Gimtadienį švenčiantis A.Sabonis gimtinėje tebežaidžia krepšinį

„Būtų puiku, jeigu iš Kauno į Malagą ir atgal galėčiau nuskristi be persėdimų“, - teigė Arvydas Sabonis, išvykdamas į Ispaniją sutikti savo 46-ojo gimtadienio.

Legendinis žalgirietis, 2011 m. Lietuvoje vyksiančio Europos vyrų krepšinio čempionato finalo turnyro ambasadorius, duodamas interviu žurnalisto Vido Mačiulio rengiamai televizijos SPORT1 laidai „Krepšinio pasaulyje“, pripažino, kad viešėdamas gimtinėje krepšinį žaidžia dažniau nei Malagoje, kur gyvena A.Sabonio šeima – žmona Ingrida, dukra Aušrinė, sūnūs Domantas, Tautvydas ir Žygimantas.

– Kaune pažaisti krepšinį su draugais susirenkame du kartus per savaitę. Ispanijoje labiau mėgstu tenisą, bet dabar skauda alkūnę – trauma. Prireiks operacijos, – sakė „Krepšinio pasauliui“ A.Sabonis.

– Arvydai, nejaugi sūnums neparodai, ką dar sugebi krepšinio aikštėje?

– Tai kad jie geriau treniruoti nei aš... Be to, ir Tautvydas, ir Domantas po intensyvių treniruočių su savo komandomis jau nelabai nori vėl imti kamuolį į rankas, bet kartais visi nueiname pamėtyti į krepšį.

– O Žygimantas?

– Iš pradžių jis irgi bandė žaisti krepšinį, bet vėliau pasakė – ne man. Tautvydui ir Domantui – priešingai, patinka. Nepraleidžia nė vienos treniruotės, veržiasi rungtyniauti, domisi, kas vyksta krepšinio pasaulyje. Jei man prireikia kokios nors informacijos, kreipiuosi į juos ir žinau viską iki smulkmenų – kas į kokią komandą perėjo, kodėl ir visa kita.

– Ar pastebėjai, kaip vaikai užaugo?

– Atrodo, kad neseniai buvo maži, o jau – vyrukai. Ingrida daugiau papasakotų, kaip jie augo, nes aš namuose neužsibūdavau. Ačiū Dievui, su vaikais kol kas jokių bėdų nėra ir, manau, nebus.

– Kaip jauteisi, įteikdamas aukso medalį Tautvydui, su Lietuvos jaunių rinktine Vilniuje tapusiam Europos čempionu?

– Tai buvo geras jausmas, iki tos akimirkos – nė karto nepatirtas. Graudintis gal ir nebuvo dėl ko, bet oda buvo pašiurpusi. Man labiausiai patiko, kad šios rinktinės vaikinai parodė kovotojų charakterį, turi sveiko sportinio pykčio, jaučia komandinį žaidimą. Vaikinai parodė, kad sunkiais momentais moka susitelkti, o tai – labai gerai.

– Kitąmet Lietuvoje vyks jubiliejinis – 35-asis – Kazimiero Budrio organizuojamas šeimų krepšinio turnyras. Gal aikštėje pamatysime ir Sabonių rinktinę?

– Būtų galima pažaisti. Žiūrėsime, kaip pavyks mūsų giminei susirinkti į komandą. Penketuką be vargo sudarytume: trys mano sūnūs, trys – brolio Andriaus. Jauniausieji galėtų bent kamuolį iš užribio išmesti.

– Arvydai, kas tau dabar yra krepšinis – hobis, profesija ar gyvenimo būdas?

– Anksčiau buvo profesija, dabar – hobis.

– Ar sumažėjo rūpesčių dėl „Žalgirio“, kai jį perėmė verslininkas Vladimiras Romanovas?

– Džiugu, kad net per didžiausias krizių krizes atsiranda žmonių, kurie neleidžia numirti „Žalgiriui“.

– Ar niekada nekilo minčių imtis trenerio darbo?

– Labai sunki profesija, kainuoja daug nervų. Sportininkams – paprasčiau, o treneris – beveik be poilsio: baigiasi rungtynės, o jis tebesuka galvą, pradeda rengtis kitoms varžyboms. Antrasis treneris gal ir galėčiau pabūti, bet ne pagrindinis.

– Patyrei ir verslininko dalią. Nenusivylei?

– Apie verslą ilgokai negalvojau, bet, matyt, viskas savaime susiklostė, kad pradėjome nuo drabužių valyklos, po to įkūrėme sveikatingumo centrą, paskui atsirado naujų projektų. Kai ko gailiuosi, kai ko – ne. Gyvenime visaip būna. Sunkiausia Lietuvoje – kovoti su biurokratiniu aparatu. Ispanijoje su tokia tvirtove neteko susidurti.

– Šiemet buvai pakeitęs įvaizdį – užsiauginai barzdą, bet neseniai nusiskutai. Kodėl?

– Buvau išvykęs į kelionę ir gal dvi savaites nesiskutau. Pamaniau, kad reikia pasinaudoti proga – pabūti barzdotam, ir Ingridai staigmeną padariau. Vis dėlto įsitikinau, kad barzdai prižiūrėti reikia daugiau laiko, nei paprasčiausiai nusiskusti, todėl vėl esu toks, kaip anksčiau.

„Ilgoji pertrauka“: Rolandas Jarutis – apie Sumnerį, „Žalgirio“ skambutį ir keistenybes Kinijoje