Ligoninė, morfijus ir šokas. T.Delininkaičio karjerą užbaigė širdies problemos: buvo pilna ašarų pakrantė

Beveik 25 metai profesionaliame krepšinyje ir šokiruojanti to pabaiga.

Prieš kelias dienas Tomas Delininkaitis oficialiai pranešė, kad deda tašką krepšininko karjeroje. Atrodytų, viskas natūralu ir savo laiku – veteranui jau buvo 42-eji, o birželį sukaks 43-eji. Vis tik pabaiga atėjo toli gražu ne taip, kaip visą karjerą rimtų sveikatos problemų išvengęs T.Delininkaitis galėjo įsivaizduoti.

Spalio mėnesį veteranas sužaidė savo paskutines rungtynes su „Jurbarko-Kario“ apranga Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL). Paskutinėmis jos tapo ne dėl traumos – rudenį krepšininkas ir jo šeima turėjo daug streso, kadangi šį greitoji išvežė netikėtai sustreikavus širdžiai.

„Mane šokiravo. Pats negalėjau patikėti, nes niekada niekuo nesiskundžiau ir reguliariai atlikdavau visus tyrimus“, – sako T.Delininkaitis, vieną rytą pajautęs skausmą ir iškeliavęs į ligoninę.

Pirminis atskaitos taškas buvo 3 mėnesiai. Tiek laiko praleidus be sporto krepšininkas tikėjosi, kad medikai suteiks leidimą grįžti į aikštelę. Vis tik taip nenutiko – terminas tęsėsi dar pusmečiui, kas galiausiai privertė krepšininką atsisveikinti su tuo, ką darė visą gyvenimą.

„Gavau daug žinučių, sveikinimų, kiekvieną žinutę skaityti buvo labai sunku emociškai. Žinai, kad tai ne pasaulio pabaiga, bet ateina supratimas, kad krepšinio nebežaisi“, – atviravo T.Delininkaitis.

Per savo karjerą jis triskart tapo Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) čempionu, laimėjo Europos taurę, penkiskart – Baltijos krepšinio lygą (BBL), dukart – NKL, sykį Regionų krepšinio lygą (RKL). 2010 ir 2013 m. jis iškovojo medalius su Lietuvos rinktine.

Snaiperis nuo 2001 m. žaidė Klaipėdos „Neptūne“, Vilniaus „Ryte“, Mariupolio „Azovmaš“, Kijevo „Budivelnik“, Mursijos UCAM, Salonikų PAOK, Kauno „Žalgiryje“, Čerkasų „Mavpy“, Rygos VEF, Konijos „Selcuk Universitesi“, Atėnų AEK, Retimno „Creatan Kings“, Prienų „Vytaute“, Jonavos „CBet“, Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ ir „Jurbarke-Karyje“.

„Esu be galo laimingas“, – karjerą reziumuoja T.Delininkaitis.

Krepsinis.net portale – pokalbis su juo apie 24 metus krepšinyje ir šokiravusią karjeros pabaigą.

Delininkaitis

– Tomai, ką tik pranešėte apie karjeros pabaigą. Nors krepšinio nežaidėte jau pusmetį, kiek emociškai sunku buvo oficialiai padėti tašką tam, kuo gyvenote beveik 25-erius metus?

– Viskam aš ruošiausi, bet gavosi, kad nežaidžiau ilgą laiką dėl sveikatos problemų. Dėliojausi, galvojau, koks bus galutinis medikų verdiktas, man leis sportuoti ar ne. Turėjau planą šį sezoną dar sugrįžti, maniau, po 3 mėnesių leis sportuoti, bet, deja, uždraudė. Tokiu atveju buvo planas B: kaip bebūtų, man virš 40 metų, žinau savo kūną, esu įpratęs judėti, net vasarą turiu 1–2 savaičių pertrauką, ne ilgesnę. Bet kuo ilgiau prasėdi, tuo sunkiau pradėti. Tai ir reiškė, kad jau yra viskas.

Nemeluosiu, emociškai penktadienis–šeštadienis buvo sunkūs, pilna ašarų pakrantė. Gavau daug žinučių, sveikinimų, kiekvieną žinutę skaityti buvo labai sunku emociškai. Žinai, kad tai ne pasaulio pabaiga, bet ateina supratimas, kad krepšinio nebežaisi. Nebent mėgėjų lygoje.

– Sakote, kad ilgai dar buvote optimistas, kuris tikėjosi plano A. Kai medikai pasakė, kad žaisti negalite, buvo šokas?

– Pirmiausiai šokas buvo, kai mane spalį išvežė į ligoninę, padarė tyrimus ir pasakė: 6 mėnesiai be sporto, bet po trijų žiūrėsime. Kai kuriems ir po 3 mėnesių leidžiama, toks ir buvo mano optimistinis planas. Galvojau, su vaistukais galėsiu grįžti. Kaip bebūtų, tikėjimo galia yra, tikėjau tuo. Bet buvau nusprendęs, kad jei medikai mane įspės ir sakys, kad nereikia, reiškia, nereikia, nerizikuosiu. Kaip bebūtų, sveikata pirmoje vietoje. O po tų trijų mėnesių man terminą pratęsė dar pusmečiui.

– Gal galite atskleisti, kokia problema taip palaužė jūsų sveikata?

– Sustreikavo širdelė – širdies raumens uždegimas. Šiaip viskas nutiko labai keistai, niekada gyvenime neturėjau tokių problemų. Galima sakyti, iš oro, bet iš kitos pusės, turbūt tai buvo skambutis man baigti. Juokaudamas sakydavau: manęs iš aikštelės neišvarysi, kol pats nesugriūsiu, gal tai buvo ženklas. Aš visada buvau sportininkas, kuris niekada savęs nesaugojo. Eidavau, žaisdavau, kol tikrai nebegalėjau. Gal viskas susidėjo į vieną: dideli krūviai, persidirbimas, žaidimas sergant, ką dariau spalio pradžioje. Medikai sako, kad tai irgi lemia – gal komplikacijos teko širdžiai.

Delininkaitis

– Kažkokios širdies ar kraujagyslių sistemų problemos pastaruoju metu vis paliečia ne vieną žaidėją – net ir NBA yra atvejų. Gal galite daugiau papasakoti, kaip viskas pasireiškė jums, kad kiti žaidėjai atkreiptų dėmesį į tam tikrus signalus?

– Buvo vaikų atostogų periodas. Mano žmona su dukra buvo išvykusios pas krikšto tėtį į svečius Londone, o aš su 12-mečiu sūnumi likau namie. Nieko blogo nepajaučiau, dar sekmadienį su sūnumi vykome žvejoti, buvo graži diena. Pirmadienį atsikėlėme, ruošėmės į treniruotę, apie pusę 10 atėjau į vonią įsidėti kontaktinius lęšius.

Aukščiau bambos pajaučiau keistą jausmą – kažką suko, maudė, per sekundę išpylė šaltas prakaitas. Kadangi anksčiau žmona buvo apalpus ir kritusi ant plytelių, kad man neatsitiktų kažkas panašaus, iškart pats puoliau ant kelių ir keturiomis nuėjau iki lovos. Sūnaus paprašiau iškviesti greitąją. Esu pakantus skausmui, bet jei aš jau prašau, reiškia kažkas yra.

– Skamba kraupiai. Ko gero, išsigandote abu.

– Ne, neišsigandau, tik galvojau, neduok Dieve, ką sūnus darys, jei prarasiu sąmonę. Labiau pergyvenau, kad neišsigąstų jis. Bet pasakysiu, kad mūsų šeimoje jis turbūt šalčiausių nervų. Sūnus būdamas 6-erių matė ir kaip alpo mama, pats skambino į 112, kvietė pagalbą. Ten užduoda daug klausimų, o sūnus, būdamas mažas ten atsakė: ponia, gal galite neklausinėti, greičiau mamai kviesti pagalbą. Jis yra išmokytas, ką daryti, jei kas nutinka. Visada vadovaujuosi posakius: blogiems dalykams reikia ruoštis, geri nutinka savaime.

Taip jis iškvietė greitąją man, paskambino žmonai, ji persigando, pakėlė uraganą, atvyko ir mano mama, ir kaimynai, ir draugai. Pirmasis medikų spėjimas buvo, kad man infarktas. Suleido didelę dozę morfijaus, kažkiek atleido, išvežę į ligoninę, sūnus sudėjo man daiktus. Net tualetinį popierių (Juokiasi). Po to klausiu, kodėl tu man jį dėjai? Sako: nes ligoninėse dažnai jo nėra.

Ligoninės kardiologiniam skyriuje buvau jauniausias pacientas. Daug pergalvojau. Jei klausi, ką reikėtų patarti kitiems, pasakyčiau taip: ką dariau blogai, kad sirgdamas ėjau žaisti. Su medikais kalbėjau, jog tai vienas pavojingesnių dalykų. Mane sulaikyti buvo sunku, labai mylėjau savo darbą, savęs nesaugojau. Jei reikėtų pakartoti tai, to nedaryčiau – neišsigydęs nežaisčiau.

– Šiaip reikėtų pripažinti, kad ypač aukštesniame lygyje yra požiūris, jog negi praleisi rungtynes dėl didesnio peršalimo ar ko kito – išgerk vaistų ir eik žaisti. Tai krepšinyje yra lyg norma.

– Suprantu, kad klubui yra reikalingas rezultatas, bet šiaip komandose reikalingas medikas, kuris tai kontroliuotų. Niekas nepagalvoja apie asmenines problemas, kas gali atsitikti po to.

Delininkaitis

– Dar prieš porą metų esate sakęs, kad ateinant karjeros pabaigai kiekviena treniruotė kelia ypatingą džiaugsmą. Ar taip liko iki paskutinės dienos?

– Be abejo. Važiuodavau į kiekvieną treniruotę, rungtynes su džiaugsmu. Praeitas sezonas buvo superinis, atmosfera – superinė. Laikas su komandos draugais, juokai rūbinėje buvo puikūs. Kai supranti, kad nedaug liko, bandai maksimaliai imti iš gyvenimo.

– Mąstote, kuo tas emocijas dabar reikės pakeisti?

– Neįsivaizduoju. Galbūt sūnus pratęs mano kelią. Jei ne pats galėsiu įmesti, gal sūnus pataikys vieną, kitą, taip sukels džiaugsmą (Juokiasi). O šiaip neįsivaizduoju. Turėjau patį geriausią darbą pasaulyje, kurį mylėjau, nesakau, buvo sunku, po kiekvieno sezono galvojau, gal jau reikia baigti – pavargau. Bet pailsi savaitėlę ir pasiilgsti. Dabar iš šono žiūrėjau Jurbarko komandą ir jaučiausi lyg kaltas, nors kaltinti nieko nereikia. Bet kam gali nutikti kažkas. Kažkam nutrūksta kelio raiščiai ir irgi iškrenta pusmečiui. Čia sporto dalis. Nervinausi dar daugiau, nei žaisdamas pats.

– Ar jau turite minčių, ką veiksite dabar? Galbūt imsitės trenerio darbo, kurį jau buvote anksčiau pradėjęs Palangos to meto „Kuršių“ gretose?

– Nežinau tiksliai. Jei atvirai, pabandysiu pasiieškoti kitokio darbo. Norisi įlįsti į kitokias vėžes. Kalbėsiu su draugais, pažįstamais, gal galės padėti, gal kas turi kokias firmeles. Suprantu, kad darbo stažo neturiu, nepaisant krepšinio karjeros. Darbo nebijau, esu pasiruošęs mokytis. Pasižiūrėsiu. Jei neišeis, teks grįžti prie to, ką geriausiai išmanau.

Bet dabar to streso man nelabai reikia. Taip, trenerio karjera kainuoja daug nervų, nors streso yra visur. Aš nesu žmogus, kuris daro, kad darytų, aš taip negaliu, darau maksimaliai, iš širdies. Žinau, kad nervų bus, ypač žinant dabartinę kartą, su ja reikia kitaip bendrauti. Gal ir kursus praeiti (Juokiasi). Sūnus man jau pareiškė: nelabai norėčiau į išvykas važiuoti. Sakau: baik, nepradėk (Juokiasi). Jei visi 12 nenorės važiuoti, jau kaip virusas eis. Bet girdėjau tai ne tik iš savo sūnaus.

Aišku, kelionės sveikatos neprideda, bet bent aš niekada nebuvau pasakęs: oi, kaip čia. Reikia ir keliauji. Į tą patį Jurbarką važinėjau. Pavyzdys toks, kad prieš tai Jonas Vainauskas mane buvo kvietęs į Palangos projektą. Pasiskaičiavau: gerai, man nuo namų iki salės 30 km, bet jie sportuoja beveik kasdien, dažnai po dvi treniruotes, vienintelė laisva diena – sekmadienis. Taip, arti namų, bet kasdien sportuoji. Aš ir taip kasdien sportavau, bet į Jurbarką vykau vienai treniruotei antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį turėjau rungtynes. Iš 7 dienų dirbau tik 3. Kitas sportavau, bet savo grafiku.

Karjerą gal turėjau baigti prieš dvejus metus, jau pasiūlymų nebuvo, pradėjau žaisti mažųjų miestelių lygoje, bet tada parašė Jurbarkas ir prasitęsiau karjerą porai metų. Nors jau mėnuo–du, jau tada būčiau skelbęs pabaigą.

– O praeitą vasarą prasitęsti karjerą, ko gero, dar įkvėpė ir NKL finalo MVP titulas.

– Aš jaučiausi tikrai gerai. Nejaučiau jokių problemų – nieko. Dar du mėnesius gerai sportavau su komanda, kol viskas nutiko taip netikėtai. Mane šokiravo. Pats negalėjau patikėti, nes niekada niekuo nesiskundžiau ir reguliariai atlikdavau visus tyrimus, tiek kraujo, tiek vėžinių pakitimų.

Delininkaitis, Kliokys

– Žaidėte skirtinguose lygiuose – nuo aukščiausio, iki RKL, bet vienas bendras bruožas yra tas, kad jums vis sekėsi kažką laimėti. Titulų turite įvairių. Galima sakyti, kad turėjote tikrai laimingą karjerą? Yra žaidėjų, kurie per ilgus metus taip trofėjaus paliesti ir negauna.

– Nežinau, kaip pavadinti, gal ir pasisekė – pasitaikė tokios galimybės. Yra ir sėkmės tame. Kad laiminga karjera, tai tikrai. Jau vien dėl to, kad kūnas ir aukščiausiasis leido man žaisti tokį ilgą laiką. Nei aš turėjęs rimtų traumų, nei ką – didžiausia trauma buvo pėdos lūžis, dėl kurios negalėjau sportuoti 8 savaites. Raumenų įtrūkimai, raiščių patempimai taip, bet jų yra pas visus, nelaikau rimta trauma.

– Beveik 25 metai profesionalios karjeros – laikas prabėgo greitai?

– Kaip žiūriu dabar, tikrai greitai. Bet jei dabar sakytumei: po 20 metų kažkas bus, sakyčiau, kiek daug. Atsimenu, kažkada buvau jauniausias „Neptūne“, o dabar jau tapau vyriausias komandoje. Laikas greitai prabėgo. Atrodo, tik aš kažkam kamuolius padavinėjau, o dabar prašau, kad man jaunimas atneštų iš skladuko (Juokiasi).

– Ar yra koks sezonas, kuris jums įsiminė labiausiai ar kurį labiausiai norėtųsi atkartoti?

– Sunku išskirti, nėra vieno tokio. Visi jie buvo unikalūs, įdomūs, visokių sezonų buvo – ir pergalingų, ir kai buvau paskutinis. Norint patirti kaifą, turi išgyventi visokių sezonų. Visada prisimeni paskutinius metus. Tapome čempionais NKL – buvo unikalūs metai. Pirmi metai lygoje, niekas iš mūsų nieko nesitikėjo, buvo Vainausko projektas, visi galvojo, kad Palanga bus čempionė. Tas sunkus darbas viską atpirko.

– Kaip žaidėjas, kuris legionieriaus karjeroje aplankė Ukrainą, Ispaniją, Graikiją, Latviją, Turkiją, kokios patirties jaučiatės išsivežęs būtent iš kitų šalių?

– Išmoksti paprastų dalykų. Pavyzdys, galiu daryti viską, tik ne virtuvėje, jei gyvenčiau virtuvėje, pas mane jos net nebūtų (Juokiasi). Bet kai išvykdavau pradžioje pagyventi be šeimos, kol sulaukdavau jos, išmokau pasidaryti viską ir pats.

Kitas dalykas – kalba. Mokykloje sunkiai sekėsi rusų kalba, kieme draugai buvo tik lietuviai, o pirma mano užsienio šalimi tapo Ukraina. Gyvenimas privertė išmokti, nes iki tol žinojau tik: menia zavut Tomas, da, net (Juokiasi). Kadangi žmona ją mokėjo geriau, tad namie mane mokė. Dabar suprantu gal 80 proc. kalbos, šneku gal 60 proc. Kažkiek pramokau ir graikų, ispanų kalbas, bet dabar atmintyje labiau liko tik pavienės frazės. Šiltai prie tėvų būti labai gerai, bet išvykus išmoksti naujų dalykų.

– Ar yra patirčių, už kurias dėkingas pasijautėte tik prabėgus laikui, o tuo metu to iki galo neįvertinote?

– Pas mane krepšinio supratimas aukštas. Gal taip nežaidžiu gerai, kaip suprantu (Juokiasi). Treneriai matydavo, kad gaudausi, būdavo, ateidavo pasitarti, paklausti. Visada gali pasakyti nuomonę, o treneris priima sprendimą. Aš kažką norėdavau patarti komandos labui. Bet buvo tokių, kurie dėl to pyko. Net labai. Ne visiems ego leisdavo priimti patarimus, kaip čia dabar žaidėjas aiškins ir mokys mane. Ne visiems ir žaidėjams tai patikdavo.

Kai Ukrainoje su vienu susikapojome ir man pasakė, kaip aš čia visus mokau, supratau, kad kištis nereikia. Kas norės – paklaus. Toje pačioje Palangoje buvo jaunimo, kuris klausdavo, kaip geriau.

Esu žmogus, kuris gal nemoka gražiai pateikti: mano tokia fizionomija įžūli, balso tonas netinkamas, ir aikštelėje su žaidėjais apsipykdavome, bet po rungtynių atsiprašydavau. Aš noriu laimėti, tikrai gal kartais tonas ir netinkamas ar su keiksmažodžiais, bet gyvenime nieko nenoriu įžeisti. Nieko asmeniško. Taip, galėjau pasakyti kitokiu tonu, bet tuo metu būdavo tokios emocijos. Taip supratau, kad kitiems nebepatarinėsiu, ne visi tai supranta.

– Nebent būsite treneriu – galėsite patarinėti legaliai.

– Kartais pagalvoju. Turiu 15-metę dukrą, 12-metį sūnų, pagaunu save, kad kasdien jiems bambu ir mokau. Kartais atsisėdu, kavą geriu, galvoju: žiauriai juos užknisu (Juokiasi). Jiems daug reikia išmokti, norisi patarti, bet pastovus kartojimas, įsivaizduoju, tikrai nusibosta. Esu paklausęs dukros: užknisa tave tėtis kartais? Sako: ne, ne, bet matau, kad ateini į kambarį ir akis perverčia (Juokiasi). Kartais nesinori to bambėjimo.

Delininkaitis

– Kiek galiu suprasti, nėra dalykų, dėl kurių karjeroje gailėtumėtės.

– Absoliučiai nėra. Nieko. Esu be galo laimingas, patenkintas, visiškai euforijoje. Turėjau tikrai neblogą karjerą, buvo visko, ir lemiamų metų, ir pergalių, ir titulų. Nors ne tiek daug mečiau tų paskutinių metų – buvau labiau geresnių atkarpų žaidėjas, galėdavęs ištraukti keliais tritaškiais ar prasiveržimais. Viskas super. Ar galėjo būti geriau? Taip. Ar galėjo būti blogiau? Galėjo.

– Esate vienas tų žaidėjų, kuriems dar pavyko iškovoti medalius su rinktine – 2010 ir 2013 m. Dabar badas tęsiasi ir yra žaidėjų, kurie per savo karjerą to jausmo taip ir nepatirs. Ar matydamas visą šį kontekstą šiuos medalius su Lietuva vertinate dar labiau?

– Reikia pasidžiaugti, kad pavyko iškovoti. Tarp rinktinės narių ar kandidatų buvau nuo 2003 iki 2013 metų. Lyg su metų pertrauka. Per tuos metus du medaliai – smagu. Karta yra pasikeitusi, kažkada diskutavome, ne vienas taip pat pasisakė, jog nesupranta poreikio skambinti žaidėjams. Aš taip pat nesuprantu. Yra sąrašas – arba važiuoji, arba ne. Taip, yra problemos, traumos, viskas suprantama, bet kad reikėtų paskambinti, mūsų etape to nebuvo.

Kita vertus, jei žaidėjai to reikalauja, matyt, ateina tokia karta ir to reikia. Gal požiūris kitoks nei anksčiau, sunku pasakyti dėl ko nėra ir medalių. Gal važiuojame ne ta kryptimi. Reikia tikėtis, kad atėjus senosios kartos treneriui turime nemažai šansų kažką laimėti. Nenoriu nuvertinti kitų trenerių, ne, bet Rimo griežtumas man labai patinka ir labai patiko kaip žaidėjui. Kuo man daugiau duodavo bizūno – tuo geriau žaisdavau. Nuo pirmų dienų, kai atvykau į „Rytą“, kažkas man sakė: nekreipk dėmesio, jei Kazlauskas rėks. Jei rėkia – tikisi, jei neberėks, žinok, iš tavęs gal nebus krepšininko, kokio tikisi. Tai man buvo įstrigę į galvą.

– Baigiant rinktinės temą, kaip jums dabar iš šono atrodo visos dramos, kurios nagrinėjamos per spaudą, Tomo Pačėso kritika Jonui Valančiūnui ir t.t.?

– Man tai žiūrisi apgailėtinai. Apskritai santykių aiškinimasis viešai, ne tik krepšinyje – ir pramogų pasaulyje, visos skyrybos, atrodo apgailėtinai. Kam to š reikia? Nesuprantu ir turbūt nesuprasiu. Gal aš senesnės kartos. Gal dabar taip reikia? Gal taip ieškai užuovėjos? Ateikite, susėskite, išsikalbėkite, išsisiuntinėkite, kam viešai drabstytis. Krepšinio tai irgi nepuošia.

– Pabaigai: jeigu kas paaugliui Tomui Delininkaičiui būtų nupiešęs tokią karjerą, kokią galiausiai turėjote, ar būtumėte buvęs laimingas, pažvelgęs to vaiko akimis?

– Be abejo. Yra posakis: blogas karys, kuris nenori būti generolu. Taip ir čia: svajoji, būdamas vaikas, tikiesi, kad kažką pasieksi aukštame lygyje. Aišku, apie laimėjimus gal tuo metu nesusimąstai. Esu be galo laimingas. Apskritai gyvenime – ne tik dėl sportinės karjeros, ką turiu: dėl šeimos, vaikų, ką davė Dievas. Man nieko netrūksta.

Iki pilnos laimės užimtumo ir darbelio reikia, nes kai uždraudė sportuoti, sėdi namie – trūksta veiklos, stogas važiuoja. Žmona dirba, jai grįžus būna sakau: važiuojame kažkur pasivaikščioti. Ji sako: aš po darbo, noriu pabūti namie. Aš atsakau: suprantu, bet noriu į žmones pažiūrėti, esu kaip beždžionė narve. Taip išsitempi, pasivaikštai (Juokiasi). Viskas gerai, tik veiklos norisi.

„Ilgoji pertrauka“: Rolandas Jarutis – apie Sumnerį, „Žalgirio“ skambutį ir keistenybes Kinijoje