Ispanijoje laimingas M.Sušinskas: apie Vokietijoje įgytą brandą, šalia esantį M.Gasolį ir A.Veličką
interviu (1)
Po pastarojo sezono lietuvių gretos Vokietijos krepšinyje pratuštėjo – jį paliko ir Mindaugas Sušinskas, du sezonus gynęs Chemnico „Niners“ garbę.
Šiuo metu 28 metų 204 cm ūgio puolėjas atstovauja Žironos „Basquet“ ekipai, kurios prezidentas yra Marcas Gasolis.
„Sportuojame kartą per dieną, tad dažnai treniruotės gaunasi ilgesnės. Susideda vaizdo peržiūra, štanginė, treniruotė salėje (apie 2 valandas), kartą per savaitę mus matuoja, sveria, žiūri riebalinę masę, kad visi būtume formoje. Buvau truputį pasisukęs čiurną, ėjau pas kineziterapeutus, tai prisidėjo dar – baigėsi viskas apie 14.45 val.“, – apie savo kasdienybę pasakojo M.Sušinskas.
Vis tik sunkus darbas jam nesvetimas ir paaugęs Vokietijoje, lietuvis nori dar labiau paaugti ir Ispanijoje.
Kol kas Ispanijos čempionate jis per 18 minučių pelno 7,3 taško (52 proc. trit.), atkovoja 3,6 kamuolio, atlieka po rezultatyvų perdavimą ir renka 8 naudingumo balus. Žironos komanda turnyro lentelėje žengia septinta (6/4).
„Greitai išsiaiškinau, ko iš manęs nori, supratau savo vaidmenį ir ėmiau daryti dalykus, kurių iš manęs norėjo“, – savo sezonu Ispanijoje patenkintas yra lietuvis.
Pokalbis su juo apie legionieriaus karjerą, M.Gasolio įtaką, laimingą gyvenimą Ispanijoje ir Arną Veličką – Krepsinis.net portale.
– Kuomet pasakojote apie dienos rutiną, minėjote nuolatinę jūsų formos priežiūrą. Komanda tam skiria tokį didelį dėmesį?
– Treneris Salva Campsas yra tokio požiūrio. Kiek pasikalbėdavome su vietiniais ispanais, jie minėjo strategas dirba panašia sistema kaip Pedro Martinezas, nes buvo jo asistentu. Viskas eina per sunkų darbą. Kaip suprantu, dažniausiai pas ispanus viskas būna per taktiką, bet pas mus – per intensyvumą. Sprintas, gynyba, sprintas, gynyba – dėl to ir treniruojamės sunkiau. Iš dalies jau pripratome, dabar viskas gerai. Grįžti, po pietų laisva, gali kažką pasiplanuoti. O gyventi Žironoje gerai, smagu, yra ką veikti.
– Jums kaip lietuviui toks sunkaus darbo režimas, akivaizdu, baisus nebuvo.
– Per savo karjerą esu tikrai matęs trenerių, kurie mėgsta sunkų darbą. Sunkiausia buvo pasirengime. Atvyksti, lauke 35 laipsniai, salėje – dar daugiau, lakstai šlapias po 5 minučių. Buvo sunkiausiai į tai įeiti. Dabar apsipratau ir aš, ir komandos draugai.
Sušinskas
– Dvejus metus praleidote Vokietijos krepšinyje, dabar esate Ispanijoje. Kokius skirtumus šiose lygose, savotiškus pliusus ir minusus, įžvelgiate savo akimis?
– Ispanijoje sezono pradžioje viskas vyksta lėčiau. Jei vokiečiai, vos atvykus, viską sudėlioja iki mažiausių detalių, kad viskas būtų komfortiška, čia trūksta to, kito – namie reikėjo įsikurti. Buitiniai dalykai kažkiek skyrėsi. O iš krepšinio pusės tai ką, sportuoji, dirbi.
Krepšinio lygis aukštesnis Ispanijoje, tai įdomiau ir pačiam, pasižiūrint, gali žaisti šiame lygyje ar ne. O tokie dalykai kaip oras, gyvenimas Ispanijoje, tikrai smagiai atrodo. Ta pati Žirona turi 100 tūkst. gyventojų, su priemiesčiais – apie 150 tūkst. Tai nėra stebuklingas, bet gražus miestas, turintis universitetų, jaunų žmonių, turistų. Čia filmavo „Game of Thrones“, tad turai čia vyksta.
Mieste – labai gera atmosfera, o aplink – paplūdimių miesteliai, iki kurių gali nuvykti greitai. Dar šiandien, lapkričio gale, yra apie 20 laipsnių šilumos, saulė šviečia – tokie dalykai labai smagu, kai esi pratęs prie apsiniaukusios Lietuvos ar Vokietijos.
– Kaip jaučiatės užaugęs per dvejus pirmus legionieriaus metus Vokietijoje?
– Taip, Vokietijoje praleidau pirmus legionieriaus metus, tad ten atvykęs nerimavau, kaip bus, pirmąsyk atsidūriau toli nuo namų, negalėjau šnekėti lietuviškai. Dabar Ispanijoje jau žinojau, kas laukia. Prie visko pripratau. Atvykau dirbti darbo ir smagiai gyventi. Chemnicą mėgdavau vadinti vokišku Alytumi, ten gyvenimas buvo kitoks, bet kitą vertus, dėl to buvo lengviau adaptuotis, nes priminė namus.
– Vokiškas Alytus neskamba kaip komplimentas.
– Kaip kam (Juokiasi). Jei patinka ramybė, žalumas, mažiau pasilinksminimo vietų, ten patiks. Žmonių populiacija ten labiau senas miestas, daug pensininkų, jauni žmonės išsivažinėję po didesnius miestus.
– Grįžtant prie klausimo, pratęskite, kaip atrodė jūsų augimas Vokietijoje.
– Buvo du labai skirtingi sezonai. Vienas klubui buvo labai sėkmingas, kai atsitiktinumai ir mažos nesėkmės neleido atsidurti pusfinalyje. Antri metai buvo kova už būvį, pradėjome prastai, tada viskas atrodė labai gerai, po to – tragiškai, bet išlipome į atkrintamąsias. Man tie metai davė patirties: jei pralaimi, nebūtinai viskas labai blogai, jei laimi – nebūtinai gerai. Krepšinis sportas, kur viskas gali greitai pasikeisti.
Sušinskas
– Kokius naujus iššūkius sutikote Žironoje?
– Didžiausias iššūkis buvo pirmą savaitę, kai laukiau, kol įves internetą (Juokiasi). Gana vėlai pasirašiau kontraktą, kol išsirinkau butą, tokie dalykai nebuvo sutvarkyti. Buvo ir nacionalinių švenčių, nedarbo dienų, tad taip sukrito – ėmiau daugiau televizijos žiūrėti ir daugiau susikoncentravau į sportą (Juokiasi). Kas dėl krepšinio, greitai išsiaiškinau, ko iš manęs nori, supratau savo vaidmenį ir ėmiau daryti dalykus, kurių iš manęs norėjo.
– Ko iš jūsų tikėjosi organizacija?
– Man iš anksto nežadėjo nieko, bet iš manęs norima mesi tritaškius, lipti ant lentos, imti kamuolius puolime, praplėsti aikštelę, bėgti į greitą puolimą, atsidurti kampe. Gynyboje būti savo pozicijose, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, susitvarkyti su tiesioginiu oponentu, kad šis neitų kiaurai. Nebuvo stebuklas prisitaikyti prie tokios sistemos, kažkur karjeroje vis tiek jau buvau tai matęs.
– Ar galima sakyti, kad jums labai laiku pavyko išvykti į Vokietiją, kuri atvėrė duris tolyn, nes ko gero lietuviams sunkiausias yra būtent pirmas žingsnis, paliekant vietinę lygą?
– Kiekvieno situacija individuali. Galvoju, kad kartais patys žmonės nedega noru išvykti iš Lietuvos. Aš pats labai to norėjau, norėjau paragauti legionieriaus duonos. Tada turėjau ir geresnių pasiūlymų nei Chemnice, bet tikėjau, kad man tai geriausia vieta tobulėti. Kartais žaidėjai skaičiuoja. Tokios Vokietijos antros turnyro lentelės dalies komandų biudžetai nėra guminiai. Jei kažkas pamąsto, kad čia siūlo x sumą, o Lietuvoje – truputį mažiau, tai kam važiuoti. Įsivaizduoju, jog taip irgi būna, kažkas renkasi likti komforto zonoje. O kai užsisėdi, tai užsisėdi.
Turėjau komandos draugą vokietį, kuris nusprendė likti tame pačiame klube, nes jo draugė turėjo baigti medicinos studijas. Tik kaip po tų metų jam viskas susiklostys, ar vis dar sulauks dėmesio, irgi neaišku. Traumelė ar kas, lieki pririštas prie vietos ilgesniam laikui.
– Degėte noru išvykti iš Lietuvos, o koks kitas jūsų noras ateičiai? Tarptautinis pajėgus turnyras?
– Negalvoju kas bus toliau, po metų ar dvejų. Žaidžiu dabartimi, o kaip susiklostys, žiūrėsime. Kaip ir sakau, viskas neprognozuojama, išlįs traumelė ir planuok neplanavęs. Tai irgi atėjo su patirtimi: reikia žaisti maksimaliai gerai dabar, o kas bus toliau, bus matyti.
Sušinskas
– Kokią katalonų krepšinio kultūrą pažinote per šiuos kelis mėnesius?
– Kiekvienose rungtynėse – pilna salė žmonių, maždaug 5,5 tūkst. Žmonės užsikūrę, vienas žaidėjas pastarosiose rungtynėse bandė tildyti salę, bet ji galiausiai užsikūrė dar labiau. Kadangi laimėjome, tas žaidėjas papildomų skanduočių irgi gavo (Juokiasi). Žmonės čia apskritai myli sportą. Esu nuėjęs ir į futbolą, kur stadionas taip pat pilnas. Žironos komanda šiuo metu pirma lygoje, tad ji šoko aukščiau bambos ir miestas labai tuo džiaugiasi. Teko lankytis ir moterų krepšinyje, kur susirinko daug žmonių.
– Kalbant apie moterų krepšinį, su Labuckų šeima pabendrauti netenka? Giedrė Labuckienė taip pat atstovauja Žironos klubui.
– Ne, bet va, vienose rungtynėse nuėjau palaikyti Giedrę. Jei bus progų, nueisiu dažniau.
– Marcas Gasolis užima svarbų vaidmenį Žironos klube, dar praeitą sezoną ir žaidė jame. Kokia yra jo įtaka šiai organizacijai ir visam Žironos krepšiniui?
– Kaip žaidėjai, kažkiek su juo pabendraujame, aptariame, kaip sekasi ar ko trūksta. Dar pernai jis žaidė, tad su kai kuriais jis turi didesnį ryšį. O kas vyksta biure, su treneriais, sunku pasakyti, iki mūsų tie pokalbiai neprieina. Prieš pasirašant sutartį su juo nesusidūriau, tada net nebuvo aišku, jis pats žais ar nežais. Kuomet bendravau su klubo vadovu, dar tuomet teiravausi ir jis sakė, kad sprendimas nepriimtas, bet greičiausiai Gasolis nebežais.
Marcas lankosi kiekvienose rungtynėse, dažnai užsuka į treniruotes, susiduriame dažnai. Su kai kuriais dideliais žmonėmis jis pasikalba daugiau, duodamas patarimų.
Sušinskas
– Su visa pagarba Vokietijos krepšiniui, ALBA ir „Bayern“, nors ir yra Eurolygos klubai, nėra „Barcelona“ ir „Real“. Ar jums žaidimas prieš geriausias Europos organizacijas šiemet yra ypatingas dalykas?
– Na, „Bayern“ pirmais mano metais irgi buvo Eurolygos atkrintamųjų komanda. Ispanijoje jau žaidėme su „Real“, prieš sezoną žaidėme ir Katalonijos taurę su „Barcelona“, papildomo jaudulio nebuvo, tiesiog eini, žaidi, žinai, ką turi padaryti, bus, kaip bus. Tik rungtynės buvo skirtingos. Prieš „Real“ šansų neturėjome, jautėme, kad nežinome, kaip laimėti, o su „Barcelona“ tada kapojomės, bandėme, bet nepavyko.
Aišku, prisimenu kaip buvo ir Lietuvoje, kai atėjo pirmos rungtynės prieš „Žalgirį“ ir „Rytą“, kai buvau „Dzūkijoje“. Prieš vilniečius tada pirmavome, likus 5 sekundėms, bet sekė klaida ir pralaimėjimas po pratęsimo. Man buvo 20 metų. Tada galvojau: šiandien taškus pelniau, dar savo anūkams pasakosiu (Juokiasi). Vėliau pripratau, tie vardai tampa įprasti.
– Komandoje turite buvusių „7bet-Lietkabelio“ žaidėjų: Gyorgy Golomaną, Ike‘ą Iroegbu. Ar Panevėžio krepšinis kartasi yra tema jūsų komandos rūbinėje?
– Su Ike‘u nelabai pašnekame, bet su Golomanu aptarinėjame nuolat. Abu pažiūrime rungtynes, aptariame lūkesčius prieš jas ir po mačo padarome jau antrą aptarimą.
– Pastarąjį mėnesį turėjote, ką aptarti.
– Tikrai taip, buvo pokalbių (Juokiasi). Kai pasirodė informacija, kad Ankara paleis Čanaką, galvojome, kur toliau? Tada galvojome apie „Wolves“, o ne „7bet-Lietkabelį“, tad kiek nustebome. O dabar žiūrime, kaip Čanakas vėl daro Čanako dalykus (Juokiasi). Smagu, kad tokį trenerį atrado panevėžiečiai, jis didelė šios komandos sėkmės dalis.
– Ar sekate, kaip Vilniaus „Ryte“ sekasi jūsų buvusiam komandos draugui Arnui Veličkai?
– Kažkuriuo metu žiūrėjau rungtynes, bet pastarąjį kartą sostinės ekipos mačą žiūrėjau jau seniau. Šiaip Arnas jau 15-os metų išvyko į Barseloną, jo profesionali karjera prasidėjo seniai, tada jis grįžo į Lietuvą atgal ir vėl išvyko. Dėl to kartais atrodo, kad jo pasas vienoks, o jis žaidžia jau daug metų. Kai aš 22-ejų metų dar RKL žaidžiau (Juokiasi).
– O Arnui šiuo metu tik 23-eji.
– Taip, va čia ir skirtumas. Arnas gali padalinti perdavimų, užsikūręs jis gali pataikyti ir su juo varžovams tvarkytis sunku. „Rytui“ jis duos kontrolės, nors jie turi ir kitą neblogai žaidžiantį įžaidėją, tad patraukti galės tiek vienas, tiek kitas. Jam viskas turėtų būti gerai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.