Į ugnį įmestas „Juventus“ naujokas: turime pakankamai talento būti tarp geriausių LKL komandų

Kuomet atrodė, kad Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ komanda yra pilnai pasiruošusi kovoms, ekipai teko ieškoti skubaus papildymo, kai iš rikiuotės iškrito Joe Chealey.

Padėti uteniškiams prieš pat Čempionų lygos atranką skubėjo Ianas Milleris. Patyręs 32 metų krepšininkas sako, kad tokia patirtis buvo labiausiai pašėlusi ir netikėta, su kokiam jam yra tekę susidurti sezono pradžioje.

Gynėjas buvo įmestas į ugnį ir atrankoje per 19 minučių pelnė 8,5 taško, atkovojo kamuolį, atliko 1,5 rezultatyvaus perdavimo bei rinko 4,5 naudingumo balo. Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) jis spėjo sužaisti du mačus, prieš Kėdainių „Nevėžį-Optibet“ pasižymėdamas 8 taškais, prieš Vilniaus „Rytą“ – 6.

I.Milleris neslepia, kad kol kas pastarosios pora savaičių yra nelengvos. Jam reikia daug ką perprasti, prisitaikyti, žaisti sau ne tokioje įprastoje pozicijoje, kaip anksčiau. Reikia laiko – tiek apie savo, tiek komandos situaciją sako jis.

Kol kas uteniškiai yra pralaimėję Čempionų lygos atranką, o LKL pergalę pasiekė prieš kėdainiečius, nusileisdami čempionams.

– Ianai, kiek sudėtinga buvo prisijungti prie komandos jau prasidėjus sezonui ir dar laukiant svarbioms kovoms?

– Sunku, nes turi prisivyti komandą, įsilieti. Treneris dar nežino manęs, žaidėjai – taip pat, turiu įdėti triskart daugiau darbo nei kiti, kad įsiliečiau tinkamai. Žaidžiu kitoje pozicijoje, kurioje niekada karjeroje nežaidžiau – įžaidėju. Esu gimęs kaip taškų rinkikas puolime. Yra sunku, kai reikia perprasti, ką turiu daryti.

– Ar jaučiate, kad dabar jums gelbėja ta patirtis, kurią esate sukaupęs per karjerą?

– Kol kas to panaudoti dar negalėjau, praėjo nedaug laiko, nelengva, bet darau geriausią, ką galiu, kad prisitaikyčiau.

– Gal galite palyginti Vytautą Buzą su anksčiau savo sutiktais treneriais?

– Šis treneris kitoks, nesu žaidęs panašiame stiliuje. Galbūt man pasitaikė tokie strategai, kokie iškart leisdavo lyderiauti žaidėjams, kurie prie to labiau pratę ar yra vyresni. Šis treneris turi savo viziją, nesu savanaudis, esu komandinis žaidėjas ir prie visko prisitaikysiu. Mums komandoje dar reikia atrasti geresnę tarpusavio žaidėjų komunikaciją, kiekvienam atrasti savo vietą ir išnaudoti privalumus, kad ateitų rezultatai.

– Ar patyrusiam žaidėjui yra sudėtinga pasitikėti strategu, kuris yra tik keliais metais už jus vyresnis?

– Ne, ne amžiuje esmė. Žaidžiau įvairiame lygyje, tačiau galiu pasakyti, kad prie kiekvieno trenerio priprasti reikia laiko ir reikia komunikacijos, nepriklausomai, kiek jam yra metų.

Milleris

– Kiek nusivylimo turėjo „Uniclub Bet-Juventus“ komanda po pralaimėtos Čempionų lygos atrankos?

– Tikrai buvome nusivylę. Bet pusė mūsų komandos sirgo, trys žaidėjai turėjo traumas, aš pats keliavau 17 valandų. Nusileidau Stambule popiet ir 21 valandą jau turėjau treniruotę. Stengiausi kuo labiau paruošti kūną, kad padėčiau komandai kuo labiau.

– Tai labiausiai pašėlusi patirtis, kokią esate turėjęs prieš atsakingas rungtynes?

– Tikrai taip, bet prieš atranką nejaučiau didelio streso. Išėjau į aikštę ir stengiausi būti kuo naudingesnis. Sužaidžiau ketverias rungtynes naujame komandoje ir jaučiu, kad galėjome visas jas laimėti, kadangi ekipoje turime pakankamai talento. Turime kiekvieną detalę, kurios mums reikia, turime sunkiai dirbančius vyrus, tad sunku suprasti, kaip taip pralaimėjome rungtynes.

– Atradote priežastis, kodėl „Uniclub Bet-Juventus“ kol kas stringa?

– Nežinau, atrodo, turime daug talento, galime būti geriausių ketverte LKL, bet mums reikia laiko, reikia atrasti laisvę žaidime, kad atsiskleistume. Esu žaidęs talentingose komandose, tad nuoširdžiai sakau – „Uniclub Bet-Juventus“ turime daug talento: turime L.J., Gedą, Dominicą, Arnaldo, Laurį, net jauni lietuviai turi tikrai nemažai talento. Mums tik reikia atrasti, kaip žaisti, kaip viską apjungti, kad ateitų rezultatai.

– Iš šios komandos šį sezoną tikimasi daug, ar šį spaudimą jaučiate?

– Ne, nejaučiu spaudimo, tačiau suprantu, kad esame labai toli nuo savo potencialo. Aš asmeniškai neparodžiau net 50 proc. to, ką sugebu, o komandai taip pat trūksta daug. Tik protarpiais parodėme, kokie geri galime būti. Mums dar liko daug neišnaudoto potencialo.

– Galbūt savo karjeroje anksčiau turėjote progą žaisti Lietuvoje?

– Ne, tai buvo pirmas pasiūlymas iš šios šalies. Niekada pernelyg nesidairiau į šią kryptį, nes turėdavau variantus Europos taurės, Čempionų lygos lygyje, taip pat – pelningus pasiūlymus iš kitų šalių. Norėdavau išnaudoti situacijas ir uždirbti pinigus, kad sukurčiau kuo geresnį gyvenimą savo šeimai. Tiesa, esu čia buvęs, kuomet turėjome treniruočių stovyklą su „Astana“ komanda. Taip pat koledžo laikais esu žaidęs su Deividu Dulkiu, dar buvome kambariokai. Iki dabar turime ryšį. Jis – puikus vyras, vienas sunkiausiai dirbančių, kokį kada mačiau. Ir vienas geriausių metikų.

Milleris

– Esate išbandęs nemažai šalių – Italiją, Turkiją, Prancūziją, Izraelį, Graikiją, Kazachstaną, bet aukščiausio lygio niekada taip ir nepasiekėte, nors gerų sezonų buvo. Jaučiate, kad būdamas 33-ejų savo karjeroje galėjote pasiekti daugiau?

– Esu atmetęs gerų komandų pasiūlymų dėl to, kad manau, jog jei dirbi sunkiai, turi būti apmokamas tinkamai. Būdamas jaunu turėjau pasiūlymų iš Eurolygos klubų, tačiau finansinės sąlygos neprilygo toms, kurias galėjau gauti kitur. Kaip sakau – šeima man svarbiausia, noriu ja pasirūpinti kuo labiau.

– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, rinktumėtės rizikuoti ir žaisti Eurolygoje už mažesnę sumą, tačiau galbūt turint daugiau galimybių augti ateityje?

– Ne, manau, viską padariau gerai. Aš pakeičiau savo šeimos gyvenimą ir man tai svarbiausia.

– Kur jaučiatės praleidęs geriausius savo karjeros metus?

– Prancūzijoje turėjau gerų sezonų, taip pat man patiko Graikijoje, Italijoje, Vieningoje lygoje irgi jaučiausi gerai. Man pasisekė, kad aš neturėjau sezonų, kurie man būtų itin sunkūs. Visur įsiliejau ir turėjau tikrai gerus metus. Gal tai ir sėkmės reikalas, bet kartu ir darbo rezultatas.

– 2022–2023 m. buvote pasirašęs kontraktą su Krasnojarsko ekipa Rusijoje. Kodėl ten taip ir nežaidėte?

– Dėl šeimyninių aplinkybių ir vaikų turėjau likti namuose. Buvo sunku praleisti tuos metus, nedaryti to, prie ko esu įpratęs ir ką myliu, bet tam buvo rimta priežastis.