J.Grantas: apie prisijungimą prie „Wolves“, ryšį su broliais, saldžiausią trofėjų ir patarimą jaunimui
VIDEO interviu (1)
Kone pasibaigus žaidėjų registracijos terminui prie Alytaus „Wolves“ prisijungusio Jerai'aus Granto, legionieriaus iš JAV, adaptacija Lietuvoje ilgai netruko. Trečią sykį į Lietuvą žaisti sugrįžęs aukštaūgis svariai prisidėjo prie sėkmingo naujosios savo komandos finišo reguliariajame „Betsafe-LKL“ čempionate.
Per dvejas sužaistas rungtynes jis rinko po 9,5 taško ir atkovojo po 4,5 kamuolio, fiksuodamas po 13,5 naudingumo balo statistiką.
Sezoną Kijevo „Budivelnik“ klube pradėjęs krepšininkas dar kovo mėnesį vilkėjo šios komandos marškinėlius Šiaurės Europos krepšinio lygos ketvirtfinalio serijos rungtynėse Alytuje, tačiau po mėnesio jau matavosi būtent „Wolves“ komandos aprangą debiutui Dzūkijos sostinės klube.
„Mano pirmasis susidūrimas su „Wolves“ buvo ENBL lygoje, prieš juos rungtyniavau su savo ankstesne komanda šiame turnyre. Taip jau gavosi, kad „Budivelnik“, kuriame žaidžiau, nutraukė savo sezoną dėl tam tikrų priežasčių ir tai atvėrė galimybę man atvykti čia. Tai buvo tarsi Dievo dovana“, – apie prisijungimą prie „Wolves“ sakė J.Grantas.
Savo pirmajame interviu jis papasakojo geriausius atsiminimus iš ankstesnių karjeros etapų Lietuvoje, ryšį su broliais, krepšinio šeimą, pomėgius, pasiekimus, taip pat turėjo patarimų norintiems tapti profesionaliais krepšininkais.
– Koks jūsų pirmasis įspūdis apie „Wolves“ komandą, tapus jos žaidėju?
– Sunkiai dirbanti komanda, turinti gerą organizaciją, o tai yra labai patrauklus dalykas krepšinio klubuose.
– Tai jau trečias jūsų karjeros etapas Lietuvoje. Kokie geriausi jūsų atsiminimai apie pirmuosius kartus?
– Atsimenu, kad tai buvo draugiška aplinka, labai aistringa krepšinio sirgalių bendruomenė. Manau, kad tai tikra krepšinio šalis, todėl, kai komandai ir klubui sekasi gerai, galima sulaukti labai puikaus sirgalių palaikymo.
– Per savo ilgą karjerą žaidėte daugelyje komandų įvariose šalyje. Kuri šalis paliko didžiausią įspūdį?
– Geras klausimas. Nenoriu nieko įžeisti, bet, manau, mano pirmoji patirtis užsienyje buvo pati geriausia, nes su tuo susidūriau pirmą kartą, pirmą kartą buvau už savo šalies ribų. Australija buvo mano pirmoji darbo vieta. Todėl būtent ji užima specialią vietą širdyje, nes tai buvo pirmoji patirtis, o taip pat ji yra nuostabi šalis.
– Kokios yra stipriosios jūsų žaidimo pusės?
– Skirtingi treneriai apie mane pasakytų skirtingus dalykus. Pats asmeniškai manau, kad mano stiprybė – būti komandinio tipo žaidėju. Darau tai, ko prašo treneris. Kur tik galiu, stengiuosi palaikyti gerą komandos draugų dvasią ar darydamas geras užtvaras, ar kovodamas dėl kamuolių, ar pelnydamas taškus – viskuo, ko jiems reikia. Stengiuosi tai daryti kuo geriau.
– Koks yra jūsų brangiausias karjeros pasiekimas?
– Tai irgi geras klausimas. Tiesą sakant, nesu apie tai daug galvojęs. Per savo 12 metų profesionalią karjerą turėjau daug pasiekimų. Galvoju, kad čempiono titulas, kurį iškovojau su „Ventspils“ komanda Latvijoje, turbūt yra ryškiausias. Nieko nėra geriau nei laimėti čempionatą. Kai esi to paragavęs, nesvarbu, kokioje komandoje žaidi, tu vėl nori jį laimėti, nežiūrint į nieką. Todėl turbūt titulas su „Ventspils“.
– Esate patyręs krepšininkas, žaidęs daug rungtynių, iškovojęs ne vieną pergalę. Ar dar turite tikslų krepšinyje?
– Tikslų yra visada. Kai pasirašai kontraktą su nauja komanda, turi daug tikslų. Ar tai bebūtų tiesiog vėl laimėti, laimėti kiek įmanoma daugiau, pažiūrėti, kiek toli gali su komanda nueiti. Manau, kad, jei pasakai, kad neturi tikslų, nebeturi ko siekti, tada jau yra laikas, kai turėtumei baigti karjerą. Aš visada turiu ko siekti.
– Kokioje aplinkoje augote?
– Akivaizdu, esu iš krepšinio šeimos. Mano tėvas ir dėdė žaidė NBA lygoje. Todėl augome labai jos apsupti – ėjome į rungtynės, mėgavomės draugija. Iš to mes su broliais mokėmės. Negana to, tėvas mus augino išskirtinai į krepšinį orientuotoje šeimoje. Dėl to buvome privilegijuoti, apdovanoti didžiulėmis krepšinio žiniomis ir tai išnaudojome kaip savo privalumą.
– Krepšinis jus supo nuolat. Bet ar be krepšinio esate bandęs kitas sporto šakas?
– Kai buvau visai mažas, pradinėje ar pagrindinėje mokykloje šiek tiek žaidžiau europietišką futbolą, beisbolą – žaidimus, kurie lavina darbą kojomis, rankų, akių koordinaciją, greitį ir panašius dalykus. Tai man tikrai padėjo tam tikrais atvejais.
– Į kuriuos žaidėjus lygiavotės vaikystėje?
– Kai buvau jaunesnis, vienas iš mano mėgstamiausių žaidėjų žaidė būtent tėvo komandoje Vašingtone – Juwanas Howardas. Ir tai buvo juokinga, nes jie nuolat manęs klausdavo, kas yra mano mėgstamiausias, o aš atsakydavau, kad Juwanas, ir tuo visus juokindavau. Bet tėvas būtent buvo tas žmogus, atvedęs mane ir mano brolius ten, kur esame dabar.
– Kokį turite ryšį su savo broliais?
– Nemanau, kad galime būti labiau artimi. Savaitę prieš atvykdamas čia aš buvau mano brolio kūdikio sutiktuvėse. Komanda man leido ten sudalyvauti ir tada atvykti, už tai esu jai labai dėkingas. Mūsų mama mus augino taip, kad su broliais būtume tikrai vieningi. Ir nors Jerianas negalėjo ten būti, jis tuo metu tapo Europos taurės MVP, mes visi kalbamės kiekvieną dieną. Tai tikrai stiprus šeimyninis ryšys. Kaip sakiau, tai mamos nuopelnas, už kurį visada būsime jai dėkingi.
– Ar yra galimybę pamatyti NBA žaidžiantį Jerami Grantą ir kitus brolius Alytuje?
– Sezonas jam yra baigtas, bet, kaip sakiau, jo šeima laukiasi, todėl abejoju, kad jis galės atvykti į Lietuvą. Visi trys mano broliai buvo atvykę sezono pabaigoje, kai paskutinį kartą žaidžiau „Neptūno“ komandoje, pažiūrėti mano žaidimo. Tai buvo akistata su „Šiauliais“ ir jie visi atėjo į rungtynes, sėdėjo prie pat aikštės kartu su mano žmona, dukra ir mane palaikė. Tai taip pat vienas iš stiprių prisiminimų iš laiko Lietuvoje, kurių niekada neužmiršiu. Deja, šįkart nei vienas jų negalės atvykti, nes visi turi savo veiklų.
– Ką patartumėte jaunimui, norinčiam žaisti krepšinį?
– Nemeskite. Bus laikotarpių, kai norėsis mesti, kai bus jausmas, kad nebegalite to daryti, kad jums to yra per daug. Tiesiog nemeskite. Tai jau suteikia jums pranašumo prieš kitus žmones, kurie taip pat nori mesti. Sunkiai dirbkite. Negalite tikėtis, kad bus lengva, reikės visada įdėti daug darbo, nežiūrint į nieką.
– Kokius turite pomėgius be krepšinio?
– Labai mėgstu skaityti. Jei apsilankytumėte mano šeimos namuose, pamatytumėte krūvas knygų, knygų spintas. Tiesa sakant, turėčiau įsigyti dar vieną naują. Mėgstu ne tik skaityti, bet ir rašyti. Mėgstu tiesiog semtis patirčių iš gyvenimo kaip tik įmanoma. Filmai taip pat yra mano pomėgis, mėgstu juos žiūrėti. Bet iš esmės, kaip sakiau – semtis patirčių iš gyvenimo.
– Kaip ruošiatės ir nusiteikinėjate treniruotėms ir rungtynėms?
– Vasara yra tas laikas, kai ruošiesi ir paruoši savo kūną sezonui. Tada gali išsunkti savo kūną, jį alinti, o sezono metu jau tereikia išlaikyti tą pasiruošimą. Kalbant apie pasiruošimą prieš rungtynes, svarbiausia yra tinkamai nusiteikti, tam klausaisi muzikos ir stengiesi kiek įmanoma labiau susifokusuoti ties tuo, ką nori daryti, kaip žaisti, kokias pozicijas užsiimti ir, žinoma, pergalvoti trenerio nustatytą žaidimo planą.
Norėdami komentuoti prisijunkite.