NCAA žaidžiantis A.Kavaliauskas: nežinau, ar galėčiau geriau gyventi Lietuvoje
(10)
Aidas Kavaliauskas – 185 cm ūgio nedidukas krepšininkas, savo kelią pradėjęs Kaune, kur lankė Arvydo Sabonio krepšinio centrą, sportavo pas tris trenerius, o šiuo metu siekia mokslo ir sporto aukštumų Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Prieš išvykdamas į JAV, 22-ių metų Kavaliauskas, rungtyniavo NKL pirmenybėse ir gynė Kauno KTU garbę. NKL vidutiniškai per 24 minutes jis pelnydavo po 8 taškus, atlikdavo po 4,8 rezultatyvaus perdavimo, atkovodavo po 3,3 kamuolio ir rinkdavo po 11,9 naudingumo balo.
Fairfieldo universitete verslo vadybos diplomo siekiantis krepšininkas gina krepšinio komandos garbę ir siekia su ja patekti į „Kovo beprotybės“ batalijas bei iškovoti kuo daugiau pergalių. „LKF TV“ su krepšininku kalbėjosi apie krepšinį, gyvenimą ir mokslus JAV.
– Kada pradėjai žaisti krepšinį?
– Pradėjau žaisti krepšinį nuo mažens, nes visada buvau su kamuoliu. Pradėjau lankyti treniruotes pas Rolanda Radvilą, po to viskas perėjo pas Mindaugą Brazį ir baigiau pas Darių Sirtautą. Kol žaidžiau Arvydo Sabonio centre, mes septynis metus iš eilės žaidėme finale ir keturis kartus laimėjome, sekėsi neblogai. Žaidžiau jaunučių rinktinėje, buvau pakviestas į „Jordan Brand Classic“ stovyklą, ten dalyvavo TOP40 žaidėjų iš Europos. Po vidurinės mokyklos nežinojau ką daryti, norėjau žaisti krepšinį ir mokytis aukštame lygyje, bet Lietuvoje nesugalvojau ką daryti. Todėl išvykau į Ameriką, dabar mokausi Fairfieldo universitete, prasideda treti metai.
– Kaip sekėsi pirmaisiais metais?
– Atvažiavus į Jungtines Amerikos Valstijas tikriausiai sunkiausia buvo būti toli nuo namų, šeimos. Visi draugai, kultūra, pripratęs prie to esi ir pradžioje būna toks kultūrinis šokas. Atvažiuoji ir tave taip įmeta, o tu turi stengtis ir aikštelėje, ir už jos ribų. Labai staigiai viskas pasikeičia gyvenime, būna ir sunkių akimirkų, kai norisi ir su tėvais pakalbėti, o jų nėra šalia. Tas gal būna sunkiausia.
– Kaip sekasi komandai ir pačiam rungtyniauti NCCA lygoje?
– Sunkiai sekėsi įsivažiuoti, su komanda labai prastai pradėjome. O kai pradėjau žaisti ir visa komanda pradėjo geriau rungtyniauti, treneris rodė labai daug pasitikėjimo manimi, pirmas dvi rungtynes pradėjau ne startiniame penkete, o vėliau visus susitikimus pradėdavau nuo jų pradžios. Žaisdavau vidutiniškai apie 30 minučių, taškų daug nemesdavau, bet visą laiką stengdavausi, kad visi žaidėjai pačiupinėtų kamuolį, visi kartu žaistų. Man atrodo tada ir prasidėjo mūsų pergalės, kai pradėjome visi pasitikėti vienas kitu, kamuoliu dalintis ir sezoną užbaigėme laimėję 11 rungtynių iš 13. Svarbiausiu momentu pradėjome geriausiai žaisti ir prieš sezoną niekas nesitikėjo, kad nueisime iki konferencijos finalo. Šiais metais galvojame, kad turime geresnę komandą ir galime eiti dar toliau.
– Kokį įspūdį palieka universitetas, visa aplinka?
– Labai geras įspūdis, nežinau ar galėčiau geriau gyventi Lietuvoje. Neturiu kuo skųstis, vienintelis dalykas, kad esu toli nuo šeimos. Universitete yra viskas duodama, mokslai suderinti su krepšiniu, nėra ko sukti galvos. Yra laiko ir su draugais pabūti ir mokslams dėmesio skirti. Žmonės labai super, komanda nereali, gerai sutariame ir praleidžiame daug laiko kartu. Tas labai daug duoda, kad laimingas esu čia, nes kiekvieną dieną su jais būnu. Visą laiką tas pozityvas komandoje būna, esame iš skirtingų šalių ir vienas kitą suprantame.
– Kokie ateities planai?
– Dabar tikslas yra kuo geriau pasirodyti su komanda kiekvienais metais. Norime laimėti savo konferenciją ir patekti į „Kovo beprotybę“ kiekvienais metais. Noriu pabaigti mokslus ir gauti išsilavinimą, nes krepšinio nežaisiu visą gyvenimą ir galvoju reikės panaudoti diplomą. Noriu kažkiek pažaisti profesionaliai, nežinau kur, bet manau turėsiu galimybių. Noriu palaikyti gerus santykius su visais žmonėmis, su kuriais čia susipažinau. Yra didelės galimybės čia Amerikoje, ypatingai su tuo išsilavinimu, manau, kad galėčiau grįžti ir dirbti čia.
Norėdami komentuoti prisijunkite.