J.Kazlauskas prakalbo apie ateitį rinktinėje: aš niekur nesitraukiu

Lietuvos rinktinės ilgametis treneris Jonas Kazlauskas viešėjo LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“, kur bendravo su žurnalistu Edmundu Jakilaičiu.

Specialistas prakalbo apie savo ateitį rinktinėje ir pabrėžė, jog nereikia akcentuoti frazės, jog jis pasitraukė iš nacionalinės komandos.

– Krepšinio federacija dar laukia, gal jūs pakeisite savo poziciją ir liksite rinktinės vyriausiojo trenerio poste. Ar yra ko laukti?

 Sprendimai nebūna spontaniški. Manau, būtų negražu, esat televizijoje ir kalbant su jumis, kartu bendrauti ir su krepšinio federacija.

– Tačiau jūs jau esate sakęs, kad baigiasi jūsų ciklas, kad traukiatės?

Aš niekur nesitraukiu. Kodėl visi kabinasi prie žodžių „traukiasi“, „atsistatydina“? Buvo sudarytas kontraktas ketveriems metams ir aš jį įvykdžiau.

– Suprantu, kad jūs dar galvojate?

Dar kartą sakau – negražu su krepšinio federacija kalbėti per žiniasklaidą.

– Kas lemtų jūsų sprendimą? Kokius argumentus svarstote?

Aš savo ciklą baigiau. Trenerio darbas yra ypatingas, išskirtinis. Gal 20 trenerių pradeda tą patį darbą, siekia pergalių, prizinių vietų, tačiau nereikia manyti, kad visą laiką tai bus pasiekta. Jei po kiekvienos nesėkmės pradėsi blaškytis, koks tada tu treneris? Tai buvo ketverių metų ciklas, aš jį vykdžiau su komanda. Manau, jis buvo neblogas, bet jis pasibaigė. Nėra apie ką diskutuoti. Dar kartą kartoju, kad sprendimai nebūna spontaniški.

– Užsiminėte apie ciklo pabaigą. Tai buvo olimpiada Rio de Žaneire. Pradėjote aukšta nata, o po to buvo duobė, iš kurios taip ir neišlipote. Kas nutiko?

Pats sau užduodu šį klausimą. Daug ką apmąstai, kankiniesi, dedi į krūvą. Per ketverius metus pirmą kartą mūsų fizinis pasirengimas nebuvo toks, koks įprasta. Tai nereiškia, kad nebuvo fizinio pasirengimo treniruočių. Jos buvo, tačiau mažiau intensyvios ir trumpesnės nei ankstesniais metais. Anksčiau leisdavom žaidėjams pailsėti, o tada vykdavo treniruotės. Šį kartą daug kas vėlavo, kai kuriems žaidėjams dar nebuvo pasibaigę čempionatai. Manėme, kad palaikysime tą žaidėjų sportinę formą.

Iš pradžių mūsų sportinė forma iš tiesų buvo nebloga. Labai bijojome pirmųjų rungtynių su žaidynių šeimininkais brazilais. Bijojome ne veltui. Brazilai norėjo medalių, tačiau po rungtynių su mūsų komanda jie taip ir neatsigavo. Sužaidėme geras rungtynes su stipriomis Nigerijos ir Argentinos komandomis. Tačiau atėjo momentas, kai išsikrovėme, ypač lyderiai. O rungtynės su ispanais... Jie prieš tai neblizgėjo, mes du kartus juos nugalėjome draugiškose rungtynėse. Galbūt pasąmonėje manėme, kad nebus labai sunku.

– Ir staiga smūgis

Mes rungtynėse su ispanais jau nebebuvome tokie greiti. Po trejų rungtynių pagrindiniai žaidėjai buvo gavę didžiulį krūvį. Ispanams pergalė buvo paskutinis šansas papulti į kitą etapą, jie ėjo mirti arba gyventi. Su 10 žaidėjų jie laimėjo prieš mus 50 taškų skirtumu. Nebuvo nei 11, nei 12 žaidėjo, jie stengėsi primėtyti kuo daugiau ir mus prispausti. Jau pačioje pradžioje jie pirmavo dideliu skirtumu.

Tada kilo klausimas – ar varginti pagrindinius žaidėjus ir bandyti atsigriebti, nors šansų buvo mažoka ir laukė rungtynės su kroatais, ar išleisti atsarginius žaidėjus ir bandyti gelbėtis su jais. Draugiškose rungtynėse atsarginiai žaidėjai sužaidė gana gerai, o šiose ne. Taigi viskas sukrito į krūvą ir gavome daugiau negu nokdauną. Manau, kad po šių rungtynių mes taip ir neatsigavome psichologiškai. Buvo labai didelis nusivylimas. Greičiai jau buvo nebe tie. Lyg ir verti save žaisti per jėgą, bet jau esi nebe toks.

– Daug kas stebisi, kad rinktinėje nėra psichologo. Juk turėtų būti?

Visą laiką sakiau, kad psichologas turi būti, jis turi gyventi su komanda. Tai nėra gydytojas, kuris, tarkime, ištrauks ar sutaisys dantį, ir viskas. Jis turi būti komandoje, suprasti problemas, matyti, kas vyksta. Tik tada jis galės padėti.

– Esate dirbęs komandose, kur buvo psichologas?

Taip. Kai buvau Kauno „Žalgirio“ treneris, psichologas buvo. Kai kada jis padėdavo, kai kada ne. Kai komandoje gera atmosfera, psichologui dirbti daug lengviau.

– Jonas Mačiulis po pralaimėtų rungtynių gerai pasakė, kad nereikia kalbėti apie tai, jog nori laimėti. Reikia iš tikrųjų norėti laimėti. Buvo visokių komentarų, jūs ir pats tikriausiai matėte, kad žaidėjai nemirė aikštelėje, nedėjo visų įmanomų pastangų. Kuo tai aiškinate?

Negaliu taip sakyti. Galbūt jie negalėjo, galbūt buvo labai išsikrovę per pirmąsias tris rungtynes? Buvo tokių rungtynių, kai ką tik bekeldavau nuo suolelio, tas nesužaidė. Be to, mums neparankios tos komandos, kurios turi daug gerų perimetro žaidėjų. Tada Mantą Kalnietį kas penkias minutes kaip šuniukai gali vaikytis vis kiti žaidėjai.

– Bet jis vis tiek žaidė labai gerai.

Taip, tačiau kiek jam reikėjo atiduoti energijos, kad įveiktų spaudimą, gintųsi ir padėtų komandai.

– Koks jūs grįžote iš olimpinių žaidynių? Piktas, nusivylęs, pavargęs? O gal kaip tik lengviau atsikvėpęs, kad viskas baigėsi?

Kai padarai gerą darbą, būni kažkiek pavargęs, bet emocijos geros. Šiuo atveju taip pat – darbo įdėjai, bet norėjosi geriau. Per daugelį metų aš jau supratau, kad visą laiką gerai nebus. Parodykite man nors vieną trenerį, nors vieną komandą, kuri niekada nepralaimi. Taip nebūna. Ar visi kiti kvailesni, blogesni už mus? Nesakau, kad ir mūsų komanda bloga. Reikia padaryti normalias išvadas, aptarti. Man patinka, kad pas Sabą (Arvydą Sabonį) federacijoje vyksta tokie aptarimai.

– Daugelis žmonių jau buvo supratę, kad dedate tašką rinktinėje. O dabar jūs paliekate neatsakytą klausimą. Vėl sumaištis galvose, nes krepšinis Lietuvos žmonėms rūpi?

Aš negaliu atsakyti į šį klausimą dabar, nes su krepšinio federacija per žiniasklaida nebendrauju. Tai nekorektiška. Kita vertus, kada pakyla pati mažiausia? Tada, kai kažką laimi. Tuomet ant tos pakylos vietos mažai, reikia ir alkūnėmis pasistumdyti. O kai pralaimi, nevykėlių pakyla būna labai didelė. Kvieti ir kitus ant jos užlipti, bet pamatai, kad vienas stovi.

– Ar svarstote, ką veiksite toliau, jei neliksite rinktinėje? Į Kiniją turbūt visada galėtumėte grįžti, ten jūsų laukia?

Svarstau, galvoju. Artimiausiu metu priimsiu sprendimą.

– Turite rimtų pasiūlymų, kuriuos verta svarstyti?

Jei būtų rimtų pasiūlymų, šiandien turbūt šioje studijoje nesėdėčiau. Kur norėjau nepatekau, o kur nenorėjau buvo galima patekti.

– Dabar keblus metas. Gerą klubą galima tikėtis gauti tik prieš naujus metus?

Dabar yra kitaip. Turi priklausyti stipriai agentūrai, ji turi tave siūlyti. Kitaip tariant, dirbti už tave.

– O jūsų atveju?

Aš vienišas vilkas.

– Neturite agento?

Su turėtu teko atsisveikinti. Aš jau esu toks ir manau, kad per tuos siūlymus kitiems gražus nebūsi. Jei kažkam tavęs reikia, susiras. Mano principas toks.

– Ar jums įprasta gyventi nežinomybėje? Dėl rinktinės esate apsisprendęs, bet nesakote aiškiai ir garsiai, nežinia, kokį klubą treniruosite. Nežinomybė?

Viskas man žinoma, viskas sudėliota ir suskaičiuota, turiu ką veikti. Negaliu atsidžiaugti anūkais. Rugsėjo 1-ąją anūką išlydėjau į antrą klasę, anūkę – pirmą kartą į darželį. Be to, dukros vestuvių metinės. Daug švenčių, yra ką veikti.

– Kiek anūkų turite?

Keturis.

– Pasitraukimas iš rinktinės ir šia prasme turbūt turi gerų pusių. Vasaros dažniausiai bus laisvos, galima jas praleisti su šeima. Ar jums tai argumentas priimant sprendimą?

Labai didelis. Tačiau vieno argumento nebūna. Viską apsvarstai, sudėlioji ir priimi sprendimą.

– Jeigu nutarsite oficialiai pranešti, kad pasitraukiate iš rinktinės vyriausiojo trenerio pareigų, ar, jūsų nuomone, yra kitų rimtų kandidatūrų Lietuvoje be Rimo Kurtinaičio?

Manau, kad Lietuvoje yra labai daug gerų trenerių. Nematau problemos – rinktinė žaidė aukščiausiame lygyje, žais ir toliau. Galima minėti ir mano asistentus rinktinėje – Gintarą Krapiką, Darių Maskoliūną, taip pat Rimą Kurtinaitį. Yra ir kitų puikių trenerių, nenoriu vardinti, nes kas nors gali įsižeisti, kad nepaminėjau. Geri specialistai, nematau jokių problemų.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.