Lietuvių tragediją Puerto Rike stebėjęs ir prisiminęs A.Toro: esu palaimintas, buvęs šios istorijos dalimi

Kai vyko šis pokalbis su puertorikiečiu Arnaldo Toro, Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ komandoje dar nebuvo pribrendusios esminės permainos. Sekmadienį trenerio poste Vytautą Buzą pakeitė Kęstutis Kemzūra.

„Dirbame daug. Mums reikia kovoti kartu, kovoti vienas už kitą ir kurti darną žaidime, ypač, kai nutinka sunkūs momentai“, – rungtynių su Jonavos „CBet“ išvakarėse sakė jis. Tačiau jau netrukus dar vienas patirtas pralaimėjimas lėmė permainas Utenoje.

„Norėčiau, kad su šia komanda grįžtume į pergalių ritmą, augtume ir kautumėmės dėl kuo aukštesnių vietų čempionate“, – sakė puertorikietis, tai turėsiantis daryti jau su nauju treneriu.

Pats A.Toro šį sezoną per 21 minutę pelno 7,6 taško, atkovoja 6,8 kamuolio ir renka 10,9 naudingumo balo.

Krepsinis.net kalbėjosi su A.Toro apie sunkų startą, nesėkmes, vasarą su Puerto Riko rinktine ir karjerą Europoje.

– Sezono startas Utenoje buvo nelengvas. Ar rūbinėje įtampa kažkiek juntama?

– Nepasakyčiau. Žinoma, norime laimėti, nesimėgaujame nesėkmėmis, nesame patenkinti. Nesakyčiau, kad yra įtampa, tačiau jaučiame būtinybę laimėti ir grįžti į gerą kelią. Einame į treniruotes ir kasdien stengiamės būti geresni tiek fiziškai, tiek psichologiškai, kad tai įvyktų.

– Ar pavyko pasisemti kažkokių pamokų iš rungtynių, kurias vis pralaimėjote pabaigose, kaip kad su šiauliečiais, kaip to išvengti?

– Taip vis nutinka ir nutinka tada, kai kontroliuojame didžiąją rungtynių dalį bei pasijaučiame per daug komfortiškai. Tuo pasinaudoja varžovai, įgauna pagreitį ir tada jau sugeba perlaužti rungtynes savo naudai. Turime išlaikyti koncentraciją iki pabaigos, tad to išvengtume.

– Kaip jūs, žaidėjai ir treneriai, reaguojate į tokias rungtynes, kurias tenka paleisti apmaudžiai?

– Stengiamės likti pozityvūs. Taip, pralaimėjimai neša daug streso, tai mus veikia, bet bandome išlaikyti gerą nusiteikimą. Rungtynės seka po rungtynių, turime šansą eiti į priekį, nėra kada daug žvalgytis į praeitį. Taip, pozityvumą išlaikyti ne visada lengva, bet reikia suprasti, jog negatyvas nepadės išvis.

– Kalbant apie jus asmeniškai, kaip einasi jūsų adaptacija „Uniclub Bet-Juventus“ klube?

– Nebuvo sunku. Miestas mažas, tokiame mažame dar nesu žaidęs, bet man čia patinka sirgalių bazė. Malonu žaisti Utenoje, kuri užsikuria. Jau įpratau būti toli nuo namų, tad adaptacija sunki nebuvo. Vis dar pratinuosi prie komandos draugų ir trenerių, stengiuosi susibendrauti vis labiau. Man patinka žaisti LKL, kuri – labai konkurencinga, turinti gerų komandų. Kiekvienas vakaras – iššūkis kiekvienai komandai. Kaskart turi rodyti gerą žaidimą, nes gali turėti problemų.

– Praeitus sezonus praleidote ne taip toli nuo Lietuvos – pvz., Suomijoje – Nokijoje, Latvijoje – Rygoje. Ar daug kas dabar čia yra kitaip?

– Nepasakyčiau, kad skiriasi daug kas. Gyvenau Rygoje, man ten labai patiko, tik nesu šio klimato fanas. Prie visko gali prisitaikyti. Labiau skiriasi krepšinio dalykai. Kaip žmogus iš Puerto Riko, galiu pasakyti, kad Europos krepšinis yra daug labiau taktiškas nei mūsų. Man tai patinka.

– Belgijos ir Nyderlandų lygoje, o taip pat Suomijoje tapote geriausiu lygos kovotoju dėl kamuolių. Kaip manote, galite tai pakartoti ir Lietuvoje, ar bent prie to priartėti?

– Manau, kad taip, tereikia dirbti ir daryti savo dalykus. Nesikoncentruoju į tai, kad būčiau geriausias kažkur viename dalyke, man svarbiausia padėti komandai laimėti. Visi čia susirinkome pergalėms. Tai – daug svarbiau nei individualūs dalykai. Visada turėjau tokį požiūrį ir jo laikausi.

– Kai atvykote į Lietuvą, kaip dažnai buvo liečiama olimpinės atrankos tema ir triumfas prieš mūsų rinktinę? Nes vasarą atstovavote Puerto Riko rinktinei. 

– Žinau, kad jums tai buvo tragedija. Nesulaukiau daug klausimų, bet dažnai girdėjau, kaip skaudžiai į tai lietuviai reagavo (Šypsosi). Blogų dalykų nutinka. Visada sakau, kad sunku kautis su tais, kas žaidžia namuose, tai buvo labai įtemptos rungtynės ir mėgavausi būdamas jų dalimi.

– Ką Puerto Riko rinktinei reiškė ši pergalė ir patekimas į olimpiadą?

– Labai daug, nežaidėme olimpiadoje 20 metų, tad pagaliau grįžti, tai padaryti žaidžiant namie, buvo fantastiška. Esu palaimintas, buvęs tos istorijos dalimi. Niekada nepamirštu, iš kur esu kilęs. Prieš turnyrą buvome optimistiški, nes žinojome, ką mums duos žaidimas prie savų sirgalių. Tai mums suteikė papildomos motyvacijos. Turėjome gerą komandą, tik strigome išvykose, bet namuose esame visiškai kitokie. Dėl to tikėjome savimi.

– Jums tai buvo pirmos karjeros olimpinės žaidynės. Tai – savotiškas svajonės išsipildymas?

– Taip, mėgavausi šiuo momentu. Norėjau kuo labiau pasimėgauti buvimu su komandos draugais, Paryžiumi, sportu, kuris teikia malonumą. Kiekviena akimirka iš ten man bus svarbi. Pergalių nepasiekėme, norėjosi laimėti ir žengti į antrą etapą, bet turėjome sunkią grupę. Žinojome, kad turime jauną komandą ir tikiu, jog ateityje jau būsime išmokę pamokas ir pasirodysime geriau. Tikiuosi, kad žaisime ir kitoje olimpiadoje.