Lietuvos pasą turintis J.Shurna: apie kietą J.Mačiulį, kosminį sezoną, T.Dimšos augimą ir žibantį T.Sedekerskį
interviu (30)
Per pasaulį išsibarsčiusių lietuvių kilmės žaidėjų galima būtų surinkti nemažai. Tarp tokių yra ir Johnas Shurna, ilgus metus atstovaujantis Las Palmo „Gran Canaria“ ekipai.
33 metų 206 cm ūgio puolėjas prieš dešimtmetį gavo lietuvišką pasą, kadangi yra išeivijos lietuvių sūnus. Johno seneliai – kilę iš Šiaulių, bet per okupaciją šeima patraukė į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Ten 1990-aiais gimė ir Johnas.
„Tėtis visada didžiavosi lietuviškomis šaknimis ir savo kilme, visada girdėjau, kokie stiprūs lietuviai yra. Mano vardas Johnas – esu pavadintas senelio Jono garbei, mano tėtis – Antanas. Pamenu, kaip būnant man mažam tėtis turėjo „The Greatful Dead“ marškinėlius iš 1992-ųjų metų. Mūsų šeima tikrai visada didžiavosi, būdami lietuviai“, – sakė J.Shurna.
Tiesa, per šį dešimtmetį jis pats neturėjo progos žaisti senelių gimtinėje, nors teigė, kad kas vasarą vis pasiteiraudavo to agento. 2017 m. Vilniaus „Rytas“ buvo rodęs susidomėjimą juo, tačiau tada sandoris neįvyko ir J.Shurna liko Ispanijos čempionate.
Galiausiai Ispanijos lygoje J.Shurna įsitvirtino: čia atstovavęs yra Badalonos „Joventut“, Valensijos „Valencia“, Andoros „MoraBanc“ ir „Gran Canaria“ ekipoms. Pastarąjį sezoną jis vainikavo iškovodamas Europos taurę ir pats tapdamas finalo MVP.
„Man tai buvo tikras apdovanojimas už šį ilgametį darbą, titulas buvo itin saldus“, – sakė jis.
Krepsinis.net portale – ilgas pokalbis su J.Shurna apie lietuvišką kilmę, gyvenimą saloje, Tomo Dimšos progresą, Jaka Lakovičiaus treniravimą, trauma pasibaigusį kontaktą su Jonu Mačiuliu, galingą Madrido „Real“ ekipą ir Tado Sedekerskio švytėjimą.
– Gyvenimas ir žaidimas tokioje saloje kaip Gran Kanarija yra visiškai kitas pasaulis. Viena vertus – kelionės ilgos ir išvyka į kiekvieną mačą yra rimta, kita vertus – nuolat turite privilegiją gyventi šalia gero oro, jūros ir atostogų ritmo. Kaip gyvenimas Las palme atrodo jūsų akimis?
– Tikrai taip, gyvenimas saloje – visiškai kas kita, yra privalumų ir trūkumų, kaip ir visur gyvenime. Kuomet esi čia, visada turi šalia puikias sąlygas sportuoti, turi gerą orą, gerus žmones šalia. Tik mūsų kelionės įprastai užtrunka po savaitę. Gyvename šalia Afrikos žemyno, tad absoliučiai visos išvykos yra nelengvos.
– Kokią ilgiausią kelionę teko turėti? Atsižvelgiant, kad nuo išvykimo iki sugrįžimo namo galėjote sužaisti keletą rungtynių.
– Manau, kad ilgiausia truko 8–10 dienų. Tai tikrai ilgai, jei nieko nepamiršau.
– Turite vaikų, tad didžiausias iššūkis tenka jūsų žmonai.
– Be abejonės, kuomet man tenka išvykti ilgesniam laikui, nėra lengva – nei man pačiam, nei šeimai. Turiu du sūnus – 3 ir 1,5 metų. Tai tas amžius, kuomet vaikai turi daug energijos, tad yra ką veikti.
Shurna
– Kai kurios komandos turi privilegiją skraidyti užsakomaisiais reisais. Kaip yra pas jus ir kaip stengiatės rasti balansą, išlaikant fizinę kondiciją po tokių kelionių?
– Mes užsakomųjų skrydžių neturime, taikomės prie reisinių kelionių. Viskas priklauso nuo to, kiek laiko užtrunka persėdimas, kartais turime du skrydžius, kartais dar keliaujame ir autobusu. Kartais kelionės tikslą pasiekiame vidurnaktį ar dar vėliau. Tai kūnui nėra paprasta. Juolab, dar laukia ir kelionė atgal. Jei rungtynės baigiasi apie dešimtą, vakarienės sėdi tik pusę dvyliktos, tada eini miegoti ir keliesi į skrydį nuo 4–5 valandos.
– Daug žaidėjų, rungtyniavusių Ispanijos salose, mini, kaip smagu yra po treniruotės keliauti prie jūros ar pasivaikščioti šiltame ore. Kažkam tai nėra tiek svarbu, kažkam tai – didelis faktorius. Kaip jums?
– Aš jaučiuosi laimingas, kad man taip pasisekė, patikėk. Visų pirma, man pasisekė žaisti krepšinį, visų antra, tai daryti tokioje vietoje. Matyti saulę, palmes ir jūrą – tai pakelia nuotaiką bei sukelia šypseną.
– Las Palme žaidžiate nuo 2019-ųjų. Ar jau jaučiatės čia vietiniu?
– Taip, man tai visiškai lyg namai. Galų gale, mano vaikai čia praleido didžiąją dalį savo gyvenimo. Jau žinau vietinius žmones, vietines parduotuvėles, gydytojus – viską, ko reikia kasdien.
– „Gran Canaria“ yra save išbandžiusi ir Eurolygoje, bet galiausiai ji tapo stabilia ir solidžiai kiek žemesnio Europos lygio komanda. Tai iliustruoja ir pernai laimėta Europos taurė. Kas leidžia šiai ekipai išlaikyti aukštą lygį?
– Manau, kad turime gilią sudėtį ir gerą trenerį – tai esminiai dalykai. Jaka Lakovičius pats buvo žaidėjas – įžaidėjas, jis žaidė aukštame lygyje, tad tai jam leidžia puikiai suprasti, per ką pereina žaidėjai. Kaip jau kalbėjome apie keliones, būtent gilios sudėties turėjimas mums padeda šiose situacijose, nes visada turime žaidėjų, kurie gali pasitempti ir patempti komandą pirmyn.
– J.Lakovičius vis dar yra jaunas treneris – jam 45-eri. Kokį mentalitetą jis kuria Las Palme?
– Jis turėjo puikią karjerą ir yra sukaupęs puikią patirtį. Kadangi jis buvo atakų organizatorius, jam šis žaidimas suprantamas itin gerai – kartu jis tai bando perteikti ir visai komandai. Jis geba išaiškinti detales. Jis yra puikus žmogus, su kuriuo visada gali pasikalbėti, padiskutuoti, kodėl kažkas yra svarbu komandai.
Pasitaiko situacijų, kai jis papasakoja mums istorijų iš savo karjeros. Jaka tikrai nėra tas žmogus, kuris girtųsi, koks nuostabus žaidėjas buvo, jis tiesiog pateikia pavyzdžius – tiek gerus, tiek blogus – iš kurių galime mokytis. Įdomu to klausyti. Visi tokie dalykai atskleidžia jo asmenybę. Labai gerbiame Jaką ne tik kaip trenerį, bet ir kaip žmogų, kas padeda mūsų komandai.
Lakovičius
– Per pastaruosius keletą metų galime matyti, kad jauni treneriai sparčiai žengia į Europos rinką. Vienas jų yra Jaka, kitas – šiuo metu Paryžiuje puikiai besidarbuojantis Tuomas Iisalo, jo tautietis Lassi Tuovi treniruoja Suomijos rinktinę, Rogeris Grimau gavo šansą Barselonoje ir pakeitė taip pat dar jauną Šarą. Kaip manote, ar greitu metu vertinamų trenerių karta Europoje gali atsinaujinti?
– Tikrai pastebėjau tai, įdomu stebėti, kaip jauni treneriai įžengia į solidžias darbovietes. Jau visi buvome ir dar esame įpratę, kaip Eurolygoje treneriai keičia komandas ir keičiasi tarpusavyje.
– Kuomet kuri komanda atleidžia trenerį, galima patiems numanyti, kaip atrodo kandidatų sąrašas.
– Būtent, būtent. Minėti treneriai ar dalis jų tikrai yra būsimos ryškios žvaigždės Europoje. Kai kurie jų patys žaidė pas didžius trenerius, buvo lyderiai, buvo sėkmingi, o dabar tą lyderystę perteikia kitoje pozicijoje. Smagu, kad jie sulaukia šanso augti. Tas pats Iisalo gerą darbą nuveikė ne tik dabar Paryžiuje, bet ir pernai Bonoje. Jaka taip pat parodė, kokio lygio treneris yra.
– Ar pats matote daug skirtumų tarp jaunų ir senosios kartos strategų? Ir apskritai, kaip manote, ar amžius yra faktorius, ar rezultatų galima pasiekti skirtingu stiliumi, skirtingais metodais ir skirtingomis treniruotėmis?
– Kad kelias į sėkmę gali būti skirtingas, tai tikrai. Skirtumų tarp kartų taip pat yra, bet galiausiai panašumų tarp geriausių trenerių vis tiek yra daug. Viskas priklauso ir nuo to, ką pats matei karjeroje ir su kokiomis situacijomis susidūrei. Gali būti jaunas, bet matęs daug, kuomet kažką išvysi jau treniruodamas pats – žinosi, kaip elgtis. Daug duoda ir noras mokytis. Tas pats Jaka tikrai šiuo metu yra geresnis treneris nei tik pradėjęs savo kelią Ulme.
– Praeitą sezoną baigėte kaip Europos taurės čempionas ir finalo MVP. Tai – didžiausias titulas jūsų karjeroje. Koks jausmas buvo tai pasiekti?
– Tai momentas, kurio nepamiršiu niekada gyvenime. Tai buvo ypatinga ir komandai, ir organizacijai, ir man pačiam. Netoli titulo esu buvęs ir anksčiau, tad smagu, kad pagaliau pavyko jį iškovoti.
– Visi sportininkai kovoja dėl apdovanojimų, bet ne visiems pavyksta kažką iškovoti. Kaip šis momentas motyvavo jus?
– Kaip bebūtų, kiekvieną sezoną vis tiek eini žaisti, atiduodamas viską, tik, kaip ir sakai, ne visada tai duoda rezultatą – titulą. Kartais tame ir dalis sėkmės, pavyzdžiui, būti sveikiems. Aš praeitą sezoną tikrai atidaviau visą save ir buvau su didele vidine viltimi laimėti. Man tai buvo tikras apdovanojimas už šį ilgametį darbą, titulas buvo itin saldus.
Shurna
– Su titulu iškovojote ir vietą Eurolygoje. Ar švęsdamas jau pagalvojote, kad labai realu, jog proga keltis į Eurolygą nepasinaudosite?
– Ne, tuo metu apie tai nesusimąsčiau. Visos atkrintamosios buvo nelengvos, kur viską sprendė vienerios rungtynės, tad maksimali koncentracija tuo metu buvo tik į tai.
– Kuomet sužinojote, kad klubas šia proga nesinaudos, likote kažkiek nusiminęs? Jei būtumėte likęs Las Palme, tai jums būtų debiutas Eurolygoje.
– Būdamas žaidėju visada nori kautis su geriausiais ir geriausioje lygoje. Dirbi dėl to. Iš šios perspektyvos, tikrai norėjosi išbandyti save Eurolygoje, kadangi ją ilgą laiką stebėjau iš šono. Kita vertus, supratau klubo nuomonę, jų poziciją dėl finansinių resursų ir pan. Man visiškai suprantama, kodėl „Gran Canaria“ priėmė tokį sprendimą.
– Ar kada nors karjeroje Eurolygos klubai domėjosi jumis?
– Ne. Visada norėjau ten žaisti, bet susidomėjimo nebuvo.
– Ar šiam sezonui „Gran Canaria“ turi tikslą pakartoti titulą?
– Tai būtų nuostabu. Žaidimas ir Ispanijos lygoje, ir Europos taurėje mums yra iššūkis, bet jei būsime sveiki, tikrai galime kautis su geriausiomis komandomis. Tik jei diena bus prastesnė, lygiai taip galime ir pralaimėti bet kam. Būtų smagu apginti titulą, bet iki to laukia ilgas kelias.
– Kalbant apie pralaimėjimus: Europos taurėje jų patyrėte 4 per 15 turų, visus juos – per pastarąsias 5 rungtynes. Pakilimų ir nuosmukių turi dauguma klubų, tik ne visi iš duobių pakyla. Ar esate ramūs, ar sunerimę dėl dabartinės situacijos?
– Tai buvo tikrai sunkus laikotarpis. Du išvykos mačus pralaimėjome tik per pratęsimus, dar dukart kritome namie. Reikia atiduoti pagarbą komandoms, su kuriomis žaidėme, tačiau lygiai taip pat reikia atsigręžti į save, suprasti, kad geriausią reikia daryti kiekvieną vakarą. Tose rungtynėse neatidavėme pakankamai energijos. Turime būti susikaupę, kieti vietinėse pirmenybėse ir taip stengtis atsitiesti Europoje.
– Viena vertus, smagu, kai pajėgiausius oponentus, Eurolygos klubus sutinki vietinėje lygoje, kita vertus, tai papildomas iššūkis. Kaip manote, ar tikslų siekiančioms komandoms pajėgus vietinis čempionatas labiau privalumas ar trūkumas?
– Neneigsiu, kad tame yra daugiau streso, kadangi kiekvienos rungtynės yra įtempta kova. Neseniai žaidėme Valensijoje, Panevėžyje ir Malagoje. Tam reikia rimtai pasiruošti. Bet kaip žaidėjas mėgaujuosi tuo – žaidžiu su stipriausiomis Europos komandomis, ko gero geriausioje vietinėje lygoje.
Shurna
– Madrido „Real“ šiuo metu dominuoja ir Eurolygoje, ir Ispanijoje. Kaip manote, tai šiuo metu stipriausia Europos ekipa?
– Manau, kad taip. Jie turi problemų su traumomis, tačiau taip pat jų sudėtis yra gili. Kuomet visi žaidėjai yra sveiki, jie turi daug talento, patirties: Campazzo, Musa, Deckas, Hezonja, Yabusele, Tavaresas, Poirier, Llullas – galima vardinti ir vardinti. Svarbu tai, kad jie žino, kaip žaisti kartu, kaip laimėti kartu ir kaip laimėti įtemptas rungtynes.
– Jei reikėtų lažintis, sakytumėte, kad jie laimės Eurolygą?
– Nežinau (Juokiasi). Sakyčiau, kad jie favoritai, bet finalo ketverte gali nutikti visiškai bet kas. Ten susirenka daug talento ir statyti nesiimčiau.
– Ar pats dažnai stebite Eurolygą ir kokių komandų žaidimu mėgaujatės?
– Esu didelis krepšinio sirgalius, kai tik yra proga, pavyzdžiui, kelionių metu, stengiuosi Eurolygą stebėti. Kai esu namie, vis tik daugiau laiko skiriu šeimai, bet kai jie užmiega, įsijungiu krepšinį. Man patinka stebėti „Real“ krepšinį – jis man gražiausias akiai.
Stebinantį sezoną turi „Virtus“, kuri rodo lyderystę su savo treneriu priešakyje. Jie turi Hackettą ir Shengelia – tai svarbus komandos variklis, suteikiantis pasitikėjimo likusiems komandos draugams. Taip pat dažnai stebiu „Olympiacos“. Jie stringa, lyginant su praeitu sezonu, bet jų žaidimas įdomus.
– 2020–2021 m. sezone Tomas Dimša turėjo kontraktą su „Žalgiriu“, bet galiausiai iškeliavo į Las Palmą. Kiek džiugu, kad jis vis tik rado savo vietą Eurolygoje?
– Labai džiaugiuosi už jį, kartais pasikalbame, jis puikus vyras ir turi gerą sezoną. Esu labai laimingas, kad jis grįžo namo, yra su šeima, sunkiai dirba, tobulėja kasmet ir semiasi pasitikėjimo.
– Kokį jį prisimenate iš minėto sezono ir kiek motyvacijos matėte jame, siekiant grįžti į Kauną?
– Tomas atvyko pas mus ne nuo pat sezono pradžios, tai padaryti visada yra nelengva. Bet jis savo darbu nuolat įrodinėjo, kad turi talentą, kad yra vertas vietos Eurolygoje. Tai iškart buvo geras ženklas. Reikia pripažinti, jog tą sezoną jis stipriai padėjo mūsų komandai.
– Eurolygoje šiuo metu yra ir Las Palme kaip žaidėjas užaugęs Aleksanderis Balcerowskis, priklausęs klubui nuo 2017-ųjų.
– Savo sistemoje turėjome du jaunus centrus – vienas jų buvo Olekas, kitas – Khalifa Diopas, dabar esantis „Baskonia“ klube. Jie abu išaugo Las Palme ir labai smagu matyti, kaip nuo jauno amžiaus jie patobulėjo ir įgavo savo vietas Eurolygos klubuose. Labai didžiuojuosi jais ir nekantrauju matyti, kaip toliau klostysis jų Eurolygos karjera.
– Per savo karjerą net septintus metus žaidžiate su Andrew Albicy – prieš tai tą darėte Andoroje. Dar nepavargote vienas nuo kito?
– Ne ne (Juokiasi). Esu labai laimingas, kad jis yra šalia manęs. Esu įsitikinęs, jog Andrew yra vienas geriausių įžaidėjų Europoje. Jis žaidžia dėl komandos, stengiasi atiduoti perdavimus komandos draugams, taip pat – gerai ginasi. Turime tikrai gerą ryšį ir bandome abu padėti komandai, kiek galime. Jis mano geras bičiulis, kurį gerbiu ir kaip žaidėją, ir draugą.
– 2015–2016 m. žaisdamas Valensijoje išgyvenote retą sezono startą, kuomet nepralaimėjote iki pat sausio mėnesio vidurio. Kas tokio magiško buvo šioje ekipoje?
– Turėjome nuostabią rūbinę ir gilią sudėtį, kuri padėjo mums tai padaryti. Tada komandoje buvo San Emeterio, Vivesas, van Rossomas, Dubljevičių, Hamiltoną, Sikmą, Lučičių – esu tikras, kad dar tikrai kažką pamiršau. Tai buvo nuostabi komanda, kurios nariai vėliau turėjo puikias karjeras. Mus treniravo Pedro Martinezas – vienas geriausių Ispanijos specialistų. Tai buvo ypatinga komanda, viena nesavanaudiškiausių, kurioje esu buvęs. Su daugeliu jos narių iki šiol palaikome tvirtą ryšį.
– Jūsų barzda, kurios neskutote iki pat pirmo pralaimėjimo, tapo ikona.
– Pamenu, kaip spalio mėnesį kažkiek nesiskutęs atėjau į rūbinę. Komandos draugai man sakė: vyruti, atrodai siaubingai, kada nusiskusi? Tai buvo pati sezono pradžia, turėjome porą pergalių, todėl pasakiau: skusiuosi tada, kai pralaimėsime. Teko palaukti iki sausio vidurio. Įvaizdis gal ir nebuvo geriausias, bet smagu tai prisiminti (Juokiasi).
– Kaip manote, artimiausiu metu dar manoma kažkam pakartoti panašią pergalių seriją, įskaitant ir vietos, ir Europos pirmenybes?
– Manau, tai sunku, bet įmanoma, tik tam reikia ir sėkmės. Turint gerą, talentingą ir nesavanaudišką komandą tai gali padaryti toks klubas kaip, pavyzdžiui, „Real“. Ta pati „Unicaja“ neseniai iškovojo net 14 pergalių iš eilės Ispanijoje.
– Tą sezoną jums užbaigė kontaktas su Jonu Mačiuliu ir lūžusi ranka. Gal turite linkėjimų Jonui?
– Tikrai ne (Juokiasi). Tai buvo tiesiog krepšinio momentas, nesėkmė, kurių nutinka sporte. Deja, tada trauma nutiko man. Bet Jonas buvo tikrai kietas vyrutis. Ar jis vienas kiečiausių, nežinau, Ispanijoje per visą karjerą sutikau tikrai ilgą sąrašą kietų žaidėjų iš įvairių ekipų kaip „Real“, „Barcelona“, „Valencia“, „Baskonia“ ar kitos.
– Tadas Sedekerskis jau tapęs yra baskų simboliu, su juo ne kartą susidūrėte ant parketo. Kaip įvertintumėte jo gynybinius sugebėjimus?
– Jis labai patobulėjo ir įrodė, koks talentas yra. Pastaruosius porą metų jis tiesiog žiba kaip žaidėjas ir demonstruoja pasitikėjimą. Tai iliustruoja ir faktas, jog jis yra geriausias lygos kovotojas dėl kamuolių. Tadas anksčiau gaudavo mažiau minučių „Baskonia“ klube ir turėjo labiau epizodinį vaidmenį, bet jis atsiskleidė ir parodė, kaip kasmet po žingsnį paeina pirmyn. Duško yra treneris, kuris mėgsta remtis žaidėjais, kuriais pasitiki ir jiems suteikia 30–35 minutes. Be abejonės, Tadas yra vienas jų.
Sedekerskis
– Turite lietuvišką pasą, bet kiek lietuvis jaučiatės viduje?
– Mano seneliai yra iš Šiaulių, mano tėčio sesuo yra gimusi Lietuvoje, bet vėliau šeima išvyko į Čikagą ir mano tėtis jau gimė čia. Mano tėtis užaugo šnekėdamas lietuviškai, o kuomet augau aš, kažkiek šios kalbos dar girdėjau, bet dominavo anglų.
Tėtis visada didžiavosi lietuviškomis šaknimis ir savo kilme, visada girdėjau, kokie stiprūs lietuviai yra. Mano vardas Johnas – esu pavadintas senelio Jono garbei, mano tėtis – Antanas. Pamenu, kaip būnant man mažam tėtis turėjo „The Greatful Dead“ marškinėlius iš 1992-ųjų metų. Mūsų šeima tikrai visada didžiavosi, būdami lietuviai.
– Ar dar turite giminių, likusių Lietuvoje?
– Su kuriais turėčiau ryšį, ne. Kaip ir sakau, seneliai buvo iš Šiaulių, bet senelis mirė, kai tėtis buvo maždaug 18-os, tad niekada neturėjau galimybė su juo susitikti. Močiutė taip pat yra mirusi.
– Ar atvykęs į Lietuvą esate jautęs kažkokį didesnį sirgalių dėmesį?
– Nepasakyčiau, bet man pačiam visada smagu atvykti į Lietuvą.
– Ar lietuviškas pasas stipriai padėjo jūsų karjerai, pasirašant sutartis?
– Neneigsiu, tai man padėjo, nes esu traktuojamas kaip europietis. Esu dvigubai dėkingas už šias lietuviškas šaknis.
– 2017 metais jums dėmesį rodė Vilniaus „Rytas“, bet nusprendėte likti Ispanijos lygoje. Ar kada buvote arti žaidimo Lietuvoje?
– Aš dažnai pasiklausiu agento, ar Lietuvos klubai nereiškia susidomėjimo manimi. Vis tik per šiuos visus metus nebuvo nė vieno atvejo, kai būčiau arti sutarties ar panašiai. Bet laiko dar yra (Juokiasi). Jei tokia galimybė būtų, kodėl gi ne? Būtų įdomu.
– Kaip dėl nacionalinės rinktinės?
– Taip pat niekada nebuvo kilęs toks klausimas ar pasiūlymas. Būtų buvusi garbė, kadangi ši komanda visada labai talentinga, tačiau tokios progos nebuvo.
– Neabejoju, kad stebėjote Pasaulio taurės kovas ir matėte lietuvių pergalę prieš JAV.
– Tai buvo nuostabus momentas Lietuvos krepšiniui. Laimėti prieš JAV visada yra ypatinga visiems. Matyti tą džiaugsmą žaidėjų ir sirgalių veiduose buvo kažkas įspūdingo.
Norėdami komentuoti prisijunkite.