Kilniais darbais užsiimantis G.Matulis: šiuo metu daugiau perspektyvos matau 3x3 krepšinyje, kur yra olimpinė svajonė

Gintautas Matulis nėra iš tų žmonių, kurie po treniruočių skuba namo ilsėtis. Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ puolėjas stengiasi rasti laiko ne vien šeimai, bet ir socialinei veiklai, padedant pažeidžiamoms visuomenės grupėms. 

Tuo G.Matulis užsiima nebe pirmus metus, o viską pradėjo – koronaviruso pandemijos metais. 

35 metų 195 cm ūgio žaidėjas teigia, kad tai duoda naudos ir jam pačiam, o kitaip savo gyvenimo jis nebeįsivaizduoja. 

„Vyksta namo įsirengimas, čia dabar didžiausia veikla, grindis dedame, kažką dar padaryti reikia ir diena praeina (Juokiasi). O socialinių veiklų irgi turiu visada. Norisi padėti. Turime projektą su vaikų namų gyventojais, kur yra kaip didžiojo brolio programa. Kaip tik šeštadienį ėjome su vaikais į filmą, dažnai turime veiklų ir pokalbių“, – kukliai apie savo darbus šneka G.Matulis. 

Nepaisant to, kad jau pasiekė veterano amžių, G.Matulis krepšinio į antrą planą nestumia. Vis tik jei pavyktų viską susidėlioti, daugiau ambicijų jis turėtų 3x3 krepšinyje. 

„Jei man būtų 25 metai, gal žiūrėčiau, kaip padaryti 5x5 karjerą. Bet nežinau, kaip dabar turėčiau sužaisti, kad pasikelčiau vertę dvigubai ir mane kviestų kažkur į užsienį. Tų finansų Lietuvoje nebepasikelsiu. O 3x3 perspektyvos matau daugiau: gali kažkur važiuoti, žaisti, labiau linkstu ten. 5x5 krepšinyje vis tiek visi žiūrės į mane kaip senuką, kuris kažkur atvažiuos nusibaigti“, – sako jis. 

Šį sezoną LKL G.Matulis per 21 minutę pelno po 3,6 taško, atkovoja 1,9 kamuolio ir renka 2,8 naudingumo balo.

Interviu su juo apie įvairias veiklas, 3x3 krepšinį, Marių Kiltinavičių ir trenerių kontrastus – Krepsinis.net portale.

– Ar daug laiko atima visos užklasinės veiklos?

– Neturime griežto planavimo, susidėlioju, kad būtų laiko ir tam, ir šeimai, ir sportui. Būna dienų bėgime, kai reikia daug ką pasidaryti, bet pas kiekvieną žmogų būna taip. Kartais planai irgi pasikeičia.

– Su jaunimu leidžiate ne pirmą projektą, ar nesijaučiate atradęs savyje kažkokią pedagoginę gyslelę?

– Čia ne kiek pedagoginis dalykas, o socialinis (Šypsosi). Giliniesi į save ir randi vidinį poreikį padėti. Vasaromis esu augęs su vaikais iš vaikų namų, tad turiu norą padėti, kažką duoti kitam, ko jis neturi. Taip mane auklėjo tėvai.

– Kokių dalykų jums kaip žmogui suteikia tokios patirtys?

– Gali daug išmokti iš žmonių, kurie darbuojasi socialinėje srityje, gali pasigilinti į bendravimą iš psichologinės pusės. Man patinka gilintis į save, savybes, įdomu.

– Ar „Uniclub Casino – Juventus“ ekipoje yra dar žaidėjų, kurie būtų įsitraukę į socialinius projektus?

– Ukrainai aukojome visi, o kad kažkas darytų kažką pastoviai, gal taip ir nėra. Labiau esu toks vienas, kaip atradau tai per koronaviruso laikotarpį, taip ir likau. Tiesa, pernai turėjome Patricką, kuris turėdavo labdaros fondą.

– Turite daug prasmingų veiklų ir atrodo, kad automatiškai nelieka laiko toms pramogoms, kurios gal aktualesnės jaunesniems komandos draugams. Pavyzdžiui, žaidimams, išėjimams linksmintis ir pan.

– Nesakyčiau, kad jaučiuosi labiau suaugęs, tiesiog skirtingos mūsų veiklos. Aš gal irgi kartais norėčiau pažaisti, bet užsiimi su vaikais ir tam nelieka laiko. Dabar vaikai irgi ragina pirkti „Play Station“, žinau, kad nusipirkus turbūt ir pats žaisčiau, bet dar laukiu (Juokiasi). Manau, kad viską galima suderinti. Strateginiai žaidimai nepatinka nuo mažens, o ralius ir šaudynes pažaisčiau (Juokiasi). Žinau, jog ateis laikas, kai tą kompiuterį pirkti teks.

– Kai nori skirti laiko viskam, ar kartais krepšinis jau nenueina į antrą planą, ar tai vis dar prioritetas numeris vienas?

– Man asmeniškai tai tikrai prioritetas. Aišku, būna rytų, kai nėra noro sportuoti, bet čia normalu – būna pas kiekvieną žmogų. Mano veiklos papildo vienos kitą, kažkur pasikrauni psichologiškai, kažkur išsikrauni. Mano išsikrovimo būdas – treniruotės. Pajudi, sužaidi rungtynes, o su fiziniu nuovargiu daug dalykų vėliau gali pasidaryti ir nuotoliniu būdu namie. Ar sėdi prie kompiuterio ir žiūri podkastą, ar dirbi – nematau skirtumo.

– Abu dalykus galima daryti ir vienu metu.

– Ne, aš negaliu (Juokiasi). Kiti gali, aš ne, man gali tik muzika groti. Man patinka podkastus žiūrėti, važiuodamas galiu paklausyti, bet dirbdamas daryti kažką dar šalia negaliu.

– Ar jau esate nusiteikęs, jog šis sezonas galimai paskutinis jūsų karjeroje, ar minčių dar nėra?

– Aš tai negalvoju, nežinau, kodėl kolegos apie tai rašė. Neplanuoju to (Juokiasi). Dabar esu labiau pagalbinis žaidėjas, džiaugiuosi, kad pavyko prasitęsti sutartį su Utena, o važiuoti kažkur nelabai norisi. Prienai siūlė, bet vykti kažkur be šeimos nelabai norisi. Jei atsiras galimybė likti Utenoje, puiku, neatmetu galimybės ir 3x3 pasportuoti profesionaliai.

– Jus vis traukia prie 3x3 krepšinio, ar ne?

– Tikrai taip. Man patinka, yra ir olimpinė svajonė, juolab, pasaulio čempionate laimėjome sidabrą. Patinka, man įdomu, tą krepšinį aš suprantu.

– Jūsų ir Vaitkaus klubai neišleido į Europos 3x3 čempionatą. Buvo apmaudu?

– Aišku, buvo, norėjosi išvažiuoti, net neprašiau leidimo į „Master“ turnyrą, bet čia rinktinė, koks skirtumas tai būtų 5x5 ar 3x3? Bet atsakymo negavau. Klubai žiūri į tai kitaip, gal kaip į kiek nerimtą dalyką.

– Dabartinėje situacijoje daugiau ambicijų turite 5x5 ar 3x3 krepšinyje?

– Jei man būtų 25 metai, gal žiūrėčiau, kaip padaryti 5x5 karjerą. Bet nežinau, kaip dabar turėčiau sužaisti, kad pasikelčiau vertę dvigubai ir mane kviestų kažkur į užsienį. Tų finansų Lietuvoje nebepasikelsiu. O 3x3 perspektyvos matau daugiau: gali kažkur važiuoti, žaisti, labiau linkstu ten. 5x5 krepšinyje vis tiek visi žiūrės į mane kaip senuką, kuris kažkur atvažiuos nusibaigti. Nenoriu būti tas, kuris vietinis senukas, išbėgs 3 minutėms. Tai sakęs buvau ir Kairiui, prieš pratęsiant sutartį. Būti kažkur dėl vaizdo man neleistų ambicijos.

– Esate turbūt tarp ne tiek daug pavyzdžių, kurie praleido kelis sezonus LKL, tada žaidė keletą metų NKL ir vėl stabiliam laikui grįžo į aukštesnę lygą.

– Labai nesigilinau į tai. Kai pirmąsyk išvykau į Molėtus, žinojau, kad nepasisekė sezonas LKL, reikia grįžti į ritmą. Tada kilau į Marijampolę, kuri geriausia organizacija NKL, o vėliau grįžau į LKL. Vasarą prieš koronavirusą irgi neatsirado darbo LKL, o finansai nebuvo tokie, kad laukčiau gruodžio ar kažko, kol man atsiras vieta, tad susitariau su „Sūduva-Mantinga“. Tai – LKL lygio organizacija, kuri žaidžia NKL.

– Vis dar aktyviai sekate NKL?

– Tikrai stebiu, žaidžia daug draugų, įdomu. Įdomu, kaip seksis Marijampolei, kuri pakeitė trenerį.

– Kaip manote, tokio lygio žaidėjai kaip Mažeika, Jomantas ir pan. dar praverstų LKL klubams?

– Reikia žiūrėti į žaidėjų ambicijas. Mažeika tikrai daug sportuoja, ruošiasi, tai ir rezultatai geri, Jomanto situacija irgi kita, jis turi kitų veiklų ir reikalų Mažeikiuose. Viskas susideda. Manau, jie abu LKL tikrai negadintų vaizdo.

– Esate porą metų Marijampolėje žaidęs pas Marių Kiltinavičių, kuris turi savo pasaulėžiūrą, galbūt ne visiems žaidėjams lengvai suprantamą. Ar tai – specifinė asmenybė, ar prisitaikymas prie šio trenerio nėra niekuo kitoks nei prie bet kurio kito?

– Net nežinau, tuos porą metų Marijampolėje pas mus buvo ir charakteringų žaidėjų, bet visada taip yra, kad kažkam treneris patinka, kažkam – ne. Visada taip bus. Manau, galioja taisyklė 80:20. Jei 80 proc. žaidėjų patinka, reiškia, viskas gerai, jei 50 prieš 50, jau sunkiau. Nes 80 proc. gali likusius patraukti į savo pusę. Galima paklausti ir žaidėjų, Kariniauskas, Čepukaitis tik gerai atsiliepė apie Marių. Nemanau, kad jis pražus Prienuose. Aišku, reikia laiko susižaisti, kiek žinau, treneris turi viziją, manau, viskas bus gerai.

– Smagu, kad jis sulaukė dar vieno šanso grįžti į LKL?

– Faktas, džiaugiuosi, pasveikinau trenerį, vos pamatęs žinią. Pagalvojau, kad taip gali nutikti, mano pirma mintis buvo, kad Prienai gali jį nupirkti, tačiau galvojau, jog Marijampolė nepaleis.

– Donaldas Kairys – jums naujas specialistas. Ar jis yra kažkuo kitoks jums, ar niekas jūsų nebenustebintų?

– Man patinka, kad jis duoda laisvės, yra orientuotas į puolimą, jis amerikietiškos mokyklos, jo kalbos – motyvuojančios. Donaldas moka išprašyti dalykų ne tuo serbišku stiliumi, kur kažkam nepavykus bėgsi aikšteles. Jis to išprašo šnekėdamas ir motyvuodamas. Man tai labai patinka, užsieniečiams jis irgi patinka, nes Donaldo net anglų kalba labai švari. Tai treneris, kuris be didelių demagogijų mums įlenda į galvas.

– Iš jūsų patirties, toks būdas išgauti rezultatams geresnis nei, kaip įvardinote, „serbiškas“ stilius?

– Turi su asmenybėmis šnekėti individualiai, nes vieną tai motyvuos, kito – ne, kažką gal motyvuoja rėkimas. Talentingai komandai gal galima duoti daugiau laisvės kurti, bet prie visko reikia prieiti atskirai.

– Pačiam jums sunku taikytis prie naujų strategų ar su metais procesas vis lengvesnis?

– Man nėra sunku, gal didžiausias šuolis buvo nuo Kiltinavičiaus link Cvirkos. Pas Marių buvo daugiau dvasinių dalykų, o pas Cvirką viskas paprastai, aiškiai, darai, ko treneris nori, ir viskas. Matai, kad į asmeniškumus neinama, ir pats nusiteiki, kad padarai darbą ir tiek. Galiu prisitaikyti prie visų situacijų, nėra problemų.

– Kaip manote, šiemet „Uniclub Casino – Juventus“ ekipai bus sunkiau patekti į geriausių penketą LKL?

– Faktas, atsirado papildoma stipri komanda, jau tai prisideda. Bus sudėtinga. Sezono pradžia tai irgi rodo. Dar dabar reikia prasimušti į tą penketą, nors pernai pradėjome geriau. Šiemet kelias bus sudėtingesnis ir dėl komandų skaičiaus, ir pajėgumo. Galima išbarstyti taškelių. Tie patys Kėdainiai atvyko, įmetė tritaškį ir viskas – taškelis jų. Negali atsipalaiduoti, nes turi įrodyti savo vertę.