Iš „Juventus“ biuro į aikštę grįžęs G.Matulis: apie skubotą sprendimą, pamokas ir pravirkdžiusią močiutę

Praėjo daugiau nei metai, kai Gintautas Matulis nusprendė atsisveikinti su krepšininko karjera, tačiau praėjusią vasarą, o gal net labiau pavasarį, planai pasikeitė darkart.

38-erių veteranas jau buvo apsivilkęs kostiumą ir tapęs Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ direktoriumi, bet galiausiai persivilko sportinę aprangą, sužaidė olimpiadoje, nuskynė bronzą ir šiuo metu žaidžia Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL).

Meilė krepšiniui nugalėjo ir darbą biure G.Matulis pasiliko ateičiai.

Jurbarko „Kario-Manvestos“ komandoje jis per 25 minutes pelno 12,6 taško, atkovoja 5,1 kamuolio, atlieka 2,3 perdavimo ir renka 16,1 naudingumo balo, būdamas vienu iš lyderių.

„Sportuoju rytais individualiai, taip pat – su Jurbarko komanda, tai krepšinis šiuo metu užima gal pusę mano gyvenimo. Sportą noriu vis dar prilaikyti profesionaliu režimu“, – sako G.Matulis.

Jis pripažįsta, kad sprendimas keliauti į klubo administraciją buvo per daug skubotas. Tačiau neatmeta galimybės, kad pabaigus karjerą vis tik pasuks ta pačia kryptimi.

Krepsinis.net – pokalbis su G.Matuliu apie trumpą etapą su kostiumu Utenoje, sugrįžimą į aikštelę, žemiškus tikslus po olimpinio medalio ir veteranus NKL.

– Ar grįžti į krepšinį po maždaug metų pertraukos pačiam nebuvo sunku fiziškai?

– Sunkiausia buvo gal lapkritį. Atrodė, visur sakė noriu, protas – irgi, bet kūnas nebespėjo. Tada buvo pikta pačiam, suirzau, galvojau, kas čia yra, kodėl metimai neįkrenta. Bet supratau – atėjo nuovargis. Buvo tikrai sunku, nes kūnas neklausė, tik tai buvo duobė, kurią reikėjo išgyventi, o su pavasariu viskas šviesėjo.

– Tuo periodu nekilo minčių, kad velniam reikėjo dar grįžti?

– Visko buvo, bet žinojau, kad yra įsipareigojimai, kuriuos reikia vykdyti. Esu turėjęs ir prieš tai epizodų Utenoje, kai atrodo, atvažiuoji lėtas, nespėji, nors viską darai taip pat. Jau pažįstu save, žinau, kad vasarį ir kovą ateina kompensacija.

– Kompensacija yra tokia, kad šiuo metu lygoje rodote geriausius savo skaičius per dešimtmetį.

– Niekada skaičių nesureikšminu – nei pase, nei statistikose, manau, viskas susideda į kūno priežiūrą ir kiek tikslų turime viduje. Tai veda į priekį. Kol matau, kad galiu žaisti, kol jaunimas nedėlioja per galvas, mėgaujuosi (Juokiasi). Būna sunkių momentų kaip visiems, suprantu ir Kuzminską, kuris baigė karjerą rinktinėje – ateina laikas, kai norisi skirti laiką kūnui ir ilgesnį laiką pažaisti klubinį krepšinį.

– Ar sutinkate, kad NKL vis labiau tampa veteranų lyga?

– Manau, kad pastaraisiais metais tai eina link to. Nežinau, ar čia problema, jog jaunimas labiau išvyksta į užsienį, ar kad jis pas mus neužauga. Nes NKL yra trys dublerių komandos, kurios jaunesnės ir gali kažką rodyti. Aišku, NCAA irgi nepadeda.

– Smagu ant NKL parketo dar sutikti žinomų senų pažįstamų kaip Gecevičius, Kazakauskas, Vasiliauskas ir kiti?

– Labai gera, man labai patinka NKL formatas – aiškus tvarkaraštis, galima pasiplanuoti laiką, tik man namų rungtynės visada išvykoje. Bet nematau problemos. Džiugu susitikti su LKL nebežaidžiančiais, bet čia esančiais žaidėjais, nes jie tą daro aukštame lygyje. Neakcentuočiau tų metų – 35 ar 40. Jei gerai jautiesi, eini, žaidi ir mėgaujiesi.

– Matydamas NKL kontekstą, kaip manote, ar tarp komandų yra pretendenčių, kurios realiai galėtų pretenduoti į vietą LKL?

– Ne paslaptis, kad ir Jurbarkas darosi namų darbas, bandytų ieškoti finansų. Telšiai turi areną, Palanga buvo užsidegusi prie Jono Vainausko, taip pat – „Omega“ gal turėtų finansų. Dėl kitų mažesnių miestelių net nežinau, ar būtų savivaldybės pajėgumų padėti surinkti milijoną, kurio reikėtų, norint varžytis.

– Jūsų akimis, ar tokiems klubams apskritai verta bandyti laimę LKL, žinant, kad ten ko gero teks atsidurti dugne, ar geriau laikytis aukštesnių tikslų NKL lygyje?

– Matau du kampus. Pirmas, jei lieki NKL, Marijampolės pavyzdys parodo, jog gali kiek nori kartų laimėti, bet susidomėjimas bliūkšta. Tęstinumo nėra, tiesiog gera vieta žaidėjams. Kita vertus, manau, kvaila nepasinaudoti galimybe žaisti LKL. Jei yra finansinės galimybės, įmonių pagalba, manau, miestui tai atneštų pridėtinės vertės. Aišku, mažiems miesteliams sunku, ką parodė ir Pasvalys. Kažkuriuo metu jie pavargo, nebeturėjo vizijos ir prasmės. Labai svarbu vizija – gal būti talentų kalve kaip Kėdainiai, kur žaidėjai žinos, kad galės varžytis su aukštesnio lygio klubais ir taip pasirodyti.

Matulis

– Papasakokite, kiek sezono metu yra laiko 3x3 krepšiniui, ar treniruotės sustojusios?

– Žiemos metu nieko nevyko. Tailande prasidėjo Čempionų lyga, kur atvažiavo rinktinių pagrindu sudarytos 8 komandos. Tik dabar veiksmas prasideda. Nuo balandžio startuos FIBA turnyrai. Laukia rinktinė, atranka į Europos čempionatą, pasaulio čempionatas, bandysiu aplikuoti. Dėl to ir likau žaisti 5x5. Nes kai ruošiausi olimpiadai, ruošiausi su „Uniclub Bet-Juventus“ dubleriais ir dirbau administracijoje, buvo sudėtinga. Reikėjo tikrai persiplėšti. Jei turėčiau sezoną kaip Raudondvaris – nuo balandžio iki lapkričio galo, gal daryčiau kitaip. Būtų tas pats krepšinio sezonas, tik su poilsiu žiemą. Bet esant tokiame amžiuje užleisti sportą 4 mėnesiams būtų labai rūgštu grįžti.

– Dabar atsukęs laiką atgal nemanote, kad sprendimas baigti karjerą ir sukti į „Uniclub Bet-Juventus“ biurą buvo per ankstyvas?

– Taip, taip ir buvo (Juokiasi). Su Eimantu šnekėjome apie tai. Viena vertus, negalėjau nepasinaudoti galimybe, kita vertus, buvo per anksti, nes turėjau nebaigtų darbų aikštelėje. Tik nieko nesigailiu, esu dėkingas už galimybę ir daug išmokau. Dabar viskas susiklostė, kaip turi būti, tikiu, kad niekas gyvenime nevyksta veltui.

– Kaip apskritai jums patiko darbas direktoriaus pareigose? Ar jis viliotų grįžti ateityje, o galbūt kaip tik pamatėte, jog tai – ne jums?

– Esu veiksmo žmogus, bet man labai patinka ir organizaciniai reikalai. Matau savo stiprybes čia. Dėliojuosi ateitį, ką norėčiau daryti po krepšinio, dėl to matau, kur galėčiau save realizuoti ir mokausi. Ta patirtis tikrai patiko, daug supratau, išmokau, tik ilgas sėdėjimas prie kompiuterio nėra stiprioji mano pusė.

– Kokių pamokų jums davė tie metai?

– Dėl laiko planavimo, kaip susidėlioti, ką pasidaryti ir kaip palaikyti organizacinę kultūrą. Tikrai reikėjo daug jėgų derinti ir vadovaujantį darbą, ir sportą, bet galiausiai supratau, dviejų dalykų vienodai gerai daryti neįmanoma. Visiems atrodė, kad 3x3 žaisi, kažkada į turnyrą išvyksi ir tiek, bet profesionalus sportas atima laiko. Reikia siekti rezultato. Tas pats ir Utenoje – reikėjo rezultato ir atsiduoti 100 proc. Buvo, kai perdegiau, tai ir buvo pamoka man – labiau pasverti ir atsakingą darbą daryti vieną vienu metu.

– Sunku buvo E.Skersiui pranešti, kad teks ieškoti naujo direktoriaus?

– Viskas buvo gana organiška, nes atėjus atkrintamosioms, kai reikėjo dėliotis darbus toliau, gavosi savaime, nes buvau mažiau prie klubo. Aš savo sprendimą pasakiau – noriu dar pažaisti ir rinktis komandą.

Matulis

– Kur dabar laikote savo olimpinę bronzą?

– Negaliu sakyti – dar vagys ateis. Seife (Juokiasi). Draugai ir giminės jau apžiūrėjo.

– Ar kam nors galite prilyginti jausmą laimėti olimpiados medalį?

– Sunku apsakyti. Pasižiūri nuotraukas, medalį, prezidento ordiną, atrodo gerai – žaidžiu, laimėjau medalį. Pats to neišaukštinu, gal labiau aplinka parodo, kiek tai buvo svarbu Lietuvai. Man įsimintiniausia situacija buvo kitą dieną po sugrįžimo iš Paryžiaus. Reikia grįžti į rutiną, maisto į valgyklą nebenueisi – reikia į parduotuvę (Juokiasi). Tik ateinu ir prieina prie manęs garbaus amžiaus močiutė, sako: ar neapsipažinau? Sakau: nežinau, apie ką galvojate. Sako: čia ne jūs laimėjote bronzą Paryžiuje? Sakau: aš. Ji man sako: ačiū, sūneli, kokį jūs darbą Lietuvai padarėte, kaip aš sirgau, kaip man patiko. Aš stovėjau ir man ašaros kaupėsi.

– Anksčiau, ko gero, neturėjote svajonės iškovoti olimpinį medalį, bet tai padaryti pavyko. Kas dabar jums kaip sportininkui lieka tikslu, kai šis jau įgyvendintas?

– Kai kūnas buvo pavargęs, šnekėjau apie tai su terapeute. Ji man sakė: įsivaizduok, pasiekei aukščiausią tašką sportininko karjeroje. Čia tas pats kaip užlipti į kalną – Himalajus, ir galvoti, kas toliau. Tu stovi, galvoji, o tau dar nulipti reikia – tam irgi reikia jėgų. Nebus, kad teleportuosiesi ir viskas. Turi išbūti, susidėlioti, nes tikrai atrodė, kad nebėra jokios ateities vizijos ir tikslo. Tik dabar ateina supratimas, kad tikslai yra tokie ir tokie, artimiausi – su Jurbarku, laimėti kiekvienas artėjančias rungtynes. Žiūriu natūraliai, suprantu, kad nepriplanuosiu Los Andželo olimpiados. Dabar suprantu, kad nežaisiu visą gyvenimą, tad kol galiu, šalia to tvarkausi ir mokslus.

– Los Andželo olimpiadoje jums jau būtų 42-eji. Ar dar išlaikote viltį gyvą žaisti joje?

– Aš norėčiau, bet suprantu, kad lygis bus dukart aukštesnis. Žiūriu paprastai – į du likusius sezono mėnesius ir vasarą, o po to žiūrėsiu, kaip bus su kūnu.

– Kaip manote, kitoje olimpiadoje galime išvysti daugiau elitinio lygio žaidėjų?

– Vieni sako, kad ne, bet aš manau, kad jų ten bus. Nežinau, kiek mūsų pavyzdys bus užkrečiamas, bet kodėl, būdamas krepšininku, jei tau apie 33-eji, negali norėti sudalyvauti olimpiadoje, jei nepatenki į pagrindinę 5x5 sudėtį. Juolab, tai dar ne veterano amžius. Bet kiekvienas turi savo įsitikinimus, gal kažkas to krepšinio žaisti nenori, kažkiek reikia ir pasiaukoti – iškart kontraktų kaip kitose lygose nebus. Buvo žaidėjų, kuriems siūliau ir jie šiame lygyje žaistų gerai. Tai pažiūrėkite į Nyderlandus – du buvę rinktinių žaidėjai viską laimėjo pernai.

– Ar dažnai, būdamas Utenoje, dar apsilankote „Uniclub Bet-Juventus“ ekipos mačuose?

– Tikrai užsuku. Šeštadienį nepavyksta, nes žaidžiu, bet sekmadieniais ar pirmadieniais su sūnumi bandome nulėkti. Gaila, kad pastarąsias dvejas rungtynes taip paleido... Kosmosas, viską prieš Panevėžį padarė, ko nereikėjo. Bet jų sudėtis gera, atvyksta ir Šaulys, pridėsiantis gynyboje, trenerių štabas – geras, su Ugniumi sportuojame rytais ir dažnai pabendraujame. Jie daro gerą darbą ir tą rodo rezultatai. Dabartinė situacija lentelėje rodo, kad pora pergalių galėjo išlyginti rezultatą su „vilkais“. Bus įdomu stebėti tą paskutinį ratą LKL.