„Neptūno“ inkaru nenorintis būti Ž.Janavičius – atviras: vykdamas į ligoninę maniau, negi taip baigiau karjerą?
interviu (3)
Klaipėdos „Neptūno“ komanda sezoną pradėjo nepatekdama į FIBA Europos taurę, tačiau iškovodama tris pergales iš tiek pat galimų Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“).
Nors uostamiesčio ekipos startas ir yra neblogas, sunkiai kol kas įsibėgėja komandos veteranas Žygimantas Janavičius. 35 metų 192 cm ūgio įžaidėjas neslepia, kad tai lemia ir reabilitacijai skirta vasara, kadangi ilgą laiką kirbėjo klausimas, kas laukia jo peties.
Praeito sezono gale, rungtynėse su Vilniaus „Wolves Twinsbet“, Ž.Janavičius patyrė peties traumą, po kurios iškeliavo į ligoninę. Laimei paaiškėjo, kad operacijos neprireiks.
„Svarbiausia – likti sveikam, kad nebūtų kaip pernai, kai priešpaskutinėse rungtynėse krenti ant parketo (kaip kritęs esi daug kartų), vyksti į ligoninę ir galvoji: negi aš taip pabaigiau karjerą?“, – atvirauja Ž.Janavičius.
Kol kas jis LKL per 15 minučių pelno po 3 taškus, atkovoja 1,3 kamuolio, atlieka 2,3 rezultatyvaus perdavimo, klysta po 2 sykius i renka -1 naudingumo balą.
Amžius savotiškai išmoko ramybės ir nekreipti dėmesio į skaičius, tačiau tokia sunki pradžia netenkina paties gynėjo.
„Dabar treneris iš tavęs reikalauja dviejų gerų baudų – taip išeini su „minusu“ ir tau sako, kad viskas gerai. Statistikoje matai „minus 2“ ir galvoji, kas čia gerai?“, – juokiasi Ž.Janavičius.
Krepsinis.net – pokalbis su „Neptūno“ veteranu apie Georgios Vovoro įneštus pokyčius, trenerio asmenybę, „Neptūno“ ambicijas ir gynėjo ateities planus.
Janavičius
– Sezono startas – įvairus: pralaimėta FIBA Europos taurės atranka, gautas smūgis KMT nuo „Šiaulių-Casino Admiral“, tačiau pasiektos visos įmanomos pergalės LKL. Reziumuojant, kokiomis nuotaikomis dabar gyvena „Neptūnas“?
– Viskas gana gerai. Gaila kažkiek tos taurės, kad nepavyko pakovoti toliau. Bilbao buvo rimtas varžovas, bet patys nuvažiavome pas juos ir galvojome, kad gal bus lengviau. Juolab, buvo likusios dar trys laisvos vietos turnyre, galvojome, užteks nedaug pralaimėti. Bet gavosi, kad nunešė mus antroje pusėje. Gaila, kad praradome Europos turnyrą, tačiau rungtynių užtenka, dar turime KMT, krūvio – per akis.
– FIBA Europos taurė nėra prestižiškiausias turnyras, jei šnekėtume atvirai. Labai gaila jame nežaisti, ar iš sportinės pusės tai vis tiek nedidelis praradimas?
– Visada norisi žaisti Europoje: kiti varžovai, kitas krepšinis, kita aplinka, vis tiek įdomiau. Aišku, minusas yra: šiemet LKL visos 10 komandų stiprios, esant gerai dienai, gali kovoti su visais ar visiems pralošti. Mūsų lokacija nėra pati lengviausia kelionėms. Dabar išvykome naktį iki oro uosto, 4 valandos autobusu, tada skridome, žaidėme, vėl turėjome grįžti ir žaisti.
Tikrai tos kelionės kūnui nėra lengvos, kitą dieną po jų rasti energijos ir šviežumo nėra lengva. Iš vienos pusės, gaila, iš kitos, mūsų koncentracija – LKL, kad pagaliau gautume tiesioginį bilietą į tarptautinį turnyrą. Vieneri metai laukimo prisidėjo, bet gal tai išeis į gerą.
– Dažna diskusija yra apie Ispanijos lygos pajėgumą. Ar toks tarpusavio rezultatas tarp Bilbao ir Klaipėdos ekipų buvo kažkokia lygių skirtumo iliustracija, ar tai visai neatspindi realybės?
– Labai sudėtinga rasti indikatorių, sunku vertinti, susideda daug aspektų. Sunku taip pasakyti. Būtų labai įdomu, kad tokia komanda kaip „Neptūno“ sužaistų visą sezoną Ispanijoje, tada palygintume lygį, kai komanda prisitaikytų ir primestų savo stilių. Iš poros rungtynių spręsti sunku, ypač ankstyvoje stadijoje. Taip, Ispanijoje daug komandų lygiaverčių, lyga stipri, tas pats „Real“ pralošė lygos naujokams.
Kaip matome, ispanų krepšinis dominuoja Europoje, tai veikia, duoda produktą, komandos turi lėšų pasistiprinti užsieniečiais, tad gauna stiprią lygą. Su tuo pačiu Bilbao kitu laiku gal būtume sužaidę kitaip. Kai rungtyniavome namie, nesijautė toks didelis greičių ar kontakto skirtumas. Patys namie įmetėme 66 taškus, jei būtume įmetę porą papildomų tritaškių, gal būtume laimėję ir tada viskas būtų kitaip susiklostę Ispanijoje. Bet čia jau istorija, kas būtų, jei būtų.
– Kokių pamokų „Neptūnas“ išsinešė iš šios atrankos? Kaip nenuleisti rankų, kuomet skirtumas auga iki triuškinamos ribos?
– Dar esame ieškojimo ir mokymosi stadijoje. Nesinori patirti nesėkmių, bet patyrus jas stengiesi kažko išmokti. Šiauliuose irgi atrodė, jog subyrėjome ir visiškai praradome savo veidą. Pamokų jau tikrai turėjome, nežinau, ar pavyks visą tai išgyvendinti. Svarbiausia tikrai nenuleisti rankų, taip, visi pralaimi, bus ir gerų, ir blogų atkarpų, tačiau norėtųsi išlaikyti charakterį bei identitetą – norą kovoti, didelį kontakto lygį.
– LKL kol kas žengiate be nesėkmių, kartu su Panevėžio „7bet-Lietkabeliu“. Ar toks startas šiame turnyre džiugina?
– Na, kaip, aišku, smagu, kai pažiūri, kokius taškus surinkome. Porą pastarųjų metų būdavo atvirkščiai, kad pradžią paleidžiame ir tada bandome vytis. Pats žaidimas nedžiugina, yra daug problemų, reikia vieniems perprasti kitų vaidmenis. Man irgi. Aš pats išeinu ir vis minusas, minusas... Atrodo, metimą prameti, klaidelė ir viskas, sėdi ant suolo.
Rezultatas gerai, kad toks yra, jau nebereiks tiek skaičiuoti taškų, jog galėjome čia ar ten laimėti. Aišku, gali dar visko būti. Matome, kad LKL konkurencingas, įdomus, visi varžovai sunkūs, tiek Šiauliai, tiek Jonava, tam pačiam „Nevėžiui-Optibet“ pralaimėjome draugišką mačą. Visada turi būti pasiruošęs, kad po to nereikėtų gailėtis ir paskutinę savaitę skaičiuoti. Norėtųsi būti ketverte–penkete, kad galėtume kautis dėl ketverto LKL.
Vovoras
– Georgios Vovoras džiaugėsi, kad šią vasarą „Neptūnas“ gavo norėtas pirmąsias opcijas. Šį sezoną treneris jau pradėjo nuo pradžių, o ne atėjo į kritinę situaciją kaip gelbėtojas. Ko jis per vasarą įnešė „Neptūnui“, ko nespėjo įnešti anksčiau?
– Sunku lyginti, aš pats mintyse bandžiau lyginti sudėtis. Treneris norėjo didelio centro, dabar jį turime, bet pernai turėjome dominuojančius „ketvirtus numerius“ kaip Ąžuolas Tubelis ar Timas Lambrechtas. Kai pernai atvyko Vovoras, komanda irgi nebuvo palaida bala – ji buvo sulipdyta su vizija. Jam atėjus, kaip matėte, žaidimas buvo kitoks, sekė 8 pergalės, reiškia, buvo iš ko kažką daryti.
Georgios pasiėmė gynėjus, pasiėmė aukštą, žiūrėsime. Dabar nieko negalime sakyti – 3 pergalės, reiškia, vizija veikia. Jo treniravimas liko toks pats. Praeitą sezoną jis labiau mus spustelėjo emociškai, kad pridėtume energijos gynyboje, o dabar pradedame ilgą maratoną, bandome būti kieti, spausti gynyboje, suprantame, kad laukia daug, bus ir traumų, ir ligų, bandome laviruoti. Šiemet dirbame sunkiai, bet sezono eigoje jau darome po vieną treniruotę, skiriame dėmesio atsigavimui, rotuojame 9–10 žaidėjų. 2–3 rungtynės per savaitę – nemažas krūvis.
– Kokį graiką per šį pusmetį pažinote kaip asmenybę ir kaip specialistą?
– Treneris tikrai emocingas. Pats žvalgausi į trenerius, matau, kad treneris turi ne vien suprasti krepšinį, bet ir turėti charizmą. Krepšinį supranta dauguma, visi moka analizuoti ir žiūrėti video, medžiagos yra daug. Prieš 20 metų gal buvo sunkiau, o dabar labai lengva kažką pažiūrėti ir kažką kopijuoti. Jis labai charizmatiškas, jaučia, kada paspausti, kada parėkti, moka komunikuoti su žaidėjais. Georgios kitokios mentaliteto nei lietuviai. Jis dirbo su gerais treneris, išsigrynino, kas jam tinka. Pas visus yra noras laimėti, bet Vovoras tai visada ryškiai parodo rungtynėse ir treniruotėse.
– Pats graikas atvirai yra sakęs, kad jo tikslas – LKL ketvertas. Jaučiate spaudimą ir atsakomybę, girdint tokias trenerio ambicijas?
– Ne, aš tai nejaučiu, nežinau, kaip kiti. Georgios mokosi, mato Atamano pasisakymus, žino, kaip tikėti komanda (Juokiasi). Jis turi savo filosofiją. Vieni ramina, kiti duoda tokį spaudimą. Tai – didelis procesas rūbinėje, kartais turi paspausti, kartais paglostyti. Ne viskas išeina į žiniasklaidą. Taip, toks tikslas yra, tikime juo. Jei treneris surinko savo komandą, bandysime šį tikslą įgyvendinti. Potencialo turime.
– LKL vidutiniškai metate po 93 taškus – daugiausiai lygoje kartu su Vilniaus „Wolves Twinsbet“. Ar tai iliustruoja jūsų puolimo potencialą?
– Maža imtis – tik 3 rungtynės, dar nereikia vertinti, nes viskas dar dėliosis ir keisis. Mes norime būti ketverte, tačiau iš popierių burti sunku. Yra, yra pas mus potencialo, turime gynėjų, kurie gali pasiimti ant savęs ir spręsti, kuomet vyksta susikeitimai. Turime centrą, kuris gali lipti ant lentos, kartoti metimus, turime Pacevičių su didele energija, Watermaną, kuris pernai parodė, kaip gali išplėsti žaidimą ir įmesti. Vizija yra, reikia dirbti.
Yra daug komandų ir LKL, ir Eurolygoje, kurios turi didelius vardus, bet kartais sinergijos neatsiranda. Tai – didelis darbas. Gerai tie 90 taškų, gerai, kad lyderiai susimeta, bet ateis rungtynės, kai gal kažkas nesusirinks skaičių, pataikysime 70 taškų, matysime, kad nebūtų problemų tada. Gali laimėti rungtynes su 70 taškų, bet reikės rasti penketą, kuris dirbtų gynyboje. Gal kažkada mesime 105 taškus, gal kažkada 70, bet reikės mentaliteto, jog laimėtume dėka gynybos, ne puolimo. Potencialo tikrai yra. Jei treneris pasirašė pirmąsias savo opcijas, reiškia, jis įsivaizduoja, kaip tai turi veikti.
Neptūnas
– Kiek „Neptūną“ emociškai užkūrė pirmoji sezono pergalė prieš Vilniaus „Rytą“?
– Važiavome į Vilnių po sunkaus pasiruošimo, po nemalonių draugiškų rungtynių. Žinojome to priežastis, žinojome, kad nesame švieži. Kai vykome į Vilnių, buvo kažkiek nerimo, tačiau prasidėjus rungtynėms atsipalaidavimas atėjo, pajautėme, kad galime, o Buie truktelėjo mus su tritaškiais. Ta pergalė tikrai davė impulso. Išvykoje nugalėti čempionus, prie tokios atmosferos, yra smagu. Ta „Jeep“ arena nėra didelė, bet joje žaisti smagu. Man tekę žaisti ir „Pinar Karšiyaka“ arenoje, kur karšta, viskas dega, o čia tikrai gera atmosfera žaisti net ir oponentų aikštelėje. Dainos, smagios rungtynės, o dar ir pasibaigė viskas mūsų pergalė.
Jei pradedi 2 ar 3 pralaimėjimais, jau pradedi žiūrėti vieni į kitus, kas čia kaltas. Kai laimi, klaidelės ir panašūs dalykai užsimiršta, o va pralaimėjus, kad ir keliais taškais, imiesi ieškoti kaltų. Norėtųsi, kad to nebūtų, vis tiek esame komanda, kad ir kas benutiktų.
– Ar nustebote, kad praeitą savaitgalį „Rytas“ nukovė Kauno „Žalgirį“ pirmajame tarpusavio derbyje?
– Ne. Pernai prieš finalą pasidariau analizę ir sakiau, kad „Rytas“ pribrendo laimėti prieš „Žalgirį“. Gavosi, kad taip ir įvyko, nors man prieš tai rašė, kad aš kvailas (Juokiasi). Manau, kad „Rytas“ turi branduolį, kurį apsilipdė kitais žaidėjais, Žibėnas turi veikiančią viziją. Namie, prie pilnos arenos, jie tikrai nenustebino. Taip, „Žalgiris“ turi didelę rotaciją, bet dar sezono pradžia, jie taip pat dar ieškojime. Jie turi vardus, bet dar nėra 100 proc. atradę savęs. „Rytas“ žaidė tikrai gerai. Mums buvo geras impulsas nugalėti „Rytą“, o jiems gal pralaimėjimas mums tapo geru impulsu ateičiai.
– Kol kas tokie „Neptūno“ naujokai kaip Buie ar Johnsonas yra komandos lyderiai puolime. Watermanas ir Pavelka jau gerai žino LKL lyga iš praeito sezono. Ar jaučiate, kad legionierių pasirinkimas šią vasarą buvo gana sėkmingas?
– Legionieriai tam ir yra legionieriai, juos rašosi todėl, kad nėra lietuvių į tą poziciją. Jie turi kitą įgūdžių bagažą ir mentalitetą. Jei surandi 2–3 žaidėjus, kurie tinka vizijai, viskas gerai. Bet jei neturėsi fundamentalių lietuvių, legionierių neužteks. Matome, jei jie toliau taip žais, mes būsime pataikę su legionieriais ir jie duos mums didelį impulsą. Tame pačiame „Ryte“ ar „Žalgiryje“ pernai daug žaidimo buvo pastatyta ant užsieniečių – Fosterio ar Evanso. Mes irgi ieškome vieno, kito tokio tempiančio žaidėjo sunkiais momentais. Manau, juos radome.
O Tomašo ir Zane‘o apsitrynimas LKL tikrai daug lemia. Jie moka žaisti, bet žaidime yra detalių, kurias reikia žinoti apie varžovus, kaip žaisti, kaip atsistoti. Jie jau turi patirties. Tą patį Skučą žinojo Watermanas, pirmąsyk atvažiavęs gavo dukart iš alkūnės, tad jau žinojo, ką daryti, kad nesudegtų (Juokiasi).
– Kokį ateities potencialą matote pas Johnsoną ir Buie, kurie galingai startavo šiame sezone?
– Kaip čia įvertinsi – jei vertinsime jų galimybes žaisti aukštesniame lygyje, kokioje Čempionų lygoje, tai gal kitąmet „Neptūnas“ jau žais joje ir tai bus tas aukštesnis lygis (Juokiasi). Individualiai tai stiprūs žaidėjai, turintys pliusus ir minusus, trenerio darbas išryškinti privalumus ir paslėpti trūkumus. Vienoje komandoje jie atrodys labai didelio potencialo, kitoje – ne. Priklauso, kaip tave išnaudos.
Matėme, praeitą sezoną kaip buvo su Šmitu: atrodė, vienas „Žalgirio“ veidų, bet tada pasikeitė treneris ir jau atrodė, kad jis to potencialo tiek ir nebeturi. Labai viskas greitai kinta.
Nate‘as turi puikius fizinius duomenis, sprogimą, energiją, gynybą, Desure‘as gerai skaito žaidimą, turi gerus judesius, jaučia kryptį. Jei jei tuo naudosis, bus gerai ir mums, ir jiems. Mes vis šnekame, kad iš „Neptūno“ kažką išleidžiame aukštyn, norėtųsi, kad taip būtų ir po šių metų. Vis tiek tokie dalykai padeda ateičiai, prisikalbinant žaidėjus.
Wiley, Šmitas
– Be Ąžuolo Tubelio ar Igno Sargiūno, dar ankstesniais metais geras pavyzdys buvo ir Austinas Wiley.
– Taip, būtent. Jis labai šaunus vyras, dirbo, stengėsi, buvo karys, norėjo mokytis. Jo potencialas matėsi, buvo akivaizdu, kad jis turi eiti aukštyn. Dabar atėjo maži žmonės, ta rinka tokia, kad šiose pozicijose žaidėjų daug ir turi kažkam patikti, turi sukristi kortos, konkurencija yra didelė.
– Kalbant apie aukštaūgius, ar sutinkate, jog per pastaruosius porą metų didelį žingsnį į priekį dėjo ir lietuvis Martynas Pacevičius?
– Taip, jis jau atėję per mėnesį parodė, ką gali. Seniau matydavau jį Pasvalyje ar „Ryte“, bet tada nesimatė, koks jo lygis, o čia pasirodė, kad jis labai energingas, susitvarkęs psichologiškai. Jis turi duomenis šokti, bėgti, nebijo kontakto, sunkiai dirba. Jis tikrai padarė didelę pažangą ir manau, mums labai padės. Džiaugiuosi labai dėl jo.
– Kitas Martynas – Mažeika – kurį laiką yra klubo galva ir bosas. Kaip jis tvarkosi su buvimu naujame sau vaidmenyje?
– Reiškia, jis tvarkosi gerai, jei Vovoras davė jam sąrašą ir klubas pasirašė pirmas opcijas (Šypsosi). Bet irgi, viskas susideda į rezultatą. Žmonės gal mato paviršutinį vaizdą, bet direktoriaus darbas yra platesnis: rėmėjai, klubo vystymas, komunikacinė sklaida. Jei koncentruosiesi tik į rezultatą, vizija bus trumpalaikė, tačiau reikia, kad organizacija augtų, o sąlygos gėrėtų. Dabar to kontakto per daug neturime, jis ateina, pasisveikiname ir mes suprantame, jog jis direktorius. Norisi palinkėti sėkmės jam, mes stengsimės palengvinti darbą jam, o jis – mums.
Janavičius
– Šiemet jūsų veteranų trio kartu su Mindaugu Girdžiūnu ir Deividu Gailiumi jau turi mažesnį vaidmenį „Neptūne“. Kaip pačiam sekasi priimti tai, kad tapote epizodiniu žaidėju?
– Visi labai akcentuoja tuos mūsų metelius, nurašo mus, bet tie metai skirtingai visus veikia. Aš pats fiziškai jaučiuosi gerai, turiu išsikėlęs tikslus, kuriuos noriu įvykdyti. Aš šiaip džiaugiuosi vaidmens pasikeitimu. Daug kas sakė: pagaliau Janavičius antras įžaidėjas. Aš norėčiau žaisti mažiau, mažesnio krūvio ir greitesnio atsigavimo. Bet sportininko vidinis charakteris jau toks yra, kad nesvarbu, jog tu antras įžaidėjas. Jei žaisiu 30 minučių vis tiek būsiu laimingas, visi nori žaisti.
Man reikia išmokti. Anksčiau išeidavau į rungtynes ramiai, neskubėdamas, žinojau, jog turiu 25 minutes – ir taip 5 metus. O dabar išeini antrame kėlinyje, kvaila klaida ir tave pasodina iki trečio galo. Sudėtinga. Ritmo pagavimas nelengvas. Dabar treneris iš tavęs reikalauja dviejų gerų baudų – taip išeini su „minusu“ ir tau sako, kad viskas gerai. Statistikoje matai „minus 2“ ir galvoji, kas čia gerai (Juokiasi)? Minimalus šokas yra. Žinau, kad turiu būti pasiruošęs sezono metu, nesvarbu, esu pirmas ar antras įžaidėjas, jei žaisiu gerai, manęs reikės, kartais gal žaisiu ir po 20 minučių.
– Galima sakyti, kad į statistiką žiūrėti nereikia, bet pamačius protokole vis neigiamus balus jie kažkiek emociškai slegia?
– Aišku, nėra malonu, tai -6, tai -2. Nemalonu. Bet manau, kas supranta, žino mano vaidmenį. Jei kitąmet dar žaisiu krepšinį, nemanau, jog kažkas labai žiūrės, mečiau 5 ar 8 taškus. Vis tiek Lietuvoje visi žiūri bendrą paveikslą, kaip jautiesi, ką gali duoti. Psichologiškai tai pamatęs gal gali pagalvoti, jog esi nieko vertas, tačiau kol kas nesikoncentruoju į taškus, bandau kuo geriau padėti komandai ir realizuoti save. Panikos nėra, komanda laimi, viskas gerai. Tik nesinori būti inkaru. Tokiu kol kas nesijaučiu.
– Po pastarųjų metų, kur turėjote plušėti po 25 minutes, vasarą jau pajautėte fizinį nuovargį?
– Nepasakyčiau, vasarą nebesijautė, bet sezono metu, kai rungtynių daug, atsistatymas nėra lengvas. Vis tiek yra didelis skirtumas, ar žaidi 25 minutes, ar 15 minučių. Atsistatymas kitą dieną visai kitoks. Plius, šią vasarą buvo mažiau darbo, nes priešpaskutinėse rungtynėse nukritau, buvo klaustukas, operuosime ar neoperuosime petį. Visą vasarą prasigydžiau raktikaulį, buvo mažai darbo, mini reabilitacija, tad atėjus į pasiruošimą gavau didelį šoką nuo krūvio. Dabar po truputį stengiuosi išlipti iš to šoko.
– Šiaip traumos pasekmių nejaučiate?
– Jau nebe, nejaučiu, pas mane traumų būta, gal kelį kartais paskauda, tačiau jau pažįstu kūną, žinau, kaip ką daryti. Bet tokiam kaip Mindaugui Girdžiūnui nėra skirtumo, ar jam 25-eri, ar 35-eri, jis traumų neturėjęs, jis gali taip pat bėgioti. Kai visi pabrėžia mūsų amžių, tai kažkiek užgauna ambicijas. Mus jau kažkiek nurašo. Bet mes priimame kaip motyvaciją, ambicijas sužadina (Juokiasi). Per amžių ką įgauni, tai ramybės, jei fiziką prarandi. Būtų smagu 20-ties taip ramiai matyti krepšinį kaip matai dabar.
– Na, bent Gailius laikinai atsikratė vyriausio LKL žaidėjo etiketės.
– Taip, taip, atsikratė tos kuprinės, nes bėgiojo su 20 kilogramų pliuso ant pečių (Juokiasi). Dabar nusiėmė, tai bėga, meta kaip 25-erių.
– Kalbant apie fizinius ir protinius pajėgumų skirtumus, ar jau būna momentų, kai jaučiate, kad kūnas ne viską gali išpildyti, ką diktuoja smegenys?
– Tas žaidimas jau pasikeitęs, vis tiek turėjau dvi kryžminių raiščių traumas, labiau eidavau į kontaktą, tai transformavosi. Ant savęs per daug to nejaučiu. Pasiruošime jaučiausi prastai, jau galvojau „oho“, buvo sunku, jaučiau skausmą, bet dabar viskas gerėja. Atrodo, darau tą patį, bet jei žiūrėtume išsamią statistiką, perdavimų ar starto greitį, gal tos milisekundės ir matytųsi, tai daug ką lemia. Dar galiu, noriu ir tikiu, kad būsiu naudingas.
– Kaip suprantu, nesate nusiteikęs, kad čia jums – paskutiniai karjeros metai?
– Nesu tiksliai nusistatęs, kada jie bus paskutiniai. Turiu jau pajausti, kad nespėju. Statistika gali priklausyti nuo vaidmens, bet turiu pamatyti, kad jau juokingai atrodau. Tada ateis pabaiga. Labai negalvoju apie ateitį, mąstau tik apie šį sezoną, kaip seksis, kaip jausiuosi. Svarbiausia – likti sveikam, kad nebūtų kaip pernai, kai priešpaskutinėse rungtynėse krenti ant parketo (kaip kritęs esi daug kartų), vyksti į ligoninę ir galvoji: negi aš taip pabaigiau karjerą? Minčių tokių buvo.
O kaip susiklostys kiti metai, žiūrėsiu. Dar nesu nusiteikęs, kad baigsiu, bet krepšinyje ir gyvenime viskas greitai keičiasi. Kol kas esu krepšininkas ir dar norėčiau juo pabūti. Gal metus, gal dar kitus.
– Kas jus labiau traukia po krepšininko karjeros: labiau vadybinis darbas, treniravimas, o gal žiniasklaidos kryptis?
– Krepšinis man patinka, daug domiuosi, dėliojuosi mintis ir kažkiek mokausi Eurolygos kursuose. Galvoju pabandyti treniravimą. Turiu šeimą, du vaikus, žmoną, dėlioju pliusus ir minusus. Vis tiek norisi kartu gyventi. Vis pagalvoju, kad yra dalykų, kurie nesigavo kaip žaidėjui, pavyzdžiui, žaisti Eurolygoje, galbūt norėtųsi tai pabandyti kaip treneriui. Viduje kirba tokia mintis. Įdomi ir vadyba. Sportuoju, bet paraleliai vyksta ir dalykai su ateities planais. Kaip bus, pažiūrėsime.
Norėdami komentuoti prisijunkite.