Komandų akistata: Lietuva - Italija
(95)
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, per vargus nugalėjusi brazilus, pasaulio čempionato aštuntfinalyje susitiks su italais, dėl nesėkmės Atėnų olimpiadoje tapusiais bene nemėgstamiausiais lietuvių varžovais. Pateikiame trumpą komandų palyginimą.
Treneriai. Carlo Recalcati yra labai geras treneris, komandos žaidimą grindžiantis akiai nepatraukliu, tačiau labai efektyviu gynybiniu krepšiniu. Tai geriausiai parodė tai, kad italai grupės varžybose JAV rinktinę, propaguojančią itin greitą žaidimą, privertė įsukti į statišką žaidimo modelį ir kontroliuoti rungtynes pustrečio kėlinio. Amerikiečiai lemiamą persvarą įgijo tik kai pavyko europiečiams primesti sau parankų "bėk ir mesk" žaidimą. Turėdamas niekuo neypatingą priekinę liniją, C.Recalcati iš komandos išspaudžia puikią gynybą - per penkerias rungtynes į savo krepšį italai praleido vos 367 taškus.
Antanas Sireika Lietuvoje susilaukia prieštaringų vertinimų. Tačiau viena yra aišku - treneris niekaip neranda optimalaus Lietuvos rinktinės penketo. Be abejo, didžiausia bėda yra įžaidėjai, tačiau akivaizdi ir kita problema - "popieriuje" labai stipri lietuvių priekinė linija itin sunkiai randa kelią prie varžovų krepšio. Taip pat akivaizdi ir kita bėda - derinių tritaškiams metimams trūkumas. Taip pat pasigendama nuo 2000 m. Sidnėjaus Olimpinių žaidynių nusistovėjusio rinktinės žaidimo stiliaus, kuomet žaidimo eiga yra itin dinamiška, o kamuolys aikštėje juda greitais trumpais perdavimais, ištampant priešininkų gynybą. Tokį žaidimą A.Sireikos auklėtiniai parodė tik rungtynėse prieš Katarą ir Australiją bei pirmame mačo su Brazilija kėlinyje.
Jei A.Sireika sugebės išlaikyti greitą žaidimo tempą, šansai pergalei labai geri. Bet jei komanda įsivels į lėtą gynybinį krepšinį, mūsų lauks nervingos ir itin negražios varžybos.
Treneriai 0-1 italų naudai
Gynėjai. Italų gynėjai jau nuo seno yra pagrindinis C.Recalcati ramstis. Greiti, drąsūs ir veržlūs krepšininkai sugeba ne tik pavojingai atakuoti iš toli, bet ir gerai prasiveržti, atmesti kamuolį bei iš visų jėgų gintis. Kita vertus, akivaizdi itališko krepšinio tradicija - įvelti priešininkus į lėtą pozicinį žaidimą, per kurį tvarkingų atakų nesurengia nei viena pusė. Tada italų gynėjai žadimą grindžia sunkiai paaiškinamais tolimais metimais. Jei tokie metimai jiems krenta, su italais vargo turi bet kuri komanda. Bet jeigu snaiperiai nepataiko, tenka veržtis po krepšiu ir tikėtis paramos iš priekinės linijos, kuri, gynyboje funkcionuojanti puikiai, puolime atrodo kur kas silpniau.
Lietuviai turi tris nominalius gynėjus ir blankiai atrodantį bei traumuotą Simą Jasaitį. Siurprizą gali pateikti Tomas Delininkaitis, tačiau jis akivaizdžiai neturi A.Sireikos pasitikėjimo. Arvydo Macijausko atsigavimas akivaizdus, tačiau senasis Macas dar negrįžo - tritaškių pataikymas gana prastas, o ir baudos metimus lietuvių lyderis, lyginant su savo ankstesne statistika, meta prastai. Gynėjų akistatai daug įtakos turės ir teisėjų pozicija - jei arbitrai neleis kietai gintis, italų gynėjų rankos bus surištos, o provokuojant pražangas, A.Macijauskas neabejotinai tebėra vienas geriausių žaidėjų visame pasaulyje.
Mantui Kalniečiui vis dar trūksta stabilumo, bet jis puikiai pagreitina komandos žaidimą ir kamuolio judėjimą. Norint išvengti italų taip mėgstamo klampaus žaidimo, jo greitis gali tapti puikiu pranašumu. Giedrius Gustas rungtynėse prieš Braziliją labai nudžiugino aktyviu, užtikrintu žaidimu ir, svarbiausia, taikliais metimais. Galbūt jis pagaliau atgauna pasitikėjimą savimi, kurį prarado dar 2004 m., kuomet nemaža dalimi dėl jo kaltės Kauno "Žalgiris" pralaimėjo lemiamas varžybas Tel Avivo "Maccabi"
ir nepateko į eurolygos finalinį ketvertą. Jei taip, G.Gustas italams gali būti labai pavojingas, bet nuo varžovų tolimų metimų jam gintis bus itin sunku - C.Recalcati auklėtiniai savo snaiperius puikiai išveda prie tritaškio linijos. Norint sėkmingai gintis, optimalus sprendimas būtų į aikštę leisti S.Jasaitį, tačiau negana to, kad jis gavo traumą, puolime buvęs "Lietuvos ryto" žaidėjas šiame čempionate toli gražu neblizga. Jei pavyks apsiginti - puiku, bet puolimas prieš italus keturiese - ne pati geriausia alternatyva.
Gynėjai 0-1 italų naudai, bet su klaustuku
Priekinė linija. Italai po krepšiu iš esmės neturi nieko. Vienintelis tikras "centras" - Denisas Marconato - lėtas ir ne itin šoklus krepšininkas. Vienintelis jo pranašumas - masė po krepšiu bei puikus sugebėjimas "stumdytis" dėl pozicijos. C.Recalcati propaguojamam lėtam žaidimui jis labai tinka. Bet privertus jį daug ir aktyviai bėgioti po aikštelę, galima sulaukti teigiamų rezultatų, kadangi D.Marconato yra vienas nedaugelio žmonių, kuriuos pagal amžių galima vadinti Italijos rinktinės veteranais.
Lietuvos rinktinės priekinė linija labai galinga, tačiau tik popieriuje. Norint išvengti klampaus itališko žaidimo, reikėtų vengti tokių atvejų, kai aikštėje vienu metu yra trys lėčiausi priekinės linijos žaidėjai - Robertas Javtokas, Darius Songaila ir Mindaugas Žukauskas. Vienas geresnių sprendimų būtų leisti vieną "sunkų" priekinės linijos žaidėją ir du mobilius "kraštus", pvz., trejetą Lavrinovičius-Songaila-Kleiza. Deja, prieš italus labai veiksmingu ginklu galintis būti Linas Kleiza įkrito į panašią duobę kaip ir S.Jasaitis. Jo veržlus žaidimas rinktinei būtų itin naudingas.
Priekinė linija 1-0 lietuvių naudai
Puolimas. Italų puolimas yra labai ribotas. Gynėjai mėto iš toli arba eina po krepšiu, mėgindami gana elementariai atmesti kamuolį tolimam metimui arba jį "prakišti" į baudos aikštelę. O ten priekinė linija atrodo labai blankiai. Didžiausia atsakomybė gula ant Lietuvos rinktinės gynėjų pečių - reikia uždengti tritaškininkus ir neleisti italų gynėjams laisviems atakuoti iš vidutinių nuotolių.
Lietuvių puolimas įvairesnis, bet labai didele dalimi priklauso nuo sėkmės. Jei krenta tritaškiai, priešininkų gynyba išsitampo, ir galima daug lengviau kamuolį "įkišti" po krepšiu, kur labai didelę grėsmę kelia priekinės linijos žaidėjai. Tačiau jei varžovų krepšys "užsiriša" tolimiems metimams, baudos aikštelėje pasidaro ankšta, ir puolimas smarkiai buksuoja. Tai puikiai matėsi rungtynėse su Brazilija - pirmame kėlinyje iš toli krito puikiai, o tada ir priekinė linija praktiškai darė ką norėjo. O kai lietuvių snaiperiai pradėjo net visiškai nedengiami šaudyti pro šalį, puolimas tarsi subyrėjo į šipulius. Geriausiais vaistas prieš kibią C.Recalcati auklėtinių gynybą - greiti perdavimai ir mobilus žaidimas. Be abejo, klaidų skaičių būtina sumažinti kone dvigubai, kadangi tokiais "saldainiukais" italai naudojasi puikiai.
Puolimas 1-0 lietuvių naudai, bet su klaustuku
Gynyba. Neabejotina Italijos rinktinės persvara. Kaip jau ne kartą minėta, visos jų gynybos esmė - įvaryti priešininką į sau sau parankų lėto žaidimo stilių. Vienas prieš vieną italai ginasi neįspūdingai, bet primetus klampų žaidimą, gynėjai visą laiką sugeba dviese ar net trise prišokti prie žmogaus su kamuoliu, taip dar labiau sukomplikuodami varžovų atakas. Kaip jie sugeba tokį žaidimą primesti? Čia, turbūt, C.Recalcati paslaptis, kurios iki galo neatskleidė dar niekas. Komanda faktiškai be priekinės linijos per 5 varžybas sugebėjo praleist labai mažai taškų - vienintelė JAV komanda italams įmetė daugiau nei 90. Jei pavyks pasipriešinti italų gynybai ir išvengti klampaus žaidimo, A.Sireikos auklėtinių šansai smarkiai išaugs. Priešingu atveju belieka melstis, kad įžaidėjai nepamestų kamuolio, kuomet juos aikštės kampe mėgins užspausti du ar trys italai.
Lietuvių gynyba statistikoje atrodo gerai - taškų praleista netgi mažiau už italus (353). Tačiau liūto dalį šios statistikos sudaro triuškinančiai pasibaigusios rungtynės su Kataru ir Australija. Labiausia gąsdina prasta gynyba nuo tolimų metimų. Vakar brazilai du ar tris kartus iš eilės atliko tą patį derinį, kai metikas kairiajame krašte iš toli metė visiškai netrukdomas. Vieną tokį metimą praleisti galima, bet kai vieno ir to paties to derinio gynyba neprakanda bene pusantros minutės, darosi baisu. Po krepšiu gynyba yra, bet mūsų priekinės linijos žaidėjai šykšti pagalbos vienas kitam. Jei italų gynėjai negalės laisvi mesti iš tritaškių ir vidutinių nuotolių bei bus priversti veržtis po krepšiu, turbūt devyniais iš dešimties atvejų galima ruoštis ne metimui, o perdavimui prie tritaškio arba baudos aikštelės prieigų, kadangi Lietuvių priekinė linija - per didelė siena italų snaiperiams. Kitas klausimas - kaip mūsų gynėjai dengs italus prie tritaškio ir gaudys perdavimus iš baudos aikštelės. Aišku, jei varžvams nekris tolimi metimai, jie bus priversti eiti po krepšiu, o ten mūsiškiai turi akivaizdų gynybinį pranašumą.
Bet visgi gynyba užtikrintai 0-1 italų naudai.
Taigi užtikrintai laimime pagal priekinę liniją ir puolimą, o pagal trenerius, gynėjus ir gynybą varžovams aiškiai nusileidžiame. Sėkmės formulė - drąsesni trenerių sprendimai, sumažintas klaidų skaičius ir (būtinai) judrus žaidimas, neįsiveliant į klampų itališką krepšinį. Sportinis pyktis dėl nesėkmės Atėnuose turėtų padėti, tačiau to italams nugalėti toli gražu nepakanka.
Norėdami komentuoti prisijunkite.