M.Linartas: reikia leisti žaidėjams kurti, nes jeigu viskas sustatyta į griežtus rėmus, teigiamų emocijų atrasti gali būti labai sunku
interviu
Klaipėdos „Neptūno“ trenerių štabo narys Marius Linartas prie uostamiesčio komandos prisijungė praėjusios vasaros pabaigoje. Prieš tai klaipėdietis patirties sėmėsi vadovaudamas įvairaus amžiaus Lietuvos jaunimo krepšinio rinktinėms, Vilniaus „Perlo“, Slupsko „Energa Czarni“ (Lenkija) ir Volgogrado „Krasnyj Oktiabr“.
Dabar specialistas džiaugiasi, jog sukauptas žinias gali pritaikyti savo gimtojo miesto reprezentaciniame klube ir visomis išgalėmis stengiasi prisidėti prie klubo sėkmės. „Krepšinis yra toks dalykas, kad jeigu jį paversi rutina ir labai varginančiu užsėmimu, pas tave dings emocijos. Treneriai, kurie sugeba atrasti tą tikrąjį aukso vidurį tarp šimtaprocentinio darbo ir malonumo, dažniausiai yra sėkmingi“, – „bcneptunas.lt“ svetainei teigė Dainiaus Adomaičio asistentas.
Su oficialaus „Neptūno“ puslapio skaitytojais M. Linartas pasidalijo savo pastebėjimais apie Klaipėdos klubo aktualijas, jaunimo krepšinį, įgytą patirtį dirbant užsienyje ir trenerių vadovavimo specifiką.
– Kaip reikiaruoštis rungtynėms, kai jų per savaitę yra vos vienos, o kaip reikia modeliuoti pasiruošimą kai jų per 7 dienas yra netgi 3?
– Panašią patirtį turėjome, kai žaidėme FIBA Čempionų lygoje, tada žaisdavome po 2 rungtynes per savaitę. Aišku, tada mažiau laiko skiri taktiniams dalykams. Dabar netgi jau akcentuojame pasiruošimą LKL atkrintamųjų ritmui. Visiems žaidėjams yra žymiai maloniau kovoti aikštėje ir žaisti rungtynėse, nei turėti daugiau treniruočių. Manau, optimaliausias ritmas yra dvi rungtynės per savaitę. Žaisdamas tokiu ritmus spėji ir pailsėti, ir „užsikrauti“ fiziškai, ir pasiruošti taktiškai.
– Kaip „Neptūne“ vyksta darbo pasidalijimas tarp trenerių?
– Esame pasiskirstę konkrečiomis pareigomis. Mindaugas Brazys ruošiasi būsimoms rungtynėms ir analizuoja būsimus varžovus. Aš studijuoju praėjusius mačus ir padarytas klaidas.
– D. Adomaitis po rungtynių Pasvalyje užsiminė apie tai, kad komanda turi sumažinti klaidų skaičių. Kaip to siekiama?
– Be abejo, esame pasiruošę įvairiems variantams. Tarkime, varžovai spaudimą visoje nuo pat galinės linijos taiko ne kiekvienose rungtynėse. Aišku, atlikdami varžovų analizę matome, kad jie mėgsta taikyti spaudimą, todėl žaidėjams vis primename, kaip reikia žaisti tokiose situacijose. Tik krepšininkai ne visada į šias situacijas aikštėje tinkamai sureaguoja. Kalbant apie rungtynes Pasvalyje, klaidelės buvo padarytos tada, kai į aikštę buvo išleisti jauni žaidėjai. Tokios situacijos, kurios reikalauja apsisprendimo per sekundės dalį, ir priveda prie tokių klaidų. Jeigu yra reikalas, kitą dieną po rungtynių su komanda darome vaizdo peržiūrą ir analizuojame klaidas.
– Dirbote Vilniuje, Slupske, Volgograde, o dabar sugrįžote į gimtąją Klaipėdą. Reikia aplankyti visą pasaulį, kad suprastum, jog namuose geriausia?
– Ko gero, dalis tiesos yra. Dirbdamas skirtingose vietose didini savo žinių bagažą, pamatai skirtingas mokyklas, gyvenimo stilius ir išsirenki geriausius dalykus, kuriuos gali pritaikyti. Manau, kiekvienas žmogus tuos geriausius dalykus nori atsinešti į savo šeimą. Esu gimęs ir augęs Klaipėdoje, todėl labai malonu, kad sukauptą patirtį galiu pritaikyti būtent čia.
– Kokie prisiminimai išlikę iš darbo Rusijoje ir Lenkijoje?
– Vaizdas buvo totaliai skirtingas. Lenkijoje galiojo tam tikri nuostatai. Tarkime, vienu metu aikštėje, jeigu neklystu, tada turėjome būti bent du lenkai. Lenkų krepšinis vis grasina, kad jis beldžiasi į elitą, bet niekaip iki jo neprisibeldžia. Ten vyravo fizinis krepšinis, nepasakyčiau, kad jis buvo labai techniškas. Rusijoje vaizdas buvo priešingas – ten buvo tokios taisyklės, kad 6 vietiniai žaidėjai galėjo sėdėti ant suolo, žaisti nebuvo būtina. Volgograde, kuriame dirbau, rungtynes kartais pradėdavome su 5 užsieniečiais. Legionieriai buvo gero lygio ir VTB lygoje turėjau gerą patirtį.
– O patys kultūrų skirtumai šiose šalyse labai juntami?
– Niekas labai nenustebino, nes man ir pačiam dar teko augti ir gyventi prie buvusios santvarkos. Nuo tada Rusijoje nelabai kas ir pasikeitė. Ten yra savotiška tvarka ir tas pasakymas „Rusijos protu nesuprasi“ idealiai tinka daugelyje situacijų. Nelabai gali suprasti, kodėl ten daroma taip, o ne kitaip, bet taip yra. Žinoma, mūsų dabartiniai pasaulėžiūrai Lenkija yra žymiai artimesnė.
– Ilgą laiką dirbote Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje. Kokius iššūkius jaunimo krepšinyje matote šiandien?
– Apie jaunimo krepšinį turbūt galima spręsti iš rinktinių pasirodymų. Jau daugelį metų iš eilės berniukų ir vaikinų pasirodymai yra geri ir puikūs. Bendroje įskaitoje visame esame trejete arba ketverte. Įsijungiame į konkurenciją ir su serbais, ir su ispanais, todėl šiame etape sportininkų rengime kažkokių bėdų nematau. Galbūt didesnė problema yra tada, kai tos jaunimo rinktinės baigiasi. Ką tiems vaikams daryti toliau, jeigu jie nėra patekę į sistemą? Ko gero, tokią išvystytą ir stabilią sistemą, kuri leidžia sklandžiai pereiti iš jaunimo į vyrų krepšinį, turi tik Kauno „Žalgiris“. Šioje vietoje Lietuvoje situacija sudėtinga.
– Moksleivių krepšinio lygos (MKL) aštuoniolikmečių čempionate triumfavo Klaipėdos Vlado Knašiaus krepšinio mokyklos auklėtiniai. Jums, kaip klaipėdiečiui, šis iškovotas jaunimo titulas turbūt labai malonus?
– Klaipėda visada buvo konkurencinga visose amžiaus grupėse, patekdavo į finalinius ketvertus, tik visuomet kažko pritrūkdavo iki triumfo jaunių finale. Tas paskutinis žingsnis yra labai sunkus ir šiemet vyrams pavyko tai padaryti. Kiek žinau, šį sezoną didesnį komandos dalis rungtyniavo po „Neptūno“ vėliava ir Regionų krepšinio lygoje (RKL). Įgauta kontaktinio vyriško krepšinio patirtis, manau, jiems tikrai padėjo. Tai yra labai džiugu, ypač žinant faktą, kad tai įvyko netgi po 20 metų pertraukos. Galėtų būti ir dažniau (šypsosi). Aišku, patekti į pagrindinę „Neptūno“ komandą nėra lengva. Reikia turėti išskirtinius fizinius duomenis arba savybes, kad galėtum lengvai ateiti į vyrų krepšinį. Tiems vaikinams dar teks gerokai paprakaituoti, kol galės būti konkurencingi šitoje aplinkoje.
– Ar griežtos trenerio rankos filosofija dar veiksminga? Galbūt dabar vyrauja liberalesnis, demokratiškesnis komandos valdymas?
– Matote, krepšinis yra toks dalykas, kad jeigu jį paversi rutina ir labai varginančiu užsėmimu, pas tave dings emocijos. Treneriai, kurie sugeba atrasti tą tikrąjį aukso vidurį tarp šimtaprocentinio darbo ir malonumo, dažniausiai yra sėkmingi. Reikia leisti žaidėjams kurti, nes jeigu viskas sustatyta į griežtus rėmus, teigiamų emocijų atrasti gali būti labai sunku. Aišku, kad galėtum žaisti laisviau, žaidėjai turi būti pasiekę tam tikrą meistriškumo laipsnį, intelektą. O tai yra išsiugdoma per darbą ir galbūt griežtesnį darbą.
– Ilgą laiką dirbote vyriausiuoju treneriu, dabar esate asistentas. Kokioje pozicijoje jaučiatės patogiau?
– Aišku, vyriausiasis treneris priima galutinius sprendimus, bet šiuolaikiniame krepšinyje labai svarbu komandinis darbas. Yra begalė darbų, kuriuos turi atlikti, jeigu nori laimėti rungtynes. Pradedant elementaria analize, baigiant treniruočių procesu. Kiekvienam specialistui maloniau yra dirbti vyriausiuoju treneriu ir priiminėti galutinius sprendimus. Man imtis atsakomybės niekada nebuvo baisu. Bet tikrai nejaučiu kažkokio diskomforto ir būdamas asistentu. Juolab, kad su Dainiumi esame dirbę ir Slupsko klube, todėl sutariame puikiai. Noriu padėti visomis išgalėmis kuo įmanoma labiau.
Norėdami komentuoti prisijunkite.