„Istorinis įvykis“: D.Carrollo gyvenimo momentai, kurie padėjo pamatus įspūdingam atleto sezonui
(5)Didžiausio Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalo Krepsinis.net savaitinė rubrika „Istorinis įvykis“ šį kartą šiek tiek kitokia. Šį kartą mes prisiminsime ne istorines pergales, pasiekimus ar įvykius krepšinio pasaulyje, tačiau esminius vieno žaidėjo gyvenimo momentus. Atlantos „Hawks“ puolėjas DeMarre‘as Carrollas atskleidė įvykius, kurie šie krepšininkui buvo esminiai formuojant jo charakterį ir tiesiant kelią į Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) elitą.
DeMarre‘as Carrollas dabar neturėtų rungtyniauti Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA). Tuo labiau jis neturėtų užimti Atlantos „Hawks“ startinio penketuko lengvojo krašto puolėjo vietos.
Tačiau tai nėra istorija apie krepšininką, kuris yra netalentingas arba mėgstantis prisidaryti problemų. Šis krepšininkas iki sėkmės NBA nuėjo tokį kelią, kokį ėjo labai retas. Dar ir dabar jį persekioja iššūkiai, su kuriais jis kiekvieną dieną susiduria mintyse: nuo skausmo dėl savo vyresniojo brolio mirties iki nežinios, kada jam gali tekti iškęsti kepenų persodinimo operaciją.
Tai momentai, kurie rezonuoja su D.Carrollo energingu elgesiu ir agresyvumu gynyboje. Ilgi, į šalis besiplaikstantys „dredai“ – tai portretas krepšininko, kuris atkaklumu išsikapstė iš nesėkmių liūno 2012 metais Jutos „Jazz“ komandoje ir prasibrovė į Atlantos „Hawks“ startinį penketuką.
Sarginio šuns mentalitetas
Aš vis dar girdžiu manimi abejojančius žmones. „Jis turėjo puikų sezoną, tačiau manau, kad jie stiprins jo poziciją.“ Visa tai perskaitau, visa tai pasiimu su savimi ir toliau dirbu. Daugybė žmonių man mėgino pasakyti: „Tu uždirbi tik 2,5 milijono JAV dolerių. Tau per mažai moka. Tu esi, ko gero, mažiausiai apmokamas startinio penketuko puolėjas lygoje.“
Tačiau aš negaliu jaudintis, ar išpildau kitų žmonių lūkesčius. Žinau, kas mane nuvedė ten, kur esu dabar. Tai gynyba ir sarginio šuns mentalitetas. Manau, jeigu sugebėsiu prie šių žaidimo aspektų nuolatos kažką pridurti, turėsiu sėkmingą karjerą.
Kartu su komandos draugais – Paulu Millsapu, Jeffu Teague‘u ir Shelvinu Macku – „Hawks“ treniruočių centre pastaruoju metu žaidžiame vienas prieš vieną. Pastarąsias dvi savaites laimiu tik aš. Jie man sako: „Mes netikėjome, kad tu kada nors pasiekti tokį lygį.“ Jie į mane žvelgia realistiškai. Tačiau aš jiems atsakau: „Savyje turiu dar kur kas daugiau.“
Po to, kai 2009 metais pradėjau profesionalo karjerą Memfio „Grizzlies“, praleidau laiko Plėtojimosi lygos komandoje Dakotos „Wizzards“, vėliau – Hjustono „Rockets“ ir Denverio „Nuggets“, 2012 m. vasarį pasirašiau sutartį su „Jazz“. Kol sėdėjau ant suolelio, kas truko daugiau nei mėnesį, nuolat mintyse kartojau: „Man prasimušti NBA niekada nepavyks.“
Jeigu nebūčiau išgyvenęs to, ką išgyvenau per savo gyvenimą, tikriausiai būčiau pasidavęs. Tačiau aš buvau kantrus ir stengiausi maksimaliai pasinaudoti savo galimybe.
Brolio netektis
Kai buvau penkerių metų, mano vyresnysis brolis DeLonte mirė dėl smegenų vėžio. Jam buvo tik devyneri. Apie jį galvoju nuolatos. Turiu daugybę nuotraukų su juo ir neseniai mes papuošėme jomis DeLonte kapą. Ant kairės rankos esu išsitatuiravęs jo veidą su prierašu: „Ilsėkis ramybėje, DeLonte“. Prieš kiekvienas rungtynes einu prie sekretoriato stalo, ant parketo nupiešiu širdį ir ją pabučiuoju. Jis man – labai svarbus.
Kiekvienose rungtynėse aš kovoju dėl jo. DeLonte būtų buvęs krepšininkas. Niekada nenoriu palikti aikštelės su žodžiais mintyse: „Aš galėjau, aš turėjau.“ Man nesvarbu, kiek laiko praleidžiu aikštelėje – ar 2, ar 30 minučių – aš tiesiog darau tai, ko jis iš manęs tikėtųsi. Tokį požiūrį man vaikystėje įskiepijo ir tėvas su motina: kovoti aukščiausiame lygyje ir dirbti kaip įmanoma sunkiau.
Carrollas
Susišaudymas prie naktinio klubo
Kitas momentas, apie kurį galvoju nuolatos – kai 2007 metais būdamas koledže buvau pašautas. Tai buvo ankstyvas rytas po liepos 4-osios. Tada turėjau merginą ir retai eidavau linksmintis. Mes ką tik pavakarieniavome, kai vienas mano draugų atsiuntė žinutę: „Ar gali mus pasiimti?“ Jie buvo neblaivūs, o vakaras artėjo į pabaigą. Mano draugai buvo „Tropicana“ naktiniame klube miesto centre.
Kai ten atvykau apie pusę 2 ryto, pamačiau, kad mano komandos draugai įsivėlė į konfliktą su kažkokiais vyrais iš klubo. Kai 2006 metais mūsų treneriu tapo mano dėdė Mike‘as Andersonas, jis suteikė antruosius šansus keturiems vaikinams, tačiau jie nuolat prisidarydavo problemų. Dėdė man nuolat kartojo: „Tu turi visada padėti savo komandos draugams, nes jie nesupranta, kokiose pavojingose situacijose jie atsiduria.“
Konfliktas aštrėjo, aš sugriebiau vieną iš savo komandos draugų, Stefhoną Hannahą, ir mėginau jį patraukti šalin. Staiga, pasigirdo šūviai. Žengiau žingsnį ir kritau ant žemės. Pažvelgiau į savo čiurną ir nustebau: kulka per plauką nekliudė mano Achilo sausgyslės. Į mane šaudžiusių vyrų policija iki šiol nerado.
Šiandien jaunesniems žaidėjams kartoju: „Mėgink spręsti problemas, kol jos netapo neišsprendžiamos.“ Tu negali kontroliuoti vyruko laisvalaikio pomėgių, nes jis turi daug pinigų. Tačiau aš stengiuosi patarti apsupti save žmonėmis, kurie priimtų teisingus sprendimus.
Dabar retai kada linksminuosi. Jūs niekada neišgirsite, kad naktį praleidau naktiniame klube. Daugelis tų vaikinų per naktį išleidžia 10–20 tūkstančių JAV dolerių. Daugybė jaunų vyrukų taip elgiasi. Manau, kas su metais tu pradedi suprasti.
Šis incidentas taip pat privertė suprasti, kad negalima skubėti grįžti į rikiuotę po sunkių traumų. Jeigu grįši per anksti, gali rimtai pakenkti kitai kūno daliai. Padariau tą klaidą ir turėjau rimtų problemų su keliais 2007–2008 metų sezone, kai vienas mano kelias gaudavo kur kas daugiau krūvio nei kitas. Maniau, kad praverti NBA duris galėsiu jau po trečiųjų metų, tačiau supratau, kad su tokiais keliais to padaryti negalėsiu. Taigi nuolat apie tai stengiuosi priminti savo draugams, ypač artimam bičiuliui Paului George‘ui: „Neskubėk. Tau tikrai geriau neskubėti sugrįžti į rikiuotę.“
Skausminga diagnozė
Prabėgus metams po incidento prie klubo, 2008 metų liepą, pradėjau nuolatos jausti įkyrų niežulį savo kojose. Mano mergina galvojo, kad man pasireiškė alergija, nes neseniai buvome įsigiję šunį. Tačiau tas niežulys buvo toks stiprus, kad nusikasydavau visą odą. Supratau, kad tai nėra normalu. Prabėgus mėnesiui, pasidariau kraujo tyrimą, po kurio paaiškėjo, kad gerokai išaugęs mano kepenų fermentų lygis. Po dar kelių tyrimų paaiškėjo, kad sergu reta kepenų liga.
Kai gydytojai man pasakė diagnozę, apie dvi savaites verkiau. Maniau, kad mano karjerai – galas. Tačiau nuolatos meldžiausi, tą dariau visada. Mano motina ir tėvas turi savo bažnyčią. Jie man visados skiepijo tikėjimą.
Yra tikimybė, kad per artimiausius 20–25 metus man prireiks kepenų persodinimo. Tačiau gydytojai nuramino, kad ši liga netrukdys man žaisti krepšinio. Jau ilgą laiką nejaučiau to įkyraus niežulio, tačiau kai jį pajaučiu, žinau, kad turiu išgerti vaistų, kad nusiraminčiau. Dabar tiesiog stengiuosi gyventi sveikai, sveikai maitintis ir pernelyg apie tai negalvoti.
Budenholzeris
Motyvacija, kurią įkvepia M.Budenholzeris
Taigi kas toliau? Noriu tapti afroamerikiečių Kyle‘u Korveriu. Bent jau taip mane vadina komandos draugai.
Mes dažnai rungiamės metimų konkursuose ir aš laimiu juos visus. J.Teague‘as ir kiti vaikinai man sako: „Tu gali mus įveikti, tačiau negalėtum įveikti Kyle‘o Korverio.“ Dar niekada nesirungiau su Kyle‘u. Pirmiausia noriu įveikti kitus vaikinus, o tada mesiu iššūkį Kyle‘ui. Aš žinau, kad kai stosiu su juo į dvikovą, jis prames vieną, galbūt du metimus.
Trenerio Budenholzerio gebėjimai komunikuoti su žaidėjais yra geriausi, kokius esu matęs lygoje. Jis verčia mane jaustis ne mažiau svarbiu nei Alas, Paulas ir Jeffas. Kartais net svarbesniu. Tai yra pirmas treneris, kuris pasikalbėti ateina pats. Tau nereikia slėptis, kad išvengtum pokalbio su treneriu. Su Budenholzeriu gali pasišnekėti labai šiltai. Jis mane išties motyvuoja.
Treneris nori, kad atakuočiau iš toli. Kai Jeffas veržiasi į baudos aikštelę, o Kyle‘o žmogus nenori padėti prieš jį gintis, aš labai dažnai gaunu galimybę atakuoti visiškai laisvas. Treneris man sako: „Jei esi laisvas, mesk. Tikrai nesupyksiu, jei pramesi.“
Tačiau didžiausią įtaką treneris man daro už aikštelės ribų. Jis nuolat kartoja: „Man labiau rūpi ne tavo žaidimas, o tobulėjimas už aikštelės ribų.“ Treneris nori, kad sveikai maitinčiausi, žiūrėčiau rungtynes, studijuočiau varžovų žaidimą – aiškinčiausi ir suprasčiau, ko jis iš manęs reikalauja ir ko reikia mūsų komandai. Kai praleidau devynerias rungtynes, jis man sako, jog mano netektis labai atsiliepia komandai. Žaisti aš negalėjau dėl to, kad tinkamai nesirūpinau savo kūnu.
Parengta pagal „Bleacher report“ apžvalgininko Jaredo Zwerlingo straipsnį.
Norėdami komentuoti prisijunkite.