Japonijoje pritapęs D.Adomaitis: apie palaikytą „Neptūną“, tikėjimą „Žalgiriu“ ir žiniasklaidos įtaką klubams
interviu (13)
Egzotinę krepšinio valstybę prisijaukinęs Dainius Adomaitis skaičiuoja jau trečiąjį savo sezoną Japonijoje.
Su laiku strategą iš Lietuvos apsupo dar daugiau tautiečių. Pirmiausiai atvyko Artūras Gudaitis, vėliau štabą papildė Evaldas Beržininkaitis, o taip pat nuo šio sezono su strategu Japonijoje jau yra ir jo šeima.
„Kuo daugiau keliauji, tuo labiau atstumai mažėja, tačiau atotrūkis tarp Lietuvos ir Japonijos buvo didelis. Priėmėme sprendimą, kad šeima turi būti kartu“, – sako jis, anksčiau šeimos vizitų sulaukdavęs keliskart per metus.
Jo treniruojama Tokijo „Alvark“ komanda šiuo metu yra tarp geriausių Japonijoje (26/11), nepaisant vienu metu turėtos 5 pralaimėjimų atkarpos. Vis tik kultūra čia kitokia nei Europoje, atsižvelgus į to priežastis panika keliama nebuvo, o „Alvark“ grįžo į pergalių kelią bei taip pat turės šansą iškovoti Imperatoriaus taurę.
FIBA „lango“ metu D.Adomaitis daug poilsio neturėjo – klubas jau grįžo prie darbų, nors laiko stebėti taurių rungtynes lietuvis atrado.
„Aš žiūriu labiau kaip žiūrovas, ne sirgalius, kuris palaiko vieną ar kitą klubą. Taip dažnai pajauti, jog palaikai silpnesnį: man norėjosi, kad „Neptūnas“ laimėtų. Jie pasiekė geriausią rezultatą klubo istorijoje, patekdami į finalą, norėjosi, kad užtvirtintų tai taure. Juolab, daug žmonių ten pažįstu, su daug kuo bendraujame iki šiol, labai džiaugiuosi už juos“, – po Karaliaus Mindaugo taurės finalo kalbėjo treneris.
Krepsinis.net – išsamus pokalbis su D.Adomaičiu apie trečią sezoną Japonijoje, nelengvą Artūro Gudaičio adaptaciją, įpūstą energiją Klaipėdos „Neptūnui“ ir tikėjimą Kauno „Žalgiriu“.
– Treneri, ar trečiais metais jau jaučiatės visiškai įsiliejęs į Japonijos kultūrą, ar dar likę dalykų, kurių neprisijaukinote?
– Visiškai įsiliejau. Gal pirmais mėnesiais reikėjo kai kuriuos dalykus suprasti, bet daug patarimų davė Arūnas Gelūnas, palengvinęs man pirmąsias savaites, pasakęs, kokių klaidų nedaryti, taip pat Andrius Geležauskas, kurio žmona japonė. Turime ir fantastinį ambasadorių Aurelijų Zyką. Pradžioje buvo niuansų dėl maisto, keliavimo, bet po kelių mėnesių adaptacija praėjo. Viskas čia labai patogu, o žmonės čia elgiasi fantastiškai – vadovaujasi tuo, kad netrukdytų kitiems, malonu, nėra agresijos, labai smagu.
– Sezoną su „Alvark“ pradėjote solidžiai, vėliau sekė ir pralaimėjimų serija, kuomet per 11 turų kluptelėjote 8 sykius. Kaip kol kas vertinate sezoną?
– Gerai, su klubo vadovybe irgi pasikalbėjome, turime periodinius susitikimus su treneriais, kur irgi įsivertiname dalykus. Kas man patinka, kad liepą jau žinome viso sezono planą: kada treniruotės, kada rungtynės. Aišku, ne visiškai 100 proc., kadangi vyksta ir Imperatoriaus taurė, iš kurios gali iškristi. Dabar kalbėjome su šeima, kad kovo pabaigoje yra susitikimas mokykloje, pažiūrėjau – laisva diena, puiku. Kaip suprantu, taip ir reikia dirbti. Klubo vadovybė, vadovas, prezidentas palaiko susiplanavimą ir nuolatinį bendravimą. Prezidentas būna kiekvienose rungtynes, išvykose taip pat, klubo vadovas – kiekvienoje treniruotėje, kiekviename mūsų štabo susitikime. O periodiniams aptarimams geriausiai pasitarnauja „langai“.
Žinome, kodėl sezonas taip klostosi. Pirmi du sezonai buvo koncentruoti į lygą, Imperatoriaus taurėje pasiekdavome kažkokį etapą ir pralaimėdavome, nes paprasčiausiai tvarkaraštis buvo nedėkingas. Turi „langą“ ir ketvirtfinalio bei pusfinalio etapai būdavo iškart po jo. „Langus“ stengdavomės išnaudoti fizinio krūvio pakėlimui, būdavome su mintimi: gal kažkaip pavyks. Ir nepavykdavo. O šį sezoną susiplanavome taip, kad forma būtų ir taurėje, tas kol kas pasiteisino – esame jos finale. Kovo 15 dieną laukia labai svarbios rungtynės, nes nuo 2014 m. klubas finale nežaidė. Iki to laiko dar tenka sužaisti svarbių rungtynių lygoje, ten viskas jau spręsis atkrintamosiose, kur patekti svarbiausia ir po to svarbiausia būti sveikam.
– Kaip įprastai japonai reaguoja į pralaimėjimų atkarpas? Žinome, kad Lietuvoje ir apskritai Europoje tai jau iškart būtų po padidinamuoju stiklu.
– Viskas yra pasitikėjime ir aplinkybėse, kodėl taip yra. Ta diskusija vyksta. Mums didelę įtaką turėjo pagrindinio įžaidėjo trauma, gauta gruodį, net patys nesitikėjome, jog tai turės tokią įtaką. Galvojome, jog antras ir trečias mūsų pasirinkimas šioje pozicijoje užpildys spragą ir išlaviruosime. Pralaimėjome ir tas rungtynes, kurias galėjome laimėti, nes kaip komanda ėmėme negerai funkcionuoti.
Taip pat įtakos turėjo ir formos gaudymas, laviruojant su Imperatoriaus taure. Kai ilgas sezonas, tokių etapų turėsi, ypač, kai tvarkaraštis yra sudėtingas – per 16 dienų žaidėme 8 rungtynes, iš kurių 6 – išvykoje, kai skraidžiojome iš vieno Japonijos krašto į kitą. Iššūkis buvo, bet lyg susitvarkėme ir tas etapas praeityje. Dabar norime per „langą“ pagerinti fizinę būklę ir pasitikti lemiamą etapą.
– Kiek laisvų dienų per „langą“ įprastai gauna Japonijos klubų žaidėjai?
– Mes davėme 5 dienas ir po to pradėjome dirbti individualiai. O po poros dienų jau grįžome ir prie komandinių treniruočių.
– Žinant japonų kantrybę, ar yra galimybių komandose daryti pokyčius sezono eigoje?
– Yra, bet labai sudėtinga. Tokijuje pasirašius žaidėją iš kitos šalies, kaip kad dabar, kai jų atsilaisvina iš Australijos lygos, didžiausia problema yra su darbo viza. Tokijuje migracija turi daug prašymų ir tai gali užtrukti iki 6 savaičių. O be vizos žaidėjas įvažiuoti į šalį negali. Tuo tarpu pasirašymo riba yra kovo 17 diena. Bet judesio vyksta, kartais komandos keičia žaidėjus.
– Kas įprastai Japonijos lygoje būna paskutinis lašas, kuomet kantrybė senka? Kalbant ne tik apie žaidėjus – ir trenerius.
– Treneriai keičiasi labai retai. Būna ekstra atvejų dėl sveikatos, kaip kad prieš porą savaičių, kuomet strategą ištiko širdies smūgis. Praeitais metais dvi komandos iškrito į antrą lygą. Dvi komandos, kurios norėjo to išvengti, darė korekcijas ir žaidėjų, ir trenerių tarpe. Dar kitą sezoną startuos nauja lyga, ten bus naujos taisyklės, ko gero, 26 komandos, tad šiemet ir kitą sezoną niekas iš mūsų lygos nekris. Bet komandos turės praeiti griežtą filtrą, kad atitiktų reikalavimus „Premium“ lygoje: salė, biudžetas, sirgalių bazė ir t.t. Dabar ir paskutinės komandos nėra tiek jautrios netenkinančiam rezultatui ar užimamai vietai, kai kurios ėmėsi atsinaujinimo ir taupymo režimo. Atvirai pasakius, šį sezoną gal net nepasikeitė nė vienas treneris per 24 komandas.
– Berods, netrukus jūsų komanda turėtų turėti naują areną?
– Taip, jau buvo renginys, statybos baigtos, liepą – įkurtuvės, o nuo rugpjūčio kelsimės į naują bazę. Ten bus ir treniruočių bazė, ir biuras, ir jaunimo programa, ir didžiulė arena, atrodo neįtikėtinai. Tikrai vau. Tokijuje didžiausia problema buvo su arenomis, dabar namų rungtynes būsime sužaidę šešiose skirtingose arenose, tad tikrų namų kaip ir neturime. Kai kuriose arenoje žaidžiame po 3–4 rungtynes, tad ta aikštė labiau svetima nei sava. „Yoyogi“ pirmoji arena talpina apie 10 tūkst. sirgalių, antroji – apie 3,5 tūkst., bet ji pati labai jauki. Daugiausiai žaidžiame ten. Pagaliau kitą sezoną turėsime tikruosius namus.
Gudaitis
– Prieš praeitą sezoną esate sakęs, kad ši „Alvark“ sudėtis renkama ne su metų vizija, o bent 2–3 metų projekcija. Kaip dabar manote, ar pasirinkimai pasiteisino?
– Visada gali būti geriau, diskusijos vyksta, kai kuriais dalykais esame nepatenkinti ir galime juos pagerinti. Daug priklausome nuo užsieniečių, jie turi suprasti lygos specifiką, nes kai turi žaisti dvi dienas iš eilės, yra sunku. Žiūrime žaidybinio laiko, kad neatsirastų traumų. Daug žaidėjų pateisina lūkesčius, ypač – vietiniai. Žinau, kad su kai kuriais žaidėjais dar turime kontraktus, su kai kuriais norime pratęsti. Tenkina, bet gali būti geriau – galėčiau apibendrinti taip.
– Kaip japoniškame krepšinyje sekasi Artūrui Gudaičiui?
– Nelengvai, praeitą sezoną jis adaptavosi prie kitokio krepšinio. Gali atrodyti, kad Japonijoje bus lengviau nei kitur, bet kas vakarą žaidi prieš geriausius kitos komandos žaidėjus. Beveik visos yra užsipildžiusios savo tris užsieniečių pozicijas. Atvyko ir Eurolygos žaidėjų, manau, ateityje jų bus dar daugiau. Artūrui pernai buvo iššūkis prisitaikyti, bet sezono pabaigą jis sužaidė solidžiai. Tikėjomės, kad patirtis jam padės ir šį sezoną jis gerai atrodys nuo pradžių. Deja, taip neatsitiko. Mažesnės, didesnės traumos, ligos jį vis išmuša iš ritmo. Dabar jis buvo traumuotas, bet yra pasirengęs grįžti.
– Nuo šio sezono atvyko ir E.Beržininkaitis. Ar jam teko daug naujų dalykų mokytis ir perprasti naujoje pozicijoje?
– Jo vaidmuo labai aiškus, gal tik tenka daugiau atsakomybių, nes jis atsakingas už darbo planavimą su dideliais. Su kitais trimis asistentais jis planuojasi darbą su jais. Kiekvienas asistentas turi savo žaidėjus, kuriems ruošia vaizdo medžiagą apie varžovus, iš treniruočių ir pan. Rungtynių metu jis labiau atsakingas už puolimą ir idėjas, kaip norime žaisti, kokie skaičiai yra, kas veikia, kas ne. Realiai, asistento darbas visur panašus, tik čia turime 3 skautus, kurie atlieka darbus ir paruošia medžiagą apie varžovus, mūsų žaidimo analizę po rungtynių, to Evaldui daryti nebereikia.
Neptūnas
– Kuomet kalbame, kaip tik baigėsi taurių savaitgalis Europoje. Daug visko spėjote pamatyti?
– Nemažai, liko tik kelios įdomios nepamatytos dvikovos: „Panathinaikos“ prieš „Olympiacos“, „Partizan“ prieš „Crvena Zvezda“ ir „Unicaja“ prieš „Real“. Aišku, treniravomės savaitgalį, laiko nebuvo tiek daug, tad biure įsijungdavome rungtynių pabaigas ar momentus. Įdomu, ypač derbiai. Yra tų netikėtų rezultatų, bet čia taurės – yra ta tendencija, nieko nepadarysi, tokia ta vienerių rungtynių specifika.
– Eurolygos klubų laimėtos taurės šiemet kaip tik labiau išimtis iš taisyklės.
– Kaip bebūtų, lygose, kur kelios komandos žaidžia Eurolygoje, yra didelė tikimybė, kad jos susitiks finale. Kaip, kad Serbijoje, Graikijoje. Šios komandos išsiskiria ir lygose. Kitaip yra Ispanijoje, kur klubams sunku išlaikyti vienodą koncentraciją ir Eurolygai, ir vietinei lygai. Nors „Unicaja“ ir Ispanijoje žaidžia puikiai, prieš rungtynes su „Rytu“ jie 20 taškų įveikė baskus ir dėl to niekas nebuvo labai nustebęs. Čia gal nustebęs gali būti tik skirtumu. Prancūzijoje irgi yra specifika, Vokietijoje taip pat. Lietuva turi gerą pavyzdį – „Neptūną“. Jis atėjo su tokiu pasitikėjimu, psichologiniu užtaisu, noru kažką įrodyti ir paneigti, prašau – manau, jie buvo vertesni laimėti KMT taurę.
– Ar likote nustebęs tokiu klaipėdiečių pasirodymu?
– Pradžioje gal nustebino jų pergalė prieš „Rytą“. Ten mane tikrai nustebino, kad jie taip solidžiai sužaidė, o „Rytas“ į rungtynes pažiūrėjo neatsakingai. O vėliau jų pergalė prieš „vilkus“ nebenustebino visiškai. „Neptūnas“ žaidė tikrai gerą krepšinį. O kaip jie žaidė prieš „Žalgirį“, manęs nenustebino visai – jie jau buvo sužaidę du gerus mačus. Aš žiūriu labiau kaip žiūrovas, ne sirgalius, kuris palaiko vieną ar kitą klubą. Taip dažnai pajauti, jog palaikai silpnesnį: man norėjosi, kad „Neptūnas“ laimėtų. Jie pasiekė geriausią rezultatą klubo istorijoje, patekdami į finalą, norėjosi, kad užtvirtintų tai taure. Juolab, daug žmonių ten pažįstu, su daug kuo bendraujame iki šiol, labai džiaugiuosi už juos.
– Populiariausias savaitgalio klausimas: ką manėte, kai Gailius metė paskutinį tritaškį?
– Galvojau, pataikys tikrai. Gailius toks žaidėjas, jis šaltai į tai žiūri ir dažniausiai tokius metimus pataiko, ką įrodė metimu prieš tai. Gal labiau mane nustebino ne jo nepataikytas metimas, o „Žalgirio“ gynybinė klaida dukart iš eilės, paliekant laisvą metiką mesti. Tai nedovanotina. Gailiui tai būtų karjeros metimas, būtų galėjęs vaizdo įrašą paleisti namie, kad suktųsi pastoviai, kai ateina svečiai. Ir nuotrauką galėtų įsirėminti (Juokiasi). Šaunuoliai ir Deivis, ir visi, žaidė labai gerai visą savaitgalį.
– Kaip žmogus, gerai pažįstantis šią organizaciją, jos žmones, dirbęs „Neptūne“, kaip manote, patekimas į taurės finalas yra labai svarbus Klaipėdai ir gali įpūsti energijos LKL, kur jie stringa?
– Toks pasirodymas tikrai įpūs teigiamos energijos. Pirmiausiai, ramybės ir pasitikėjimo žaidėjams bei treneriams. Žaidėjams tai pavyzdys tikėti treneriais, treneriai žaidėjais tiki visada. Pergalės labai suvienija komandą ir duoda teigiamą pliūpsnį. Pavojingiausia, kad po gero pasirodymo ateina emocinė duobė, palinkėsiu to jiems išvengti ir išlaikyti gerą bangą, kas yra sunku. Žinant gandus, kas virė, jie skeptikus užčiaupė ir jiems reikia kelių pergalių LKL, kad susigrąžintų pozicijas čia. Jie jau įrodė, kad gali laimėti prieš visus ir žaisti kaip lygūs su lygiais su „Žalgiriu“.
Vovoras
– Kaip manote, šis mačas uždaro diskusijas dėl Georgios Vovoro ateities Klaipėdoje?
– Manau, kad tikrai taip. Aš žiūriu į tai kaip sirgalius, kuris palaiko „Neptūną“, stebiu jų rungtynes, kai yra galimybė. Bet turi žinoti ir tai, kas yra komandos viduje, to nežinau. Jūs, žurnalistai, irgi kartais spėliojate, remdamiesi gandais. Jie ne visada yra teisingi. Kažkas turi savo interesų, kažkas yra nepatenkintas, sudėtinga.
Manau, niekada žiniasklaidos atstovai neturėjo tokios įtakos viešai nuomonei, kokią turi dabar. Podkastai, straipsniai, matomumas neįtikėtinai didelis. Visi sėdi telefonuose, žiūri reelsus, ten yra kokia frazė iš tinklalaidės, kuri pastoviai sukama ir rodoma, nepaisant, kad yra iškirpta iš vieno ilgo atsakymo. Ir tai automatiškai formuoja nuomonę. Manau, tai labai neteisinga, o žiniasklaidos atstovai turi jausti didelę atsakomybę, nes jie formuoja nuomonę apie žaidėjus, trenerius, klubus. Tai galingas ginklas, kurį turite. Podkastuose, tarkime, kažkas gali pasakyti, jog tas žaidėjas blogas, tas treneris kažko nesupranta, o kažkam pasikeitus už tuos žodžius atsakomybės neprisiimama. Mes krepšinio šalis, visi žiūri, aš irgi domiuosi, klausau daug podkastų, pasižiūriu rungtynių. Norėtųsi palinkėti būti neutraliais, ypač pasisakant jautriais klausimais, kaip trenerių atleidimai.
– Manote, tai veikia ir komandų vadovus?
– Taip, net neabejoju. Esu girdėjęs nemažai komentarų: va, podkaste sako, kad tas žaidėjas yra toks, yra blogas, ar mes turime kažką daryti? Įtakos tai tikrai turi. Juk kai kurie treneriai podkastuose pasakytas frazes kabina motyvuoti žaidėjams rūbinėje. Va tai tą ir parodo – kokią įtaką tai turi.
– Taip, čia ne paslaptis, kad tą daręs ir Vilniaus „Rytas“.
– Man atrodo, kad taip. Tai geras kampas, parodantis, koks galingas dalykas yra žiniasklaida. Aš norėčiau, kad jei yra portalas, kuriantis tinklalaidę, jis ir prisiimtų tą nuomonę, kuri yra transliuojama. O jei tai yra pavienio žmogaus nuomonė, pvz., Jono Jonaičio, kad jis darytų savo atskirą podkastą ir tai būtų jau jo asmeninė nuomonė. Manau, atsakomybės už žodį, kurį paleidi, reikia turėti. Neįtikėtina, kaip Lietuvoje viskas pažengę į priekį, daromos ir rungtynių analizės, kurias pasižiūri ir mano asistentai. Iš kitos pusės, pozityvo irgi daug, parodoma kita krepšinio pusė.
– Kaip manote, kiek sudėtinga G.Vovorui buvo dirbti, žinant, kad jo kelionė į Graikiją gali baigtis bilietu į vieną pusę?
– Manau, situacija nėra maloni, tačiau profesionaliame sporte, trenerio darbe, taip būna. Svarbiausia, likti profesionalu, ką jis ir padarė. Emocijos, kurios matėsi komandoje, žaidėjuose, štabe, viską parodė. O kas vyksta daugiau, kad žinotumei, reikia būti viduje.
– Kaip manote, iškovojus taurę, tačiau buvus per žingsnį nuo pataikyto Gailiaus metimo, tai yra ženklas „Žalgiriui“ yra apie ką pagalvoti?
– Manau, kad „Žalgiris“ rimtai į viską žiūri nuo sezono pradžios, kuri buvo labai gera. Sekė geros pergalės ir normalu, jog vėliau topinės komandos ima vytis kitas, kurios galbūt sezoną pradėjo geriau. Kai kurioms reikia įgauti formą, kai kurios turi rinktinės žaidėjus, kai kurios pasirašymų laukia ilgiau – kai kurios ekipos gerai ima žaisti vėliau. Pavyzdžiui, „Olympiacos“ išsaugojo branduolį ir jie solidžiai žaidžia nuo sezono pradžios bei, ko gero, žais iki pabaigos. Bet yra komandų, kurios kaip „Real“ nepradėjo gerai, tačiau formą gerina ir darosi sunkiai įveikiamos.
Tokioms komandoms kaip „Žalgiris“ svarbu startuoti gerai ir susirinkti taškus ne tik, kurių reikia, bet ir papildomus, kaip ir įveikiant „Real“ išvykoje. Tik vėl, visi daug kalba, jiems nenaudinga ir ta diskusija apie Walkerį, liks jis ar neliks. Tai irgi nepadeda, neduoda stabilumo. Aišku, ir traumos, nieko naujo. Jiems tai turbūt sugadino daug dalykų. Po to gali grįžti į tai, kas dažnai skamba trenerių rūbinėse – komplektacija. Tai yra kertinis dalykas, darbą vasarą turi padaryti gerai ir dar pataikyti, pasirašant 1–2 žaidėjus. Čia vėl diskusijų objektas.
– Na, bent Walkerio diskusijos artėja prie pabaigos (pokalbis vyko dieną prieš amerikiečiui išvykstant – Krepsinis.net).
– Manau, jiems tai bus svarbu. Labai svarbu, kad Brazdeikis sužaidė solidžią taurę, pelnytai tapo MVP. Manau, jį „Žalgiris“ žymiai geriau išnaudos iki sezono pabaigos. Deividas irgi gali duoti daugiau. Vėlgi, reikia nepamiršti, kad tai naujai sukomplektuota komanda, kiekvienas savo vaidmenį turi susirasti. Vienoms komandoms tai truko ilgiau, kitoms – trumpiau. „Žalgiriui“ tokia pergalė KMT gal bus į naudą, jie galės atsipūsti, kad vieną trofėjų, kurį laimėti turėjo, jie laimėjo, dabar susikaupkime Eurolygai. Kelios dienos laisvos jiems išeis į naudą, svarbiausia, kad žaidėjai būtų sveiki.
Žalgiris
– Ar jūs dar tikite „Žalgirio“ šansais Eurolygoje? Teoriniais skaičiavimais, galimybės patekti į įkrintamąsias atrodo jau labai ribotos.
– Pirmiausiai reikia tikėti sėkme, nes jei netikėsi, jos ir neturėsi. Jei yra bent menkiausia galimybė, turi tikėti, kad gali pasiekti, ko nori. Negali tokioje situacijoje galvoti ir skaičiuoti tvarkaraščių – ne, kitos rungtynės yra svarbiausios. „Žalgiris“ jau parodė anksčiau, jog turi charakterį ir nusiteikimą sezono pabaigoje, kodėl jie negali to pakartoti? Nematau tam nė vienos priežastis. Geros rungtynės Belgrade su „Crvena Zvezda“, toje atmosferoje, jiems gali duoti pasitikėjimą. Manau, jie privalo tikėti.
– Jei atvirai, ar matote skirtumų, kokį pasitikėjimą ir kreditą gauna „Žalgiryje“ dirbantis lietuvis, kaip Kazys, ir kokį užsienietis specialistas, kaip Andrea? Neatrodo, kad kartais mažiau uždirbantis savas specialistas tampa skalpuojamas greičiau nei solidesnio vardo užsienietis?
– Apjungčiau du dalykus. Kai kalbėjome apie japonus, kas man juose patinka, tai, kaip japonai palaiko japonus. Tiek žaidėjai trenerius, tiek treneriai žaidėjus, tiek žaidėjai žaidėjus. Tai yra didžiulė tauta, bet kaip jie palaiko vienas kitą ir stengiasi padėti, mums reikia to pasimokyti. Su mūsų mažos tautos istorija, manau, turėtume labiau vertinti ir palaikyti vienas kitą, o ne būti už nugaros ir loti, kaip yra negerai. Norėtųsi, kad pasitikėjimas savais būtų kuo geresnis. Ar tai kažką nustebino? Nemanau, taip yra. Mes labiau vertiname užsienietį nei lietuvį. Taip buvę labai daug kartų.
Bet tokį paprastą dalyką pažiūrint, man sunkiai suvokiama, ką užsienietis Manekas daro „Žalgiryje“. Turime begalę lietuvių žaidėjų, kurie nenusileidžia jam ir galėtų toje vietoje būti. Tiek jaunų, tiek patyrusių.
– Hipotetinių diskusijų, o kas, jei Trinchieri būtų atleistas, jau buvo. Nėra paslapties, kad tarp kolegų buvo minima ir jūsų kaip kandidato pavardė, tačiau jau nuo anksčiau sklido kalbos, jog „Žalgirio“ organizacija esą į jus nežiūri nelabai palankiai, nes dirbote „Ryte“. Ar kada nors realiai jautėte, kad darbas sostinės klube gali būti kliūtis kauniečiams, ar manote, jog tai labiau spekuliacijos?
– Esu toks žmogus, kuris nesivadovauja gandais – labiau faktais. Esu girdėjęs visokiausių istorijų, bet jei kažkas iš „Žalgirio“ vadovybės mato problemą, kad dirbau „Ryte“, tai yra jų problema. Aš esu profesionalus treneris. Kur bedirbčiau, eisiu ir sieksiu geriausio rezultato komandai, rūpinsiuosi tinkama darbo kultūra, požiūriu, reikalausiu dalykų, kurie susiję su profesionalumu. Ne visiems tai patinka, bet toks mano požiūris – visada būsiu 100 proc. atsidavęs klubui ir sirgaliams. Ar tai blogai? Jei kažkas įžvelgia problemą, kad dirbau Vilniuje, Klaipėdoje ar Utenoje, čia jau tų žmonių problema.
– Kaip suprantu iš jūsų požiūrio, kol turite kontraktą su „Alvark“, jus iš ten išvilioti būtų sudėtinga. Ar žiūrite į viską lanksčiau?
– Situaciją gali vadinti situacija, kai yra kažkas. O kai yra gandų lygis, neverta net komentuoti tokių dalykų.
– Iš savo patirties, ar sutinkate, kad lietuviai treneriai mylimesni visuomenės pasidaro tada, kai palieka „Rytą“?
– Aš eidamas į „Rytą“ žinojau, kur einu. Mane labiausiai suintrigavo pateikta ambicinga vizija, ką norima padaryti su klubu. Man buvo labai įdomu ir mačiau save tame projekte, buvau tam atsidavęs 100 proc. Sunku pasakyti. Faktas, kad „Rytas“ yra Vilniaus komanda, o „Žalgiris“ – visos Lietuvos. „Žalgirio“ istorija tokia, kad tai mums buvo pasipriešinimo įrankis, kai nebuvome laisvi. Tai išliko ikonišku klubu, niekas su tuo nedrįs ginčytis. Aš pats užaugau žiūrėdamas „Žalgirį“, „Statybą“, bet gerai pamenu, kaip darbai kaime sustodavo, kuomet „Žalgiris“ žaisdavo su CSKA. Viskas tuo pasakyta.
„Rytas“ yra Vilniaus komanda, turinti savo gerą sirgalių bazę, kuri keliauja visur. Pamenu, kai žaidėme Europos taurėje – mūsų sirgaliai buvo visose išvykos rungtynės, net kai nusigauti būdavo sunku. To iš sirgalių neatimsi, jie užsiaugino bendruomenę, norėtųsi, jog išsispręstų arenos klausimai, klubas turėtų galimybę kilti aukščiau, susigrąžinti užsienyje žaidžiančius lietuvius.
– Kaip tik dabar vyksta rinktinės „langas“, prie nacionalinės komandos vairo neseniai stojo Rimas Kurtinaitis. Kaip manote, kokią rinktinę matysime vasarą? Ar braižas skirsis, ar daugiau mažiau liks panašus, kokį matėme prie Maksvyčio?
– Pirmiausiai, Rimui palinkėsiu kantrybės, sveikatos ir sėkmės. Visada palaikiau ir palaikysiu rinktinę. Svarbiausia, kad rinktinė susirinktų stipriausios sudėties ir būtų sveika. Rinktinėje svarbiausias niuansas tas, kad čia kaip treneris turi prisitaikyti prie atvykstančių žaidėjų. Galvoje turi būti prisitaikęs, kaip žaistumei turėdamas vienus žaidėjus ir kaip – kitus.
Paprastas pavyzdys: jei pagrindinis tavo centras JV, tavo žaidimas puolime ir gynyboje bus vienas, jei Domas – kitas. Klubiniame krepšinyje ieškai žaidėju, kurie įgyvendins tavo idėjas, o rinktinėje turi prisitaikyti prie žaidėjų, išnaudodamas jų stipriąsias puses. Bus įdomu, kas atvyks į rinktinę, ir tada stebėti jų stilių.
Norėdami komentuoti prisijunkite.