gilų pėdsaką. Jo pasirodymai buvo tokie įsimintini, kad spėjo visa nauja karta užaugti po Chucko etapo „Ryte“, tačiau jis vis tiek nuolat yra prisimenamas, su juo lyginami dabartiniai žaidėjai, atsivertus patikrinti sostinės klubo rekordų daug kur vis dar puikuojasi Eidsono pavardė ir galiausiai, po 15 metų vis dar galima nusipirkti Chucko marškinėlius.
Visi Vilniuje žino, kas yra generolas. Būtent aukščiausio rango karinį laipsnį neoficialiai sostinėje gavo Chuckas, nes jis rodė pavyzdį, o kiti juo sekė.
2024 m. balandžio 18-oji – neeilinė diena „Ryto“ istorijoje. Klubas iškels Ch.Eidsono marškinėlius į „Jeep“ arenos palubes, o amerikietis po 15 metų pertraukos vėl sugrįžo ten, kur iškovojo skambiausias pergales savo karjeroje – į Vilnių.
„Labai džiugu. Tas „Lietuvos ryto“ etapas buvo labai geras. Chuckas žaidė fenomenaliai. Ar jis vertas, kad jo marškinėliai būtų pakabinti? Tikrai taip, – tvirtino S.Babrauskas. – Labai smagu už jį. Mano eros žaidėjas, aš su juo kartu žaidžiau. Laimėjome viską, o kai laimi – visada smagu. Gali uždirbti daug milijonų, bet tavęs niekas neatsimins, bet kai laimi titulus, tai visada tave prisimins, gerbs ir mylės.
Chuckas – visiška „Ryto“ legenda ir jo marškinėliai tikrai nusipelnė vietos palubėse. Šiandien bus labai įdomu prisiminti visą tą istoriją su komandos draugais ir Chucku. Su kai kuriais mataisi, kai kurių ilgą laiką nematęs, bus įdomu pašnekėti. Su Chucku kalbėjau labai seniai, labai to laukiu. Tikrai pabūsime, galbūt ir alaus išgersime (juokiasi). Labai noriu paklausti, ar jis jau turi telefoną, bus mano pirmas klausimas (juokiasi).“
Ta proga, kad Chuckas bus pagerbtas, tinklalapis Krepsinis.net kviečia pasinerti į kelionę po auksinį 2008–2009 m. „Ryto“ sezoną ir prisiminti įsimintiniausius Ch.Eidsono momentus sostinėje.
Pradžia
Visos istorijos turi pradžią. Todėl kyla natūralus klausimas, kaip Ch.Eidsonas išvis atsidūrė tuometiniame „Lietuvos ryte“? Atsakymas paprastas – varydamas baimę sostinės klubui.
„Mūsų radare jis atsirado pakankamai anksti, bet labiausiai į save atkreipė dėmesį, kai rungtyniavo Strasbūro SIG komandoje ir mes susitikome Europos taurės ketvirtfinalyje 2007 m. – sakė tuometinis sporto direktorius J.Vainauskas. – Jį uždengti mums buvo labai sudėtinga ir seriją pavyko laimėti tik vos vos. Chuckas tada paliko didžiulį įspūdį.“
Ir iš tikrųjų, Ch.Eidsonas prieš „Lietuvos rytą“ buvo puikus. Pirmosiose rungtynėse 203 cm ūgio krepšininkas vilniečiams įmetė 18 taškų, antrosiose – 15, o sostinės ekipa tik 3 taškų bendru pranašumu išsikapstė į Europos taurės pusfinalį. Chuckui pritrūko labai nedaug, kad „Rytas“ dabar savo sąskaitoje turėtų ne 3, o 2 Europos taurės finalus.
„Mes (sutartį) pasiūlėme laiku, – teigė J.Vainauskas. – Pasiūlėme tada, kai jau žinojome, kad žaisime Eurolygoje. Beveik buvome tikri, kad žaisime Eurolygoje. Prieš Europos taurės finalą su Madrido „Realu“ Šarlerua buvo pirmas kontaktas, nulėmęs pasirašymą. Ta akimirka, tikriausiai, buvo svarbiausia mūsų profesionaliame santykyje. Derybos truko pakankamai neilgai, nes tuo metu buvome gerbiama komanda Europoje ir Strasbūras, kuriame jis rungtyniavo prieš tai, rungtyniavo gerai, bet nuo tos komandos atsispirti į Europos elitą, aišku, buvo gerokai sudėtingiau negu nuo tuometinio „Lietuvos ryto“.
Tuo metu mums pasisekė, kad Chuckui Eidsonui tuo metu „Lietuvos rytas“ buvo ne žingsnis į šoną, o žingsnis į priekį. Strasbūro tuometinis vadovas (Jerome'as) Rosenstiehlis po mūsų pasirašymo pasveikino ir paprašė, jei atsiras galimybė, kuo daugiau patikėti žaidimo su kamuoliu Chuckui Eidsonui. Labai gerai atsimenu jo žodžius. Jis buvo pirmas, kuris pasveikino su pasirašymo. Tuomet mes dar ir patys turbūt neįsivaizdavome, kokio sėkmingumo tai bus pasirašymas.“
Kokio sėkmingumo? Pažiūrėkite į „Ryto“ trofėjų lentyną ir atsakymas bus aiškus.
Ch.Eidsonas vos neišvyko
Eidsonas
2007–2008 m. sezonas buvo pirmasis Ch.Eidsonui Vilniuje. Tuometinis „Lietuvos rytas“ varžėsi Eurolygoje, subūrė tokią konkurencingą komandą, kad Senojo žemyno pirmenybių reguliariajame sezone per 14 rungtynių iškovojo 11 pergalių, bei grupių etapą užbaigė būdamas pačiame turnyrinės lentelės viršuje.
Nors asmeniškai Ch.Eidsonui sezonas buvo gan sėkmingas (vid. po 12,2 tšk., 4,1 atk. kam. ir 2,7 rez. perd. Eurolygoje), vilniečiai jį užbaigė tylia nata. Eurolygoje žygis baigėsi po „Top 16 kovų“, o LKL finalo serijoje 1:4 pralaimėta Kauno „Žalgiriui“, iš rankų paleista ir LKF taurė. Pajėgi sostinės ekipa subyrėjo pačiu svarbiausiu momentu. Neiškovota nė vieno titulo.
Atrodė, kad darbai su Ch.Eidsonu dar nebaigti, amerikietis turėjo kontraktą dar vieneriems metams ir liko Vilniuje, tačiau Lietuvoje 2008 m. prasidėjusi ekonominė krizė galėjo pakreipti visą „Lietuvos ryto“ laivą taip, kad dabar apie jokį legendinį sezoną ar legendinį Ch.Eidsoną nebūtų kalbama. Chuckas būtų likęs eiliniu sostinės klubo legionieriumi, kuris neiškovojo nė vieno titulo. Kodėl?
Krizė kirto ir „Lietuvos rytui“. Jausdami finansinius pančius, vilniečiai leido Valensijos „Pamesa“ ekipai perpirkti vieną lyderių Matthew Nielseną, o kalendoriui persiritus į 2009-uosius vilniečiai prarado pagrindinį atakų organizatorių Branko Milisavljevičių, kuris išvyko į Sevilijos „Cajasol“.
Tiek tuometinė Ispanijos, tiek Lietuvos žiniasklaida trimitavo, kad kitas pagrindinis kandidatas palikti „Lietuvos rytą“ – Ch.Eidsonas. Amerikiečio labai norėjo Vitorijos „TAU Ceramica“, o vilniečių pinigai buvo labai riboti, todėl vienu metu Chuckas buvo „ant lagaminų“.
Tačiau istorija rodo, kad Chuckas liko „Lietuvos ryte“ ir nuvedė komandą į nepamirštamus titulus. Kaip taip atsitiko?
„Sezono eigoje mums teko šiek tiek sumažinti rotaciją, atsisakyti kelių legionierių dėl klubo finansinio stabilumo, – sakė J.Vainauskas. – Bet Chucko mes negalėjome atsisakyti. Tiesiog nusprendėme jo neparduoti. Jei taip būtų įvykę, turbūt apie istorinį sezoną nekalbėtume.“
Kiek detaliau visą istoriją prisiminė S.Babrauskas.
„Chuckas visą sezoną buvo ant klaustuko. Atsimenu, kad dar prieš Europos taurės atkrintamąsias buvo klausimų, ar jis liks, ar kelsis į Eurolygą. Jei būtume iškritę anksčiau, Chucko tikrai būtų nebelikę. Mums vienu metu viskas slydo iš rankų, bet sugebėjome išsikapstyti. Prie Kurtinaičio viskas buvo pastatyta ant „juoda/balta“, viskas arba nieko. Bet mes vis patekdavome į kitą etapą ir klubas vis apsispręsdavo pasilikti Chucką. Taip jis išlaviravo iki pat pabaigos. Bet ryškiausias buvo tas sezono vidurys, kada tikrai nebuvo aišku, ar Chuckas liks. Galiausiai klubas nusprendė jo neparduoti, bet jo paklausa buvo didelė, „TAU Ceramica“ labai jo norėjo.
Ant Chucko kabėdavo klaustukas tą sezoną, viskas priklausė nuo vadovų Vainauskų. Pats Chuckas į tai nekreipdavo dėmesio ir susikoncentravo tik į darbą. Nežinau, ar jis norėjo išvažiuoti. Iš pradžių pardavė Nielseną, vėliau Milisavljevičių ir tas sezonas pakibo ant klaustuko. Bet klubas visgi apsisprendė neparduoti, gal kažkaip atrado pinigų, pridėjo papildomai, susitarė ir nepardavė. Jeigu Chucką būtų pardavę, tikrai nebūtų nieko panašaus, kas įvyko vėliau, kai viską laimėjome. Be jo to nebūtų įvykę“, – sakė tuometinis kapitonas.
Generolo gimimas
Eidsonas
2009 m. sausį pardavęs B.Milisavljevičių, „Lietuvos rytas“ liko tik su atsarginiu įžaidėju Mariumi Prekevičiumi, kuris žaidė epizodiškai. Ir taip ribotus finansinius išteklius turėję vilniečiai vos išsaugojo Ch.Eidsoną, todėl kalbų apie naujoką įžaidėjo grandyje nebuvo. Ir tada R.Kurtinaitis priėmė netradicinį sprendimą, kuris atskleidė Chucką ryškiausiomis spalvomis, prilipdė jam generolo pravardę ir išgelbėjo sostinės klubo sezoną.
„Kai išvažiavo Branko, Chucką pastūmė į įžaidėjo poziciją, – prisiminimais Krepsinis.net dalinosi S.Babrauskas. – Mes tuo metu likome su Mariumi Prekevičiumi ir Chuckas tapo įžaidėju, nes nebebuvo ką daryti. Treneris Kurtinaitis pasikalbėjo su Chucku ir jis užsiminė treneriui, kad koledže žaidė įžaidėju. Jie labai gerai su Marijonu Petravičiumi jautė vienas kitą ir tie pikenrolai išeidavo labai gerai. Kurtinaitis atrado jam tą poziciją ir aš manau. Jis buvo sutvertas žaisti su kamuoliu. Kai jis žaidė metus prieš „Lietuvos ryte“ trečioje pozicijoje, jis labai niekuo neišsiskyrė ir jo niekas neakcentavo, apie jį nekalbėjo. Tai buvo solidus žaidėjas, bet geriausiai jis atsiskleidė būtent tada, kai „Lietuvos rytas“ pardavė pagrindinį įžaidėją ir juo tapo Chuckas.
Jis mokėjo valdyti komandą. Tas jo aikštelės matymas, ūgis tais laikais, gali keistis ginamaisiais, tos jo fizinės galimybės. Aišku, jis turėjęs tų nelengvų kelio traumų, bet vis tiek buvo unikalus kūrėjas, dėl savo ūgio galėdavo lengviau atlikti perdavimą. Aišku, jis kentėdavo gynyboje, nes reikėdavo vaikytis mažiukus. Bet šiaip – unikalus, kairiarankis. Tas sprendimas jį išbandyti įžaidėjo pozicijoje buvo kertinis. Šitas sprendimas pakreipė mūsų sezoną teigiama kryptimi ir praktiškai lėmė titulus.
Mes labai vėlai visi susirinkome prieš tą 2008–2009 m. sezoną. Tuo metu buvo rinktinės vasara, Nielsenas taip pat buvo Australijos rinktinėje, Lukauskis – Lietuvos. Pradžia buvo paprasta, laimėjome prezidento taurę. Tada pardavė Nielseną – toks šokas buvo. Tas sezonas nesiklostė. Vieną pardavė, kitą, nežinojai, kas bus. Ir tas žaidimas nesiklijavo. Bet kai atėjo Chuckas į įžaidėjo poziciją, daug kas stipriai pasikeitė, gavome lyderį, kuris turi kamuolį savo rankose. Aišku, turėjome gerų lietuvių branduolį, vienas kitą pažinojome, visi kovotojai. Iš pradžių neatrodė, kad kažkas bus įspūdingo.
Kažkas nesiklijavo su treneriu Antanu Sireika, bet atėjus Kurtinaičiui ir įsivažiavus Eidsonui kažkas apsivertė 180 laipsnių kampu. Labai svarbus buvo tas LKF taurės laimėjimas su Lukauskio tritaškiu. Kurtinaičio filosofija buvo griežta ir jai pasiteisinti reikėjo pergalių, bet kai pradėjome laimėti, galutinai patikėjome treneriu. Tada atsirado pasitikėjimas savimi.“
„Atsimenu, dar 2007 m. Strasbūro komandos vadovas labai nuogąstavo, kad treneriai nesugebėjo pilnai išnaudoti ir atskleisti Chucko Eidsono potencialo, – prisiminė J.Vainauskas. – Palinkėjo tą padaryti mums. Ne pirmais, bet antrais metais susiklostė aplinkybės, kad mes atidavėme kamuolį į rankas Chuckui Eidsonui.“
Triumfas prieš rusų milijonus
Lietuvos rytas
Nuo finansinių problemų, parduotų dviejų pagrindinių žaidėjų ir vos nepaleisto lyderio iki triumfo Europos taurėje. Taip per mažiau nei tris mėnesius apsisuko „Lietuvos ryto“ laivas. Per vargus išsikapstę iš „Top 16“ grupės, vilniečiai pateko į „Top 8“ etapą, kuris vyko tuo metu nauju formatu. Ketvirtfinalis, pusfinalis ir finalas susidarė iš vienerių rungtynių. Todėl reiškė, kad iki titulo sostinės ekipai reikėjo žengti tris žingsnius.
„Pamenu, kaip išvažiavome ruoštis Europos taurės atkrintamosioms. Niekas iš mūsų nieko nesitikėjo“, – pasakojo S.Babrauskas. – Naujas formatas, žaidėme „Top 8“, viskas iš vienerių rungtynių, favoritai buvo ruskiai – „Dinamo“ ir „Chimki“, kurie turėjo belekokius pinigus. Mes išskridome ir atsimenu, kad mums viešbutis net nebuvo normaliai užsakytas iki pat „Top 8“ pabaigos. Vis pratęsdavo viešnages, kai kiekvieną kartą laimėdavome. Turbūt tik mes patys savimi tikėjome.“
Nors ir mažai kas tikėjo, vilniečiams tai buvo nė motais. Ketvirtfinalyje R.Kurtinaičio auklėtiniai patiesė galingą Trevizo „Benetton“ (85:79), pusfinalyje – Vršačo „Hemofarm“ su jaunu Bobanu Marjanovičiumi (73:68), o finale laukė tuo metu brangiausia Europos taurės komanda – Maskvos srities „Chimki“.
Rusų klubo biudžetas siekė apie 30 mln. eurų, tuo metu vilniečiai disponavo vos 2-3 milijonais eurų. Tokie buvo kontrastai. „Chimki“ sirgaliai jau kabino medalius savo komandai ir atvažiavo su marškinėliais, ant kurių užrašyta: „Chimki“ + Turin = Euroleague.“ Galbūt atrodė pasipūtėliškai, bet tuo metu skambėjo logiškai.
Tačiau vilniečiai paneigė visą logiką. Nors ir atsiliko didžiąją rungtynių dalį, sostinės krepšininkai sugebėjo nepalūžti, o ketvirtajame kėlinyje perlaužė rungtynes ir su S.Babrausko tritaškiu, kuris užtvirtino pergalę, pradėjo šokti triumfo šokį. 80:74 ir taurė vilniečių rankose.
„Pamenu, kad Chuckas fiziškai buvo miręs, po dviejų beprotiškai sunkių rungtynių pavargęs, daug žaidė, – prisiminimais dalinosi S.Babrauskas. – Iš pradžių Kurtinaitis sakė: „Man nesvarbu, 40 minučių stovėsime zona, jei esame pavargę.“ Bet finalo dienai atėjus viskas pasikeitė. Jis atėjo, rėžė paprastą kalbą iš savo patirties, savo karjeros. Susirinkome žiūrėti video ir jis pasakė: „Aš su Saboniu pralaimėjome Eurolygos finalą. Ir jis man pasakė: „Ai, kitais metais laimėsime.“ O mes ir nelaimėjome kitais metais, net nežaidėme finale. O jūs, vyrai, turite galbūt paskutinį ir istorinį šansą laimėti. Dabar galbūt nesuprasite, ką padarėte, bet vėliau, po kažkiek metų pajusite tai.“ Mes šansų tada neturėjome pagal visus. Jau „Chimki“ užkabinti medaliai, o mes tokie išvis... Žurnalistai eidavo vien prie „Chimki“, o mes niekam neįdomūs.
Niekas netikėjo. Ir šiaip tos rungtynės net nėjo į mūsų pusę, net panašu į tai nebuvo. Bet radome jėgų, kažkaip užsikabinome, o kai pradėjome vytis, jiems pradėjo kilti spaudimas. Jie sutriko. Nes kai „Chimki“ pirmavo 14 taškų, atrodė, kad jie žaidžia su mumis katės ir pelės žaidimą, bet kai priartėjome, atsirado psichologinis stimulas ir juos nulaužėme. Noru, kantrybe, tikrai ne talentu.
Nors Chuckui tas mačas nebuvo pats geriausias, jis pataikė labai svarbų tritaškį pabaigoje ir šiaip visi buvome vieninga komanda. Tai Lukauskis galėjo patraukti, tai Zavackas, tai Petravičius, Bjelica, aš pats sumečiau 19 taškų tame finale nuo suolo. Vis atrasdavome žaidėją, kuris gali ir iššauti. Visi buvome alkani.“
„Ir aš kaip vadovas, ir mes kaip komanda žinojome, kad, jeigu mes neatsiliksime dideliu skirtumu, po pertraukos mes sugrįšime gerai kovai, – sakė J.Vainauskas. – Kadangi mes buvome ta komanda, kuri turėjo savo charakterį, savo identitetą ir savo sprendimus kritinėse situacijose, ir žmones, asmenybes, galinčias spręsti labai sunkias situacijas, mes buvome tam subrendę. Daug žaidėjų ateidavo iš kitų metų ir niekada tai nebuvo vieno žaidėjo komanda. Kaip komanda, kaip klubas mes jautėmės gerai. Mes jautėmės gerai.
Žinodami, kokio pajėgumo komanda žais prieš mus ir kokius ginklus jie turi, mūsų tikslas būdavo neatsilikti ir būti per kovinį atstumą. Tai, kad mes išlikome kovoje, ir aš, ir visa komanda žinojome, kad turėsime šansą perlaužti tas rungtynes. Mes buvome stipresni charakteriu, dvasia. Tą įrodyti buvo be galo malonu prieš tada, turbūt, penkiolika kartų turtingesnę komandą.“
Ch.Eidsonas 2008–2009 m. Europos taurės sezone fiksavo 16 taškų, 5,7 atkovoto kamuolio, 5,1 rezultatyvaus perdavimo ir 21,3 naudingumo balo statistiką. Tai – geriausi skaičiai tuometinėje „Lietuvos ryto“ komandoje. Nors finalo MVP atiteko M.Petravičiui, Chuckas buvo naudingiausias atkrintamųjų etapo žaidėjas „Lietuvos ryte“ su 19 naudingumo balų vidurkiu.
„Žinoma, be Chucko mes nebūtume to padarę, – pripažino S.Babrauskas. – Kai jis atsistojo į tą įžaidėjo poziciją, visi atrado savo vietas. Jis buvo 50 proc. Komandos. Aišku, buvo ir Marijonas (Petravičius), kiekvienas galėjo iššauti. Finale prieš „Chimki“ Chuckas gal ir nesurinko tų skaičių, bet kiti patraukė. Chuckui tas „Top 8“ etapas buvo labai sėkmingas. Buvome tikra komanda, o Chuckas – 50 proc. jos. Nuo jo daug priklausydavo. Būdavo, kad neįmesdavo jis daug taškų, bet tų rezultatyvių perdavimų pridalindavo, sustatydavo visus, pikenrolą baisiai gerai žaisdavo. Ar be Chucko būtume tą pasiekę? Ne.“
Riebi žinutė „Žalgiriui“
Tą sezoną Ch.Eidsonas buvo nesustabdomas, tačiau vienos rungtynės į apibūdinimą „nesustabdomas“ sunkiai įtelpa. Europos taurę su „Lietuvos rytu“ nuskynęs amerikietis turėjo nebaigtų darbų Baltijos krepšinio lygos (BBL) finale, kuriame susidūrė su pagrindiniu varžovu Lietuvoje – „Žalgiriu“.
„Komentarai nebereikalingi“ – taip Chuckui vienas po kito siunčiant metimus į „Žalgirio“ krepšį kalbėjo komentatorius Linas Kunigėlis. Ch.Eidsonas tame finale buvo fenomenalus – 35 minutės, 41 taškas, 8 atkovoti kamuoliai, 8 rezultatyvūs perdavimai ir 58 naudingumo balai. Amerikiečio pakylėtas „Lietuvos rytas“ finale 97:74 sutriuškino „Žalgirį“ ir laimėjo ketvirtą sezono trofėjų.
„Atsimenu, kad Kurtinaitis pasakė Chuckui: „Tavęs niekas negali sustabdyti.“ Taip ir atsitiko, – tą finalą prisiminė S.Babrauskas. – Atrodė fantastiškai. Atrodė, kad žaidė katė su pele. „Žalgiris“ negalėjo nieko padaryti. Nori meta, nori perduoda kamuolį. Tikrai dieviškos rungtynės. Atrodo, kad per pirmą kėlinį jis jau sumetė apie 20 taškų. Jis iškart uždominavo. Atsimenu tas finalinis ketvertas buvo kažkur Tartu, manieže pastatė salę. Ne krepšinio aplinka, tokia keistoka salė. Bet Chuckas buvo dieviškas. „Žalgiris“ nežinojo, ką daryti su juo. Nežinojo visą sezoną. Labai gerai atšventėme pergalę, nes iš Tartu į Vilnių važiavome autobusu.“
J.Vainauskas taip pat prisiminė BBL finalą ir paserviravo istoriją, kaip Ch.Eidsonas prieš lemiamą dvikovą su „Žalgiriu“ nuramino tuometinį sporto direktorių.
„Įsimintiniausias momentas, turbūt, buvo Tartu, kai mes žaidėme prieš „Žalgirį“ Baltijos lygos (BBL) finalą. Aš stengiausi, kaip ir visada, šiek tiek pabendrauti su žaidėjais prieš rungtynes. Su Chucku Eidsonu mes prasilenkėme lipant laiptais viešbutyje. Aš bandžiau jį užkalbinti, bet jis tiesiog į mane pažiūrėjo ir pasakė: „Šiandien aš nusiųsiu jiems žinutę.“ Ir su tais žodžiais nuėjo link komandos autobuso. Tose rungtynėse, berods, jis įmetė 41 tašką ir surinko 60 naudingumo balų, mes laimėjome, ir Chuckas Eidsonas nusiuntė „Žalgiriui“ žinutę finalui. Jo motyvuoti nereikėjo“, – teigė „Lietuvos ryto“ architektas.
„Kalkite mane prie kryžiaus“
2009 m. gegužės 6 diena. LKL finalas. „Lietuvos rytas“ – „Žalgiris“, pirmosios rungtynės. Ch.Eidsonas į „Žalgirio“ krepšį įmeta 30 taškų ir atlieka 6 rezultatyvius perdavimus, vilniečiai įveikia amžinus varžovus jų pačių tvirtovėje 94:84 ir atima namų pranašumą. Ir tuomet įvyksta viena labiausiai ikoniškų spaudos konferencijų.
Turbūt retai pamatysite, kuomet vyr. treneris viešai dar finalo serijos pradžioje pasako, kad neturi, kaip apsiginti prieš varžovų lyderį. Taip, tai yra retas atvejis, tačiau Ch.Eidsonas taip skaudžiai baudė žalgiriečius, kad Gintaras Krapikas spaudos konferencijoje po rungtynių buvo labai atviras ir nuoširdus.
„Dirbau „Žalgiryje“ prieš keletą metų ir paskutinius sezonus žaisdami „Lietuvos ryte“ bei prieš išeidami į didįjį Europos krepšinį Šiškauskas ir Macijauskas... Mūsų klausdavo: „Kaip jūs negalite jų uždengti?“ Bet paskui, kai išėjo Šiškauskas ir Macijauskas į Eurolygą, niekas negalėjo jų uždengti. Tokioje formoje yra Eidsonas. Ar ten Kalnietis dengia, ar... Aš nė vienam vyrui negaliu pasakyti, kad tu blogai gyneisi. Mes 12 pražangų ant jo išnaudojome, jis įmetė 12 baudų iš 13. Neturime vaistų. Jis žino išeitį iš situacijų. Jeigu eina dviguba gynyba ar gera pagalba, jis atsiskiria laiku su kamuoliu. Jeigu truputį plyšys yra, jis praeina ir mažiausiai pražanga. Tokioje formoje jis dabar žaidžia. Tuo momentu mes neturime vaistų. Galite kalti mane prie kryžiaus“, – tuo metu sakė „Žalgirio“ strategas.
Neturėjo vaistų žalgiriečiai ir visos serijos metu. Ch.Eidsonas finale rinko po 22 taškus ir 29 naudingumo balus, o ketvirtajame mače atseikėjo 35 taškus. Įspūdingoje formoje buvusio amerikiečio vedamas „Lietuvos rytas“ seriją laimėjo 4:1 ir iškovojo penktąjį iš penkių titulą, taip uždarydamas įspūdingą sezoną.
„Nelabai kažkaip kreipdavome dėmesį į tuos pasakymus, – sakė S.Babrauskas. – Mūsų tikslas buvo laimėti. Mes jau patys jautėme, kad viskas. Tu žaidi ir jauti ar tu gali, ar ne. Aišku, po to pasakymo buvo šypsena, kad varžovų treneris pasako, kad negali nieko padaryti prieš mūsų žaidėją. Bet treneris Krapikas viską išdėstė labai paprastai ir atvirai. Nieko jis blogo nepasakė, tiesiog pasakė, kaip buvo. Tikrai, ką jie bestatė – Šalengą, Mačiulį, Kalnietį – niekas negalėjo jo uždengti. Taškai – niekas negalėjo sustabdyti, pikenrolas – niekas, jis tiesiog dominavo.“
S.Babrauskui įstrigo ir tai, kad net būdamas jau ramus dėl to, kad labai stipriai pasikėlė savo vertę bei tarpsezonio metu gaus pelningą kontraktą, Ch.Eidsonas LKL finalo metu vis tiek nėrėsi iš kailio, kad iškovotų titulą.
„Po Europos taurės tikrai buvo aišku, kad komandoje jo nebeliks. Nes pasiūlymai jau tada plaukė. Jis išėjo į „Maccabi“ po sezono, o Europos taurės finalines kovas stebėjo Pini Gershonas. Ažiotažas buvo didelis. Bet pagarba, kad Chuckas pabaigė darbą iki galo. Buvo daug legionierių, kurie laimėdavo kažką Europoje ir LKL finaluose žaisdavo viena koja. Ne, Chuckas nebuvo toks. Jis – kovotojas, niekada nebuvo sužvaigždėjęs. Jis buvo labai paprastas. Jam turbūt užtekdavo 1000 litų mėnesiui pragyventi. Nelabai kreipė dėmesio į pinigus. Tikrai nebuvo tas žaidėjas, kuriam susuktų galvą ažiotažas ar geros rungtynės“, – sakė Stepas.
NBA potencialas
Ko gero, nemažai žmonių pamiršo ar iki šiol nežinojo, bet Vilniaus „Lietuvos rytas“ jau prasidėjus auksiniam 2008–2009 m. sezonui išvyko į JAV ir sužaidė pirmąsias bei vieninteles iki šiol rungtynes su NBA komanda. 2008 m. spalio 21 dieną vilniečiai Oklande susitiko su „Golden State Warriors“ ekipa ir davė gerą kovą, pralaimėdami sąlyginai nedideliu 20 taškų skirtumu (106:126).
Ryškiausiai vilniečių gretose žibėjo būtent Ch.Eidsonas, kuris per 38 minutes surinko 28 taškus, 9 atkovotus kamuolius ir 8 rezultatyvius perdavimus. Arti trigubo dublio. Toks amerikiečio pasirodymas tiek J.Vainauskui, tiek S.Babrauskui suteikė peno pasvarstymams, kad Chuckas buvo toks geras, jog galėjo praverti ir NBA duris.
„Prisiminiau rungtynes Oklande prieš „Golden State Warriors“. Ten Chuckas Eidsonas pasirodė puikiai ir turbūt buvo geriausias rungtynių žaidėjas. Jis dominavo ir tą vakarą pamačiau, kad jis niekuo nenusileidžia tiems NBA krepšininkams. Pamaniau, jog Chuckas tikrai gali žaisti NBA ir iki to lygio jam netrūksta absoliučiai nieko. Gerai, kad tuo metu NBA klubai to neįžvelgė, bet jis turėjo potencialo žaisti NBA. Su tuo susijęs ir juokingas nutikimas. Po mačo JAV žurnalistai apie Chucką sako: „Šitas lietuvis ne tik puikiai žaidžia, bet ir be klaidų kalba angliškai.“ Įsivaizduokite, koks tuo metu buvo amerikiečių žurnalistų pasiruošimas rungtynėms prieš „Lietuvos rytą“, – juokingą nutikimą prisiminė J.Vainauskas.
„Pamenu tas rungtynes prieš „Warriors“. Jis labai gerai sužaidė. Jau nuo tada prasidėjo kalbos, kad Chuckas kažkas išskirtinio, – kalbėjo S.Babrauskas. – Jis labai gerai susidorodavo su spaudimu. Neturėjo interneto, telefono. Jis tikrai galėjo žaisti NBA. Jis turėjo tą kelio traumą, jį koledže tai pristabdė. Bet manau, kad Chuckas tikrai būtų radęs vietą NBA. Jei visa tai būtų nutikę dabar, manau jis tikrai gautų pasiūlymą iš NBA. Su savo ūgiu jis būtų radęs vietą, bet ten yra kita politika, kitaip žiūri. Po tų auksinių 2009 m. tikrai galėjo išvažiuoti į NBA, buvo to lygio. Ką parodė ir mačas su „Warriors“, kad žibėjo tarp NBA žaidėjų. Bet jis žaidė gerose Europos komandose.“
Norėdami komentuoti prisijunkite.