M.Monroe yra nusiteikęs triumfuoti LKL „Oro karaliaus“ konkurse
interviu (2)
Kėdainių „Nevėžio“ ekipos krepšininkai – 24 metų 196 cm ūgio 90 kg svorio puolėjas Thomasas Davisas ir 188 cm ūgio 79 kg sveriantis gynėjas 26-erių Marcusas Monroe yra ne tik komandos draugai, bet ir labai geri bičiuliai. „Taip jau nutinka, kai septynis mėnesius dieną iš dienos leidi kartu“,– sako amerikiečiai. Jūsų dėmesiui – nuotaikingas ir atviras pokalbis su „Nevėžio“ legionierių duetu apie (ne)rasistinę Lietuvą, brolišką draugystę, žalingus įpročius ir „Oro karaliaus“ konkursą.
Teksaso vaikis prisitaikė lengvai
– Vaikinai, kokie buvo Jūsų pirmieji įspūdžiai, atvykus į Lietuvą? Jums patinka ši šalis? Thomasai, ypač įdomu išgirsti tavo nuomonę – juk rungtyniauji čia jau antrąjį sezoną.
Thomasas: Lietuva buvo pirmoji mano pažinta Europos šalis. Man Lietuva iš tiesų patinka. Atvykęs patyriau lengvą šoką, bet adaptuotis nebuvo sudėtinga. Esu Teksaso vaikis, kilęs iš mažo miestelio, aplink daug erdvės, laukinių gyvūnų, nėra didelių pastatų. Bet nemanykite, kad Teksasas – tik arkliai, kaubojai, rančos ir kaktusai. Lietuvoje daug žmonių gerai kalba anglų kalba, netgi tie, kurie gėdijasi ir sako, kad kalbėti angliškai nemoka.
Pirmoji žiema čia man buvo sunkoka. Visi džiaugėsi, kad ji švelni, o aš niekaip negalėdavau išlipti iš šiltos lovos.
Marcusas: Į Lietuvą atvykau rugsėjo pradžioje. Pirmasis įspūdis – sudėtinga kalba. Žmonės čia kalba labai greitai. Per greitai. Atvykdamas baiminausi, kad man nepatiks maistas, bet būtent maistas Lietuvoje tapo didžiausiu mano atradimu – mėsa, bulvės, energetiškai turtingas maistas yra būtent tai, ko sportininkams reikia. Sriubą Amerikoje valgydavau tik tada, kai sirgdavau. Dabar sriubą valgau kasdien.
– Užsieniečiai Lietuvoje neretai gvildena rasizmo temą. Ne be reikalo – Lietuva yra pagarsėjusi kaip rasistinė šalis. Ką apie tai manote Jūs?
Thomasas: Rasizmas? Lietuvoje? Nemanau. Kai žmonės klausia, ką čia veikiu, aš atsakau: žaidžiu krepšinį. Krepšinis Lietuvoje yra aukščiau už viską, dėl to žmonės mus gerbia.
Gal manęs kažkas nemėgsta ir aš to nežinau, bet „nigeriu“ manęs čia niekas nevadina. Taisyklingiau būtų sakyti „afroamerikietis“, o čia visi sako „juodas“. Bet juk aš ir esu juodas, tad manęs tokie žodžiai nežeidžia.
Marcusas: Aš irgi nemanau, kad Lietuva yra rasistinė šalis. Žmonės tiesiog nesupranta mūsų, juodaodžių. Jie galbūt kažkur kažką girdėjo, gal matė per televizorių, bet jie nesupranta, ką iš tiesų mūsų rasė patyrė ir išgyveno, kaip rimta tai yra.
Kartą su Thomasu išėjome iš viešbučio, ruošėmės važiuoti į Vilnių. Į viešbutį buvo beužeinantys du vaikinai. Vienas mus pamatęs sušuko: „O, nigeriai“. Šalia buvęs jo draugas pasakė, kad mes esame „Nevėžio“ žaidėjai. Vaikinas susigėdo, išraudo. Mes tik pasijuokėme. Net jei lietuviai ir sakytų man ką nors rasistinio, man tai visiškai nesvarbu: gali manęs nemėgti, nekęsti, bet jeigu jau kalbi apie mane, vadinasi, aš įdomus, o tu – ne. Aš visada šypsausi. Tai – geriausias ginklas ir problemų sprendimo būdas.
Tikisi palaikymo
– Iki „BEKO-LKL Žvaigždžių dienos“ liko tik viena diena. Marcusai, dalyvausi „Oro karaliaus“ konkurse. Ko galime tikėtis iš tavęs? Važiuoji laimėti ar linksmai praleisti laiką? Gal esi mums parengęs kokių nors magiškų triukų?
Marcusas: Mes su Thomasu daug treniruojamės, tikiuosi, kad organizatoriai leis Thomasui padėti man konkurse. Jeigu ne, man talkins vienas Utenos komandos žaidėjas.
Esu parengęs triukų, kurios atskleisiu per konkursą. Turėsite žiūrėti ir palaikyti mane (juokiasi). Žaidėjas, „Oro karaliaus“ konkursą laimėjęs pernai, dalyvaus ir šiemet. Jo arena, jo fanai, jo teisėjai. Mano privalumas yra tai, kad aš esu žemiausias konkurso dalyvis. Tikiuosi, kad konkurso vertintojai į tai atsižvelgs.
Noriu laimėti ir manau, kad galiu tai padaryti. Kol kas laimėjau visus tris oro karaliaus konkursus, kuriuose esu dalyvavęs – vidurinėje mokykloje, koledže ir vieną Australijoje, kur pradėjau savo karjerą.
– Vaikinai, dieną iš dienos treniruojatės kartu, laisvalaikiu taip pat būnate drauge. Ar tarp jūsų nekyla konfliktų?
Thomasas: Esame kaip broliai – pasikalbame, pasijuokiame, susiginčijame ir vėl susitaikome. Leisdami kartu kiekvieną dieną jau septynis mėnesius, suartėjome. Keista, bet tik atvažiavę į Lietuvą atradome tikrus draugus. Kur Markusas, ten ir aš. Sezonui prasidėjus žinojau, kad komandoje bus mano senas draugas Roderickas Camphoras, o štai Markuso nepažinojau. Aišku, geriau jis nebūtų atvykęs (juokiasi). Visada šalia reikia žmogaus, kuris tave stumtų į priekį, kuris konkuruotų su tavimi. Abu esame kovotojai ir norime to paties – gerai žaisti krepšinį. Už tai mes gerbiame vienas kitą aikštelėje ir už jos ribų.
Marcusas: Labai daug kalbame apie krepšinį. Apie tai, ką norime padaryti aikštelėje, ką turime tobulinti savo žaidime. Aš žinau, ko siekia Thomasas, tad jam vis primenu, paerzinu jį.
Esi vyras? Elkis kaip vyras!
– Niekas nepažįsta jūsų geriau, negu jūs. Įvardinkite geriausias ir blogiausias vienas kito savybes aikštelėje.
Thomasas: Markusas yra labai atletiškas. Fizinį savo pajėgumą jis išnaudoja maksimaliai. Jis – atletiškiausias atakuojantis gynėjas lygoje, gali apsiginti prieš greitus įžaidėjus ir apžaisti lėtesnius. Jis gali blokuoti priešininkų metimus, yra stiprus gynyboje prieš gerokai didesnius varžovus už save. Jis aikštelėje gali daryti viską, ką tik nori. Ir ne kiekvienas žaidėjas, kurio ūgis yra 188 cm, gali dėti į krepšį. Juk jis nušoka dar pusę savo ūgio! Tačiau Markusas dar turi padirbėti su savo metimu. Daug apie tai kalbame. Suprantame, kad iš esmės problema yra ne metime, o emocijose, galvoje. Emocinį barjerą įveikėme, daugiau treniruojamės, daugiau mėtome.
Marcusas: Blogiausia Thomaso savybė ta, kad jis pats iš tiesų nesupranta, koks geras žaidėjas jis yra. Už tai aš ant jo labai pykstu. Per rungtynes ateina ir sako: „Buvo pražanga!“. O aš sakau: „Thomasi, tu juk didesnis negu visi kiti žaidėjai, tu vyras, tai ir elkis aikštelėje kaip vyras“. Mes klausome vienas kito pastabų ir tai mums abiem padeda būti geresniems.
– O kalbant apie charakterį?
Marcusas: Kiekvieną kartą, kai norime būti rimti, kažkuris iš mūsų pajuokauja. Galime kuo rimčiausiai diskutuoti, o jis tuo metu ims ir pasakys kažką tokio, dėl ko aš tiesiog nebegaliu daugiau su juo kalbėti (juokiasi). Jis nuolat juokauja ir visada linksminasi. Aikštelėje mes labai rimti, bet nuskambėjus paskutiniam varžybų švilpukui, galime atsipalaiduoti.
Na, o blogiausia yra tai, kad jis sako: „Būsiu po penkių minučių“. Sėdžiu. Laukiu. Ir galų gale ateina po kelių valandų arba tik kitą dieną. Jis taip daro visada.
Thomasas: Aš pradėsiu nuo blogiosios savybės, kurią visai neseniai pastebėjau. Sakykime, sėdime jo kambaryje. Žiūrime filmą, kalbamės. Jis guli lovoje, aš sėdžiu ant kėdės, todėl Markusas tingi keltis ir manęs nuolat prašo paduoti užkandžius arba atnešti jam įkroviklį nuo stalo. Ir taip nuolatos. Geroji savybė – jis nori linksmintis. Abu elgiamės panašiai. Kai važiuodami klausomės muzikos automobilyje, vienas iš mūsų arba abudu pradedame šokti.
– Kaip manote, kuris iš Jūsų populiaresnis?
Thomasas: Jis. Visi žino Marcusą, jis labai komunikabilus.
Marcusas: Gal dėl to, kad aš daugiau dedu į krepšį?
Pagundoms – griežtas NE!
– Vaikinai, ką manote apie rūkymą? Ar rūkote patys?
Marcusas: Ne, ne ir dar kartą ne. Jokių cigarečių. Rūkymas yra labai blogai. Ypač, kai sportuoji. Pirmiausia, rūkymas žudo. Sakoma: „Aš juk galiu mirti nuo daugelio dalykų“. Taip, sutinku, bet cigaretės tik padidins šansus numirti. O skubėti mirti nereikia. Antra, ar esate matę reklamą, kurioje rodoma, kad cigaretes rūkančiam žmogui gerklėje atsiranda skylė? O kas gi nori skylės gerklėje? Tai – bjauru.
Thomasas: Nerūkyčiau net jei ir nežaisčiau. Aš visą gyvenimą buvau atletas ir man svarbiausia palaikyti gerą fizinę formą. Nenoriu daryti nieko, kas kenktų mano kūnui. Tiesa, kai buvau jaunesnis, kartą pabandžiau užtraukti dūmą – buvo labai šlykštu.
– O kaip vertinate svaigalų vartojimą?
Thomasas: Kai linksminuosi, nenoriu daryti nieko, kas man žalinga. O kai žmogus geria daug, neįmanoma būti geros formos. Cigaretėms ir alkoholiui – griežtas ne.
Marcusas: Esu buvęs vietose, kur visi linksminasi, geria, jie ir man siūlė, bet aš visada atsisakiau. Man labai nepatinka jausmas kitą dieną po alkoholio vartojimo.
Žaisti krepšinį buvo... per storas
– Kas svarbiau – materialinis gėris ar laimė?
Thomasas: Manau, kad svarbiausia būti laimingam. Materialiniai dalykai, pinigai yra gerai, bet niekas negali pakeisti šeimos, meilės, laimės.
Marcusas: Žmogus gali prarasti viską: pinigus, daiktus, brangius žmones, meilę. Bet visada liks prisiminimai – didžiausias turtas, kuris priklauso tik man. Svarbiausia šeima ir tikri draugai – dėl to verta gyventi.
– Vaikinai, kokiais principais vadovaujatės gyvenime?
Marcusas: Jei ko imamės, stengiamės padaryti tai maksimaliai gerai ir atiduodame save visu šimtu procentų. Bet kokioje situacijoje pirmiausia įžvelgiame tik pozityvą. Štai, pavyzdžiui, gyvename trijų žvaigždučių viešbutyje, bet jį vertiname kaip penkių. Vietoj to, kad skųstumėmės ir niurzgėtume, mes juokaujame, kad gyvename nuosavame trijų aukštų name su privačiu restoranu. Prisnigo. Išėjome į gatvę ir pradėjome žaisti sniego karą su vaikais, užuot skundęsi, kad čia šalta. Reikia mokėti linksmintis.
Kai pradėjau žaisti krepšinį, buvau dešimties. Buvau labai storas, vidurinėje neįsitvirtinau, nes trečią ratelį bėgdamas jau uždusdavau. Antsvorio atsikračiau, bet prasidėjo kitos problemos. Būdamas paauglys elgiausi netinkamai – bėgau iš pamokų, buvau susidėjęs su bloga kompanija... Laimei, dvidešimties pasikeičiau. Tam įtakos turėjo visa virtinė įvykių, tačiau lūžio taškas buvo mano akyse nušautas dėdė. Išaušo diena, kai stabtelėjau ir pagalvojau, kad ne tokio gyvenimo aš noriu. Grįžau į krepšinį, nes tai etapais, kai žaisdavau, krepšinis viską sudėliodavo į savo vietas.
Tuos pačius dalykus pradėjau matyti kitaip. Pasakiau sau – sustok ir pradėk kurti savo ateitį. Buvau nelaimingas, tamsus, nesišypsantis, užsidaręs ir piktas žmogus. Bet užtat šypsausi ir juokiuosi šiandien. Žmogus serga depresija ir yra nelaimingas, nes pats taip pasirenka. Aš nesergu depresija, o tu (atsisuka į Tomą)?
Thomasas: Aš irgi ne. Žmogus visada turi išlikti psichologiškai tvirtas. Po interviu eisime išsimaudyti į burbulinę vonią... nors kambariuose yra tik dušai. Viskas priklauso nuo požiūrio. Juk niekas netikėjo, kad sausį žaisdami su „Pieno žvaigždėmis“ ir ketvirtajame kėlinyje atsilikdami 19 taškų sugebėsime pasipriešinti – spurtavę rezultatu 22:4 išplėšėme pratęsimą. Mes treniruojamės, žaidžiame ir gyvename atiduodami save maksimaliai. Niekada nevalia pasiduoti. Tam nėra jokio pateisinimo.
Norėdami komentuoti prisijunkite.