Iššūkį egzotinėje šalyje priėmęs O.Kostičius: apie A.Smailagičiaus augimą, klubinio krepšinio ilgesį ir turbulenciją „Juventus“
interviu (5)
Oliverio Kostičiaus pavardė Europos rinkai žinoma gerai, tačiau treneris net negalėjo įsivaizduoti, kad praeitą vasarą sulauks skambučio iš artimosios Azijos – Kuveito.
Šios Azijos šalies krepšinio federacija nusprendė, jog atėjo metas kelti krepšinio lygį, tad nukreipė žvilgsnius į šį žinomą specialistą iš Serbijos. Jam ant stalo krito pasiūlymas perimti rinktinės vairą. Kiek pagalvojęs O.Kostičius tarė „taip“.
Aukščiausio lygio turnyruose Kuveito rinktinės nėra, tad gali kilti klausimų, kaip atrodo O.Kostičiaus darbai. O jų yra pakankamai, kadangi serbas atidžiai stebi visos Azijos krepšinį, diskutuoja su federacija dėl pokyčių, kurie lemtų progresą ne vien aikštėje, bet ir organizacijose, gilinasi į šalies krepšinio sistemą, trenerių lygį.
O.Kostičius su rinktine dalyvavo keliuose turnyruose ir pasitikrino, kokią medžiagą turi. O talento Kuveite yra daugiau, nei jis pats prieš tai įsivaizdavo, pasakoja treneris. Strategas planuoja prisidėti prie kuo didesnio žaidėjų tobulėjimo, vežti juos į tarptautinius turnyrus ir žingsnis po žingsnio grąžinti Kuveitą bent į Azijos taurės lygį.
„Tikrai didelis iššūkis, nes tai ilgas ir sunkus procesas. Jame dedame pirmus žingsnius ir viskas čia man yra įdomu, turiu daug erdvės kūrybai ir tobulėjimui. Treniravimas nėra vienas darbas su žaidėjais kasdien, tai taip pat apima organizacijos ir filosofijos kūrimą – visą procesą“, – sako O.Kostičius, kol kas Kuveito rinktinei įsipareigojęs metams.
Šį sezoną dėl savo įsipareigojimų rinktinei serbas negalėjo darbuotis ir klube.
„Aš turėjau gerų pasiūlymų, bet jau buvau įsipareigojęs federacijai, turėjau juos atmesti. Man buvo komplimentas, kad tuos pasiūlymus gavau. Dabar esu čia, pažiūrėsime, kaip bus vėliau. Neuždarau durų į Europą“, – sako O.Kostičius, norintis derinti darbus Kuveite su klubiniu krepšiniu.
Krepsinis.net – išsamus pokalbis su strategu apie naujus iššūkius, atsisveikinimą su Serbijos rinktine, natūralizaciją, krepšinio rinką Dubajuje, Aleną Smailagičių ir domėjimąsi Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ klubu.
Kostičius
– Kol kitiems treneriams dabar – įprasta sezono rutina, kaip atrodo jūsų kasdienybė Kuveite?
– Viskas visiškai kitaip, nei buvau įpratęs. Mano darbas kitoks ir neturiu įprastos rutinos, kokia būna klube, kuomet vyksta treniruotės, rungtynės, nuolatinis procesas. Tai man leidžia stebėti daug rungtynių, seminarus ir tobulėti. Stumiu save į priekį, kad likčiau trenerio formoje. Ką darau, tai porąsyk savaitėje stebiu nacionalinės lygos rungtynes, taip pat – Vakarų Azijos Superlygos kovas. Taip pat lankau treniruotes, bendrauju su žaidėjais, treneriais – viskas įeina į mano pareigas. Tai norisi daryti ir pačiam, kad geriau pažinčiau šio krašto krepšinio kultūrą ir ne tik.
– Ar priprasti prie visiškai kitokio ritmo buvo sunku?
– Pradžioje taip, buvo, bet dabar kaip niekada gerai supratau, jog trenerio darbas – prisitaikyti prie įvairių situacijų. Pirmą mėnesį adaptavausi prie visko, bet vėliau atradau savo rutiną ir viskas ėjosi gerai. Kaip bebūtų, tai vis tiek trenerio darbas, tik kitu intensyvumu. Šiame regione yra daug dalykų, kuriuo galima patobulinti krepšinyje: organizacijas, komunikaciją, planavimą, tad tikrai yra erdvės, kuriose galima pasireikšti.
– Kaip suprantu, jums tenka nuolat gyventi Kuveite?
– Esu čia tris mėnesius ir per šį laiką Serbijoje lankiausi porąsyk, kuomet lankiau šeimą. Kol kas gyvenu čia, gal ateityje norėtųsi keliauti daugiau po įvairias šalis. Norėtųsi prisidėti ir prie tarptautinių klinikų organizavimo, norėtųsi, kad kai kurie žaidėjai ar treneriai geriau susipažintų su Europos krepšiniu. Ties tuo dirbu.
– Visiškai šalia jūsų yra viena Adrijos lygos ekipa Dubajuje, gal planuojate apsilankyti bent jau rungtynėse čia?
– Taip, norėčiau to, turiu gerų draugų ten ir planuoju apsilankyti. Taip pat ir Eurolygos finalo ketvertas vyks JAE, noriu vykti ir į jį. Šalia Kuveito yra ir Saudo Arabija, kuri organizuoja Azijos taurę, tad artimiausiu metu šiame regione bus daug veiklos.
– Kalbant apie Dubajų, ką apskritai manote apie potencialią Eurolygos plėtrą į šį regioną?
– Visi suprantame, kad krepšinis yra žaidimas be sienų. Po futbolo jis yra tarp 4–5 populiariausių sporto šakų pasaulyje. Susidomėjimas krepšiniu išaugo ir tai yra regionas, kuris įdomus Eurolygai dėl įvairių priežasčių. Dubajaus komandos žaidimas Adrijos lygoje yra geras pavyzdys, kaip krepšinis gali plėstis į šią rinką.
Ateis diena, kai ryšys tarp Europos ir vidurio Rytų bus didesnis nei dabar, tad matau tai kaip ateitį, sukursiančią naujas organizacijas ir galbūt naujus turnyrus. Ir manau, kad Dubajaus ekipa gal net kitą sezoną taps pajėgaus Europos turnyro dalimi. Krepšinio kryptį matome, dabar matysime, kaip sparčiai ji judės šia puse.
Kostičius
– Pasidalinkite, kiek skirtingas pasaulis apskritai yra Kuveitas, jei kalbėsime ne vien apie sportą, o kasdienius ir kultūrinius dalykus?
– Pradžioje tai tikrai atrodė visiškai kitaip. Pradedant mentalitetu, tradicijomis, kultūra, baigiant tuo, kaip jie mato krepšinį. Supratau vieną: krepšinis – žaidimas visiems. Nėra ribų ir limitų. Priklauso nuo to, kiek įsigilini į tai ir kiek aistros jam atiduodi. Reikia adaptuotis prie aplinkos ir suprasti, kaip perteikti tai, kokius krepšiniu standartus turime pasaulyje. Tai viena užduočių ir iššūkių, kuriuos turiu. Kas mane nustebino, kad individualaus potencialo žaidėjai tikrai turi, bet tai reikia sujungti į komandinį žaidimą. Tai – iššūkis man.
– Gal galite prisiminti, kaip sulaukėte kvietimo iš Kuveito krepšinio federacijos ir kaip į jį reagavote?
– Man tai buvo siurprizas, nes tokių minčių apie šią rinką tikrai neturėjau. Negalvojau apie išvykimą iš Europos. Sulaukiau kvietimo likus savaitei iki olimpiados pabaigos. Man buvo pristatytos idėjos, norai, projektas, bendraudamas kasdien pamačiau, kad jie tikrai nori judėti pirmyn ir į tai investuoti.
Kuveitas nori grįžti į Azijos taurę, o vėliau artėti ir prie Pasaulio taurės. Šie tikslai buvo motyvacija man pažiūrėti, kokį potencialą turime ir kiek toli galime nueiti. Iškart po olimpiados vyko rinktinės stovykla, o po to – GCC turnyras – vienas svarbiausių šiame regione. Kuveitui tai buvo svarbiausias turnyras iš visų, tad tai buvo testas man, kad pamatyčiau, kur esame mes, kur yra kiti. Iškart po olimpiados atvykau į šį naują vyr. trenerio postą, nors turėjau nedaug informacijos, bet iškart susipažinau, kaip viskas čia vyksta. Buvau su vaikinais trumpą laiką, tačiau gerai praleidome turnyrą Bahreine, žaidėme gerai ir iškovojome bronzą. Tai buvo geras signalas, kad radome ryšį.
– Ko gero, turėjote pasiūlymų ir Europoje. Buvo pasiūlymų, kuriuos teko atmesti dėl darbo Kuveite?
– Kai esi rinkoje, dažnai taip jau būna, kad nenutinka, kaip tikiesi. O kuomet priimi pasiūlymą, staiga ateina ir kiti. Aš irgi turėjau gerų pasiūlymų, bet jau buvau įsipareigojęs federacijai, turėjau juos atmesti. Man buvo komplimentas, kad tuos pasiūlymus gavau. Dabar esu čia, pažiūrėsime, kaip bus vėliau. Neuždarau durų į Europą ir nedėlioju didelių planų.
– Tačiau įdomu, galimybę dirbti ir rinktinėje, ir klubiniame krepšinyje turite?
– Opcija yra, bet dabar koncentruojuosi į projektą Kuveite. Artėjančią vasarą norėčiau atverti sau galimybę dirbti ir klubiniame krepšinyje. Manau, kad dirbti rinktinėje yra privilegija, bet pasiilgstu to kasdienio darbo komandoje. Apie tai kalbėsiu su federacija ir matysiu, kokių pasiūlymų turėsiu kitam sezonui.
– Kokios trukmės kontraktą su Kuveito krepšinio federacija turite?
– Pasirašėme sutartį metams. Kol kas nenorėjau įsipareigoti ilgam laikui, taip pat čia sutartys sudaromos kiek kitaip, nei Europoje. Čia tu atstovauji šalies sporto departamentui. Dėl to norėjau įsipareigoti metams ir po to žiūrėti, kaip viskas klostysis.
Kostičius
– Kokius tikslus ir lūkesčius jums yra iškėlę krepšinio vadai Kuveite, kokios yra jų ambicijos?
– Žiūrime žingsnį po žingsnio. Dabar esame antrajame divizione, norime patekti į pirmąjį. Kvalifikacija bus metų gale. Po to bandysime patekti į Azijos taurę. Tai žingsniai, kuriais norima eiti. Norime turėti komandą, kuri artimiausiais metais bus jėga Kuveite. Turime įdomią kartą, tai yra galimybė būti konkurencingiems Azijoje.
– Koks yra krepšinio mokyklų ir apskritai sistemos lygis Kuveite, jei teko su juo susipažinti kiek labiau?
– Tai vienas dalykų, su kuriais dirbu. Nacionalinė lyga turi 10 komandų. Yra didelis atotrūkis tarp geriausių ir prastesnių komandų. Kuveitas turi vieną stiprią komandą – sostinėje Kuveite. Tai – šalies čempionai, kuriems gerai sekasi Vakarų Azijos turnyre. Tai – gero lygio organizacija, kelios ekipos žengia šalia, o kitos stringa su vadyba, organizacija ir apskritai krepšiniu. Diskutuojame, ką galime pakeisti, kaip geriau tobulinti žaidėjus, kaip pagerinti treniravimą. Jei visa tai pagerės, augs ir bendras krepšinio lygis šalyje.
– Nors teoriškai esate vyr. treneris rinktinėje, akivaizdu, ant jūsų pečių yra ir daugiau globalaus darbo bei proceso, kaip pagerinti krepšinio lygį šalyje. Ar tai vienas didžiausių iššūkių, kuriuos kada turėjote?
– Tikrai didelis iššūkis, nes tai ilgas ir sunkus procesas. Jame dedame pirmus žingsnius ir viskas čia man yra įdomu, turiu daug erdvės kūrybai ir tobulėjimui. Treniravimas nėra vienas darbas su žaidėjais kasdien, tai taip pat apima organizacijos ir filosofijos kūrimą – visą procesą. Pastaruosius 3 metus dirbau Serbijos rinktinės štabe, ten gavau daug patirties, kurią galiu panaudoti dabar. Dabar aš esu organizacijos viršūnėje pats ir atsakomybės yra daugiau.
– Kiek rungtynių per šį laiką spėjo sužaisti Kuveito rinktinė su jumis priešakyje?
– Turėjome 6 mačus, per trumpą laiką, tai geras skaičius. Bet norėčiau, kad rinktinė turėtų daugiau tarptautinės patirties, norisi organizuoti rungtynes ir su komandomis iš kitų regionų. Turėsime rinktinės stovyklą, bandysiu padaryti, kad gautume patirties ir kovose su kitomis komandomis. Iki vasaros neturime oficialių rungtynių ar atrankų, bet tai geras laikas organizuoti rinktinės stovyklas ir dirbti.
– Ar Kuveite vyksta diskusijos apie kokio nors žaidėjo natūralizaciją, kad rezultatus išvystumėte greičiau?
– Tai viena nedaugelio šalių, kuri nieko nenatūralizavo, nors aplinkinės šalys tai padariusios. Manau, kad tai mums padėtų ir sprendimą priimsime per kelis artimiausius mėnesius. Tikiuosi, rasime tinkamą vaikiną, kuris padės mūsų rinktinei. Tokiai mažai šaliai tai, mano nuomone, yra reikalinga.
Kostičius
– Net Europoje liko vos dvi rinktinės, kurios nenatūralizavo žaidėjų – Serbija ir Lietuva. Kaip manote, tai – laiko klausimas, ar abi šalys to turi laikytis toliau?
– Nežinau. Serbijoje tai taip pat daug metų yra diskusija. Niekada nesakyk niekada, bet manau, kad Serbijoje tai nenutiks greitai. Serbija nori išlaikyti tautiškumą rinktinės lygyje. Ta pati situacija Lietuvoje. Man šios šalys visada buvo išskirtinės, su savo tradicijomis ir krepšinio kultūra, su didele meile šiam sportui. Norėčiau, kad taip išliktų ilgą laiką, dėl pagarbos tiems, kurie kūrė šių šalių krepšinio kultūrą ir žaidėjams, kurie yra šių šalių produktas. Bet nežinome, ką atneš ateitis.
– Kiek sunku jums buvo atsisveikinti su Serbijos rinktine?
– Tai buvo didelė garbė 3 metus būti Serbijos rinktinės dalimi, ypač, kai turėjome puikius rezultatus. Turėjome puikią komandą ne tik rezultatų prasme, bet ir žaidimu. Pasiilgstu savo šalies rinktinės, nes dabartinė mūsų karta turi puikų šansą kovoti dėl aukso Europoje. Bet toks gyvenimas, kartais reikia priimti sprendimus karjeroje ir dabar jie buvo tokie. Širdimi visada esu su rinktine ir ją palaikysiu.
– Svetislavas Pešičius, atrodė, paliks nacionalinę komandą, bet galiausiai sutartis buvo pratęsta. Kaip manote, šiam treneriui pavyko rasti geriausią įmanomą ryšį ir darną su dabartiniais serbų žaidėjais, kad pavyktų pasiekti rezultatų?
– Per šiuos trejus metus visi, tiek treneriai, žaidėjai, administracija, sukūrėme emocijas, kurios yra neįkainojamos. Po olimpiados Svetislavo kontraktas tiesiog baigėsi, o federacijoje vyko pokyčiai, nes baigėsi ir Danilovičiaus sutartis. Tai buvo laikas, kai vyko rinkimai ir iškart po to buvo renkamas treneris naujam etapui. Viskas, kas buvo sukurta, buvo įvertinta, ir nuspręsta, kad tai turi tęstis dar vieną raundą. Abi pusės ir žaidėjai pritarė šiam sprendimui ir manau, kad visi Serbijoje dėl to yra laimingi. Linkiu, kad visi liktų sveiki, turėtų gerus sezonus, atvyktų į rinktinę ir kautųsi dėl aukso.
– Bendras bruožas, esantis tarp Serbijos ir Lietuvos rinktinių, yra tas, kad šiuo metu komandoms vadovauja ne naujausios kartos specialistai. Ar tai labiau sutapimas, ar manote, kad tokioms šalims senosios kartos treneriai tinka labiau?
– Manau, kad daug dalykų yra svarbūs, kai esi šioje pozicijoje, bet vienas svarbiausių – patirtis ir krepšinio lygis, kurį matei. Tai specifinis darbas, kuomet dirbi trumpą laikotarpį per metus. Tuo etapu turi turėti geriausius įmanomus žaidėjus, pasiekti greitą rezultatą ir žinoti, kaip išspręsti iššūkius, kylančius su naujais žaidėjais ir pan. Tie iššūkiai kartais apima ne vien žaidimą.
Nepaisant savo amžiaus, Svetislavas yra labai gerai prisitaikantis prie modernaus laikotarpio ir situacijos. Gal kitiems tai naujiena, man – ne. Bet pastarieji rezultatai parodo jo galimybes prisitaikyti. Kai dirbi rinktinėje, nesvarbu, koks tavo amžius, kokios tu kartos, svarbiausia, ką gali duoti komandai.
Kostičius
– Kiek įsitraukęs esate į Europos krepšinio naujienas?
– Kas vakarą esu šalia televizoriaus bei kompiuterio ir stebiu krepšinį. Gerai, kad turiu laiko, galiu stebėti labai daug rungtynių. Kiekvieną dieną baigiu su krepšiniu. Kuomet šnekame, šią dieną ruošiuosi stebėti visus Eurolygos mačus, kuriuos galėsiu. Stebiu ir Eurolygą, Europos taurę, Čempionų lygą, Adrijos lygą, Lietuvos lygą.
– Kurios Eurolygos komandos jums kaip treneriui šiuo metu įdomiausios stebėti?
– Baigėsi pirmasis ratas ir dabar laukia lemiamas etapas. Per daug metų žinau Eurolygą, tad suprantu, kad tai, ką gali būti susikūręs sezono pradžioje, gali netrukti iki pat pabaigos. Būtent artimiausi turai bus svarbiausi, parodysiantys, kurios komandos kris žemyn, kurios – kils aukštyn. Aišku, didžiausią susidomėjimą kelia stebinanti „Paris“. Tuo, kaip jie žaidžia ir kokį rezultatą turi, stebina visus. Bet pamatysime, kiek tai tęsis, tai iššūkis jiems. Jei jie išgyvens keletą turų, išlaikys gerus šansus atkrintamosioms.
Seku „Žalgirį“, matau, kad jis taip pat turi geras galimybes, linkiu jiems toliau kovoti dėl atkrintamųjų. Šis sezonas rodo, kad lygoje nėra vienos komandos favoritės, kiekvienas mačas yra labai svarbus, tad tai kelia intrigą visiems krepšinio mylėtojams.
– Serbas Alenas Smailagičius iki Lonnie Walkerio atvykimo buvo brangiausias žalgirietis, dėl ko jam teko nemažai spaudimo. Ar manote, kad šį sezoną jis gali rodyti geresnį žaidimą nei iki šiol?
– Pirmą savo Eurolygos patirtį jis rinko Belgrade, kur praleido porą metų. Jis vis dar jaunas tobulėjantis žaidėjas. „Žalgiris“ yra pirma jo Europos komanda už Serbijos ribų, jam nėra lengva, jis tokios patirties neturėjo. Iškart rodyti savo potencialą ir visus padaryti laimingais – sunku. Manau, kad jo žaidimas gerėja, jo indėlis į komandos žaidimą – didėja. Tikiu, kad jis bus tas žmogus, kuris galės komandą vesti į priekį. Tai – laiko klausimas, jam reikia priprasti prie vaidmens, kurį turi.
– Kiek stebite savo buvusią ekipą Utenos „Uniclub Bet-Juventus“, kurioje praleidote praeitą sezoną?
– Stebiu, kaip ir visą Lietuvos lygą. Utenoje yra daug turbulencijos, tai – gyvenimo dalis. Tikiu, kad su Kemzūra, kuris turi daug patirties, jie stabilizuos savo situaciją, o pergalė Šiauliuose komandai atneš gerą postūmį. Jie yra geroje pozicijoje turnyro lentelėje, o Utenos tikslas visada buvo siekti ketverto. Jei jie liks sveiki, turės kantrybės ir sunkiai dirbs, viskas ateis. Po lietaus ir vėjo visada ateina saulė, tikiu, kad ji ateis ir čia.
– Kaip treneris, kuris turi gerokai daugiau patirties, kaip manote, kiek sunku buvo Vytautui Buzui perimti ambicingos komandos vairą ir tvarkytis su šiuo iššūkiu?
– Tai nėra lengvas iššūkis jaunam specialistui, tai labai sunki situacija. Patirtis yra dalykas, kurios tokiu atveju treneriams trūksta, bet tai ne tai, ką nusipirktumei, nuėjęs į parduotuvę. Manau, kad iš viso to Vytautas išmoko daug. Jis liko komandos štabe, manau, tai gera patirtis jam ir ateitis parodys, kokia kryptimi jis judės.
– Vasarą Lietuvoje kalbėjome, kad tai ko gero pajėgiausia „Uniclub Bet-Juventus“ komandos sudėtis istorijoje. Ar ir jūs taip manėte?
– Komanda nėra viena pavardžių sąrašas. Tai 12 žmonių, kurie gali dirbti kartu geriausiai, kaip įmanoma, ir siekti rezultato. Vardai tau gali kažką duoti, bet tai nėra jokia garantija. Tikiu, kad patyrę žmonės tikrai gali padėti, bet svarbiausia yra, jog žaidėjai galėtų dirbti kartu. Buvo daug triukšmo apie biudžetus, apie pavardes, bet ne tai svarbiausia. Bent mano akimis. Ir taip yra ne tik Lietuvoje – visur.
– Kaip reagavote, kai pamatėte, jog Eimantas Skersis buvo pasiruošęs trauktis iš klubo?
– Lengva komentuoti, kai nesi kito žmogaus batuose ir neturi kasdien spręsti tų problemų, kurias turi jis. Visi gali komentuoti, bet tik Eimantas žino, kaip iš tiesų buvo ir kokias priežastis jis turėjo tokiam sprendimui. Yra daug emocijų aplink, kartais sprendimus lemia ir jos, bet praėjus kelioms dienoms kartais galvojame kitaip. Eimantas yra labai svarbus šiai organizacijai ir esu laimingas, jog jis galiausiai grįžo. Tai – gyvenimo dalis, pamokos visiems, linkiu jam ir Utenai sėkmės.
– Ar kuomet E.Skersis nusprendė, kad atėjo laikas pokyčiams trenerių štabe, sulaukėte jo skambučio?
– Mes palaikome ryšį, jis niekada nenutrūko, bet Eimantas žino, kokia buvo mano darbinė pozicija šiuo metu Kuveite. Daug šnekame apie krepšinį, bet šįkart tokia tema apie sugrįžimą į Uteną nebuvo reali.
Norėdami komentuoti prisijunkite.