Legendinis „Olimpas“: reiškinys Žemaitijoje su išskirtiniais legionieriais
(6)
Plungės „Olimpas“ stipriausioje šalies lygoje žaidė tik penkerius metus, tačiau LKL istorijoje paliko ryškų pėdsaką.
22 tūkst. gyventojų turinčio miestelio ekipa buvo vadinama visos Žemaitijos komanda, o „Olimpo“ rungtynes atvykdavo žiūrėti ir gretimų miestų žmonės. Norinčių pamatyti krepšinio spektaklį Plungėje buvo gerokai daugiau, nei talpindavo krepšinio salė – 400 žmonių. Žiūrovų skaičius kartais siekdavo ir dukart didesnį skaičių.
„Olimpas“ nebuvo komanda ar klubas, tai buvo reiškinys Žemaitijoje, – tinklalapiui LKL.LT sakė ilgametis komandos treneris Genadijus Glikmanas. – Žmonės savo savaitgalius planuodavo taip, kad galėtų iš kitų miestų pas mus atvykti pažiūrėti krepšinį. Lietuvoje patys brangiausi bilietai į krepšinį buvo būtent Plungėje, o bilieto kaina tuomet siekė virš 10 litų.“
„Olimpo“ salėje netilpdavo visi norintys pamatyti krepšinį, tad žmonės įsigudrindavo sėdėti ant karnizų ar virš krepšių. Varžovų ekipą pasitikdavo ištikimiausių Plungės ekipos sirgalių tribūna su legendiniu tapusiu užrašu: „Sveiki atvykę į pragarą.“.
„Atvažiuodavo sirgaliai iš Telšių, Mažeikių, o salėje laisvų vietų nebūdavo net dvi valandas prieš rungtynes, – tinklalapiui LKL.LT sakė legendinis „Olimpo“ krepšininkas Augenijus Vaškys. – Dabar įsijungus tų laikų rungtynių įrašus, tai palaikymas yra neįtikėtinas. Plaukai šiaušiasi žiūrint. Dėl tokios salės ir palaikymo ir dabar ne viena komanda Plungėje kristų. Tuomet atrodė, kad toks palaikymas ir turi būti. Sunku būtų buvę įsivaizduoti, kad salė gali būti pustuštė, ar kad joje gali būti ramu.“
Plungės krepšinio tėvas – Vitas Klimas. Tai komandos vadovas, kuris ekipai sudarydavo ypatingas sąlygas tuometinėje lygoje.
„Legionieriai gyvendavo viešbučio tipo bendrabutyje. Maitinimas ir kuras mašinai buvo nemokamas, o atlyginimas niekada nevėluodavo“, – sakė G. Glikmanas.
Į Europos taurės rungtynes „Olimpas“ keletą kartų skrido užsakomuoju reisu, kai kitos LKL komandos turėjo varginančias keliones autobusais.
„Skrendame iš Palangos, nusileidžiame Kaune paimti Valdemaro Chomičiaus ir toliau skrendame į rungtynes Moldovoje. Tai parodo šiokį tokį lygį, nes kitos komandos po Europa bastydavosi su autobusais“, – prisiminė A. Vaškys.
Didžiausia Plungės ekipos stiprybė buvo vietinių žaidėjų branduolys. Nuo trečios lygos iki LKL pakilęs „Olimpas“ stipriausioje šalies lygoje rėmėsi net 8 vietiniais žaidėjais, kuriais vėliau aplipdydavo pajėgiais užsieniečiais.
„Mes buvome didžiausia jėga, – neabejojo A. Vaškys, pats kilęs iš Plungės. – Manau, kad dėl to ir sirgaliai stipriai rinkdavosi, ir visa Žemaitija mus palaikydavo, nes mūsų pagrindas buvo vietiniai žaidėjai.“
„M. Pranckevičius, A. Vaškys ir D. Miliūnas buvo pagrindiniai trys tūzai. Tai komandos ramsčiai, kurie viską laikydavo“ , – sakė tuometinis „Olimpo“ treneris Rimantas Endrijaitis.
Visgi atvykę legionieriai ligi šiol liko Lietuvos krepšinio sirgalių atmintyje. Juos komandos vadovui V. Klimui padėdavo surasti garsus žurnalistas Arūnas Pakula.
Pirmajame LKL sezone užsieniečių neturėjęs „Olimpas“ 1994-aisiais į komandą pasikvietė du amerikiečius – Timothy Brooksą ir Patricką Jonesą.
„Brooksas Plungėje žaidė trejus metus, buvo prisitaikęs prie kultūros bei mylimas sirgalių, – sakė tuometis „Olimpo“ krepšininkas Nerijus Zabarauskas. – Jam buvo sudarytos sąlygos, jį tenkino finansai, o jis gerai įsiliejo į kolektyvą bei puikiai atliko savo vaidmenį aikštelėje. Tai buvo vienas geresnių legionierių tuo metu Lietuvoje.“
Priešingu charakteriu pasižymėjo P. Jonesas, kuris Plungėje greitai gavo pravardę „Petras“, o vietinių gyventojų atmintyje išliko ir praėjus daugiau nei 20 metų.
„Donnie Nelsonas prieš sezoną stebėjo mūsų vienerias draugiškas rungtynes ir man pasakė, kad Patrickas yra geras krepšininkas, kuris Plungėje mums tikrai padės. Tačiau jis į mano karstą įkals vieną kitą vinį. Pagalvojome, pasitarėme ir nusprendėme surizikuoti. Visgi D. Nelsono apibūdinimas buvo labai tikslus“, – prisiminimais dalijosi R. Endrijaitis.
Nors P. Jonesas buvo aukšto lygio, nestokojantis technikos, fiziškai labai stiprus ir gerai po lenta kovojantis krepšininkas, tačiau klubo vadovybei jis kainavo ne vieną sruogą žilų plaukų.
Amerikiečiui Lietuva buvo ne pirmoji stotelė Europoje, o kiekvienoje šalyje jį persekiojo tos pačios problemos. Karšto būdo puolėjas mėgdavo dažnai pasilinksminti, o vakarėlius baigdavo areštinėje.
„Aš pasakiau Patrickui, kad naktį miegu ir nesiruošiu jo ieškoti areštinėse. Vietinis treneris G. Glikmanas buvo už tai atsakingas ir keletą kartų jį iš ten ištraukė“, – sakė R. Endrijaitis.
Visgi ir G. Glikmano kantrybė nebuvo geležinė ir po keleto tokių nusižengimų ir bemiegių naktų, stratego kantrybė trūko.
„Paskambinau policijos viršininkui ir pasakiau, kad jei dar kartą man paskambins vidury nakties ir lieps pasiimt Patricką, tuomet juos paduosiu į teismą ir prisiteisiu moralinę žalą. Jau buvau dėl to apsitaręs su advokatais“, – prisiminimais dalijosi G. Glikmanas.
Nors ir koks aikštingas buvo P. Jonesas už krepšinio aikštelės ribų, tačiau aikštėje atiduodavo visą save. Amerikiečiui priklauso net keletas į LKL istoriją įėjusių pasirodymų.
1995-ųjų kovo 24-ąją jis į „Lietkabelio“ krepšį įsūdė 55 taškus bei tapo rezultatyviausiu visų LKL krepšininku. Visgi už savaitės Gintaras Einikis įmetė 61 tašką ir užfiksavo naują geriausią rezultatą.
P. Jonesas per susitikimą dar buvo įmetęs 49 ir 42 taškus, o 20 atkovotų kamuolių ribą tą jis peržengė net 6 kartus.
Varžovus talžęs amerikietis 50 naudingumo balų ribą peržengė net 4 kartus. O P. Joneso pasiektas 68 efektyvumo balas vis dar yra lygos rekordas, kuriuo dalinasi su G. Einikiu ir Joey Vickery.
Visgi su siautėjančiu legionieriumi dideliu aukštumų „Olimpas“ nepasiekė, o lemiamoje sezono fazėje užklasinė P. Joneso veikla pakišo jam koją.
Vietiniai chuliganai už visus nesutrarimus su krepšinininku norėjo atsiskaityti iki jam išskrendant iš Lietuvos. Amerikietis vietiniame bare buvo stipriai sumuštas bei praleido pirmąsias ketvirtfinalio rungtynes su „Atletu“.
„Pamenu, kad jis atėjo į treniruotę, o treneris R. Endrijaitis prieš atlikdamas perdavimą dar paklausė, ar jis yra pasiruošęs gaudyti. Visgi P. Jonesas sunkiai orientavosi aplinkoje, jam kamuolys dvejinosi akyse, o rankomis jis gaudė tik orą“, – su šypsena prisiminė A. Vaškys.
Nors pirmąjį serijos mačą be P. Joneso „Olimpas“ ir laimėjo, tačiau kitus du serijos susitikimus pralaimėjo, o vidurio puolėjo karjera Lietuvoje taip ir pasibaigė.
Kitas amerikietis T. Brooksas pasižymėjo ramiu charakteriu ir Lietuvoje užsibuvo net trejus metus. Jis buvo dalis komandos, kuri jau kitame sezone iškovojo pirmąjį LKL apdovanojimą – 1996-ųjų sezono bronzą.
„Reikėjo laiko, kol pavyko viską perlaužti. Reikėjo laiko, kol vyrai perprato sistemą, ko iš jų buvo norima. Jie baigė stumdytis ir pradėjo žaisti krepšinį“, – sakė R. Endrijaitis.
Neatsiejama dalis sėkmingo sezono – kanadietis J. Vickery. Kanados rinktinės įžaidėjas buvo pagrindinis „Olimpo“ vedlys į pergales. Minkštu metimu pasižymėjęs gynėjas per rungtynes vidutiniškai įsmeigdavo po 4,2 tritaškio net 46 proc. tikslumu.
J. Vickery priklauso LKL rekordas, kuomet per vieną susitikimą jis pataikė net 13 tolimų metimų. Per šį susitikimo jis surinko 54 taškus bei 68 naudingumo balus.
„Mes bėgdavome į greitą ataką, tačiau nemesdavome, o sulaukę J. Vickery atlikdavome perdavimą jam. Matėme, koks karštas tose rungtynėse buvo kanadietis“, – legendines rungtynes prisiminė A. Vaškys.
Po sėkmingo sezono R. Endrijaitis išvyko dirbti į Saratovo „Avtodor“. „Po etapo „Statyboje“ galvojau, kad krepšinio treneriu nebedirbsiu, tačiau tie du sezonai Plungėje man įstrigo visam gyvenimui. Dveji ryškūs metai, kurie manyje vėl sužadino meilę krepšiniui. Tai vienas įdomiausių mano gyvenimo periodų“, – sakė R. Endrijaitis.
Naujuoju ekipos strategu paskirtas iš Ispanijos sugrįžęs V. Chomičius, o komandos įžaidėju tapo Seulo olimpinis čempionas latvis Igoris Migliniekas. Pradžioje V. Chomičius buvo žaidžiantis treneris, tačiau vėliau V. Klimas jį įkalbėjo aprangą iškeisti į kostiumą.
Naujo stratego vedamas „Olimpas“ 1996–1997 m. sezone žingsniavo užtikrintai. Reguliarųjį sezoną baigė antroje vietoje, o namų tvirtovėje per 18 mačų pralaimėjo vos keturis kartus.
„Olimpas“ pirmuosius du atkrintamųjų varžybų etapus įveikė 2–1, o finale jų laukė tituluotasis Kauno „Žalgiris“. Nors reguliariajame sezone plungiškiai Jono Kazlausko vadovaujamą ekipą buvo patiesę dukart, tačiau finalinėje serijoje turėjo varžovų pranašumą pripažinti rezultatu 0–3.
„Ko gero, „Olimpas“ yra vienintelė komanda LKL istorijoje, kuri iš tokio mažo miesto sugebėjo iškovoti sidabro apdovanojimą. Kas dar maloniau, kad jos pagrindą sudarė vietiniai žaidėjai, – sakė A. Vaškys. – Pagrindas buvo kilęs iš Plungės. Dėl pergalių atmintyje nėra išlikusio kažkokio „vau“. Nei dėl sidabrinio, nei dėl bronzinio laimėjimo. Atrodo, kad taip ir turėjo būti. Mes žinodavome, kad laimėsime. Nesijautėme padarę stebuklą.“
Euforija Plungėje greitai peraugo į liūdesį. Komandos gyvybės linija nutrūko labai staigiai. Po sidabrinio sezono praėjus pusmečiui nuskambėjo pirmieji pavojaus varpai, kuomet pradėjo vėluoti atlyginimai, o dar po pusmečio komandos nebeliko LKL žemėlapyje.
„Komanda tiesiogiai nesubankrutavo, tačiau liko įsiskolinusi žaidėjams už ilgą laiko tarpą, – prisiminė N. Zabarauskas. – Mes pabaigėme sezoną vien iš idėjos, nes norėjome žaisti ir būti iki galo. Tačiau už tą pusmetį negavome jokio atlygio. Kalbėjomės žaidėjai tarpusavyje, mes galėjome išsiskirstyti, turėjome pasiūlymų, tačiau nusprendėme likti. Tikėjome, kad su mumis kažkiek atsiskaitys, tačiau pažadai liko pažadais.“
„Dabar yra kalbos, kad norima komandą sugrąžinti, tačiau netikiu, kad įmanoma būtų pasiekti tą patį lygį. O būti dėl to, kad tik būti, manau, kad neverta. Gerą dalyką geriau pakasti, kad liktų tik geri prisiminimai“, – teigė A. Vaškys.
Plungiškiai su skausmu prisimena staigią komandos mirtį, tačiau atmintyje išliko amžiams gyvi prisiminimai. „Sveiki atvykę į pragarą“.
Norėdami komentuoti prisijunkite.