Nepavykęs kelias tikslo link – S.Buškevico akimis: išgirdęs, kad Jonas parduoda klubą, Seibutis buvo su ašaromis
interviu (7)
Palangos „Olimpo“ komanda skambiai pasitiko praėjusį sezoną. „Tikslo link“ – tokiu šūkiu ir serialo pavadinimu buvo pažymėta klubo kelionė Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL). Tik tikslo pasiekti nepavyko. Kaip ir pabaigti serialo.
Vainauskų perimtas klubas neslėpė ambicijos iškovoti titulą, bet galiausiai pusfinalyje „Olimpą“ sustabdė patyręs Jurbarko „Karys“, vėliau tapęs čempionu.
Smūgis pusfinalyje buvo ne vienintelis išbandymas, kuris lemiamoje sezono atkarpoje laukė „Olimpo“ – pradėjo į viešumą kilti informaciją apie tai, kad Jonas Vainauskas klubą parduoda. Dar nesibaigus sezonui.
Iki šiol nėra iki galo aišku, koks bus „Olimpo“ likimas kitą sezoną.
Palangos komandos treneris Sandis Buškevicas pripažįsta, jog metai buvo nelengvi ir kupini įvairių emocijų. Jis atviras – pasirodžiusi informacija apie parduodamą komandą sukrėtė rūbinę ir ypač palietė asistentu dirbusį Renaldą Seibutį. Būtent jis prieš keletą metų puoselėjo Palangos „Kuršių“ idėją.
„Seibutis labai išgyveno, klubas buvo jo kūdikis, su kuriuo dirbo 5 metus ir kurio gali nelikti. Jis labai emocionaliai reagavo ir su ašaromis akyse atėjo į rūbinę bei vienintelis dalykas, ką galėjo pasakyti komandai, buvo: išeikite ir kovokite. Renaldas šnekėjo su ašaromis. Mes matėme, kiek svarbus jam klubas. Išėjome, kažkaip ištraukėme, nepaisant žinių“, – pasakojo S.Buškevicas.
Išsamus pokalbis su latviu apie tikslo nepasiekusį sezoną – Krepsinis.net.
Olimpas
– Nuo sezono pabaigos praėjo pusantro mėnesio. Kokio emocijos nusigulėjo?
– Tas laikas labai greitai prabėgo. Šnekėjome su kolegomis, kad buvo įdomus sezonas, ne tik su NKL, bet ir KMT turnyru. Kai pasirašiau sutartį, apie tokią galimybę nežinojau. Žinojome, kad bus sunku, nes šešios savaitės po trejas rungtynes – krūvis labai didelis. Aišku, pagalbininkai daugiau žaidė NKL, su treneriais rotaciją sudėliojome ir pradžioje neturėjome traumų, viskas ėjo gerai.
Turėjome gerą pasirengimą prieš sezoną – tokių neturėjome net kai dirbau Klaipėdoje, kuomet 10 dienų kažkur vyktume su komanda, gyvenome „Pušyne“. Visi galėjome būti kartu, komunikuoti. Čia Jono stilius: kiek pamenu, kai pats žaidžiau „Ryte“, irgi tiek prieš sezoną tiek jo eigoje kažkur vykome su komanda. Po to taip buvo ir „7bet-Lietkabelyje“, kai prieš Kalėdas išvykoje į Druskininkus 10 dienų. Žmogus supranta, ko reikia ir kas veikia. Aišku, reikia, kad tai galėtumei padaryti ir iš finansinės pusės.
Pirmame rate matėme pasiruošimo naudą, nors pralaimėjome jame „Telšiams“, bet 6 savaičių maratonas buvo sėkmingas. Po to buvo duobelė, nors nugalėjome „Šiaulius“, reikėjo dukart žaisti prieš „Sūduvą-Mantingą“, kuriai pralaimėjome. Po to lipome iš duobės, buvo jau lengviau, kai nereikėjo per savaitę žaisti trijų mačų.
Turėjome 4 pagrindinius žaidėjus, apie kuriuos lipdėme komandą, kažkam gavus traumą, buvo sunkiau. Bet gale iškovojome 19 pergalių iš eilės, reguliariajame sezone likome pirmi.
Prieš sezoną šnekėjome, jog reikės pastiprinimo atkrintamosioms. Bent vieno ar dviejų patyrusių žaidėjų, Jonas pats sakė, jog paimsime juos – bus ramiau dėl traumų. Jei nebūtų bankrutavę „Gargždai“, nebūtume turėję ir Urkio. Daug šnekėjome su Renaldu, kad sezonas eina į galą, atkrintamosios yra atkrintamosios, ten jau reikia patirties. Taip, pavyzdžiui, Baltrušaitis dėjo didelį žingsnį į priekį, Valunta ar Subotkevičius žaidė savame lygyje, ketvertas komandą tempė (Julius Kazakauskas, Paulius Danisevičius, Karolis Guščikas ir Marius Runkauskas – krepsinis.net), o jei kažkas iš jų gaudavo traumą, būdavo sunku. Kai Paulius buvo traumuotas, pažiūri į suolą ir matai, kad vienintelis Valunta jau nori eiti, kiti, rodėsi, nori mažiau, ypač esant lygiam rezultatui.
Buškevicas
– Serialas, kalbos apie titulą – visa tai slėgė komandą nuo pat sezono pradžios. Ar nemanote, jog visi šie faktoriai pridėjo „Olimpui“ spaudimo?
– Taip, hype‘as, aišku, buvo. Tai per daug nepatinka niekam – priešininkams tai duoda papildomos motyvacijos. Gal nejautėme to pradžioje, bet gale patys žinojome, jog jei nebus papildymo, bus problemų. Pažiūrėjus į sudėtį prieš sezoną, nežinau, ar buvome tokie jau favoritai laimėti lygą. Pažiūrėkime į „Telšius“, kur branduolys žaidžia eilę metų, Marijampolėje yra gal 10 žaidėjų, rungtyniavusių kartu ar net LKL – popieriuje ir atrodė, kad mes trejeto komanda. Paėmus patyrusį „pirmą numerį“, gal būtų kitaip. Yra kaip yra, su visu tuo galėjome būti finale.
– Galiausiai Jurbarko komanda, kuriai nusileidote pusfinalyje, laimėjo lygą. Ar manote, jog patirtis ir buvo esminis faktorius?
– Galvoju, kad taip. Mes nežinome, kaip būtų, jei žaistų Paulius, galvoju, būtų kitaip. Patirtis buvo labai svarbi abejuose pusfinaliuose. Tik kad „Kretinga“ nueis iki finalo, atrodė kosmosas. Kad mes nepatekome į finalą, galima palyginti su „Žalgiriu“: du pratęsimai, nepataikytas laisvas metimas, kažkokia sėkmės detalė, atkovotas kamuolys ir viskas.
– Kaip sakote, papildymą buvote aptaręs ir su J.Vainausku. Kodėl galiausiai jo neįsigijote?
– Šnekėjome, kad reikia, ieškojome, bet nebuvo tokio žaidėjo kandidatūros. Tada bankrutavo „Gargždai“, Armandas irgi yra gana patyręs žaidėjas su karšta širdimi, kovotojas, bet mums trūko šalto proto. Žiūrint į pusfinalį – dvejos rungtynės – nulinis, daug klaidų atsakingu metu, labiau patyrę žaidėjai tokių klaidų nedarytų. Bet vis tiek džiaugiamės, kad jį turėjome. Gal 19-os pergalių serija nuteikė Joną, kad užtenka to, ką turime. Bet sakiau: pagalvok, jei traumą gautų Karolis, Marius ar Paulius – viskas. Ką tada darysime, žaisime dėl trečios? Jonas atsakė: taip. Taip ir nutiko (Juokiasi). Geriau nebūtų nieko sakęs.
– Ar jums kaip treneriui buvo sunku atriboti komandą nuo aplinkos spaudimo ir serialo filmavimo?
– Galvoju, kad jie tvarkėsi gerai, rezultatas buvo geras. Jei būtų atvirkščiai, galėtume sakyti, jog tai trukdė. Bet jei reguliariame likome pirmi, KMT pasiekėme tris pergales, nejaučiau, jog žaidėjus tai spaudė. Atėjus atkrintamosioms tai pasimatė, jog kažkas gal nesusitvarko.
Sunku paaiškinti ketvirtfinalį, kaip žaidėme ten. Turėjome 12 dienų, pakeitėme pasirengimą, išėjome pabėgioti į lauką, davėme 3 laisvas dienas. Šnekėjau su patyrusiais treneriais, kad reikėjo sužaisti vienerias rungtynes – vis tiek ilgas laikotarpis, kai pratome žaisti po du mačus per savaitę. Lyg ir treniravomės gerai, visi dirbo, suprato, bet išėjome žaisti visiškai nepasiruošę. Labai skaudu buvo visiems, kai pralaimėjome „Delikatesui“ pirmą mačą 30 taškų. Nokdaunas.
Vainauskas
– Kai atkrintamosios prasidėjo taip sunkiai, nepradėjote jausti, jog komandos pasitikėjimas savimi senka?
– Nežinau, gal kaip tik per daug savimi pasitikėjome – čia irgi viena iš problemų. Manau, buvo taip, nes „Delikatesas“ nežaidė kitaip nei reguliariajame sezone. Gal tai ir mūsų kaip trenerių kaltė. Bet sakėme: negalvokite, kad čia bus 3:0, pusfinalis 3:0 ir finalas. Negalime išeiti be galvos. Girdėjau, kad žaidėjai tarpusavyje šnekėjo: su kuo ten žaisime? Bus 3:0. Bet buvo kitaip.
O po nokdauno atsirado panika ne tik komandoje, bet ir vadovybėje. Ir Jonas labai išgyveno tą smūgį, sakė, kad stengėsi viską daryti visiems gerai, o jūs taip. Kad tai nepagarba jam. Pilnai jį suprantu. Daug šnekėjome, kodėl nutiko taip, vėliau atsirado ir kitų svarstymų – gal statoma. Bet sakiau Jonui: netikiu, nesuprantu, jei tai vyksta mūsų komandoje.
Antras rungtynes laimėjome, trečias – gavome, traukinys važiavo ir negalėjome jo sustabdyti. Buvo apie ką pagalvoti. Jonas tikrai naktimis nemiegojo, galvodamas, ar čia nevyksti pašaliniai dalykai. Nusiraminome ir 4 bei 5 rungtynes laimėjome. Nežinau, labai keista, nenoriu nieko kaltinti, bet atrodė labai geras „Delikateso“ fizinis pasiruošimas.
– Kalbant apie statymus, pastaruoju metu yra daug kalbų apie tai. Dėl savo komandos, sakote, netikėjote. Tačiau apskritai buvo rungtynių, kuriose žaidėte ir įtarėte, jog vyksta kažkas ne taip?
– Buvo. Lyg komanda, matėsi, duoda kovą, bet po to kažkaip nuleidžia gazą. Buvo buvo tokių rungtynių, kur galvoji: kažkas vyksta. Man sunku kažką tokio galvoti ar šnekėti, nes gimiau ir žaidžiau tada, kai tokių dalykų ryškių nebuvo. Nebuvo lažybų eros. Man pasisekė, kad žaidžiau komandose, kurios turėjo aukščiausius tikslus ir kur tokie dalykai nevyko. Jonui dėl to ir sakiau: visada analizuoju savo darbą, gal mes, treneriai, padarėme kažką ne taip, klausiau kolegų, kaip ir kas. Bet sunku paaiškinti tą seriją su „Delikatesui“. O pusfinalis jau buvo 50 prieš 50.
Olimpas
– Kiek didelis smūgis „Olimpui“ buvo tas 2:3 pralaimėtas pusfinalis?
– Aišku, mes ėjome į pusfinalį nusiteikę, bet kita vertus, pamatėme, kad kokie mes favoritai, jei taip žaidžiame ketvirtfinalį. Tie, kas galvojo, jog bus 3:0, klydo. Mes šnekėjome su treneriais ir Jonu, jog galvojame taip, nes žaidėme kitame lygyje – žiūrime savo akimis. Renaldas jaunas treneris, pirmi metai, daug emocijų – prisimenu ir save tokį, tokiu metu nesupranti, kaip nesugebame padaryti elementarių dalykų. Sakiau jam: tu galėjai taip padaryti, o tam žaidėjui reikia dirbti keletą metų, jog tai suprastų.
– Kuomet žaidėte paskutinį mačą dėl bronzos, apdovanojimų dalyje ir bendroje komandos nuotraukoje nebuvo J.Vainausko. Jo išties nebuvo su komanda?
– Nežinau, čia reikia klausti Jono. Jis labai emocionalus, visi tai žinote, jis – maksimalistas. Jis buvo atvykęs, bet nežinau, kur buvo po to. Jono mintys dažnai keičiasi, bet nieko blogo apie jį pasakyti negaliu, nes tikrai jautėmės kaip LKL komanda. Važinėdavome geru autobusu, turėjome vakarienes su komanda po kiekvienų išvykos rungtynių, tai buvo „Ryte“ ir Panevėžyje, kur esu dirbęs. Dėl to jam ir buvo labai skaudu, kad taip susiklostė atkrintamosios.
Yra ir kita pusė: autobusu važiavome į rungtynes ir paskaitėme žinią, kad parduodama komanda. Aišku, gal Jonas nenorėjo, kad tai išeitų, bet išeina taip, kaip visada. Visi buvome nusivylę, nes gerai, mes nepasiekė aukščiausio tikslo, tačiau komandos, žaidusios finale, neturėjo sąlygų eiti į LKL. Kodėl nekovoti dėl trečios vietos ir nebandyti patiems?
Nenoriu lįsti ten, kur nežinau, nežinojau tų aplinkybių, kas ir kodėl. Galvojau, kad turiu padaryti savo darbą iki galo. Mes važiavome, šnekėjome autobuse, kad kovojame dėl savęs – turime žaisti dėl savęs. Mes nebuvome favoritai, turėjome traumų, turėjome duoti kažką papildomo, kad paimtume trečią vietą, o kaip bus – jau savininko reikalas.
Kai žaidžiau pats, esu susidūręs su situacija, kai nepatenki į finalą. Vis tiek norisi laimėti trečią vietą. Su Renaldu šnekėjome, kad kaip padaryti, jog penkias rungtynes žaistume namie ir susirinktų pilna salė, kad ir leidžiant nemokamai. Seibutis labai išgyveno, klubas buvo jo kūdikis, su kuriuo dirbo 5 metus ir kurio gali nelikti. Jis labai emocionaliai reagavo ir su ašaromis akyse atėjo į rūbinę bei vienintelis dalykas, ką galėjo pasakyti komandai, buvo: išeikite ir kovokite. Renaldas šnekėjo su ašaromis. Mes matėme, kiek svarbus jam klubas. Išėjome, kažkaip ištraukėme, nepaisant žinių. Susirinko pilna salė žmonių, jie buvo to nusipelnę, buvo fantastika. Džiaugiamės, kad pasiekėme trečią vietą – vis tiek istorinė pergalė klubui, nes anksčiau „Kuršiai“ medalių nebuvo iškovoję.
Seibutis
– Jūs pažįstate Joną labai daug metų. Ar pasirodžius žinioms apie pardavimą nesakėte jam: Jonai, kas vyksta?
– Mes pažįstami nuo tada, kai žaidžiau „Ryte“. Jis mane pasirašė, buvau antras įžaidėjas, Eurolygoje negavau daugiau minučių, nes toks buvo sprendimas – daugiau žaidė Štelmaheris, o aš daugiau rungtyniavau LKL ir BBL. Štelmaheris gavo traumą ir „Rytas“ pasirašė dar vieną žaidėją – Bakerį iš G lygos. Sužinojau tai, ėjau pas Joną ir sakiau – skiriamės. Tiek norėjau žaisti ir sakiau jam ieškoti naujos komandos, negaliu sėdėti ant suolo – noriu žaisti, o ne žaisti po 3 minutes. Drąsus buvau (Juokiasi). Jis sakė man: ne ne, viskas lieka kaip yra, gausi žaisti. Taip ir buvo – amerikiečiui buvo sunku priprasti prie Europos, gavau daugiau minučių.
Mes ir po to bendraudavome su Jonu, nors jį sunku pagauti – keičia numerius kas pusę metų (Juokiasi). Tokie ir mūsų santykiai buvo. Kai man baigėsi kontraktas, kalbėjausi su Tartu komanda, bet Jonas paskambino: bus naujas projektas, yra aukščiausi tikslai – patekti į LKL. Jis sakė, kad aš vienintelis kandidatas ir klausė, ar noriu. Sakiau: aišku, noriu.
Ant ko laikosi mūsų ryšys – ant gerų emocijų. Jis pats man taip sakė. Laikosi ant to, kaip skynėme pergales su „Rytu“ LKL ir BBL, Eurolygoje žaidėme „Top 16“. Aš girdžiu kaip visi šneka, Jonas toks ir anoks. Jis emocionalus, bet aš jį tokį priėmiau ir sutikau dirbti.
– Bet nesakykite – su Jonu dirbti sunku.
– Reikia jį suprasti ir kapstyti giliau. Man sunku pasakyti, kiek kartų jis mane norėjo atleisti (Juokiasi). Pokalbių buvo prieš pusfinalį – visa komanda tada po vieną ėjo pas jį. Jonas darė viską, kad visi pajaustų, ką reiškia kažką pasiekti. Jis ir filme sakė: aš jau viską pasiekęs, dabar noriu, kad kažką pasiektumėte jūs.
Vainauskas
– Kiek kartų sezone jautėtės balansuojantis ant atleidimo ribos?
– Ne vieną. Daug bendraudavome telefonu po rungtynių, jis turėjo savo nuomonę, aš galėjau pritarti ir galėjau nepritarti. Gal po ketvirtfinalio jis galėjo prarasti pasitikėjimą manimi – buvo labai sunku, per visą sezoną nebuvome praleidę tokių skirtumų. O ir, kaip sakiau, buvo daug diskusijų apie visus pašalinius dalykus. Aš pats nenoriu tikėti, kad pas mus tai buvo, nors buvo žmonių, kurie svarstė, jog gali būti, kad kažkas kažką daro. Galų gale, jei kažkas kažką daro – čia jų pasirinkimas, aš dėl viso rezultato labiausiai kaltinsiu save.
– Kokių savo klaidų ir pamokų išvydote per pastarąjį sezoną?
– Daugiausiai pamokų yra pasiruošimo etape. Gal buvo klaida, kad pakeitėme jį sezone ir išėjome į lauką. Pats pamenu, kaip su Chomičiumi, Lavrinovičiumi ir „Ural Great“ laimėjome Rusijos taurę. Lauke buvome gal tris kartus per savaitę, prie -30, sniego iki kelių, bet mes žaisdavome futbolą. Po to turėjome kovą su Kazane ir buvo labai sunku atgauti krepšinio ritmą. Buvome tikrai geros formos, bet ritmą pagauti buvo sunku.
Jonas prieš sezoną sakė: aš komplektuoju komandą, kam tau tie rūpesčiai. Taip, aš pasirinkau iš dviejų žaidėjų – paėmiau Subotkevičių. Ir viskas. Visi kiti žaidėjai buvo Jono pirkiniai. Gal čia galėjau prisidėti daugiau, bet Jonas taip dirba n metų, pasitikiu juo. Grįžtame prie to pačio – mums reikėjo dar 1–2 patyrusių žaidėjų, jei norėjome eiti to tikslo link.
– Kaip manote, kas kitą sezoną laukia „Olimpo“?
– Labai sunku pasakyti, nežinau aplinkybių. Mačiau kažkokį santykių aiškinimąsi tarp NKL ir LKF, tai rimti dalykai, dabar reikia laukti. Su Renaldu komunikavau, mačiau, kad jis turi pasiūlymą Ispanijoje ir daugiau nieko neklausiau. Kol kas neaišku, kas bus su komanda, kam ji priklausys. Gal kažkas žaidžia pokerį – nežinau.
– Jūsų kontraktas galiojo metams? Kokie planai artėjančiam sezonui?
– Sutartis buvo metams. Kol kas irgi nežinau, ką veiksiu kitą sezoną. Esu laisvas agentas. Lietuvoje daug tokių trenerių, žiūrint į rinką (Juokiasi). Aišku, norėčiau dirbti Lietuvoje, čia dirbau 8 metus, norėčiau likti vienoje ar kitoje organizacijoje. Nėra daug komandų, kurios neturėtų trenerio – matysime. Gal kažkas atsiras. Esu ne lietuvis, bet jau kiek metų dirbu čia – kaip bebūtų, vis tiek visi žiūri į pasą, kad esu latvis.
Norėdami komentuoti prisijunkite.