Iš M.Balčiūno žodžių pasijuokęs R.Radvila: apie J.Kazlausko įtaką ir Lietuvos krepšinio ateitį
(10)
2016 metų Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės tapo lūžio tašku Lietuvos jaunimo krepšinio sistemai. Po nesėkmingai Lietuvai susiklosčiusios olimpiados už Lietuvos jaunimo krepšinį atsakingas Rolandas Radvila keitė metodiką, kuri buvo nukreipta į individualų meistriškumą. Tai tęsėsi iki 2021 metų, kai naujai atėjusi Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) valdžia nukirto visus esminius taisyklių pakeitimus.
Su R.Radvilos diegta sistema Moksleivių krepšinio lygoje (MKL) augo 2005, 2006 ir 2007 m. gimimo kartos ir nors aiškaus galutinio rezultato dar nėra, Kasparo Jakučionio, Manto Juzėno, Dovydo Buikos, Igno Urbono ar Emilio Prekevičiaus individualūs gebėjimai intriguoja jau dabar.
Žiūrėdamas jau į viską iš šalies 2015–2021 m. laikotarpiu už Lietuvos jaunimo krepšinio sistemą atsakingu buvęs R.Radvila turi atsakymą, kodėl nauja LKF valdžia nusprendė grįžti prie senos metodikos, bet turi įsitikinimą, kad tai – neteisingas požiūris.
„Galbūt jiems nelabai tiko, jog kažkas kitas naujoves tokias įvedė. Ištakos čia yra svarbiausia, – Krepsinis.net dėstė R.Radvila. – Visos tos mintys kildavo bendraujant su elitiniais krepšinio treneriais. Jie yra pasakę, kad mums nereikia žaidėjų rinktinėje, kurie moka 10 derinių. Išmokinkit juos susikurti situacijas, greitai priimti sprendimus. Kaip pavyzdys, 2016 m. buvo Rio de Žaneiro olimpiada ir mes pasirodėme ne per geriausiai. Olimpinių žaidynių starte lietuviai taip buvo išskautinę šeimininkus brazilus, kad antrajame kėlinyje jau vyko triuškinimas. Nulaužti derinį nėra sunku, bet po pertraukos Leandro Barbosa tiesiog pradėjo žaisti 1 prieš 1 ir tas skirtumas staigiai tirpo. Tada treneriai davė kaip pavyzdį, kad mums tokių žaidėjų reikia, o ne vaidmens su specifinėmis užduotimis.
Reikėjo žaidėjų, kurie galėtų uždengti kelias pozicijas. Lietuvos rinktinės treneriai davė nurodymą, kad galvotume, kaip padaryti, jog jaunas žaidėjas nebūtų vienos pozicijos krepšininkas, kad netrūktų improvizacijos ir nebausti, kai nutraukia derinį. Turėjome daug derinių, bet žaidėjus praradome. Tokių elitinių Eurolygos žaidėjų kaip Šiškauskas, Macijauskas, Kleiza, Štombergas, Timinskas pradėjome nebeturėti. Treneris pasakė, kad reikia kažką daryti. Tai mūsų mintis ir buvo – skatinti žaidėjus individualiai tobulėti. Nereiškia, kad žaisti „Sprite“, kai keturi kampe stovi ir nieko neveikia.
Vienas žymus žaidėjas, kurio sūnus augo, uždavė man klausimą: „Kaip jis žais be derinių? Kaip jis tobulės?“ Tai aš jo paklausiau, ar jis asmeniškai nori, kad jo sūnų išmokyčiau 10 derinių, ar 10 būdų apžaisti 1 prieš 1, skaityti situacijas, nusimesti kamuolį ir panašiai. Jis galvojo, galvojo ir pasakė: „Gal tu ir teisus.“ Sakiau, kad galiu Čikagos „Bulls“ sistemas tavo vaikui įvesti, bet jis jų neišpildys, nes turiu ne Jordaną, Pippeną ar Harperį.“
Tinklalapyje Krepsinis.net – pokalbis su vienu garsiausių Lietuvos jaunimo krepšinio treneriu Rolandu Radvila apie daug atgarsių sukurtą ir staigiai atšauktą ugdymo sistemą, ateities perspektyvą ir ryškiausius šalies talentus.
Radvila
– Rolandai, pirmiausia, kaip ir kuo gyvenate? Po darbų LKF pabaigos praėjo jau daugiau nei treji metai.
– Džiaugiuosi, kad grįžau šiemet į Lietuvą, nes jaučiu simpatiją mūsų krepšiniui. Pastaruosius metus dirbau Rumunijoje, kur buvo keli uždaviniai – pažiūrėti jų krepšinio virtuvės, kaip dirba treneriai. Mačiau įdomių dalykų ir lyginau su tuo, ką turime mes, nes pastaruoju metu Rumunija labai stipriai progresuoja. Jaunimo krepšinyje ir rezultatuose tai matosi.
Bet grįžau į Lietuvą ir dabar dirbu su Kauno kolegijos studentais. Pradedame viską nuo pamatų. Vakar treniruotėje turėjome rekordą – 12 studentų. Pas mus čia – labai daug. (juokiasi)
– LKF dirbote 2015–2021 m. laikotarpiu. Kaip dabar žiūrite į šį laiką?
– Aš mačiau labai daug dalykų, kuriuos mes darėme ir man asmeniškai gaila, kad juos nutraukė. Vienas iš pagrindinių projektų – „Talentų karta“, kurį neabejojau, kad nauja valdžia tęs. Ten buvo surenkami į vieną vietą geriausi kartos žaidėjai, dirbo su geriausiais šalies treneriais ir ankstyvame amžiuje suprato, kas jų laukia profesionalų kelyje. Jie matė pavyzdžius, reikalavimus, discipliną. Ten buvo daug auklėjimo darbo – dietologai, psichologai, ne vien tik krepšinis... Buvo tikslas geriausius jaunuolius surinkti į vieną vietą ir vesti prie Europos krepšinio, o visas projektas baigdavosi Ramūno Šiškausko vardo turnyru. Manėme, kad tai – labai geras projektas ir man asmeniškai gaila, jog jis nebėra tęsiamas.
– Labai daug atgarsių sulaukė jūsų 2016 metais įvesta ir naujos federacijos iškart 2021 m. atšaukta sistema, kuri buvo nukreipta į individualių įgūdžių ugdymą. Ar supratote, kodėl nauja valdžia iškart atsisakė tokio modelio?
– Ne, tikrai negaliu pasakyti, kodėl. Bet galiu pasakyti, kad galbūt jiems nelabai tiko, jog kažkas kitas naujoves tokias įvedė. Ištakos čia yra svarbiausia. Visos tos mintys kildavo bendraujant su elitiniais krepšinio treneriais. Jie yra pasakę, kad mums nereikia žaidėjų rinktinėje, kurie moka 10 derinių. Išmokinkit juos susikurti situacijas, greitai priimti sprendimus. Kaip pavyzdys, 2016 m. buvo Rio de Žaneiro olimpiada ir mes pasirodėme ne per geriausiai. Olimpinių žaidynių starte lietuviai taip buvo išskautinę šeimininkus brazilus, kad antrajame kėlinyje jau vyko triuškinimas. Nulaužti derinį nėra sunku, bet po pertraukos Leandro Barbosa tiesiog pradėjo žaisti 1 prieš 1 ir tas skirtumas staigiai tirpo. Tada treneriai davė kaip pavyzdį, kad mums tokių žaidėjų reikia, o ne vaidmens su specifinėmis užduotimis.
Reikėjo žaidėjų, kurie galėtų uždengti kelias pozicijas. Lietuvos rinktinės treneriai davė nurodymą, kad galvotume, kaip padaryti, jog jaunas žaidėjas nebūtų vienos pozicijos krepšininkas, kad netrūktų improvizacijos ir nebausti, kai nutraukia derinį. Turėjome daug derinių, bet žaidėjus praradome. Tokių elitinių Eurolygos žaidėjų kaip Šiškauskas, Macijauskas, Kleiza, Štombergas, Timinskas pradėjome nebeturėti. Treneris pasakė, kad reikia kažką daryti. Tai mūsų mintis ir buvo – skatinti žaidėjus individualiai tobulėti. Nereiškia, kad žaisti „Sprite“, kai keturi kampe stovi ir nieko neveikia.
Vienas žymus žaidėjas, kurio sūnus augo, uždavė man klausimą: „Kaip jis žais be derinių? Kaip jis tobulės?“ Tai aš jo paklausiau, ar jis asmeniškai nori, kad jo sūnų išmokyčiau 10 derinių, ar 10 būdų apžaisti 1 prieš 1, skaityti situacijas, nusimesti kamuolį ir panašiai. Jis galvojo, galvojo ir pasakė: „Gal tu ir teisus.“ Sakiau, kad galiu Čikagos „Bulls“ sistemas tavo vaikui įvesti, bet jis jų neišpildys, nes turiu ne Jordaną, Pippeną ar Harperį.
– Kaip suprantu, imtis permainų ir diegti naują sistemą jaunimo krepšinyje, buvo Jono Kazlausko rekomendacija?
– Taip. Mintis, kad ieškotume treniruotėse ir rungtynėse būdų, jog jauni žaidėjai būtų kaip įmanoma individualiai stipresni.
Kazlauskas
– Mindaugas Balčiūnas apskritai skambiai apie buvusią sistemą pasisakė, pavadino tai šamanizmu ir teigė, jog reikia grįžti prie mokslo. Kaip reagavote ir apskritai kaip visas tas triukšmas aplink jūsų sukurtą sistemą atrodė jau viską stebint iš šono?
– (juokiasi) Man truputėlį, pasakysiu, juokinga, kai toks žmogus pradeda kalbėti apie šamanizmą. Kas yra šamanizmas? Danija, Belgija, Suomija, Vokietija, Kanada, Ispanija – jie šamanizmu užsiima? Reikia pasižiūrėti už sienos, kas kaip dirba ir pamatyti rezultatus. Tai suomiai šamanai tapo, nes leidžia improvizuoti? Su danais, prieš kuriuos vos nenudegėme... Ar jie labai stiprūs taktiškai? Tem Iffe Lundbergas vienas vos nenunešė danų į Europos čempionatą. Irgi šamanai reiškia.
Kadaise Kanadą valgydavome. Aš jų sistemą analizavau nuo 2005 metų, tą patį darė Australija. Pas juos sistemoje nėra daug derinių. Tai aš norėčiau pamatyti tą mokslą, kur akcentuojamas derinių kiekis. Taip, gal lietuvių toks bruožas. Bet treneriams lengviau sustabdyti tą komandą, kuri daug derinių, ar kurie turi daug stiprių individualiai žaidėjų? Puikus pavyzdys praeita savaitė, kai nieko neišsiskirianti „Paris“ turi vieną Shortsą, o jis viską pats sprendžia.
Tai ko mums reikia? Ar mes tik tais darome savo, ar truputį atkreipiame dėmesį ir kas vyksta už sienos? Pavyzdžiui, Vokietija labai investavo į savo jaunimo sistemą, bet jiems pergalės jaunimo krepšinyje nėra svarbios. Jie akcentuoja individualų žaidimą ir NBA šiandien turi 8 žaidėjus. Tai Herbertas dabar galime sakyti irgi yra šamanas?
– Realiai su jūsų įdiegta sistema užaugo 2005 m., 2006 m. ir 2007 m. kartos. Kaip vertinate rezultatą?
– Negaliu vertinti, nes tam reikia laiko. Žinau, kad nebus taip, jog spragtelsiu pirštais ir taip viskas pasidarys. Tam reikia tiek sąlygų, tiek trenerių. Net ir aukštesnio lygio komandų, kurios puoselėtų tą mintį, kad nereikia daug derinių, o daugiau individualaus žaidimo. Liaudiškai tariant, žaidėjų, kurie gali uždengti 2–3 pozicijas. Paimsiu geriausią pavyzdį – Luką Dončičių. Niekas nepasakys, kokios jis pozicijos žaidėjas, nes jis daro viską.
Manau, kad reikia trenerių, kurie suprastų, kad žaidėjas neturi priklausyti nuo derinio. Jis pats turi sukurti derinį – apžaisti, įmesti, numesti. Ta sistema veiks tik tada, kai bus plėtojama ne tik MKL, bet ir NKL, ir LKL... Gaus žaidėjai laisvės ir tada pasimatys rezultatas. Galiu išmokyti jaunuolį daug dalykų, bet jis ateis į NKL ir treneris sakys: „Pala, pala, pala, ką tu čia darai? Nenulaužk derinio.“ Ir kas gaunasi? Jaunuolis savo galimybes slopins. Turi pasitikėti, duoti laisvės improvizuoti ir jokiu būdu nebausti, kai nulaužiamas derinys. Aš taip manau.
Radvila
– Yra nuoskauda, kad ilgiau nebuvo likta prie buvusios jaunimo ugdymo sistemos?
– Aš nuoskaudos tikrai neturiu, nes tai nėra mano vieno dalykas. Taip, tai buvo su Arvydo Sabonio palaiminimu, bet buvo daug trenerių, su kuriais diskutavome. Dar buvo idėja dėl vieno žaidėjo, kuriame mačiau perspektyvą, įvesti trijų sekundžių gynyboje taisyklę. Tai buvo dėl Pauliaus Murausko, nes jis tiesiog gynyboje atsistodavo ir niekur neišeidavo. Klausiau – ką jis darys, kai išeis į vyrų krepšinį? Jis neturės įgūdžio išbėgti iš užtvaros, sekti žaidėjus, matyti kryptis ir panašiai. Vaikai laisvi iš 10 tritaškių pataiko 2–3 kartus. Ieškojome būdų, kaip tai išspręsti, nes mačiau jame perspektyvą. Įsivaizdavau jį kaip naują Štombergą – virš 2 metrų, su tritaškiu ir žaidimo veidu į krepšį, bet norėjosi gynybos. Ir sakau, įsivaizduokit, jei užaugs ir bus be pozicijos? Kiekvienoje pozicijoje vis kažko trūks.
Kita taisyklė, kurios nespėjome įvesti, bet buvo minčių, tai, kad žaidėjas negali ilgiau nei 5 sekundes turėti kamuolio. Tas pats Michaelas, tas pats Nowitzkis, tas pats Chamberlainas... Jie gi nepradėjo dominuoti nuo 9 metų. Nowitzkis krepšinį pradėjo žaisti 14–15 metų. Lankė tenisą, rankinį, pradžioje iš jo visi tyčiojosi, jei ne vienas treneris, jis apskritai nebūtų likęs krepšinyje. Bet pasirodo kitos sporto šakos padėjo. Ką turiu galvoje? Kad nebūtų to nusistatymo nuo mažens. Žaidžia pikenrolus ir kažką siunčiu į apačią užtvarą statyti... Kokie bus jo individualūs įgūdžiai? Po to užauga tarp 180 ir 195 centimetrų ir jokioje pozicijoje nebėra tinkamas.
Asmeniškai, tikrai nepykstu. Manau, kad mūsų vizija buvo tikrai gera ir nematau jokio šarlatizmo. Galėčiau duoti labai daug pavyzdžių iš Ispanijos, bet aš irgi atsargiai vertinu, nes mano kriterijus yra ne medalis jaunimo rinktinėje, o tai, kiek žaidėjų paruoši vyrų rinktinei. Tai – jau geras rezultatas.
– Naujai kadencijai Balčiūnas su komanda paruošė naują jaunimo ugdymo programą, už ją atsakingas Rolandas Skaisgirys, prisidės Linas Kleiza. Kaip vertinate pokyčius?
– Negaliu pasakyti, man yra sudėtinga. Žinau, kad normaliose krepšinio valstybėse tokius dalykus daro ilgametę patirtį turintys treneriai. Jie būna kaip mentoriai. Jei jie sugebės viską įgyvendinti nebuvę treneriais, tai viskas tvarkoje, nematau nieko blogo. Bet toje pačioje Prancūzijoje tai yra trenerių darbas.
– Kiek apskritai jums atrodo gerai išvystyta jaunimo ruošimo sistema Lietuvoje? Kokie pagrindiniai trūkumai?
– Jaunimo vystimosi spraga buvo šiek tiek anksčiau. Turėjome dvi geresnes kartas – 1992 m. ir 1994 m. Didžiausia mūsų bėda yra ankstyva specializacija, kišant vaikus į pozicijas, skubinimas laimėti, medaliai ir panašiai. Šito neturėtų būti. Mokslas sako, kad iki profesionalo karjeros pradžios turi praeiti aštuoneri metai, ne daugiau, nes tada jaunimas atsikanda. Reiškia, kad pas mus pradedame aštuonerių metų ir 16 metų jau turėtume būti profesionalai. Bet jau net iki to laiko nemažai nukrenta jaunimo. Pas mus yra skubama.
Paimsiu 1992 m. kartą kaip pavyzdį, kuri buvo nuostabi. Tokie žaidėjai kaip Arnas Butkevičius ar Rokas Giedraitis iki 18 metų net nepasirodė rinktinėse. Arnas U19 pasaulio čempionate pradėjo žaisti, o Rokas dar sėdėjo ant suoliuko. Klausimas – į ką investuoti? Į tą, kas labai gerai žaidžia anksti? Mindaugas Lydeka, Modestas Vaitiekus, Vilmantas Dilys, Kęstutis Marčiulionis. Jie turbūt visi yra dešimtuke jauniausių žalgiriečių, bet ar jie tapo tuo, kas buvo iš jų laukiama? Leidžiu spręsti patiems.
Manau, kad „Žalgirio“ jaunimo sistema yra gera, „Rytas“ irgi turi tris komandas. Bet reikėtų daugiau dublerinių komandų, kad kuo mažiau jaunimo išvažiuotų. Asmeniškai, NCAA matau, kad ten galima ir lengvai pražūti. Mūsų slapta idėja buvo, kad vietoje to išvažiavimo, LKL būtų komanda, kur visas perspektyviausias jaunimas žaidžia. Be vargo sukomplektuočiau komandą iki 22-ejų metų, nusispjaučiau į rezultatą ir duočiau žaisti. Aišku, būtų sunkiau šiais laikais gauti žaidėjus, nes pagrindinis dalykas yra pinigas.
– Užsiminėte apie NCAA. Matote tai daugiau kaip privalumą augti žaidėjui ar trikdį?
– Žinau pagrindinį dalyką – svarbiausia, į kokią sistemą papulsi. Kiek treneris tiki, kiek duos laisvės, kas yra komandos draugai. Pavyzdžiui, jei esi Paulius Murauskas. Tai svarbiausia, kad būnant aukščiausiu, tavęs nepastatytu žaisti centru. Yra pavyzdžių, kai lietuviai lieka už borto ir tada motyvacijos sugrįžti nebelieka. Bet jei gauna gerą trenerį, su sistema, gauna vaidmenį, tai kodėl gi ne? Nes ten gauni ir išsilavinimą. Mokslas yra labai svarbus aspektas.
Murauskas
– Kalbama, kad jaunoji karta su Matu Buzeliu, Motiejumi Krivu ir Kasparu Jakučioniu priešakyje sugrąžins šlovę Lietuvai tarptautinėje arenoje. Kurie talentai jus labiausiai intriguoja?
– Man yra įdomus Jakučionis. Turiu jo įrašus namie dar nuo „Pirmojo iššūkio“ kovų. Jis tada jau pasižymėjo labai aukštu krepšinio supratimu. Krivas – irgi man labai patinka, stipriai patobulėjo ir yra didelė perspektyva. Murauskas taip pat, bet jį įsivaizdavau trečioje pozicijoje. Ąžuolui Tubeliui per „Talentų kartą“ niekada neleisdavome žaisti centru. Jis privalėjo varytis kamuolį, mesti tritaškį 16 metų, nors buvo aukščiausias. Galvoju, kad tai nepamaišė.
Buzelį važiavau asmeniškai pažiūrėti, kai jam buvo 14 metų. Tada dar nebuvo žaidėjas, bet matėsi, kad potencialą turi labai didelį. Man norėtųsi, kad panašaus stiliaus žaidėją išugdytų mūsų krepšinio sistema. Mes ribotą skaičių žaidėjų sukuriame.
– Nemažai į Lietuvos krepšinį pastaruoju metu integruojasi išeivijos lietuvių. Ignas Brazdeikis, Matas Buzelis, Nojus Indrušaitis... Kokius pagrindinius skirtumus žaidime pastebite tarp jų ir Lietuvoje užaugusių žaidėjų?
– Visiškai skirtingos mokyklos. Visas šis trio yra labai individualiai stiprūs. Daug investuota į įgūdžius. Pas mus labai daug investuojama į sistemą, derinius... Aš turiu nuomonę, kad jei turėsi žaidėją, kuris geba daryti daug dalykų aikštėje, jam tiks bet koks derinys. Esminis skirtumas – improvizacija. Mano akcentas visada buvo, kad žaidėjas turi uždengti mažiausiai dvi pozicijas. Sakiau, kad jei uždengsi tris, viskas – aš jau tavęs neįperku. Indrušaitis kaip ir perimetro žaidėjas, bet nemanau, kad atsistojęs ketvirtoje pozicijoje padarytų kažką blogiau nei mūsų tos kartos pagrindinis žaidėjas šioje vietoje.
Norėdami komentuoti prisijunkite.