Į tarpsezonio darbus jau žvelgęs Ž.Urbonas: „Šiauliai“ tęsia gerą vakarėlį ir neketina baigti

„Šiauliai“ kovingai pradėjo Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) finalo ketvertą, nors Kauno „Žalgirio“ pusfinalyje ir neįveikė.

Ryškiais autsaideriais laikyti šiauliečiai iki ilgosios pertraukos pirmavo, tačiau antrojoje mačo dalyje savo pozicijos neatlaikė ir galiausiai krito 77:87.

Žydrūno Urbono auklėtiniai nepateikę sensacijos jau žino, kad mače dėl bronzos jų laukia Vilniaus „Rytas“, kuris norės atsitiesti po neįgyvendinto savo tikslo.

Po rungtynių Ž.Urbonas buvo kaip visad iškalbingas, dėl nesėkmės neliūdėjo, o mintimis nusikėlė ne tik į sekmadienio mačą, bet ir į laukiančius tarpsezonio darbus.

„Tiek pagarbos po rungtynių iš „Žalgirio“ gerbėjų nesame sulaukę, visi plojo per petį, fotografavosi su žaidėjais ir ne tik. Vyrams didžiausias dalykas yra ne pinigai, kažkokie blizgučiai, o pagarba. Smagu, kad vyrai jos nusipelnė, tai, kaip jie atėjo kaip mes žaidėme, kaip buvome susiklausę. Tas momentas, kai pabėgo „Žalgiris“, nežinau, ar gali labiau nesisekti. Shaqas iš po krepšio prametė, Danielis irgi greitame puolime neišsprendė situacijos. Du tritaškiai laisvi, keturios ar penkios baudos, baisiai mums sukrito toje vietoje ir mes juo paleidome ant tų dešimties taškelių. Gavosi kaip gavosi. Negaliu nė vienu žodžiu kaltinti nė vieno žaidėjo, tiesiog nedėkingos situacijos. Nebuvome pervargę, ne dėl nuovargio tai įvyko, sportinė sėkmė šiek tiek buvo nusisukusi. Gal galėjome dar įdomiau žaisti iki pat galo, nors nebuvo ir taip blogai, buvome grįžę iki septynių taškų, bet nepavyko. Šiaip smagu, manau, kad „Šiauliai“ tęsia gerą vakarėlį, kurį pradėjome ir nesiruošiame baigti. Džiaugiuosi už vyrus“, – teigė strategas.

– Kaip pavyko taip ilgai laikytis arti „Žalgirio“?

– Su Trinchieri turime gerą bendrystę, prieš rungtynes pasišnekėjome, vakar buvome susitikę, dar ir šiandien po rungtynių. Sako, kad darome gerą darbą, galėčiau Serbijoje dirbti, sakiau, kad ką tik buvau Prištinoje. Sako, kad baisu, ten nereikėjo važiuoti. Jis Balkanus žino, „Partizan“ dvejus metus dirbo. Kaip pavyko? Miksavome su aikštės gynyba, reikėjo jėgas išsaugoti antroms rungtynėms ir mums labai neblogai gavosi. Reikia pripažinti, kad kažkiek ir sekėsi, tiek mes jie, tiek nepataikėme. Žiūrėjau ir pirmą pusfinalį, lygiai tas pats buvo, tiek „Ryto“, tiek Panevėžio pataikymas buvo tragiškas.

Nežinau, ar čia įtampa, bet kažkaip mūsų tai neslėgė. Juolab prieš tai rungtynėse išvykoje „Nevėžiui“ sumetėme 15 tritaškių. Jei šiandien būtume taip pataikę, „Žalgiriui“ būtų labai sunku. Rizikavome su strateginiais sprendimais, manau, išmušdavome juos iš vėžių. Jie neturėjo ritmo. Žaidę paprastai būtume 30 taškų atsirovę ir ramybėlė, kaip sako vienas krepšininkas. Svarbu buvo išlaikyti juos netoli, iki dešimties taškų. Tikrai gavosi, vyrai gerai darbuojasi, gerai klauso. Strateginiai sprendimai padėjo, nes jiems reikėjo emocijos, žiūrovų palaikymo, jie to negavo, o mes viską nukirsdavome..

– Kokia jūsų reakcija į kito pusfinalio rezultatą?

– Ta reakcija tokia, kad šiek tiek gaila „Ryto“, bendrąja prasme kalbant, tiek metų... Ir pats buvau jų baudėjas prieš keletą metų. Tiesiog laimi stipresnis, kieno taiklesnė ranka, kieno bumbulai didesni. Psichologija ar ne, laimi stipresnis ir taškas, namai ar ne namai, koks skirtumas. Laimėjo ta komanda, kuri buvo geriau pasiruošusi. Panevėžys geriau pasiruošė rungtynėms, buvo alkanesni ar kaip bepavadintum. Žiūrėjau tarpais tas rungtynes, pirmus du kėlinius. Atrodė, kad „Rytas“ kontroliuoja tas rungtynes, ramu, bet paleido, nemačiau, kodėl.

– Džordže Gagičiaus nesustabdė...

– Įdomu, kaip jis rytoj atrodys. Manau, kad bus miręs, „Žalgiriui“ nuo to tik lengviau, aišku. Šaunuolis, geras žaidėjas, gauna kamuolių po krepšiu ir daro savo reikalus, bet tai ir pirmoje pusėje mačiau.

– Vos perėmus komandos vairą galėjote pagalvoti, kad netrukus pusfinalyje mesite iššūkį „Žalgiriui“?

– Niekada neabejoju savomis komandomis, nei savimi, nei darbu ir asistentais, juos irgi noriu tik pagirti. Tiek Vaidas, tiek Nerijus, tiek mūsų kinezas irgi labai gerai vandenį padavinėjo. Mes esame labai vieningi, atvedžiau tai į komandą. Aukštyn galvas, pagarba vyrams yra svarbiausia savybė. Iš pradžių tikrai negalvojau, taip, trenerio efektas vos atvažiavus tikrai būna, rungtynes ar dvejas, bet man norėjosi įrodyti, kad tai yra bendras mūsų darbas, taip pat ir žaidėjų. Kad tas vakarėlis tęsiasi, iki šiol jame esu su poveikiu. Smagu darbuotis, kai gaunasi, ir kai nesigauna – šiandien pralaimėjome. Reikia pripažinti.

– Psichologinis pranašumas mažajame finale bus jūsų pusėje?

– Žinote, tie psihologiniai pranašumai... Galiu po rungtynių pasakyti, kad „Rytui“ bent su kažkokia „barankos“ skyle norisi grįžti. Gal ir ne pilnaviduris, gal ir ne auksu gali švytėti, bet norisi. Ta psichologija... Ateini ir žaidi, tiesiog. Kaip paruoši komandą, kaip į tą situaciją atvedi iki rungtynių. Gal jiems ir skaudu, bet kam dabar lengva? Ukrainoje lengva vyrams? Sakiau žaidėjams, kad šiandien esame gladiatoriai, tas toks požiūris į mus, kiek žiūrovų žiūri, myli, garbina ar nekenčia. Esame gladiatoriai, kurie turi mirti aikštelėje. Svarbiausia tai padaryti ir žiūrovai tai mato, čia nesumeluosi. „Rytas“ stengsis, mes – taip pat.

– Artūras Nacickas transliacijoje sakė, kad iš pradžių jus kvietė į kitą poziciją. Kokia tai buvo situacija?

– Po tiek laiko jau galima ir paatvirauti, jei Artūras atviravo, kaip bosas komandos. Buvo du planai. Pirmasis – man buvo siūloma sporto direktoriaus vieta, bet pakalbėjome su juo. Jei bus dvi rungtynės, o komandoje – tragedija, aš darysiu ėjimą. Vis tiek gavau informacijos, kad komanda nusivylusi viskuo, nuo trenerio iki situacijos. Jei reikės keisti trenerį, geriau už save aš nematau nieko. Šaržuoju, bet sutarėme taip, kad jei įvyks kažkas, einu į trenerio poziciją. Jei darbas tęsiasi, komandas atsigauna, kažkas gaunasi – ateinu į sporto direktorius, nes ten irgi daug darbo. Įvyko „planas B“ ir viskas. Artūras pasakė, kad jei laikausi žodžio, turiu atvažiuoti. Tokia istorija, jei apie ją.

– Sporto direktoriaus klausimas lieka atviras ar viskas po senovei?

– Jei bendrai krepšinyje, nėra daug tokių žmonių. Mano giliu įsitikinimu, nes dariau tai daug metų, taip pat ir dirbdamas treneriu, tai turi dirbti buvę krepšininkai, ką dabar „Žalgiris“ turi su Jankūnu. Aleliuja, kad toks žmogus atsirado. Iki tol matėme dideles spragas komplektavime, duobes, o dabar matosi, kad yra mintis, nuosaikumas ir visa kita.. Prieš tai šį darbą gerai darė Šaras, kuris buvo ir treneris ir komplektaciją darė.

Nėra lengva, kad treneris dirbtų šį darbą ir rinką išmanytų. Vietinę rinką lengviau išmanyti, nes tiesiog mažėja lietuvių krepšininkų. Aišku, nusiurbia pasaulinės rinkos, kas galėjo patikėti, kad Kupšas Taivane žais, net ir Pietų Amerikoje jau yra žaidžiančių. Tas globalizmas palietė ir mūsų krepšinio šalį Lietuvą. Natūralu, arba atiduodi treneriui, kaip Šarui, kuris tai darė ir gerai dirbo, arba kaip Jomantui „Ryte“, Jaručiui Mažeikiuose. Manau, kad iš organizacijų tai yra teisingi sprendimai.

Man baigiasi sutartis šiais metais, matysiu, kur pasuksiu. Myliu Šiaulius, širdį atiduodu, buvo kalba, kad jei lieku, užsiimsiu komplektacija. Išmanau šitą reikalą. Aišku, reiktų pagalbininko. Didžiulis darbas. Treneriu būti vien to neužtenka, reikia mokėti atsirinkti žaidėjus ir susikomplektuoti maksimaliai pagal turimą biudžetą. Yra labai sunku. Matosi, kad ir geriausiam grandui „Žalgiriui“ kartais nepavyksta, nekalbant apie „Šiaulius“ ar dar kažką.