"Lietuvos rytas": kaip viskas prasidėjo

Sveiki, pradedu rašyti savo problogą portale Krepsinis.net. Pradžioje norėčiau papasakoti apie savo darbo pradžią, ekipos susikūrimą ir įsimintiniausius legionierius bei trenerius.

Jaunystėje pats buvau didelis Vilniaus „Statybos“ gerbėjas, žinoma, nepraleisdavau ir Kauno „Žalgirio“ rungtynių Europoje - visada nuoširdžiai juos palaikydavau, pats užaugau su „Žalgirio“ pergalėmis ir jos niekada neišnyks iš mano atminties. Būdamas 21 metų baigiau mokslus Taline ir pilnai perėmiau vadovavimą klubui, nors ir iki tol visada buvau šalia, atidžiai viską stebėjau ir mokiausi. Nenoriu teigti, kad visada viską padarydavau teisingai, žinoma būdavo ir klaidų, tačiau svarbiausia, jog iš jų visada stengdavausi pasimokyti. Kiekvienas krepšinio komandos vadovas turi turėti savo idealą. Man juo tapo tėvas. Jis buvo žmogus, kuris mane visada palaikydavo bei išprovokuodavo priimti patį geriausią sprendimą. Po 2004–2005 metų sezono supratau, kad šį darbą galiu atlikti geriau nei kiti.

Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipa neatsirado taip paprastai, kaip daugeliui gali pasirodyti. Dar 1995-1996 metais į mus kreipėsi Marijampolės krepšinio klubo atstovai su prašymu padėti finansiškai. Mes juos supratome ir nusprendėme padėti, tuo metu galėjome sau leisti tokią prabangą. Tai buvo pirmieji mūsų žingsniai krepšinyje. Ir iš tikrųjų "Lietuvos rytui" yra ne 12, o 14 metų krepšinyje. Pamenu, jog pirmais metais pavyko suburti visai įdomią komandą, beje, vienintelė lietuviška komanda, kurioje yra žaidęs Darius Songaila yra Marijampolės "Lietuvos rytas".

Kaip tik po metų mus pasiekė žinia apie Vilniaus „Statybos" klubo bankrotą ir mes nusprendėme ištiesti pagalbos ranką savo miesto komandai. Nebuvo kur žemiau kristi: užimta paskutinė vieta Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), buvo visiškai sugriautas klubas... Mes pradėjome nuo nulio ir per dvylika metų turime tai, ką turime dabar. Kiekviena diena sunkaus darbo mums atnešė rezultatus.

Pradžia buvo sunki. Nežinojome, kuriomis krepšininkų agentūromis galime pasitikėti, neturėjome patikimų žmonių rato. Pirmasis rimtas iššūkis buvo 1998 metais įkalbėti savo tėvą pasirašyti sutartį su Šarūnų Jasikevičiumi. Jeigu gerai pamenu, jam sumokėjome 70 tūkstančių dolerių, o tais laikais tai buvo labai dideli pinigai, atsižvelgiant vien į tai, jog pirmasis klubo biudžetas buvo vienas milijonas litų. Tačiau tai pasiteisino. Nuo tada prasidėjo mūsų ekipos kilimas į viršų. 2000 metais Lietuvos vyriausybė stipriausius šalies krepšinio klubus parėmė finansiškai, mes gavome du milijonus litų ir mūsų biudžetas pasiekė vieną milijoną dolerių.

Tada įsigijome ir pirmuosius legionierius – Ericą Elliotą ir Aleksandrą Okunskį, pridėjome talentingiausius Lietuvos žaidėjus ir sugebėjome iškovoti pirmąjį titulą – tapome LKL čempionais. Iš tiesų Ellioto įsigijimo istorija yra unikali. Tai yra Lietuvos krepšinio aukso amžius, kai "Lietuvos rytas" ir "Žalgiris" dirbo kartu. Elliotas buvo kandidatas ir į "Žalgirį", ir į "Lietuvos rytą". Ir mes susėdę pasitarėme, kad galbūt "Žalgiriui" jis būtų per silpnas. Tuometinis jų vadovas Š.Kalmanovičius perleido derybas "Lietuvos rytui" ir mes pasirašėme su juo sutartį. Tiesa, už tai mes jiems perleidome Donato Slaninos kontraktą. Sakykime, iki tos "Žalgirio" valdybos, kurios pagrindiniai žmonės buvo Š.Kalmanovičius ir A.Martinkevičius, mes tikrai labai bičiuliškai bendravome, nepaisant to, kad aikštelėje mes kovėmės tarpusavyje.

„Lietuvos rytas“ - šeimyninis klubas. Ta šeimyninė aplinka klube yra. Visada stengiuosi, kad komandoje būtų geri žmonės. Gerų charakterių, plačios pasaulėžiūros, manau, su jais galima daug daugiau pasiekti. Aišku reikia ir vieno kito agresyvesnio, bet tikrai ne daugumos. Labai stengiausi žiūrėti, kaip žmonės elgiasi gyvenime, kituose klubuose. Geras, nekonfliktinis charakteris labai dažnai nulemia pasirinkimą žaidėjo naudai. Noriu, kad "Lietuvos ryte" žaistų geri žmonės ar bent įsilietų tarp gerų žmonių ir taptų geresniais.

Per dvylika metų „Lietuvos ryto“ klube žaidė daug legionierių, komandai vadovavo daug trenerių, dėl kurių dažnų pasikeitimų esu dažnai kritikuojamas, tačiau niekam niekada neleisiu griauti komandos, į kurią įdėta šitiek daug meilės ir pastangų, o kaip rodo rezultatai – viskas beveik visada pasiteisindavo. Daugelis dažnai prisimena T.Mahoričiaus istorija apie jo nugaros skausmus, kuri savotiškai jau yra tapusi anekdotu, tačiau tai nebuvo blefas. Jis nuolatos neateidavo į treniruotes ir komandos valdybos susitikimus, nurodydamas priežastį – „nugaros skausmai“. Mes taip pat ją panaudojome oficialiame jo atleidimo rašte.

Savotiškus įspūdžius paliko ir kiti treneriai. Didžiausią įtaką padaręs treneris buvo Vlade Djurovičius, nes aš visada stebėjau Lietuvos ir Serbijos mokyklų skirtumus ir man labai norėjosi pabandyti sujungti tas dvi mokyklas ir pažiūrėti, kas iš to išeis. V.Djurovičius atnešė visai kitą požiūrį: prie lietuviško talento mes pridėjome serbišką kovingumą ir tais metais laimėjome pirmąją Europos taurę Vilniaus krepšinio istorijoje. Labai sėkmingas "Lietuvos rytui" treneris buvo N.Spahija. Jis labai tiko šiai aplinkai ir aišku gaila buvo jį prarasti. Žinoma visi turi savų minusų - Djurovičius buvo labai ūmaus charakterio ir šiaurietiškoje aplinkoje jam dirbti yra pakankamai sudėtinga. Jis pietietiškose šalyje jaustųsi daug geriau negu šiaurėje. Spahijos minusas akivaizdus - jis pasielgė labai negarbingai.

Su šypsena prisimenu ir visus mūsų klube žaidusius legionierius, visi jie būdavo kažkuo ypatingi. Tačiau labiausiai įsiminė R.Štelmaheris ir H.Mujezinovičius. Kodėl? Pirmiausia H.Mujezinovičius buvo žaidęs 15-oje skirtingų užsienio klubų. Mes turėjome visą grupę Lietuvos krepšininkų, kurie nebuvo išvažiavę iš Lietuvos. Jie nematė kaip yra kitur. Jis jiems pasakodavo, kad jie turi įvertinti tai, ką turi "Lietuvos ryte" ir turi džiaugtis, kad žaidžia tokioje komandoje, kur apie viską pagalvota, kur nėra jokių problemų ir tiesiog reikia tiktai žaisti krepšinį. Ir tas Hario darbas drabužinėje ne vienam atvėrė akis. R.Štelmaheris apskritai yra išskirtinė asmenybė - jo pamokymai, autoritetas komandoje pridėjo daug žinių ir pasitikėjimo jauniems Lietuvos krepšininkams. Jis buvo ir yra nepakartojamas žaidėjas, tikras profesionalas.

T.Nesby ir K.Rushas. Tai du tiesiog įspūdingo lygio krepšininkai, jie buvo begalo talentingi. T.Nesby - visiškai nevaldomo charakterio ir dėl to jo karjera nesusiklostė. Bet trumpai jis buvo tikra žvaigždė tiek LKL, tiek Europoje. K.Rushas - puikus žaidėjas, puikus metikas. NBA lygio stiprus vidutiniokas, kuris mūsų komandai davė labai daug.

Tokio aukšto lygio krepšininkus nėra paprasta prisikalbinti, iš tikrųjų – mums palankiai susiklostė situacijos. Atsirado žinojimas, patikimų agentų ratas, žinios, kad vienas ar kitas žaidėjas yra laisvas ir norėtų pabandyti žaisti Europoje. Tik reikia būti greitesniems, informaciją gauti šiek tiek anksčiau. Vilnius tuo metu, kai juos kvietėme, jau buvo minimas kaip geras, stabilus klubas, kuriame užsieniečiai nori žaisti. Dėl to tas argumentas mums visą laiką padėdavo. Galėdavai papasakoti ne tik apie savo klubą, bet ir duoti numerį žaidėjo, kuris jau žaidęs "Lietuvos ryte", kad jis papasakotų, Pasakytų savo žodžiais, kas yra "Lietuvos rytas", kaip jis atrodo iš vidaus. Nors po praėjusio sezono mes iš esmės pakeitėme strategiją ir ateityje stengsimės remtis žaidėjais, kuriuos užauginsime patys savo dublerių komandoje.