Išsamus ir atviras A.Kavaliauskas: apie dievinamą treniravimą, patirtį NCAA, „Pelicans“ kvietimą ir Š.Jasikevičiaus patarimus
interviu (9)
„Aš labai mylėjau žaisti krepšinį, bet dievinu jį treniruoti“, – iškalbinga frazė nuskamba iš Antano Kavaliausko lūpų.
Prieš pusantrų metų krepšininko karjerą baigę lietuvis šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) deda pagrindus naujam savo gyvenimo etapui ir apie jį šneka su didžiuliu užsidegimu. Jei dažnai buvote įpratę A.Kavaliauską matyti mažiau ar rečiau kalbantį į kameras, tai šįkart galite pasiruošti ilgam ir nuoširdžiam pokalbiui apie naująją savo profesiją, nuo kurios aukštaūgiui dega akys.
36-erių A.Kavaliauskas praeitais metais stojo treniruotis Dalaso „Thunder“ vaikų komandos, kuri jam tapo debiutine trenerio poste. Buvo ir džiaugsmo, ir streso – visą patirtį reziumuoja jis, tačiau prideda, kad tai buvo neįkainojamas laikas, tik įrodęs, kad būtent treniravimas yra ta kryptis, kuria norisi eiti tolyn.
Nors šią patirtį koronavirusas greitai pristabdė, ilgų tolesnių paieškų neprireikė. A.Kavaliauskas jau buvo viena koja atsidūręs Naujojo Orleano „Pelicans“ klube, kur pretendavo į žaidėjų vystymo poziciją, bet viską pakeitė vienas skambutis.
Gerai jam žinomas Steve’as Forbesas stojo prie Veik Foresto komandos vairo ir pakvietė buvusį savo auklėtinį pasijungti. Kadangi darbas nusimatė čia ir dabar, o ne nuo naujojo Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) sezono, A.Kavaliauskas, atsiprašęs „Pelicans“, šiam variantui tarė „taip“. Dabar jis – Šiaurės Karolinoje esančio Veik Foresto universiteto „Demon Deacons“ komandos žaidėjų vystymo treneris.
Apie naują savo gyvenimo etapą, darbą Nacionalinėje koledžų atletų asociacijoje (NCAA), fantastines sąlygas, išlaikytą ryšį su Šarūnu Jasikevičiumi ir kitus dalykus – Krepsinis.net pokalbis su A.Kavaliausku.
– Baigęs karjerą su šeima iškart išvykote į JAV, ten pradėjote kurti ir naują savo karjeros etapą. Ar tokį planą mintyse iš anksto ir dėliojotės, kad būtent JAV bus ta vieta, į kurią norėsis vykti po krepšininko karjeros etapo?
– Nebūtinai. Tiesiog taip pasikalbėjome su šeima, kai priėmėme sprendimą apie karjeros pabaigą, jau buvome čia, nusprendėme ir likti. Čia buvo žmonos šeima, dalis draugų, kaip bebūtų, su savimi vis vežiojausi žmoną jau 12 metų, o vaikus – 10. Pagalvojome, kad likti JAV būtų geriausia.
– Iš savo šeimos pusės spaudimo nesulaukėte, kad dabar teks matytis gerokai rečiau, nei tektų liekant Lietuvoje ar bent jau Europoje?
– Mano šeima yra mama, jai irgi pasakiau: Lietuvoje gyvenau 5 metus, leisk dabar 5 metus pagyventi kitur, paskui žiūrėsime (Juokiasi). Sesuo gyvena Anglijoje, su ja ir taip dažnai nesimatome, o va draugų pasiilgstu. Komandos draugų, šiaip draugų, geriausio draugo, krikšto dukros, gaila, nematau, kaip ji auga, bet ką padarysi.
– JAV jums jau labai gerai pažįstama šalis, čia mokėtės ir pats. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ar susižavėjimas atėjo su laiku, o gal iš pradžių manėte, kad ilgam čia apsigyventi nenorėtumėte?
– Aš mačiau, kad JAV yra su daugiau galimybių. Nežinau, ką būčiau veikęs Lietuvoje, kaip bebūtų, čia krepšinis turi daugiau komandų, tiek profesionalių, tiek studentų lygoje, tiek mokyklų lygyje. Galimybių prasimušti čia yra daugiau ir įgauti patirties čia – geriau. Juolab, taip geriau buvo ir šeimai.
– Kaip manote, jei ne ankstesnė patirtis čia, pažintys, ryšys su JAV, išlaikytas visus tuos metus, ar rasti darbo vietą būtų buvę sudėtingiau?
– Nežinau, nesu to apgalvojęs. Jei nebūčiau čia išvažiavęs žaisti krepšinio, turbūt būčiau dirbęs statybose, lubas dažęs be kopėčių (Juokiasi). Lietuvoje prasimušti krepšininkui, jei nesi top talentas, yra žiauriai sunku, dėl to aš išvykau į JAV, ėjau truputį sunkesniu keliu ir kažką iš savęs padariau.
– Minėjote, kad apie karjeros pabaigą pranešėte būdamas JAV, o kada jau mintyse buvote susigyvenęs su šiuo sprendimu?
– Kaip ir rašiau savo žinutėje, tai nebuvo sprendimas per vieną naktį. Tada, kai važinėdavau iš Vilniaus į Kauną, ta valanda būdavo neblogas laikas pamąstymui. Ką aš mėgau daryti tai susigalvodavau įvairiausius scenarijus: kas būtų, jei būtų taip, kokia būtų išeitis, jei būtų kitaip, kaip elgčiausi? Įvyko vienas iš tų scenarijų ir aš jau žinojau, ką daryti, nes buvau tai apmąstęs. Dėl to tai nebuvo greitas sprendimas – galvoje jis buvo praeitas jau prieš 5 mėnesius.
O patį sprendimą pranešiau gulėdamas prie vandenyno Kalifornijoje – po skėčiu, ant gulto (Šypsosi). Kai sužinojau, kad „Žalgiris“ nepratęs su manimi sutarties, tai buvo vienas iš tų apgalvotų scenarijų – ką daryti? Ar kraustyti šeimą kažkur kitur ir vėl vykti į naują valstybę, naują miestą, ar skristi ten, kur visiems yra patogu. Jei man būtų 30 metų, dar kokius 3–4 sezonus galima būtų pasimėtyti šen ir ten, bet kai man buvo 35-eri, jau mačiau, kad karjera leidžiasi, pats nebuvau savimi patenkintas ir supratau, kad reikia nustoti. Aišku, tik ko negalėjau numatyti, tai koronos. Bet vis tiek tai buvo teigiamas sprendimas ir vėliau korona parodė, kad jis pasiteisino.
– Minite prie vandenyno paskelbtą sprendimą, o kokios emocijos buvo rašant tą naujieną visiems, jog viskas, karjera – baigta?
– Aš tikrai nenorėjau to skelbti.
– Atrodė, kad niekas nepasiges?
– Nėra ir nėra, ir ramu (Šypsosi). Bet pakalbėjau su artimaisiais, agentu, kuris man pasakė: arba tu baigi ir duodi žinoti, arba jei aš gausiu skambutį, turėsiu tai vienaip ar kitaip pasakyti. Tai kažkokiu būdu būtų išlindę. Jis man sakė: geriau tu parašyk, kad visiems būtų viskas aišku, ir nei tau, nei man nereiks išsisukinėti. Susėdome su žmona, gražiai parašėme ir viskas. Iš širdies.
– Papasakokite, kaip atrodo karjerą baigusio krepšininko dabartinis santykis su sportu?
– Buvo labai daug golfo, labai daug valgymo visko ir kiek norisi. Buvo ir šiek tiek lenktynių sporto – dalykų, kurių negali daryti, kai esi profesionalas. Buvo laikas, kai atsigriebiau.
– Po kiek laiko tokių pramogų jau galvojote: gerai, gana, pasismaginau, pavalgiau, reikia baigti?
– Kai pripranti, tai to niekad neužtenka. Bet kartą pamačiau save veidrodyje ir pasakiau: hmm, man atrodo, tau gana (Juokiasi). „Whataburger“ tinklas turi trigubus mėsainius – žiauriai skanūs, suvalgydavau po du tokius, o viename kalorijų yra apie 2000. Nebuvo labai gražus vaizdas veidrodyje, bet ką padarysi (Šypsosi).
– Žmona pirštu nebadė?
– Ne (Juokiasi). Bet kokie pilvo raumenys bebuvo, jie ėmė nykti, atsirado rinkės ir pasakiau sau: ne, žmogau.
– Sprendimas baigti karjerą priimtas, gerai, o kas toliau: ar iškart ėmėtės dairytis darbo, ar palikote galimybę viskam klostytis savaime?
– Aš kalbėjausi su buvusiais treneriais, norėjau būti studentų krepšinyje, jiems leidau žinoti, kas, kur, kaip ir kada. Vis tiek, kai užmezgi ryšius, tampi gerais draugais, žmonės stengiasi tau padėti. Jau buvau beveik gavęs darbą universitete Ilinojaus valstijoje, tačiau su darbo viza ten buvo sunkūs dalykai: kol aš gavau darbo pažymėjimą, tai vieta buvo užpildyta. Vėlgi, tada atsirado koronavirusas, įvyko nedaug pasikeitimų trenerių pozicijose, bet tada Danny Mannigas buvo atleistas iš Veik Foresto universiteto, po trijų dienų, žiūriu, kad ten darbą gavo mano treneris Steve’as Forbesas. Apie tai sužinojau antrą valandą dienos, o dešimtą valandą vakaro jis man paskambino ir pasiūlė darbą.
– Galvoje buvo mintis, kad tokio skambučio galite sulaukti?
– Buvo tuo metu ir kitų opcijų, bet nežinojau, ar būtų verta ten eiti. Viena jų – Naujojo Orleano „Pelicans“ komanda, pozicija ten būtų buvusi ta pati – žaidėjų vystymo trenerio. Su jais buvau žodiškai sutaręs, bet tada sezonas dar nebuvo pasibaigęs – buvo sustabdytas dėl viruso. Man sakė, kad mane paimtų ten nuo kito sezono – to, kuris dabar neseniai prasidėjo. Jau sutarėme, kad viskas gerai, bet taip išėjo, kad atsirado galimybė Veik Foreste, aš jiems paskambinau, atsiprašiau, bet pasakiau, kad kaip bebūtų, darbas yra nuo kito mėnesio, o ne po šešių. „Pelicans“ mane puikiai suprato, gražiai atsisveikinome, palaikome ryšį, negali žinoti, kaip gausis toliau.
– Sakėte, kad norėjote dirbti jaunimo krepšinyje, kodėl? Ar tiesiog apšylant kojas naujoje veikloje, ar apskritai jaunimo tobulinimas jus vežė kaip pati idėja?
– Būtent taip ir buvo, ką aš galiu pamokyti nuėjęs į „Pelicans“? Tas pats Nicolo Melli ten žaidžia, ką aš jam ateisiu, sakysiu, come on (Juokiasi). Ettore Messina yra sakęs: ką galiu pasakyti Kobe Bryantui, kai jis sraigtasparniu atskrenda į treniruotę? Tai būtų panašiai, ką aš – padavinėsiu kamuolius.
O dabar aš dirbu su 18–22 metų jaunimu, kuriam tikrai reikia pagalbos. Pas mus krepšinio mokyklose labai akcentuojami pagrindai, o jų mokyklose jie paleidžiami ir viskas – eikite ir žaiskite. O kaip nežingsniuoti, kaip sustatyti kojas, kad padarytumei apgaulingų judesių, to nemoko. Man tenka tas darbas. Taip pat padedu pakeisti metimo techniką, kaip sudėlioti kojų darbą ir įgauti papildomų judesių – tas veikia, matosi. Ypač gerai jiems padedu su atsitvėrimais, padedu suprasti, kada tą daryti ir kaip, kad turėtų pranašumą. Kaip Martynas Gecevičius sako: ką moka, tą moka (Šypsosi). Sužaidėme porą svarbesnių rungtynių ir rezultatas matosi, jų darbas, tobulėjimas. Aš jiems primenu, kad niekada nesakysiu: žiūrėk, ką iš tavęs padariau, nes visa tai tavo darbas ir tavo nuopelnai. Man nuopelnas yra tik toks, kad tau kažkas pavyktų ir sektųsi.
– Tai galima sakyti, kad Veik Forestui įnešėte dalį europietiško braižo?
– Ir europietiško, ir amerikietiško irgi. Aš atsitvėrimų gerai išmokau būtent Amerikoje, nes turi būti fiziškai stiprus, kad galėtumei atsitverti puolime. Aš vis sakau, kad tai nėra tiek viršutinio kūno stiprumas kiek yra kojų darbas. Parodau jiems, pakarpau epizodų, ir gerų, ir blogų, jiems tai duoda pasitikėjimo savimi. Parodau: tu padarei tą ir tą gerai, žiūrėk, kas iš to gavosi. Parodau ir kur dalykai neišeina, nebus, kad visas dvikovas laimėsi, bet tada atkreipiu dėmesį, ką gero varžovas darė gynyboje. Man kas patinka labiausiai, tai matymas, kaip žaidėjai tobulėja. Mes tik truputį pakapstėme jų tobulėjimą, bet dar yra kalnai, kuriuos reikia pereiti, labai daug darbo.
– Individualus darbas yra pagrindinė jūsų užduotis šiose pareigose?
– Taip, šalia to dar eina ir skautinimas. Turime 3 asistentus, o vienam jų padedu su skautingu. Video karpymas, medžiagos rinkimas, prezentacijų darymas – mokausi visko.
– Kaip apskritai atrodo Veik Foresto komandos trenerių štabas? Susidaro įspūdis, kad jis nemažas.
– Yra vyriausiasis treneris, 3 asistentai, specialusis asistentas, su fizinio pasirengimo treneriu, vaizdo medžiagos koordinatoriumi mūsų iš viso yra dešimt. Daug, bet krepšinis yra tik 10 proc. viso darbo. Šalia to eina žaidėjų ieškojimas, domėjimasis, į kokią klasę jie eina, kaip mokosi. Jie vis tiek yra paaugliai, tokie kaip ereliai, o mums reikia plunksnas papešioti, kad jie turėtų atsakomybės jausmo (Šypsosi). Lengva nėra, bet jei būtų lengva, manęs čia turbūt ir nebūtų.
– Kiek tenka girdėti ir skaityti, kai kuriose NCAA komandose sąlygos absoliučiai niekuo nenusileidžia elitiniams Europos klubams, tiesa?
– Einam, parodysiu (Juokiasi ir parodo komandos treniruočių salę). Mūsų naujoje salėje yra nerealios sąlygos, net negaliu apsakyti, kokio lygio jos yra. Chrisas Paulas, Timas Duncanas nuolat skiria pinigus universitetui. Dabar Paulas skyrė 2,5 milijono tam, kad būtų padarytas persirengimo kambarys, tai įsivaizduok, ką galima padaryti už tokią sumą. Kai pamačiau brėžinius, nustebau. Vienas iš Atlantos „Hawks“ savininkų Mitas Shah mums yra pastatęs treniruočių salę. Ko ko, bet pinigų čia tikrai netrūksta.
Krepšininkai turi nuosavą štanginę, ji tikrai yra aukščiausio lygio, viskas padaryta taip, kad tu tik tobulėtumei ir neturėtumei pasiteisinimų, kad kažko nėra. Yra visko: tave maitina triskart per dieną, užkandžius gali gauti visą parą, galima vardinti ir toliau, yra metama daug pinigų, kad tik sportininkams būtų gerai.
– Minėjote, kad žaidėjams kartais reikia apkarpyti sparnus, bet ar tokios idealios sąlygos jų neišlepina per daug?
– Kažkiek išlepina, turi būti atsakomybės jausmas, kad turime kažką gero ir čia negalime šiukšlinti. Jei žaidėjai tvarkos nesilaiko, jie yra baudžiami. Aišku, ne fiziškai, bet turime aparatus, kur reikia sudeginti 30 kalorijų per tam tikrą minučių skaičių, jie ten ir varo. Tai padeda jiems būti geresnės formos, bet kai tą užduotį padarai, daugiau šiukšlinti ar daryti kažką kito blogo nesinori (Šypsosi).
– Tokie techniniai dalykai kaip net tokie aparatai skamba fantastiškai.
– Tai čia dar ne viskas. Į treniruočių salę įėjus, tave iškart nuskanuoja, atpažįsta pagal veidą ir iškart ima fiksuoti visus tavo metimus – ką meti, kaip, koks yra metimo kampas, ar po driblingo, ar po perdavimo. Kai pasižiūri viską, tai baisu.
– Pačiam nekilo noras irgi pasibandyti tokias technologijas, kurių savo laiku nematėte?
– Prieš porą dienų kažkas man siūlė pažaisti 3 prieš 3 ar panašiai, bet sakiau: blemba, tikrai norėčiau, bet bijau. Klausia: ko bijai? Sakau: bijau, kad įsižaisiu ir kažką sužalosiu, nes žinau, kaip man užeina ir kas būna, nenoriu kitų žaloti (Juokiasi). Gražiai atsisakiau.
– Ankstesniais laikais išvykimas į JAV galbūt atrodė didesnis prestižas, jei kalbėtume apie europiečius vaikus, o dabar į tai žvelgiama atsargiau. Iš to, ką matote ten pats, ar tėvai turėtų noriai siųsti savo vaikus į NCAA?
– Išvažiuoti į JAV ar paleisti ten savo atžalas tikrai yra labai sunku. Žinau atvejų, kai vaikai grįžta. Tačiau jei išleidi vaikus ten, turi pasitikėti tais žmonėmis, kurie tavo vaikais rūpinsis. Nė vieno blogo klausimo nėra – klauskite visko, susirinkite visus atsakymus. Atsižvelkite į krepšinio lygį, į mokslų lygį, yra labai daug sudedamųjų dalių. Būna daug atvejų, kai vaikai lieka kažkuo nepatenkinti, bet vėlgi, nebūsi visada viskuo patenkintas, tačiau arba tu toliau dirbsi, stengsiesi, arba viską mesi. Bet mesti viską padarius pusę darbo nėra rimta, nes tada ir gyvenime, jei bus sunku, nusisuksi ir bandysi daryti kažką kito.
– Už visus universitetus ko gero negalima kalbėti, bet kiek į Europos jaunimą dairosi Veik Forestas?
– Mes stebime labai daug, tame tarpe ir lietuvius. Treneris tikrai norėtų jų mūsų komandoje. Tik su tuo visu koronavirusu ne visos jaunimo komandos žaidžia, taip bus ir su „Adidas Next Generation“ turnyru. Gerai yra žiūrėti NKL, kuris rodomas visiems, bet kitur net negali rasti jaunimo rungtynių.
– Pats aktyviai stebite lietuvius?
– Žinoma, tik negaliu sakyti vardų, nes tai prieštarautų NCAA taisyklėms (Šypsosi).
– Kalbant apie taisykles, kokios jos NCAA yra šioje koronaviruso eroje?
– Mes patys labai gerai laikėmės, esame testuojami pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais. Buvo viskas super, kol po vieno mažo turnyro, sužaidus porą rungtynių, mūsų krepšininkai ėmė griūti vienas po kito. Susirgo beveik visa komanda, dalis trenerių taip pat. 3 savaites nedarėme nieko, nes tik praėjus 19 dienų po ligos gali pradėti testuoti širdį, plaučius. Pradėjus treniruotes gruodžio 20 dieną mirė vieno žaidėjo tėtis, buvo tiek sunku psichologiškai, kad treneris pasakė: kas norite, vykite namo, susirinksime 26 dieną.
Liko kokie 7–8 vaikinai, toliau treniravomės, kiti išvyko pailsėti namo, o kai vėl susitikome 26 dieną, viską pradėjome beveik nuo nulio. Dabar esame pralaimėję 3 rungtynes iš eilės, vėlgi, įtakos turi ir neseniai turėtas koronavirusas, ir jo pasekmės dviem žaidėjams – vienam pagrindiniam bei kitam nuo suolo kylančiam centrui. Jiems atliko išsamius tyrimus, ištyrė kraują, padarė magnetinį rezonansą ir vienam uždraudė sportuoti 6 savaites, kitam – 6 mėnesius. Visa tai dėl širdies ritmo pakitimų. Buvo užbėgta už akių tokiems įvykiams, kai žaidžiama ir vaikinai staigiai krenta. Universitetas tam skyrė labai daug pinigų, kad žaidėjai grįžtų treniruotis saugiai.
– Prieš atvykstant į Veik Foresto universitetą Dalaso „Thunder“ vaikų ekipoje dirbote su dar jaunesniais paaugliais. Buvo neįprasta?
– Kažkiek buvo, bet jie vis tiek buvo beveik suaugę vaikinai – 16–17 metų. Tik kas buvo keista, tai jų tėvai su klausimais: kodėl mano vaikas nežaidžia? Negali sakyti: tavo vaikas nemoka žaisti krepšinio. Reikia gražiai išsisukti, paaiškinti, kad jis dar nėra pakankamai geras. Nors tėvai mano, kad jų vaikas yra vos ne kitas LeBronas Jamesas.
– Toks įspūdis, kad tai nepriklauso nuo šalies, visur vyksta taip pat: kaip Lietuvoje treneriai pasakoja apie tokias pat tėvų pretenzijas, taip ir JAV situacija ta pati.
– Taip, visur tas pats. Pernai buvau gavęs dovanėlę sezono metu perimti mokyklos komandą, buvo tikrai begalinė patirtis, kuomet supratau, kad aš labai mylėjau žaisti krepšinį, bet dievinu jį treniruoti. Tada atėjo supratimas, kad galiu tai daryti, kad tai yra mano paskirtis.
– Per pirmuosius darbo mėnesius nebuvo nė menkiausios minties: gal vis tik pasiilgau būti krepšinyje žaidėjo pusėje?
– Ne, ne, tikrai ne. Kai žaidi, tu seki kažkieno sistemą – ar Šaro, ar Pačėso, ar Šeškaus, ar Butauto, ar kitų. Kažkokie rėmai buvo. O dabar tu duodi rėmus komandai ir ji pagal juos žaidžia. Jie nėra siauri – platūs, tačiau juose reikia būti. Kai komanda pagal juos žaidžia, kai jai sekasi, tai yra visiškai kitas kaifas.
– Pagal ką formavosi jūsų paties rėmai, iš kurių trenerių įtakos jie susilipdė?
– Kažkiek buvo Šaro sistemos, kuri man buvo šviežiausia, kažkiek – Butauto, kažkiek – iš senesnių universiteto laikų. Susidarai hibridą ir žiūri. Vėlgi, pilna Šaro sistema čia netiks, ją kažkiek turi koreguoti, supaprastinti (Šypsosi). Mokydamas žaidėjus kartu mokaisi ir pats.
– Kokių emocijų jums atnešė ta pirmoji darbovietė „Thunder“ vaikų komandoje? Džiaugsmo, pasididžiavimo, nerimo, streso?
– Tai man davė ir džiaugsmo, ir streso. Norėjau, kad komandai sektųsi gerai, kad laimėtume, nes mačiau, kaip vaikai to nori. Mums sekėsi neblogai, iš visų komandų buvome pagal reitingą septinti JAV, pasiekta buvo nemaža, jau ruošėmės vykti į nacionalinį turnyrą, kur susirenka visos JAV ekipos, bet korona viską uždarė. Buvo gana sunku.
– Būti treneriu nusprendėte jau seniai, tačiau ar buvo žingsniai, kuriuos dėjote to link? Galbūt kažkuo domėjotės papildomai, sąmoningai arba net nesąmoningai atkreipėte dėmesį į kitų trenerių darbo detales?
– Kas be ko, to paties Šaro pamokymai, kaip gynėjams žaisti su užtvara. Žinau, kaip yra, kai užtvarą statau aš – čia yra vienas dalykas, bet aš esu tik viena pikenrolo dalis. Vis tiek klausydavau, ko Šaras moko gynėjus, nes supratau, kad vieną dieną man reikės juos to mokyti. Man pasisekė, kad trejus metus pas jį žaidžiau, tikrai daug iš jo išmokau, žinoma, ne tik iš jo – ir iš kitų trenerių. Buvo sezono metas su traumomis, išvaržos operacija, tada sėdėjau ant suolo prie gynėjų. Per individualias treniruotes žinodavau, ką veikia dideli, o būdamas prie gynėjų, mokiausi, ką jie daro, kodėl ir kaip. Turėdamas traumą kažką iš to laiko, Šaro ir Dariaus patirties irgi pasiėmiau.
– Ar per tą trumpą trenerio karjerą jau pasitaikė epizodų, kai skambtelėtumėte kokiam pažįstamam treneriui pasitarti darbo klausimais?
– Taip, su Šarūnu Jasikevičiumi susirašiau ir ne kartą (Juokiasi). Vyko regioniniai finalai ir mes pralaimėjome prieš keitimosi dengiamaisiais gynybą, kurią mėgo Šaras. Aš jam iškart po rungtynių rašiau: dariau taip ir taip, ką reikėjo daryti kitaip? Jis man atrašė ir padėjo daug ką suprasti, kai parašiau jam, ką dariau aš, jam tai irgi patiko. Pasikalbėjome ir supratau, kad tiesiog neužbaigėme atakų. Tikrai ačiū Šarui, kad jis turėjo laiko man atrašyti, tai tikrai padėjo.
– Keista buvo dalintis patirtimi su Šaru kaip treneris su treneriu?
– Kažkiek buvo keista, bet tai nebuvo tik jis, kurio klausiau, ką ir kaip daryti, kalbėjausi ir su kitais JAV treneriais. Vis tiek žiūrėdavau rungtynes, prieš ką yra žaidžiama, buvo paimta ir derinių, kai patinka ir galvoji: iš jo yra 7 skirtingos opcijos, gali kažką nuveikti ir pavogti taškus. Mokymosi procesas man labai patinka. Krepšinio niekas niekada nesupras visu 100 procentų, visada kažkas sugalvos kažką naujo, bet krepšinis tuo ir yra patrauklus, kad yra beribis. Beribis yra ir jo mokymasis.
– Suprantu, kad be treniravimo kitų opcijų dėl tolimesnių profesijų savo galvoje net neturėjote? Užėjus į jūsų pristatymą universitete radau ir specialybę, kurią pats baigėte, tikėjausi, kad gal bus kažkas, ką galima pritaikyti vadybiniam darbui, tačiau vargu, ar agrokultūra praverstų.
– Ko aš per tuos savo apmąstymus, važinėjant Vilnius–Kaunas, nedariau, tai negalvojau apie nieką kitą. Net nežinočiau, ką dar galėčiau daryti. O agrokultūrą baigiau, nes tai buvo lengviausias mokslas, išmokau, kaip auginti vištas, kada joms šalta, kada – karšta (Juokiasi).
– Iš tų epizodų, kuriuos iškarpęs parodote treneriams ir jaunimui, yra tik NCAA vaizdai ar galbūt dalis Europos krepšinio taip pat?
– Kažkiek bandžiau tai daryti, bet tai yra už mano pareigybių ribų, nenoriu lįsti į daržą žmonių, kurie tą darbą daro. Kad ir kaip nepritarčiau kai kurioms opcijoms, tiesiog stengiuosi mokėti patylėti (Šypsosi).
– Kaip sekasi tą daryti?
– Dabar gerai, kad treniruoji su kauke – po nosimi gali burbėti kiek nori, nesimato (Juokiasi). Kadangi mes kaip treneriai irgi esame komanda, turime rodyti vienybę ir žaidėjams, jei kažkam nepritari, bandai išsiaiškinti, kodėl jie nori taip daryti, nebandai kišti savo idėjų, nes gali nudegti. Dar man ne laikas, kaip sako jie.
– Ar kartais dar pasijungiate Eurolygos rungtynes, o galbūt sudomino NBA?
– NBA nežiūriu, mieliau žiūrėčiau Eurolygą, bet dabar tam nelabai yra laiko. Kai darai skautingą, vaizdo medžiagos karpymus, pagrinde žiūri studentų krepšinį ir ne po vienerias rungtynes, o 5–6. Žiūri žaidėjų stilių gynyboje, puolime, kokie deriniai – visa tai užima laiką. Atvyksti į darbą 8 ryto, grįžti namo 7 vakaro. Pavalgai, pailsi, pamiegi ir vėl iš naujo. Šią savaitę vyko studentų amerikietiško futbolo finalas, įsijungiau ir pusę devynių jau atsijungiau – miegojau (Šypsosi).
– Tai dabar jaučiate tą standartinę darbo dieną, kurios sportininkai įprastai neturi.
– Taip ir noriu pabrėžti, kad man tas labai patinka. Negalėčiau kitaip savęs įsivaizduoti. Kai buvau krepšininkas, turėjau būti krepšininkas 24 valandas per parą: valgyti, skaičiuoti kalorijas, gerti vandenį, miegoti, treniruotis, save prižiūrėti pagal režimą, o dabar yra kitaip. Atsakomybės yra lygiai taip pat, o gal ir daugiau: nes kaip žaidėjas atsakai tik už save, o kaip treneris atsakai už visus krepšininkus. Yra visiškai skirtingas kaifas.
– Kiek toli neša jūsų kaip trenerio ambicijos?
– Į vyr. trenerio postą.
– Kur?
– Bet kur (Juokiasi). Aišku, universitetas būtų pagrindinis noras, bet jei kažkas atsirastų Europoje, tikrai neatsisakyčiau. Tik dabar man reikia mokytis to paties krepšinio, žiūrėti, kaip viskas klostytis toliau.
– Esate iš tų, kurie mano, kad treneriui į naudą pereiti visas pakopas: padirbti su jaunimu, pabūti asistentu, pasigilinti į skautingą ir t.t.?
– Manau, kad tai būtina galbūt kai kuriems. Iškart į vyr. trenerio kėdę sėsti negali, reikia pasimokyti, bet tai priklauso to, kiek pats žinai ir esi išmokęs. Kai visi sako: turi pradėti nuo nulio, tada pradėti kilti karjeros laiptais, tai gal kai kuriems tikrai to reikia, kurie nėra žaidę krepšinio aukščiausiame lygyje. Bet yra atvejų, kai tie patys žaidėjai po 1–2 metų tampa vyriausiais treneriais ir jiems sekasi gerai, nes jie patys mokėsi iš geriausių trenerių.
– Koks jūsų požiūris į NBA: ar pasitaikius dar vienai progai būtinai norėtųsi ten padirbti, ar jei kitur būtų galima užimti svarbesnį vaidmenį, nei būti n-tu asistentu NBA, rinktumėtės pastarąjį variantą?
– Būtų tikrai įdomu pabūti NBA viduje, pažiūrėti, kaip viskas ten veikia, bet tam turi praeiti tam tikrus karjeros laiptus, kaip ir čia. Ar jie būtini? Gal kažkiek, bet ne visiems. Tos NBA patirties gauti ir uždėti varnelę CV būtų įdomu. Į Europą aš irgi nespjaunu, esu iš tų dviejų pasaulių, tikrai nebūtų sunku persiorientuoti iš vieno į kitą.
– Kiek tenka pasekti, kaip šį sezoną sekasi žalgiriečiams?
– Rungtynių nepasižiūriu, bet labai džiaugiuosi už visą klubą, kad jiems labai gerai sekasi, kad po Šaro išvykimo jie nekrito žemyn. Nors žinojau, kad jų lygis nekris. Džiaugiuosi už žaidėjus, kurie buvo dar tada, kai žaidžiau aš, žaidžia dabar ir tą daro neblogai. Labai džiaugiuosi už Jankūną, kadangi jam neseniai gimė dukra (Šypsosi).
– Džiugina tik naujoji atžala ar ir Pauliaus atsigavęs žaidimas?
– Jankis yra labai ambicingas ir jis nori įrodyti, kad vis dar gali. Jei žodyne būtų parašytas žodis „profesionalas“, šalia jo skliaustuose būtų „Paulius Jankūnas“. Aš manau, jis dar parako turi (Juokiasi).
Norėdami komentuoti prisijunkite.