Išsamiai atsivėręs N.Mazuras: apie sunkumus „Šiauliuose“, prarastą žaidėjų tikėjimą ir karmą Ž.Urbonui
interviu (14)
Kuomet „Šiauliai“ vasarą ryžosi permainoms ir dėjo sutartį ant stalo Nikolajui Mazurui, dažnas pakėlė antakį. Tuo metu mažai kam girdėtas strategas sulaukė ilgalaikio kontrakto Šiauliuose ir tapo Antano Sireikos įpėdiniu.
Šiauliečiai sezono pradžioje pasidžiaugė tik pergale prieš Klaipėdos „Neptūną“, o Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) krito į nesėkmių ruožą, kuris tęsėsi dešimt rungtynių.
Nuotaiką kažkiek gerino ir situaciją glaistė padėtis Karaliaus Mindaugo taurėje (Citadele KMT), kur pavyko pasiekti penkias pergales. Vis tik dešimtasis iš eilės pralaimėjimas LKL tapo lemtingu. Po 66:103 smūgio nuo Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ N.Mazuras prarado darbą Šiauliuose.
„Visiškai tikime treneriu“, – dar gruodžio 12 dieną kolegai Gustavui Kliknai šnekėjo Donatas Slanina. Gruodžio 18 dieną N.Mazuras paskutinį sykį treniravo „Šiaulius“. O šis pasitikėjimas, kaip ir Kaziu Maksvyčiu, jau buvo tapęs praktiškai memu.
N.Mazuras Krepsinis.net atviravo – jis girdėjo gandus ir jautė, jog šis mačas jam gali būti paskutinis. Jo eigoje treneris matė ir komandos požiūrį, laukiant už durų esančio naujo specialisto – Žydrūno Urbono.
Pastarasis išties tapo faktoriumi Šiauliuose: išvedė komandą į KMT finalo ketvertą ir įpūtė gyvybės LKL fronte.
Tuo tarpu latvis ilgai be darbo neužsibuvo – grįžęs į gimtinę jis stojo prie Valmieros „Glass“ vairo. Šiuo metu klubas Latvijos–Estijos lygoje yra tryliktas ir siekia kilti, laimėjęs 5 iš 7 pastarųjų rungtynių.
Išsamus pokalbis su N.Mazuru – apie sunkumus „Šiauliuose“, pralaimėjimų priežastis, atleidimą, žaidėjų pasisakymus ir naujus darbus namuose.
Mazuras
– Atvykote į Valmiera, kuomet komanda taip pat buvo sudėtingoje situacijoje. Kokius iššūkius radote čia?
– Kiekviena komanda, kuri daro pokyčius sezono eigoje, nori pakilti, nori kitokio krepšinio, kadangi 10 žaidėjų pakeisti negali – pakeiti trenerį ir tikiesi pasikeitimų žaidime. Komandos tikslas buvo pakeisti žaidėjų energiją ir atsidavimą, įtikinti juos, kad galime laimėti, pagerinti chemiją ir paruošti ekipą Latvijos lygos atkrintamosioms. Manau, kad vaikinai padarė didelį darbą ir viską įgyvendinti pavyko. Kaip ir minėjote pati – pasiekėme kelias pergales pastarojoje atkarpoje, dabar laukiame rungtynių Latvijos pirmenybėse.
– Anksčiau egzistavo Baltijos krepšinio lyga (BBL), jungusi visas tris šalis, dabar turite tik Latvijos–Estijos čempionatą. Kaip manote, ar panašus bendras šalių turnyras apskritai neša naudą komandoms?
– Manau, kad šiuo atveju tai yra gera idėja, taip pat turime ir pajėgų Ukrainos klubą „Prometey“. Tai konkurencinga lyga, nes dažniausiai Latvijos ir Estijos komandos negali pasiekti tokių biudžetų, kokius turi „Šiauliai“, „Nevėžis-Optibet“ ar „CBet“. Turime tik 3–4 komandas, kurios gali turėti panašius pinigus, likusioms tai nepavyksta.
Mūsų atveju tai yra geriau nei žaisti vien su savo šalies komandomis – 4 ratus su visomis ekipomis. Net ir kelionių prasme tai nėra taip sudėtinga: nuo Rygos iki Talino užtrunka panašiai, kaip nuo Klaipėdos iki Vilniaus. Sužaidus atkrintamąsias čia, kovos keliasi į vietinius čempionatus, taip pat turime taurių kovas, tad susidaro trys turnyrai, kuriuose yra, dėl ko kovoti. Sirgaliams taip yra įdomiau, nes vien Latvijos čempionatas negali išlaikyti tokios kokybės.
– Pastaraisiais metais galime matyti didelį Latvijos rinktinės progresą. Ar yra šansų, kad artimiausiu metu ir Latvijos krepšinio vietinės pirmenybės galės pakelti savo lygį?
– Mūsų šalyje yra kitaip nei Lietuvoje – rinktinės lygis neturi ryšio su vietinėmis pirmenybėmis. Žmonės čia neinvestuoja tiek pinigų, net ir savivaldybės neskiria tokių sumų, kaip Lietuvoje, kur klubai gali gauti pusę milijono ar daugiau. Miestai pas jus palaiko komandas, taip pavyksta ir lengviau pritraukti rėmėjus, kurie gali atsinešti panašius pinigus. Taip ir gali sukurti komandą. Latvijoje miestai skiria 100–200 tūkstančių, o visiškos lubos yra turbūt 300 tūkstančių eurų. Net nesu tikras, ar kažkas tiek gauna. Taip komandos geru atveju surenka 500–700 tūkst. eurų biudžetus, į kuriuos reikia įtraukti ir visas išlaidas – taip algoms lieka ne tiek daug pinigų.
Mūsų rinktinės žaidėjai yra kito lygio, uždirbantys daugiau, tad jie turi vykti į užsienį: Lenkiją, Rumuniją, Ispaniją ir kitur. Išaugę Latvijos lygos lygį vaikinai tiesiog vyksta kitur. Be VEF komandos, mūsų vietinė lyga neduoda produkto rinktinei.
– Valmieros komandos trenerių štabe yra gerai lietuviams žinomas žmogus – Kasparas Vecvagaras, baigęs karjerą ir ėmęsis naujo kelio. Kaip jis auga trenerio vaidmenyje?
– Jis geras vaikinas, puikus žmogus. Kasparas myli krepšinį, myli darbą, kaip jaunas treneris jis yra labai motyvuotas ir mėgsta dirbti su jaunimu, kurio turime. Papildomai jis darbuojasi ir su vaikinais iki 16 metų.
– Kokia yra jauno latvio trenerio dalia, norint pradėti karjerą ir siekti aukštesnio lygio? Kažkada ir pats su tuo susidūrėte, anksti pradėjęs šį darbą.
– Daug kas priklauso nuo tinkamo laiko ir tinkamų pažinčių, taip pat – sėkmės, agento. Aš turėjau pažinčių Rusijoje, Sakartvele, Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, man tai labai padėjo. Dirbdamas susipažinau su daug žmonių kitose organizacijose, treniravau jaunimą, kaip Pasečniką, kuris žaidė NBA, tad atsirado ryšių ir toje lygoje. Tik tokiu būdu žmonės matys, kas tu ir kaip tu dirbi, taip galėsi gauti darbą ateityje. Žinoma, turi rodyti rezultatą už savo šalies ribų, kad užsibūtumei užsienyje ilgiau. Man taip buvo Tartu, kur praleidau porą metų.
– Prabėgo keli mėnesiai nuo to laiko, kai palikote Šiaulius. Žvelgiant į šį periodą „Šiauliuose“ dabar, kaip jis atrodo jūsų akimis?
– Tuo etapu buvo daug nesėkmingų momentų. Turėjome nedidelį biudžetą, turėjome žaidėjų, dar nesukaupusių tokio lygio patirties. Bezbradica turėjo sveikatos problemų, jis negalėjo žaisti, o vienintelis mūsų centras buvo jaunas Pavelka. Turėjome Antwaną Walkeris, kuris, manau, nebuvo tinkamiausias žmogus tai pozicijai – tai buvo mūsų klaida, renkantis jį. Kol Dachonas Burke‘as buvo sveikas, Karolis Giedraitis – taip pat, ikisezoninėse rungtynėse atrodėme gana solidžiai, iškovojome pergales. Bet tada iš rikiuotės iškrito Burke‘as, kuris buvo mūsų komandos motoras, pradėjome pralaimėti, žmonės aplink tapo nervingi.
Manau, tuo metu mums reikėjo pamainos Burke‘ui, bandėme Davisą, bet tai neveikė ir sniego gniūžtė ėmė augti. Giedraitis iškrito, atvyko Mineikis, reikėjo kovoti ir buvo mačų, kur pralaimėjome tik kovodami ir paskutinėmis sekundėmis. Kaip ir prieš Jonavos ekipą, kai kontroliavome mačą, Pavelka sužingsniavo ir kritome nuo paskutinio Lewiso metimo. Prieš tą patį „Nevėžį-Optibet“ dukart laimėjome taurėje, bet LKL nepavyko to padaryti, dukart taurėje nugalėjome ir Pasvalio ekipą.
Apskritai turėjome gerus rezultatus KMT, kritome tik prieš Palangos ekipą. Bet ir tada tai buvo labiau treniruočių rungtynės. Suprantu, Lietuvoje yra kitaip – mąstoma, jog negalima pralaimėti antro diviziono ekipai, bet kada kitu laiku išbandyti jaunus žaidėjus? Kai esi užsitikrinęs pirmą vietą grupėje. Mažos detalės sukūrė įtampą aplink ir manau, kad galiausiai klubo valdžia jautė spaudimą iš miesto bei sirgalių. Taip jie priėmė sprendimą.
– Prisimenant pačią sezono pradžią, ar tuo metu jus tenkino, kokį ryšį pavyksta užmegzti su žaidėjais ir kaip jie integruojasi į jūsų sistemą?
– Manau, kad taip. Žaidėjai kovojo, stengėsi, net ir turėdami traumas mes gerai pradėjome rungtynes su „Rytu“, bet tada Giedraitis susitraumavo. Mums labiausiai trūko kamuolį kontroliuojančių žaidėjų – mums reikėjo dviejų tokių žmonių, vertėmės su Throrpe‘u ir jaunu Rubinu, kuriam teko daug minučių. Mes turėjome pergalių siekti su šiais žaidėjais. Dabar galime matyti, kad Thorpe‘as kiekvienos rungtynėse įgauna vis daugiau patirties, jis tampa brandesnis, bet net ir rungtynėse su Mažeikių klubu galima buvo matyti, kaip komanda praranda ritmą, kai žaidimo organizacija stringa.
Dabar krepšinis labai greitas, reikia priimti skubius sprendimus, rezultatas greitai svyruoja ir labai reikia žaidėjų, kurie tinkamai kontroliuotų žaidimą. Mums to labai trūko. Manau, jei būtume turėję dar vieną žmogų, kuris gali kontroliuoti žaidimą, gal būtume atsidūrę atkrintamųjų zonoje.
Slanina
– Minėjote, kad klubo valdžia galėjo jausti sirgalių ir miesto spaudimą. Kiek pasitikėjimo iš komandos valdžios jautėte pats? Dar gruodį D.Slanina deklaravo, jog pilnai jumis tiki.
– Iš Donato tikrai tai jaučiau, nes jis buvo žmogus, kuris mane pasamdė, turėjome gerą ryšį. Manau, kad su turėtų biudžetu surinkome neblogą komandą. Taip, Bezbradica turėjo sveikatos bėdų, tai buvo rizika, gydytojas teigė, jog jis jau pasveiko, bet taip nebuvo. Gal parodėme per daug vėlyvą reakciją, supratę, kad jo pagalbos neturėsime.
Centras negali žaisti, įžaidėjas Burke‘as negali žaisti, gynėjas Giedraitis negali žaisti – iš aštuonių savo esminių žaidėjų tu jau neturi trijų. Tu ruošeisi sezonui ir turi vėl iš naujo daryti pokyčius. Tuo momentu kitos komandos buvo labiau pasiruošusios nei mes – net „Gargždai“, kurie pasikvietė Larsoną bei Wardą. Jie reagavo greitai ir reikalui esant priėmė sprendimus. O mes laukėme kažko. Kai lauki per ilgai, taip ir nutinka, kad pralaimi keletą rungtynių.
– O kas buvo žmogus, kuris neleido priimti greitesnių sprendimų, jei pats jų norėjote?
– Jei atvirai, nežinau. Reikėtų klausti Slaninos ar Nacicko, ar kažko – klausti jų. Aš sakiau, jog mums reikia tokio ir tokio žaidėjo, mačiau juos rinkoje, bet iš aukščiau nejaučiau patvirtinimo: gerai, imame šį žaidėją. Dabar matome, kad „Šiauliai“ pasisamdė Armandą, kuris nėra pigus žaidėjas, jis kainuoja ne 2–3 tūkstančius per mėnesį. Skirtingai nei Keithas, kuris atvyko žaisti pas mane vos ne už dyką – už galimybę. Dabar jis yra vienas geriausių komandos žaidėjų, turintis didelę įtaką. Net dabar jie jautė, kad trūksta gynėjų ir pasikvietė Armandą. Tai jų reikalas, nebenoriu ten lįsti.
– Prieš sezoną pats sakėte, jog komandai pralaimint kalčiausias yra treneris. Atvykus jums, skeptiškų žvilgsnių buvo daug, nes niekas nežinojo, koks jūs specialistas. Kiek spaudimo, netikėjimo jautėte iš aplinkos nuo sezono pradžios?
– Negalvojau apie tai. Visada stengiuosi 100 proc. atlikti savo darbą, žinau, kad dalykus dariau gerai, ką rodė ir mūsų pasiruošimo etapas. Buvome gerame kelyje. Kartais taip būna: gal „Šiaulių“ kelias tiesiog buvo kitas nei mano. Gal jie turėjo kitokią viziją ir mes vieni kitiems netikome. Nėra problemų, taip nutinka. Žmonės mėgsta vertinti „jis yra geras treneris, o jis yra blogas treneris“. Pažiūrėkite į „Žalgirį“: Maksvytis buvo blogas treneris, Trinchieri – geras? Pralaimėjęs porą rungtynių ir italas tampa prastas, o vėl laimėjęs tampa geras? Bet tai Lietuva, čia visada taip buvo. Žinojau tai, nes buvau dirbęs su Butautu ir Kurtinaičiu. Tai – biznio dalis.
Sireika, Mazuras
– Situacijos skirtingos, bet kitas latvis – Robertas Štelmaheris – taip pat iškart buvo skeptiškai pasitiktas Panevėžyje ir rodėsi, jog visi iškart yra nusiteikęs, kad čia anksčiau ar vėliau bus permainų.
– Sirgaliai taip pat klubui neša pajamas, tad suprantama, jog kartais komandos nori priimti sprendimus, kurie patiktų jiems. Nemanau, kad tai visada teisingas požiūris. Negali kažko pastatyti per mėnesį – reikia kantrybės. Manau, kad apskritai klubai turėtų labiau saugoti trenerius, jei kažkokios komunikacijos – paskelbti informaciją, kas vyksta komandoje. Ne tik atleisti ir samdyti, nukertant, kad esi blogas ar geras. Reikia kantrybės.
Europoje komandos titulus pasiekia susikūrusios ne per mėnesį. Jie turi tęstinumą, pasirenka tinkamus pagrindinius ir rolės žaidėjus, jei reikia – keičia juos. Jei kažkoks žaidėjas atleidžiamas, tai nereiškia, kad jis prastas. Gal jis buvo trečias rotacijoje, gal jis turi sveikatos problemų, gal kitoje komandoje jis bus visiškai kitoks. Taip pat ir su treneriais. Gal aš netikau Šiaulių sistemai, bet tiksiu kitai.
Pamenu, kai atvykau į Tartu, sezonas buvo prasidėjęs 0/6, bet patekome į Latvijos–Estijos lygos atkrintamąsias, laimėjome Estijos taurę, patekome į Estijos lygos finalą, o kitąmet likome treti Estijos–Latvijos lygoje, nugalėję Talino „Kalev/Cramo“. Valdžia tada padarė pokyčius, tikėjo manimi ir turėjo kantrybės – tai davė rezultatą. Manau, kad jei treneris jaučia, jog reikia pokyčių – klubas turi juo patikėti, nes kitaip procesas gali strigti, imsi pralaimėti, spaudimas ims slėgti ir vadovybę, ir trenerį, ir žaidėjus. Spaudimą duos ir sirgaliai, ir rėmėjai.
– Kalbant apie pasitikėjimą, jūs su „Šiauliais“ turėjote ilgalaikį kontraktą pagal formulę „2 plius 1“. Ar šis faktas jus vertė jaustis ramiau, jog kaip bebūtų, ko gero bent pirmuosius metus jums bus leista užbaigti?
– Negalvojau apie tai, nes žinau, kad jei rezultatai geri – visi bus patenkinti, o jei blogi – nesvarbu, kokio ilgio bus tavo kontraktas, klubas priims sprendimus. Klausimas bus tik toks, kiek tai kainos, kokios kompensacijos reikės.
– Žaidėjai patys neslėpė to, o ir Žydrūnas Urbonas dalijosi informacija, jog jūsų erai einant į pabaigą, pagarbos iš krepšininkų daug nebeturėjote ir šie yra jums atsakinėję net necenzūrine leksika ir negražiais žodžiais. Ar tokie momentai yra paskutinis ženklas treneriui, jog jis darbo tęsti čia nebegalės?
– Gal kažkas turėjo asmeniškumų man, nežinau, čia jų požiūris. Aš nejaučiau, jog su kažkuo būčiau turėjęs asmeninių problemų. Viskas sukosi tik apie krepšinį, kaip motyvuoti žaidėjus, kaip juos skatinti žaisti geriau, atsiduoti 100 proc. miestui ir klubui. Žinoma, kad buvo ne vien „ei, puikus bandymas, esi geras vaikinas, gerai dirbi, taip ir toliau“. Reikia prisiimti atsakomybes ir už tai, ką darai aikštėje, kaip laikaisi komandos taisyklių ir susitarimų. Niekada nebus, kad visi liks laimingi.
Kai komanda pralaimi, žaidėjai praranda tikėjimą, pasišneka tarpusavyje, o ir aplink visada yra būrys žmonių – agentai, sirgaliai, tėvai, draugės, buvę treneriai. Visi šneka. Manau, jog ne visi žaidėjai yra tokie psichologiškai stiprūs, jog tokiu atveju liktų tik prie savo pozicijos. Manau, jog jie susirenka nuomones iš šono, o vėliau tai perkelia ir į rūbinę. Pavyzdžiui, paskutinėse rungtynėse su Utenos komanda jaučiau, jog jie žino, kad pralaimėjimo atveju būsiu atleistas. Lietuva nedidelė – informacija sklinda greitai. Jaučiau, kad komanda nekovoja pakankamai, nes jau žinojo, kad treneris bus pakeistas. Tai nėra faktas – tai tik mano pojūtis.
– Nemanau, kad čia paslaptis – prieš tas rungtynes, kurias „Uniclub Casino – Juventus“ pralaimėjote 66:103, išties buvo garsių kalbų, jog Žydrūnas Urbonas ruošiasi perimti komandos vairą. Žaidėjai tikrai tai girdėjo.
– Manau, dėl to pralaimėjome taip stipriai. Pažiūrėsime, kaip komanda viskas klostysis toliau. Kai tik atvyko Urbonas, ENBL jie žaidė su Valmieros komanda, LKL – su Mažeikių, Pasvalio klubais, „Nevėžiu-Optibet“. Su naujo trenerio emocijomis jie laimėjo, tokie pokyčiai visada įneša šviežio oro. Bet kiek laiko tai tęsis – parodys laikas. Lietuva yra tokia vieta, kad jei Urbonas pralaimės 3 rungtynes iš eilės, gal jis atsidurs tokioje pačioje situacijoje kaip aš. Linkiu „Šiauliams“ tik sėkmės, žinau, jog tokie momentai yra trenerio darbo dalis, kartais tu kažką keiti, kartais keičia tave.
Urbonas
– Eimantas Stankevičius ir kiti yra minėję, jog „Šiauliams“ labiau reikėjo emocinių pokyčių nei taktinių. Kaip manote, kodėl emociškai komanda atsidūrė nepataisomoje situacijoje ir kaip bandėte tai keisti?
– Manau, kad jei būtume pasiekę porą pergalių, viskas būtų gerai. Bet kai pralaimi, reikia suprasti to priežastis. Vien su emocijomis nelaimėsi trijų mačų per savaitę, reikia turėti stabilumo, nuoseklumo, žaidėjų ir sistemos, kuria gali tikėti, gynybos idėjų. Taip gali sukurti kažką daugiau. Gal ant emocijų „ei ei ei“ laimėti gali porą savaičių, bet jei neturėsi pagrindo, gerų rotacijų, gero kamuolio spaudimo, nelaimėsi nuosekliai. Tai ir yra priežastis, kodėl komandoms reikia poros atakų organizatorių aikštėje, nes vienas iš jų nuolat bus spaudžiamas, o kuomet jis pavargs, gali prasileisti atkarpą 0:8 ir bus sunku grįžti. Dabar „Šiauliai“, norėdami galvoti apie atkrintamąsias, turi pasiekti, ko gero, tris pergales iš eilės, kad pavytų aštuntą vietą – jų laukia Jonavos, Pasvalio ir Kėdainių ekipos.
– Paminėjote, jog paskutinėse rungtynėse akivaizdžiai jutote žaidėjų nenorą kautis dėl jūsų. Ką treneris gali padaryti tokioje situacijoje, kai žaidėjai tiesiog laukia kito trenerio?
– Kaip treneris turi į tai pažiūrėti filosofiškai: jei negali išspręsti problemos, jei negali jos eliminuoti – nesijaudink dėl jos. Aš per pirmas kelias minutes, pažiūrėjęs į žaidėjų akis, mačiau situaciją. Viskas buvo kitaip. Supratau, kad informacija, kurią turiu, yra teisinga. Manau, tik iš žaidėjų pusės būtų buvę garbinga kaip vyrams užbaigti rungtynes, paspausti rankas ir palikti viską praeityje su pagarba.
– Kaip manote, ar iš trenerio Ž.Urbono perspektyvos buvo garbinga medijai pasakoti, kaip žaidėjai siuntė jus žinoma kryptimi, ar tokią informaciją dera pasilikti rūbinėje, nemenkinant buvusio trenerio autoriteto?
– Tai parodo kiekvieno žmogaus gyvenimo supratimą ir tai, ką reiškia pagarba. Karma pasiekia kiekvieną šiame pasaulyje. Tai tiek.
Mazuras
– Teko girdėti istorijų, kad žaidėjai buvo nepatenkinti, kuomet kontroliavote jų maistą, neleidote sustoti valgyti degalinėse ir panašiai. Ar tai tiesa?
– Na gi, neikime į tokias vaikiškas pasakas, kur kažkam neleido daryti vieno ar kito. Tai galime pakalbėti, kaip kai kurie neprisimindavo, kokią gynybą kokioje situacijoje turi žaisti, kaip kai kas nuo sezono pradžios nesupranta, kokioje situacijoje kaip turi elgtis. Nemėgstu kalbėti apie gandus, nemėgstu intrigų, nes manau, kad tai nebūtina. Jei žaidėjai nori kalbėti, tai jų reikalas ir jų vizija. Tik kuomet šneki apie kažką kitą, tai parodo, esi stiprus ar silpnas žmogus pats, ar galima tavimi tikėti, ar ne.
Pažiūrėsime, kaip žaidėjai reaguos, jei situacija suprastės ir vėl. Dabar blogus dalykus kažkas šneka apie mane, pernai taip buvo su Sireika. Gal jie pralaimės 4 mačus ir taip pat šnekės apie Urboną, o ateityje, jį pakeitus naujam treneriui, tai sakys ir apie jį. Tai – nesąmonė. Nematau reikalo šnekėti apie tai, ką kažkas pasakė ir sukurti situacijos, lyg kažkas skaitydamas interviu sėdėtų virtuvėje, gertų alų ir galėtų sakyti: žiūrėk, ką jis pasakė. Gyvenime yra daug žymiai svarbesnių dalykų. Pašnekėkite su savo vaikais, žmona, mama, kodėl reikia fokusuotis į gandus?
– Kokias esmines pamokas išsivežėte iš Šiaulių ir ką pats darytumėte kitaip, jei galėtumėte atsukti laiką atgal?
– Pasirašyčiau antrą žaidimą kurti galintį žaidėją – viskas.
– Ar ateityje dar norėtumėte grįžti dirbti į Lietuvą?
– Pažiūrėsime. Jei sulauksiu pasiūlymų, svarstysiu, trenerio karjera ilga, situacijos kinta greitai. Latvijos krepšinis vis dar auga, mūsų rinka tampa vis labiau vertinga Europoje, nes visi žino mūsų rinktinės ir žaidėjų rezultatus. Jei šansas bus, matysime.
Norėdami komentuoti prisijunkite.