Minusai prieš pliusus: nuo ko priklausys „Lietuvos ryto“ ir „Neptūno“ pasirodymas Europos taurėje?
(24)
Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Klaipėdos „Neptūno“ komandos jau šį trečiadienį pradės 2015–2016 metų Europos taurės turnyro sezoną. Klubai tarptautines varžybas pradeda išgyvendami panašų laikotarpį, tačiau skirtingomis nuotaikomis.
Tiek Lietuvos krepšinio lygos („Tete-a-Tete Casino“ LKL) vicečempionas „Lietuvos rytas“, tiek fiasko praėjusio sezono mažajame finale patyręs „Neptūnas“ vasarą neišvengė rimtų permainų. Abi ekipos pakeitė po šešis pagrindinio dvyliktuko žaidėjus – lygiai po pusę komandos.
Tuo pačiu abu klubai vertė naują lapą savo komandų istorijoje. „Lietuvos rytas“ po labai ilgos pertraukos savo sudėtyje neturi nė vieno amerikiečio ir remiasi vos vienu legionieriumi, o „Neptūnas“ nusprendė keisti trenerį, tuo pačiu ir savo žaidimo braižą.
Pasirengimas sezonui ir sezono pradžia parodė, kad bent jau vienas klubas gali jau dabar raškyti pirmuosius pokyčių vaisius. Be pralaimėjimų kontrolinių rungtynių ciklą sužaidęs „Lietuvos rytas“ užtikrintai skinasi kelią ir LKL čempionate – keturios pergalės vidutiniškai 19 taškų skirtumu, pelnant po 90 taškų.
Jei „Lietuvos rytas“ jau dabar drąsiai kalba apie ambicingus tikslus laimėti visus turnyrus, kuriuose dalyvauja, tai „Neptūnas“ vis dar mokosi žaisti prie naujo trenerio, pasikeitusioje sistemoje ir su legionieriais, kurie šį sezoną tapo pagrindinėmis komandos ašimis.
Sezoną tarptautinėse varžybose abi komandos pradės turėdamos ką parodyti būsimiems savo varžovams, tačiau tuo pačiu turėdamos ir žaidimo aspektų, kuriuos norėtųsi ištaisyti arba nuslėpti. Kas ką nusvers: minusai pliusus ar pliusai minusus? Nuo to ir priklausys abiejų klubų pasirodymas Europos taurės turnyre.
Lietuvos rytas
Vilniaus „Lietuvos rytas“
Pliusai:
1. Ilgas atsarginių žaidėjų suolelis
„Lietuvos ryto“ komanda šį sezoną sulipdyta taip, kad visose pozicijose yra po du lygiaverčius krepšininkus. Ilga rotacija leidžia „Lietuvos rytui“ žaisti pamėgtą agresyvų žaidimą gynyboje ir greitą krepšinį puolime. Tuo pačiu vilniečiai daugelyje pozicijų turi po keletą skirtingo braižo žaidėjų, kas leidžia prisitaikyti prie skirtingų varžovų ir situacijų rungtynėse. Ilgas atsarginių žaidėjų suolelis gali tapti didžiule jėga susitikimuose su varžovais, kuriuos tempia keli lyderiai, tačiau smaugia nelygiavertė pamaina ant suolo. Bent jau grupės etape su tokiomis problemomis turėtų susidurti keturi iš penkių „Lietuvos ryto“ varžovų. Vienintelis Stambulo „Bešiktaš“ gali pasigirti ne trumpesniu suolu nei vilniečiai.
2. Efektyviai veikiantis „in and out“ žaidimas
Kaip ir praėjusiais metais, „Lietuvos rytas“ varžovus mėgins palaužti žaisdamas per Antaną Kavaliauską, kuris turėtų sutraukti gynybos dėmesį ir taip sudaryti erdves komandos snaiperiams atakuoti iš toli arba priėmus kamuolį, išmušti varžovų gynybą iš vėžių aštriais reidais link krepšio. Bent jau sezono LKL pradžioje vilniečiams puikiai sekėsi žaisti vadinamąjį „in and out“ žaidimą, kai kamuolys nuolatos juda į baudos aikštelę ir iš jos – į perimetrą. Šalies pirmenybėse vilniečių puolimas leisdavo jiems pelnyti po 90 taškų per rungtynes labai efektyviai – per ataką vidutiniškai pelnant 1,2 taško.
3. N.Laprovittolos „du prieš du“ su A.Kavaliausku ir K.Lavrinovičiumi
„Lietuvos ryto“ atakoms šį sezoną diriguos bene geriausias pastarųjų metų įžaidėjas. Tuo pačiu jis yra komandos trenerio Marcelo Nicolos tautietis, tad šie du vyrai turėtų puikiai suprasti vienas kitą, o N.Laprovittola perteikti M.Nicolos nurodymus aikštelėje. Argentinos rinktinės atakų organizatorius pasižymi gebėjimais žaisti „du prieš du“. Tuo galima buvo įsitikinti tiek pasirengimo sezonui fazėje, tiek LKL čempionato pradžioje. Jis šį sezoną turės du labai solidžius pagalbininkus skirtingoms „du prieš du“ variacijoms – A.Kavaliauskas tiesiog žydi „pikenrolo“ situacijose, nes geba puikiai įkirsti į baudos aikštelę, o nepriėmęs kamuolio, tvirtai užsiimti poziciją šalia krepšio. Tuo tarpu Kšištofas Lavrinovičius yra labai pavojingas „pikenpopo“ situacijose, kai priima kamuolį ties tritaškiu, grasina varžovams metimu iš toli, o jei tiesioginis oponentas priartėja per arti, Kšištofas dažnai išnaudoja stiprų pirmąjį žingsnį ir prasiveržimu provokuoja baudą arba sutraukia pagalbos dėmesį į save, kas atveria erdves kitiems „Lietuvos ryto“ žaidėjams.
Minusai:
1. Nėra stiprių lyderių perimetre
Jeigu grupės etape „Lietuvos ryto“ komandai neturėtų kilti didesnių problemų, tolimesniuose etapuose gali labai prireikti stipresnių lyderių, ypatingai perimetro linijoje. N.Laprovittola nėra tas žaidėjas, kuris „vienas prieš vieną“ galėtų išspręsti daug problemų, o Deividas Gailius vis dar toli gražu nuo geriausios sportinės formos. Aiškių lyderių „Lietuvos rytui“ gali labai prireikti tada, kai rungtynių nugalėtojas spręsis lemiamomis akimirkomis. Dažniausiai tokiais momentais sėkmingai išpildyti derinius darosi labai sudėtinga, nes varžovai jau būna spėję perprasti oponentų žaidimo schemas, savo įtaką daro didžiulė kiekvienos atakos atsakomybė, o ir pagrindiniai komandos žaidėjai nebūna šviežiausi, kad galėtų sėkmingai išpildyti kiekvieną derinio akcentą. Tuo pačiu lyderių gali prireikti tada, kai „Lietuvos ryto“ greitas krepšinis, paremtas tolimais metimais ir A.Kavaliausko jėga baudos aikštelėje, nebesiklijuos: kai tritaškiai nekris, o A.Kavaliauskas sulauks lygiaverčio varžovo po krepšiu. Tuomet problemas gali tekti spręsti individualaus meistriškumo pagalba. Žaidėjų, kuriais ši komanda galėtų drąsiai remtis sunkiais momentais, nėra.
2. Uraganinio tipo krepšinis, paremtas tritaškiais
Startas LKL čempionate parodė, kad „Lietuvos rytas“ šį sezoną žais greitą krepšinį. Kol kas tą rodo ir statistika. Vilniečiai per pirmąsias ketverias rungtynes šalies pirmenybėse pasižymėjo 88,3 „Pace“ rodikliu. „Lietuvos ryto“ krepšininkai mėgsta atlikti staigius, nelabai paruoštus metimus ir naudotis kiekviena proga kontraatakuoti. Tiek rungtynėse su „Juventus“, tiek kituose susitikimuose galima buvo ne kartą matyti, kaip sostinės klubo snaiperiai atakuoja iš toli, prabėgus vos kelioms atakos laiko sekundėms. Tuo pačiu gynyboje vilniečiai dažnai taiko netikėtą visos aikštelės presingą, o gindamiesi poziciniame žaidime, perimetro žaidėjai dažnai mėgsta agresyviau atakuoti savo tiesioginius oponentus, siekiant perimti kamuolį arba priversti juos klysti. Jeigu žaidžiant prieš akivaizdžiai meistriškumu nusileidžiančias komandas ši taktika yra veiksminga, tai susitikus su kur kas protingesnėmis, aukštesnio lygio ekipomis „Lietuvos rytas“ gali labai nudegti. Koją gali pakišti ir didžiulė priklausomybė nuo tolimų metimų. LKL sezono starte tritaškiai sudarė 40 procentų visų „Lietuvos ryto“ metimų „iš žaidimo“. Vieną, o gal ir ne vieną dieną jie gali nekristi. Panašu, kad tuomet komanda susidurtų su rimtomis problemomis.
3. Ribotos galimybės gynyboje ir problemos dėl atšokusių kamuolių, aikštelėje esant G.Orelikui
Galiausiai, trečias nerimą keliantis aspektas – žaidėjų, galinčių sėkmingai gintis stoka. Sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje nei Gediminas Orelikas, nei K.Lavrinovičius nepasižymi sugebėjimais išskirtinai gerai jausti gynybos išsidėstymą, užsiimti tinkamas pozicijas laiku. Kai aikštelėje yra G.Orelikas, „Lietuvos ryto“ puolimas tampa labai pavojingas, tačiau gynyba gali virsti labai skylėta. G.Oreliko fizinės savybės gali nublankti susitikimuose su komandomis, kurios savo žaidimą grindžia per atletišką priekinę liniją. Kai aikštelėje yra A.Kavaliauskas ir G.Orelikas, „Lietuvos rytui“ prie savojo krepšio gali pritrūkti fizinės jėgos ir centimetrų. Centimetrai ir pakankamai silpnos kojos yra dar viena G.Oreliko problema, kuri gali atsiliepti kovojant dėl kamuolių gynyboje. Nors puolėjas LKL čempionate kol kas įrodinėja, kad ši kritika neturi pagrindo (vidutiniškai atkovoja po 8 kamuolius), reikia pripažinti, kad per pirmąsias keturias rungtynes „Lietuvos rytas“ nesusidūrė su lygiaverte priekine linija.
Neptūnas
Klaipėdos „Neptūnas“
Pliusai:
1. Gynybinio pobūdžio krepšinis
Prie „Neptūno“ vairo stojus Dainiui Adomaičiui, komandos žaidimas kardinaliai pasikeitė. Jei praėjusiame sezone Kazys Maksvytis tikėjo, kad jo auklėtiniai turi įmesti daugiau taškų nei praleisti, tai D.Adomaitis stengiasi „Neptūno“ žaidimą paversti kontroliuojančiu žaidimo eigą ir neleidžiančiu varžovams jaustis patogiai. Dabar klaipėdiečiai remiasi poziciniu žaidimu ir vengia avantiūrų kontraatakuojant. Žaisti gynybinį krepšinį „Neptūnas“ gali turėdamas mobilią priekinę liniją startiniame penketuke (Jerai‘ų Grantą ir Donatą Zavacką) bei gynyboje stiprius perimetro žaidėjus (Martyną Mažeiką ir Arvydą Šikšnių). Per pirmąsias ketverias rungtynes „Neptūnas“ varžovams leido įmesti po 72 taškus, tačiau per vieną ataką vidutiniškai praleisdavo 1,04 taško, kas nėra labai gerai. Akivaizdu, kad ši komanda turi dar didžiulius rezervus, siekiant sustiprinti savo gynybą. Tam D.Adomaičiui ir jo auklėtiniams reikia laiko. Vis dėlto nerašyta taisyklė sako, kad gynybinis krepšinis – laimintis krepšinis.
2. Stipri įžaidėjų linija
Bent jau šiuo klausimu „Neptūno“ vadovai padarė puikų darbą. Įžaidėjo pozicija yra bene svarbiausia ir ji Klaipėdos klube yra išties pajėgi. Prie jau praėjusį sezoną solidžiai atrodžiusio Mindaugo Girdžiūno prisijungė daug patirties aukščiausio lygio krepšinyje turintis Danielis Ewingas, kuris pasižymi savybėmis kantrai rikiuoti komandos puolimą, o esant reikalui, gali sėkmingai sužaisti „vienas prieš vieną“. Akivaizdu, kad amerikiečiui kol kas dar reikia laiko, kad pilnai suprastų, ko iš jo reikalaujama aikštelėje ir idealiai prisitaikytų prie „Neptūno“ žaidimo. Tačiau šio įžaidėjo patirtimi, techninėmis savybėmis ir drąsa imtis iniciatyvos, kai to reikia, jau galėjome įsitikinti. Jį nuo suolo keičia M.Girdžiūnas, kuris gali labai sėkmingai aštrinti puolimą, įnešti į komandos žaidimą energijos ir imtis iniciatyvos žaisti „vienas prieš vieną“. Jeigu šie du vyrai įgys gerą sportinę formą, „Neptūnui“ turėtų pavykti žaisti tą kontroliuojantį žaidimo eigą krepšinį, kokio nori D.Adomaitis.
3. Skirtingos galimybės žaisti „du prieš du“
Su dviem pajėgiais atakų organizatoriais „Neptūnas“ nuolatos gali sėkmingai pildyti „du prieš du“ situacijas. Ypatingai tada, kai aikštelėje yra startinio penketuko aukštaūgiai – J.Grantas ir D.Zavackas. Pastarasis yra puikus „pikenpopo“ žaidėjas, kuris gali atsitraukti ties tritaškiu, smeigti tolimą metimą ar varžovui pernelyg priartėjus, atakuoti krepšį prasiveržimu. Tuo tarpu J.Grantas jau įrodė, kad yra solidus „pikenrolo“ vykdytojas, kuris dėka savo mobilumo, gali staigiai kirsti į baudos aikštelę ir efektyviai užbaigti ataką po perdavimo. Be to J.Grantas solidžiai žaidžia nugara į krepšį, tad jis neabejotinai bus vienas iš „Neptūno“ puolimo lyderių. Stiprios įžaidėjo ir vidurio puolėjo pozicijos startiniame penketuke yra puikus komandos komplektacijos sprendimas.
Minusai:
1. Didžiulė priklausomybė nuo startinio penketuko
„Neptūno“ startinis penketukas išties atrodo solidžiai, tačiau ant atsarginių žaidėjų suolelio trūksta lygiaverčių krepšininkų. Startas LKL čempionate parodė, kad ši komanda yra labai priklausoma nuo pagrindinių penkių žaidėjų. Kai aikštelėje yra startinis penketukas, „Neptūno“ „plius minus“ reitingas siekia plius 21 tašką. Antras geriausias penketukas su M.Girdžiūnu ir Simu Galdiku – gerokai mažiau efektyvus (plius 6 taškai). Tuo tarpu kai „Neptūnas“ aikštelėje žaidžia su dviem atsarginiais aukštaūgiais (S.Galdiku ir Gilvydu Biruta), susiduriama su didžiausiomis problemomis – minus 8 taškai.
2. Perimetro žaidėjų galimybės kontraatakuoti ir bausti tritaškiais
„Neptūno“ žaidimas yra stipriai paremtas „du prieš du“ derinio variacijomis. „Pikenrolas“ dažnai leidžia sutraukti varžovų gynybą, taip paliekant laisvas erdves perimetre, kurias galėtų išnaudoti komandos antroji linija. Jeigu varžovai akylai prižiūri D.Zavacką, be priežiūros atsidūrę M.Mažeika ir A.Šikšnius nėra tie žaidėjai, kurie sugebėtų nuolatos bausti varžovus tritaškiais. Nė vienas jų nėra stabilus metikas. Tuo pačiu tiek M.Mažeika, tiek A.Šikšnius nėra geriausi kontraatakų situacijose. Jiems stinga greičio ir geros kamuolio valdymo technikos. Tai reiškia, kad dažnai varžovai gali leisti aukoti „Neptūno“ galimybes kontraatakuoti ir tiesiog „lipti ant lentos“ puolime kovojant dėl kamuolio visais penkiais žaidėjais.
3. Kova dėl atšokusių kamuolių
Būtent kova dėl atšokusių kamuolių kol kas buvo didžiausia „Neptūno“ problema statistiniuose protokoluose LKL sezono starte. Klaipėdiečiai varžovams nusileisdavo tiek kovoje dėl atšokusių kamuolių gynyboje, tiek kovojant dėl kamuolių puolime. Jeigu D.Adomaitis neras sprendimų, kaip išspręsti šią problemą, „Neptūnui“ kontroliuoti žaidimą bus labai sudėtinga, nes kova dėl atšokusių kamuolių yra vienas pagrindinių žaidimo kontrolės elementų. Su šia problema susiduriama dėl centimetrų ir atletiškumo stokos. „Neptūno“ startinis penketukas yra pakankamai žemas, o aukštaūgiai (ypatingai D.Zavackas) nepasižymi atletiškumu, kas jiems neleidžia sėkmingai pranokti kovojant dėl kamuolių savo tiesioginių oponentų, kurie dažnai yra aukštesni.
Norėdami komentuoti prisijunkite.