Geriausiai tarp lietuvių Ispanijoje žaidžiantis M.Grigonis: apie savo vaidmenį, pigius užsieniečius, aktorystę aikštėje ir lygos talentus

Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net tęsia rubriką „Savaitės interviu“. Tradiciškai kiekvieną penktadienį pateikiame jums išskirtinius ir įdomius pokalbius su įvairiomis žinomomis krepšinio pasaulio asmenybėmis.

Jei kas jūsų paklaustų, kuris iš penkių lietuvių, rungtyniaujančių pajėgiausioje Ispanijos lygoje, demonstruoja geriausius statistinius rodiklius, ką pasirinktumėte? Ovidijų Galdiką, Joną Mačiulį, Eimantą Bendžių, Mindaugą Kuzminską ar Marių Grigonį? Jei pasirinkote pastarąjį, esate visiškai teisūs.

21 metų lietuvis Ispanijos saule šildosi trečius metus, o aukščiausioje šalies lygoje debiutavo 2014 metais. Šį sezoną per 25 minutes po 10,5 taško įmetantis, 3,2 kamuolio atkovojantis, 1,2 rezultatyvaus perdavimo atliekantis bei 11,5 naudingumo balo renkantis Manresos ICL ekipos puolėjas M.Grigonis apie save kalba labai kukliai.

„Nelabai mane galima lyginti su kitais, nes, pavyzdžiui, Jonas Mačiulis Madrido „Real“ komandoje turi kitokią rolę ir žaidžia mažiau. Su Mindaugu Kuzminsku taip pat lygintis nenorėčiau – žaisdamas tokioje ekipoje kaip jis po 30 taškų kaskart nemesi. Mano situacija yra truputį kitokia ir ji leidžia turėti neblogą statistiką. Nesu komandos lyderis ar kažkas panašaus, tiesiog atsiduriu reikiamoje vietoje, reikiamu metu ir tiek“, – nedrąsiai teigė M.Grigonis.

Lietuvis smagiame ir išsamiame pokalbyje su Krepsinis.net žurnaliste dalinosi mintimis apie Ispanijos kultūrą, savo rezultatus, įvairiatautę Manresos ekipą, potencialų žaidimą rinktinėje, Valensijos „Valencia“ fenomeną bei Ispanijos lygos talentus.

– Mariau, kaip dabar atrodo karštoji Ispanija?

– Čia žiema pas mus – kaip koks ruduo, nereikia net šiltos striukės. Dieną būna maždaug +16 ar +18 laipsnių, o naktį atvėsta iki +5.

– Ar netenka kartais pasiilgti lietuviškos žiemos?

– Tikrai ne, man čia labai super, oras labai patinka. Tik per Kalėdas vieną dieną sniego galėtų iškristi, o vėliau vėl būti kaip įprasta (Juokiasi).

– Ne paslaptis, kad krepšininko gyvenimo ritmas – tikrai aktyvus. Ar yra progų pasimėgauti šiluma?

– Dabar nėra labai šilta, tačiau prieš sezoną ar jo pradžioje, kai būna laisva diena ar pusdienis, tenka nueiti į paplūdimį ir ten pabūti. Jei nori, laiko randi.

– Ispanija ir Lietuva nemažai skiriasi. Ar yra kažkas, ko pasigendate būdamas Manresoje?

– Kalbant apie maistą, valgyti stengiuosi ispaniškai, nieko lietuviško sau nesidarau. Čia nėra grietinės, tad jei nėra – jos ir nenaudoji. Nėra koldūnų – jų ir nevalgai. Tačiau kažko stipriai tikrai nepasigendu.

– Kaip supratau, ispaniška virtuvė jums patinka, ar ne?

– Faktas – labai. Čia vyrauja jūros gerybės ir man tai labai tinka.

– Tai cepelinų netrūksta.

– Tikrai ne. Suvalgai vieną cepeliną ir iš lovos pakilti negali, o juolab – sportuoti (Juokiasi). Čia maistas – lengvesnis.

– Manresos komandai atstovaujate antrą sezoną paeiliui. Ar gatvėje žmonės jau atpažįsta jus?

– Tikrai pasitaiko, vis tik iš 70 tūkstančių gyventojų 2–3 tūkst. ateina į rungtynes, o dar didesnė dalis skaito komandos naujienas. Atpažįsta jau vien dėl to, jog esu aukštas – žino, kad žaidžiu krepšinį. Kai kurie prieina, paklausia, kaip sekasi, pašnekina.

– Sakoma, kad ispanai – daug karštesnio kraujo nei lietuviai. Tiesa?

– Nepasakyčiau, nes čia visi kaip tik ramūs ir atsipalaidavę. Čia yra kitoks gyvenimo stilius.

– Gyvenate Katalonijoje. Yra žinoma, kad priešprieša tarp ispanų ir katalonų bent anksčiau būdavo tikrai didelė. Tai yra išlikę iki šiol ar galbūt laikai pasikeitė?

– Priešprieša yra, tik gal nebe tokia didžiulė. Katalonai siekia būti visiškai nepriklausomi, tad jei jiems pasakai, jog Katalonija yra Ispanija, pažiūri šiek tiek keistai (Šypsosi).

– Aišku kaip dieną, kad Ispanija jus tikrai spėjo sužavėti, tačiau trūkumų galima rasti visur. Ko gero ir šioje šalyje.

– Kažkaip jau pripratau čia, todėl didelių minusų nepasakysiu, bet, pavyzdžiui, sekmadienį čia niekas dirba, todėl maisto reikia užsipirkti iš anksto. Kartais dar nepatinka, kad visi čia viską daro lėtai, niekur neskuba, o tau norisi viską sutvarkyti kuo greičiau.

– Ispanijos lygose dabar rungtyniauja toli gražu ne vienas lietuvis. Ar kurie nors žaidėjai, prieš vykdami į šią šalį, klausė jūsų patarimų?

– Taip gavosi, kad kai aš atvykau čia, tai visi kiti taip pat pradėjo vykti į Ispaniją (Juokiasi). Buvo tokių, kurie teiravosi, kaip sekasi, koks lygis yra antroje lygoje, kurioje esu žaidęs. Normalu, kad kiti pasiklausia, kaip kas.

– Kai kalbėjomės prieš metus, sakėte, kad jūsų ekipos tikslas – neiškristi iš pirmosios lygos. Tuo tarpu šis sezonas klostosi ženkliai geriau: užimate 13 vietą iš 18.

– Daug kas pasikeitė: iš praeito sezono turime tik du žaidėjus, pakito ir treneris. Šį sezoną viskas yra ramiau, treneris įnešė ramybės ir stabilumo. Vis tik daugumos mažesnių komandų pagrindinis tikslas dažniausiai būna išsaugoti vietą pirmojoje lygoje.

– Manresos komanda yra gana įdomi: ispanų joje – tik keturi.

– Jau antrą sezoną taip yra, kad užsieniečių klube žaidžia gerokai daugiau nei vietinių. Nežinau, kodėl. Gal užsieniečiai pigesni – pigi darbo jėga (Juokiasi).

– Tačiau gal žaisti tokioje ekipoje yra šioks toks privalumas dėl to, kad galima susipažinti su įvairių kultūrų žmonėmis?

– Praėjusiais metais turėjome žaidėjų tikrai iš viso pasaulio: žaidė ir zelandas, ir australas, ir amerikietis, ir kroatas, ir slovėnas. Taip gaunasi, kad vos ne visame pasaulyje dabar turiu po vieną pažįstamą (Šypsosi). Kartais tikrai yra įdomiau, kai komanda – mišresnė. Vis tiek visi kalbasi arba angliškai, arba ispaniškai, todėl susišnekėti galime. Aš pats ispanų jau taip pat pramokau: ir treneris, ir kiti žaidėjai šnekasi su manimi šia kalba.

– Kokių žinių apie Lietuvą turi jūsų komandos bičiuliai?

– Tie, kurie žaidžia krepšinį, pažįsta Lietuvą iš sportinės pusės. Komandos draugai žino, jog visi Lietuvoje myli krepšinį ir kad čia yra labai šalta. Kai šalta, lietuviai tik žaidžia krepšinį ir daugiau nieko nedaro (Juokiasi).

Grigonis

– Iš visų Ispanijos pajėgiausioje lygoje rungtyniaujančių lietuvių jūs demonstruojate geriausius statistinius rodiklius. Žinojote?

– Dabar jau žinau (Juokiasi). Nelabai mane galima lyginti su kitais, nes, pavyzdžiui, Jonas Mačiulis Madrido „Real“ komandoje turi kitokią rolę ir žaidžia mažiau. Su Mindaugu Kuzminsku taip pat lygintis nenorėčiau – žaisdamas tokioje ekipoje kaip jis po 30 taškų kaskart nemesi. Mano situacija yra truputį kitokia ir ji leidžia turėti neblogą statistiką. Nesu komandos lyderis ar kažkas panašaus, tiesiog atsiduriu reikiamoje vietoje, reikiamu metu ir tiek.

– Bet sutikite: Ispanijos lyga yra viena stipriausių Europoje, joje žaidžia aukšto meistriškumo ekipos ir rungtyniauti solidžiai gali tikrai ne bet kas. Gal esate truputį per kuklus?

– Ne (Juokiasi). Kol kas dar nieko nepasiekiau. Kai pasieksiu, gal šnekėsiu kitaip (Juokiasi).

– Yra kalbančių, kad galbūt esate vertas sulaukti kvietimo į vyrų rinktinės stovyklą.

– Nežinau, ar esu vertas (Juokiasi). Vienas iš maniškių (1994 metų kartos žaidėjų – Krepsinis.net) – Lukas Lekavičius jau debiutavo rinktinėje, todėl jei treneris ima, vadinasi, tam atėjo laikas. Šį dalyką spręs treneriai. Aš tik darau savo darbą ir tiek. Jei pakvies – gerai, jei ne – toliau darysiu tai, ką moku geriausiai.

– Kaip manote, ką labiausiai jums dar reikėtų patobulinti?

– Oi... Viską visada norisi tobulinti. Gal reikėtų daugiau staigumo, šoklumo, nesu toks atletiškas – tą galiu pagerinti ir jau patobulinau per vasarą. Vis tik vieną elementą išskirti sunku – gerinti reikia viską.

– Jums – tik 21-eri, o Ispanijos lygoje jau žaidžiate tikrai gerai. Kas prie dabartinių pasiekimų, jūsų nuomone, prisidėjo labiausiai: talentas, tvirti Lietuvoje gauti krepšinio pagrindai ar metai, praleisti Ispanijoje?

– Būdamas Lietuvoje ir rungtyniaudamas „Žalgirio“ dubleriuose žaidžiau visiškai kitokį žaidimą nei dabar. Mano rolė buvo visiškai kitokia, žaisdavau pikenrolą ir panašiai, o čia darau visai kitus dalykus. Stoviu prie tritaškio linijos, daugiau metu, daugiau veržiuosi, mažiau žaidžiu „du prieš du“. Kas man padėjo, pasakyti sunku. Aišku, ir Lietuvoje gavau daug naudos: Sabonio krepšinio mokyklos laikai buvo svarbūs, treneris Visockas davė naudingų pamokų. Vasara Majamyje taip pat labai padėjo sezonui, o pirmasis mano treneris Ispanijoje man parodė, kiek reikia dirbti, kad galėtumei įžengti į pajėgiausią šalies lygą.

– Kur save įsivaizduojate po kelerių metų?

– (Atsiduso) Nežinau. Kai bus pasiūlymai, tada galėsiu kažką sakyti. Aišku, norėčiau likti Ispanijoje, nes ir gyvenimo lygis čia geresnis, ir oras tinkamesnis, ir jau pripratau prie šalies. Bet tikrai nesu nusiteikęs, kad turiu likti būtinai čia. Jei bus geresnis pasiūlymas kitur, ten ir vyksiu.

– O į Lietuvą jus traukia ar nelabai?

– Ai, kad nežinau (Juokiasi). Jau apsipratau Ispanijoje, viskas man čia sekasi... Į Lietuvą visada gali grįžti, bet norisi save pabandyti užsienyje, nes tai galbūt yra didesnis iššūkis.

– Pajėgiausios Ispanijos komandos ugdo nemažai talentingų jaunų krepšininkų. Šį sezoną jau spėjote susitikti su visomis ekipomis. Ar nors vienas perspektyvus jaunuolis jums paliko įspūdį?

– Šį sezoną ko gero daugiausiai visų dėmesio pritraukia Madrido „Real“ žaidžiantis Luka Dončičius. Manau, kad iš jo išaugs labai geras žaidėjas. Barselonos komandoje yra Alexas Abrinesas, kuris būdamas savo amžiaus žaidžia tikrai stabiliai. Taip pat paminėčiau ir Willy Hernangomezą. Jei tokios komandos kaip „Barcelona Lassa“ ar „Real“ jau turi tokius žaidėjus, tai pasako, jog jie turi labai gerų perspektyvų.

– Eurolyga neseniai ėmėsi rimtų veiksmų prieš ne laiku ir ne vietoje demonstruojamus aktorinius krepšininkų sugebėjimus. Į „juodąjį sąrašą“ pateko keli Ispanijos klubų žaidėjai. Ar su jų vaidyba teko susidurti ir jums?

– Tikrai tai teko matyti (Šypsosi). Tie patys žaidėjai – Rudy Fernandezas ar Juanas Carlosas Navarro – pasižymi ir čia. Taip jau yra, kad didesni klubai sau gali tai leisti. Kažkaip nesistengiu kreipti į tai dėmesio: vieną kartą pavaidina, kitą ataką tai jau užsimiršta. Bet to būna ne tik Ispanijoje – visur. Visi žaidėjai kažkiek vaidina, to kartais reikia, kad išprovokuotumei pražangą ir kartais tai daroma dėl komandos.

– Kaip suprantu, jūs – taip pat ne išimtis.

– Pasitaiko (Juokiasi). Jei žinau, kad galiu išpešti iš to naudos, kodėl gi ne?

– Manote, kad tai yra neatskiriama krepšinio dalis?

– Tokie šlykštūs ir akivaizdūs vaidinimai nemanau, kad atneša grožio, bet tas, kas bus gudresnis, tikrai kartais pavaidins, kad atitinkamoje situacijoje įgautų pranašumo.

– Šį sezoną be pralaimėjimų Ispanijos pirmenybėse žengia tik „Valencia“. Kaip manote, kur yra šio klubo sėkmės paslaptis?

– Valensijos komanda yra labai lygiai sudaryta, nėra kažkokių superžvaigždžių, tačiau visi yra labai geri žaidėjai. Mano buvęs treneris Pedro Martinezas puikiai įrodinėja komandos vertę. Jie žaidžia labai gerai, jaučia vienas kitą, laikosi trenerio sistemos ir sugeba laimėti.

– Apskritai šį sezoną „Valencia“ palaužti sugebėjo tik Limožo CSP ekipa. Ir net du kartus.

– Galbūt jų treneris atrado taktiką, kaip įveikti Valensijos ekipą. O galbūt viskas susidėjo: nuovargis bei kiti dalykai. Tuo krepšinis ir yra įdomus, kad staigmenos gali įvykti bet kada.

– Ar, jūsų nuomone, „Valencia“ galima vadinti stipriausia Ispanijos komanda?

– Manau, kad Karaliaus taurėje, kuri vyks, laimėti turėtų „Barcelona Lassa“. Galvoju, jog ji yra stipriausia, bet tikrai nenurašau Valensijos ekipos.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.