Kelias iki skambaus debiuto LKL: Š.Marčiulionio įtaka, 12-mečio stumdymasis su vyrais ir bandymas papirkti sportbačiais
(3)
Kėdainių „Nevėžio“ komanda išlaikė savo filosofiją ir šiais metais vėl subūrė jauną ir įdomią sudėtį. Tuo tarpu po pirmųjų sužaistų rungtynių prieš Pasvalio „Pieno žvaigždes“ antraštes užplūdo jaunojo Domanto Vilio pavardė.
20-metis debiutavo per vos 12 minučių pelnydamas 18 taškų ir padėjęs pagrindus ekipos pergalei, nors net pats iš savęs tokio starto nesitikėjo. Nesitikėjo jis ir vasarą sulaukti kvietimo iš „Nevėžio“, kadangi praeitą sezoną nesijautė parodęs save. Bet apie viską nuo pradžių.
D.Vilys – kilęs iš Kupiškio, kuriame gyveno iki 14 metų. Čia jis padėjo pagrindus krepšinyje iki tol, kol nepersikėlė į sostinę.
Domantas savo bendraamžių tarpe lygių neturėjo – Moksleivių krepšinio lygoje (MKL) rinko po 46,6 taško, 11,3 atkovoto kamuolio, 2,4 rezultatyvaus perdavimo ir 34,6 naudingumo balo, tad teko spręsti, ką daryti su mokslais toliau, kadangi Kupiškis atrodė per ankštas.
D.Viliuisusidomėjimą rodė ir Arvydo Sabonio krepšinio mokykla, ir Šarūno Marčiulionio krepšinio akademija, tačiau jis pasirinko pastarąją vietą ir tą lėmė pokalbis su legenda. Buvo kalbų, kad juo domėjosi ir Joanas Plaza bei Malagos „Unicaja“, tačiau pats Domantas sako, jog tai – daugiau išpūstas burbulas, nes po pirmojo pokalbio ir pasakymo, kad vykti į užsienį nenori, viskas ir baigėsi.
„Labiausiai mane papirko pokalbis su Šarūnu Marčiulioniu. Ta visa asmenybė mane sužavėjo. Kai man pasakė, kad jis ateis pasikalbėti, buvo jauduliukas – tikrai nesitikėjau to. To pirmojo pokalbio net nelabai prisimenu – turbūt buvau per daug susijaudinęs, nes atsimenu, tik kad visą laiką šypsojausi“, – pasakojo D.Vilys.
Jau iki tol buvęs jo treneris buvo praminęs jį panašiu į Š.Marčiulionį, o tokias antraštes pasigavo ir žiniasklaida. Tačiau pats jaunuolis stengėsi į tai dėmesio nekreipti ir sako, kad tėvų auklėjimas stipriai prie to prisidėjo.
„Palyginimai ėmė sklisti, nors niekada to per daug nesupratau, esame skirtingi žaidėjai. Buvo malonu, bet priėmiau tai kaip motyvaciją“, – šypsojosi jis.
Perspektyviu krepšininku jis buvo vadinamas jau kurį laiką ir bendraamžių tarpe fiksuota statistika nori ar nenori vertė D.Vilį pamąstyti, kad gal tikrai yra toks geras.
„Kai žaidi su bendraamžiais, gal ir galvoji, kad viskas labai lengva, bet kai kitą dieną ateini žaisti į miesto lygą su vyrais, tave nuleidžia ant žemės ir greitai tas sužvaigždėjimas dingsta.
Tėvai ir treneris visada sakydavo, kad turiu dirbti, nesužvaigždėti, kad vaikų rezultatai nieko nereiškia. Manau, man tai padėjo, išugdė charakterį ir nuostatą, kad reikia dirbti, nesvarbu, man sekasi gerai ar ne, ar atostogos, ar ne.
Jei straipsnis koks pasirodydavo, mama leisdavo paskaityti ir sakydavo: viskas, toliau nebeskaityk nei komentarų, nei nieko, dirbk savo darbą, tu žinai, ko sieki. Manau, be tėvų pamokų, be trenerio pastabų, būtų labai sunku prieš tai atsilaikyti. Žmogus gali greitai save išaukštinti, kai mato apie save pagyras. Tik greitai pakilus galima greitai ir nusileisti“, – sako jis.
O minėtoje miesto lygoje D.Vilys debiutavo būdamas vos 12 metų. Ten jį kartu atsivedė brolis. Tuo tarpu Kupiškio vyrai keistais žvilgsniais žiūrėdavo į atėjusį vaiką – daugiau jo bendraamžių ten nebuvo, tačiau tokia patirtis ir užgrūdino, kadangi varžovai vis stengdavosi parodyti jaunam konkurentui, kur jo vieta.
„Man tai būdavo didelė motyvacija, nes žaisti prieš tokius vyrus atrodydavo kitas lygis. Norėdavosi jiems viską įrodyti. Tuo tarpu varžovams norėdavosi nuleisti ant žemės tą vaiką ir parodyti, kur jo vieta.
Tai man sekdavosi sunkiai: ir spausdavo tyčia, ir pastumdavo, tokių epizodų tikrai būdavo. Tik kalbų nebuvo – miestas nedidelis, visi pažįstami“, – juokiasi jis.
Šiais laikais nemažai kalbama, kaip dėl perspektyvių žaidėjų pešasi klubai ir organizacijos, kaip svarbią rolę vaidina agentai. Tuo tarpu D.Vilys prisimena, kokiais būdais buvo bandymų prisivilioti jį.
„Tokio didelio dėmesio nebuvo, nes mes patys sakėme, kad jo nereikia – pasirinksime patys. Aišku, būdavo, kad vieni skambina dažniau, sako, kad duos batus, bet mes į tai nežiūrėjome. Gal galvojo, kad žmogus iš mažo miesto batų neturi“, – juokėsi jis.
Pirmieji mėnesiai Vilniuje 14-mečiui lengvi nebuvo. Tai jam buvo pirmas etapas be tėvų, be šeimos, o rūpesčius kėlė elementariausi dalykai.
„Dabar tikrai nesigailiu savo pasirinkimo. Aišku, lengva nebuvo pirmus pusę metų. Sunkiausia būdavo pačiam išsiskalbti drabužius, pasidžiauti, susilankstyti. Vėliau po mėnesio jau ir užmigti būdavo sunku, nes pasiilgsti tėvų, šeimos, namų, draugų. Bet bėgant laikui pripratau.
Pirmą savaitę kelis kartus skambinau mamai su klausimais, kur pilti skalbimo miltelius, kur – minkštiklį.
Apskritai Vilnius man buvo nepažįstamas. Prieš tai buvau čia tik rungtynėse su komanda ir kelis kartus su tėvais. Pirmą mėnesį bijojau autobusais ir troleibusais važinėti, nes Kupiškyje tokių dalykų nėra, tai ir į mokyklą eidavau pėsčiomis.
Tik atvykus buvo reakcija: „Čia autobusai važinėja? Į mokyklą – su troleibusu? Vau“ (Juokiasi). Iš pradžių tokie paprasti dalykai buvo keisti“, – prisiminė jis.
Vis tik priimtas į Š.Marčiulionio krepšinio mokyklą jis buvo labai smagiai, šalia savęs turėjo Deividą Sirvydį ir kitus vaikinus, o svarbią rolę visų jų tobulėjime turėjo ir pats akademijos vadovas. Kitas treniruočių lygis, kita rutina – tokius skirtumus nuo etapo Kupiškyje vardina D.Vilys.
„Man Marčiulionis tikrai darė ir daro įspūdį, dar šią vasarą buvome susitikę, kadangi sportavau su Augustu, keletu žodžiu persimetėme, tikrai esu labai dėkingas jam už visą tą laiką akademijoje, kai skirdavo man daug laiko individualiam darbui, duodavo pastabų, patarimų. Labai džiaugiuosi, kad jis man tiek padėjo“, – sako jis.
2016 metais, būdamas 16 metų, gynėjas debiutavo Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) su Vilniaus „Perlo“ apranga. Čia jis praleido tris sezonus ir sako, kad ši patirtis buvo labai vertinga. Tuo tarpu sveika konkurencija tarp savo lygio žaidėjų tik vedė į priekį.
Geriausi metai dubleriuose jam buvo 2018–2019 m., kai vidurkiai per 21 minutę siekė 14,5 taško, 1,8 atkovoto kamuolio, 2,6 perdavimo ir 11,8 naudingumo balo.
Vis tik sudėtingiausi metai jam buvo ne debiutiniai NKL, o praeiti, kuomet Domantas atstovavo Šakių „Vyčiui“.
„Dubleriai yra kitas dalykas, tave labiau prižiūri, dar nesi toks profesionalas, visi aplink tave daugmaž bendraamžiai. O Šakiuose jautėsi, kad esi tarp vyrų – ne vaikų, kad jėga kita, kad turi konkuruoti, kad fiziškumas visai kitas“, – pastebi jis.
Kodėl metai buvo sunkūs? Ir dėl traumų, kurios trukdė pačiam gynėjui, ir dėl situacijos komandoje. Keturi „Vyčio“ nariai kaip „Gulbelės“ komanda vis išvykdavo į tarptautinius 3x3 turnyrus, tad dažnai tekdavo verstis be jų.
„Tai ir buvo sunkiausia dalis. Į treniruotes nesusirinkdavome visi, negalėjome žaisti 5 prieš 5, negalėjome atidirbti taktikų, derinių, neturėjome tarpusavio pajautimo, nes dalies žaidėjų nebūdavo treniruotėse, vėliau – rungtynėse, kai kurie atvykdavo tik į rungtynes. Labai sunku. Atrodo, vėl pripranti prie jų – vėl nėra, vėl pripranti be jų – jie vėl yra. Vis tiek čia ne vienas žmogus – keturi, tas judėjimas, greičiai, supratimas skiriasi. Komunikacijos truko, tik į sezono galą viskas gerėjo“, – sako jis.
Pats D.Vilys tik treniruotėse pasibandė dabar populiarėjančią krepšinio šaką, tačiau sako, kad ji jo pernelyg nežavi. „Nesijaučiu to krepšinio žaidėjas, nejaučiu savęs ten, jaučiuosi per mažas ir silpnas“, – šypsosi jis.
Praeitame NKL sezone D.Vilys per 21 minutę metė po 8,9 taško, atkovojo 2,4 kamuolio, atliko 2,1 rezultatyvaus perdavimo ir rinko 7,9 naudingumo balo. Pats jaunuolis nesitikėjo, kad sulauks kvietimo į LKL, bet tada pasiūlymą ant stalo padėjo „Nevėžis“.
„Gal kažkur giliai širdyje tikėjausi to, bet nebuvo didelio optimizmo, kad gausiu pasiūlymą iš LKL, nes sezonas nebuvo geriausias, buvo ir traumų – buvau nusivylęs, kad jis baigėsi anksčiau, nes nespėjau pasirodyti kaip galėjau“, – teigia D.Vilys.
Atvykęs į Kėdainius jis yra laimingas, nes rado aukšto lygio organizaciją, kokia „Nevėžis“ tapo pastaraisiais metais su vadovybės pasikeitimu. „Radau labai profesionalią komandą, kuri profesionaliai žiūri į darbą – pradedant medikais, baigiant treneriu. Visos treniruotės, organizacija – jaučiu didelį rūpestį žaidėjais, todėl esu labai laimingas gavęs pasiūlymą žaisti čia
Labai smagu, labai gera atmosfera, jokių pykčių – nieko, yra tiek jaunų žaidėjų, tiek vyresnių. Yra balansas, o kad nebūtų balagano, tą darbą daro Julius ir kiti vyresni žaidėjai – prižiūri tvarką.
Kol kas viskas patinka labai, treneris Marius be reikalo balso nekelia, bet, žinoma, kai reikia – pakelia, viskas su protu, laiku ir vietoje“, – džiaugiasi jis.
Debiutinėse rungtynėse pasižymėti spėjęs vaikinas savo indėlio nesureikšmina, tik tikisi, kad koks matomas buvo dabar, toks galės būti ir sezono pabaigoje.
„Tarėmės, kur turime atakuoti, ką daryti, todėl žinojau, ką turiu daryti aikštėje. Buvo tik klausimas, ar metimai sukris, tai jie sukrito ir gavosi, kad debiutas išėjo geras. Debiuto jauduliukas buvo sveikas, leidžiantis žaisti, duodantis adrenalino ir padedantis, o ne tas, kuris apgula smegenis ir nuo kurio dreba rankos“, – sako jis, prisiminęs ir patirtį, kuomet nutiko būtent toks variantas.
Dar atstovaujant Kupiškio komandai MKL teko susigrumti su Š.Marčiulionio krepšinio akademijos vyresniais vaikais – tada kupiškiečiai pralaimėjo 106 taškų skirtumu ir į antrą mačą teko žengti drebančiomis rankomis – jis pralaimėtas vėl buvo 104 taškais. „Progresas“, – juokiasi prisiminęs 20-metis.
D.Vilys tikisi per šį sezoną patobulėti individualiai ir kartu su komanda parodyti aukštus rezultatus. Dabar daug kas kalba apie ketvertą – kodėl apie tai nepasvajojus ir „Nevėžiui“, sako jis.
„Labiausiai norėčiau patobulėti su komandos valdymu, kad nepamesčiau galvos, galėčiau nuraminti ekipą, kai reikia, paaiškinti, kaip kada ką žaidžiame.
Malonus toks debiutas, bet vienerios rungtynės nieko neįrodo, po sezono pasimatys, ką daviau komandai ir ką įrodžiau. Reikia neužkelti galvos ir siekti pergalių.
O su komanda, tikiu, galime atkrintamosiose pakovoti su rimtesnėmis komandomis, galime pakovoti ir dėl ketverto – dabar visi tą sako. Tai kodėl negali Kėdainiai?“, – šypteli jis.
Norėdami komentuoti prisijunkite.