Pasitikėjimu trykštantis „Juventus“ amerikietis: apie metimą į „Partizan“ krepšį, Australijos lygos privalumus ir NBA svajonę

Šį vėlyvą vakarą Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ sužais antrąsias rungtynes Šiaurės Europos lygoje (ENBL) ir taip užbaigs spalio dešimties mačų maratoną.

Skųstis dabartiniu ritmu neketina legionierius Dayshonas Smithas, bėsimėgaujantis tokia patirtimi.

„Stengiamės savęs neapsikrauti papildoma įtampa, nes nieko negalime pakeisti. Man asmeniškai tai nėra problema, tiesiog darau tai, ką reikia.

Smagu, kad pakeisime aplinką, praleisime laiko su komandos draugais, o taip pat autobusą iškeisime į kitokio pobūdžio kelionę. Tai savotiškas šviežio oro gurkšnis“, – šypsojosi jis.

Antrasis ENBL mačas uteniškių laukia su Bristolio „Flyers“ ekipa.

28 metų 188 cm ūgio D.Smithas profesionaliai krepšinį žaidžia šešerius metus ir save išbandęs yra įvairiuose žemynuose. Pradedant gimtąja Amerika (G lygos „Canton Charge“ ir „Fort Wayne Mad Antis“ ekipos), baigiant Australija (Kernso „Taipans“) bei Europa (Atėnų „Peristeri“, Belgrado „Mega“ ir Liublino „Start“).

Nors patirties šis amerikietis jau turi, jam trūksta vieno – iškovoto titulo, ko per savo gyvenimą jis dar nėra padaręs. Tai D.Smithas svajoja įgyvendinti Lietuvoje ir pasiekti bent vieną iš trijų galimų apdovanojimų.

Kol kas jis solidžiai atrodo Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) ir per 29 minutes pelno 10,3 taško, atlieka 5,7 perdavimo ir renka 12 naudingumo balų.

„Turiu išlikti nuoseklus ir pagerinti savo pataikymą, kuris prieš kelerius metus buvo prastesnis. Taip pat turiu gerinti situacijų skaitymą ir sukurti komandos draugams kuo geresnes progas“, – taisytinus momentus vardina į aukštesnį lygį pakilti trokštantis D.Smithas.

– Eimantas Skersis minėjo, jog Utenos komandos tikslas – laimėti ENBL čempionatą. Ar pritariate, jog galite kovoti dėl titulo?

– Taip, norime to, tik anksti apie tai kalbėti, nenorime pamesti galvos. Norime laimėti visus įmanomus titulus.

– Jūs pats, berods, savo karjeroje titulų dar nesate iškovojęs?

– Nesu, bet norėčiau tai padaryti. Tikiuosi, jog pavyks.

– Kas jums atrodo svarbiau: siekti titulo, turint galimai mažesnį vaidmenį klube, ar turėti solidų vaidmenį ten, kur komanda į auksą nepretenduotų?

– Esu įžaidėjas, tad man svarbiau atrodo laimėti titulą (Šypsosi).

– Ar šeimoje turėjote kokių nors pavyzdžių, kurių pėdomis sektumėte sporte?

– Sportas visada buvo mūsų šeimos dalis, nuo vaikystės stebėjau krepšinį. Stebėjau NBA, palaikiau Niujorko „Knicks“ komandą. Ir dabar stengiuosi užsukti į šios komandos rungtynes, kuomet grįžtu namo. Per porą pastarųjų metų tokių progų buvo kelios.

– Nuo kokio amžiaus susiformavo toks jūsų požiūris ir kur buvo vieta, kurioje labiausiai auginote savo lyderystę? NCAA?

– NCAA užaugau kaip žaidėjas ir žmogus, bet nemanau, kad būtent ten formavosi mano požiūris ir lyderystė. Manau, kad didžiąja dalimi tai ateina iš mano paties charakterio. Visada turėjau pasitikėjimą savimi, manau, tai labiau įgimta nei įgyjama su laiku.

Niekada nebijojau atsakingų metimų, tiesiog mesdavau juos, neužsikraudamas sau papildomos naštos. Žinau, kad kai laikrodis tiksi, kartais yra laikas daryti savo darbą, jei komandai to reikia. Šią ramybę lemia kasdienė rutina, kurią turiu.

– Kokie lemiami karjeros metimai jums yra įsiminę labiausiai?

– Keletą esu pataikęs universitete, vieną pataikiau prieš „Partizan“, „Mornar“ ekipą, vieną prieš AEK Graikijoje. Manau, kad man labiausiai įsiminė metimai Graikijoje ir Serbijoje, nes jie buvo pataikyti prieš istorines ekipas. Prieš „Partizan“ žaidėme išvykoje, triukšmingoje Nikoličiaus salėje, o prieš AEK metimas labiau buvo ruoštas būtent man, likus 5 sek., tai man reiškė daug.

Smithas

– Profesionalo karjerą pradėjote gal kiek netradicinėje vietoje – Australijoje. Kaip atrodė jūsų metai ten?

– Tai buvo puikus laikas, puikios sąlygos gyventi, nuostabi gamta ir puikūs komandos draugai šalia. Ši lyga yra auganti iki šiol, pritraukianti gerų žaidėjų. Amerikiečiams ten tikrai komfortiška, nes gali rasti sau įprastą maistą ir kalbą šalia, ypač, jei ten tau – pirmieji metai už namų ribų.

– Kokio krepšinio yra daugiau Australijoje – amerikietiško ar europietiško ir kaip manote, ar jauniems europiečiams, kaip Mantas Rubštavičius, tai gera vieta tobulėti?

– Sakyčiau, kad tai – mišinys abiejų. Vieną vertus, ten yra ir nemažai taktikos, žaidimo nuolat dalijantis kamuoliu iki geriausio metimo. Kitą vertus, kartais treneriai nori, kad žaidėjai pasitelktų savo geriausias individualias savybes. Manau, kad jauniems žaidėjams tai tikrai gera lyga, ten vyksta ir nemažai amerikiečių.

Tai – gera terpė atskleisti savo talentui, ten daug fiziško krepšinio ir daug individualiai stiprių žaidėjų. Ten žaidžia ir vieni geriausių australų pasaulyje – lygis tikrai geras.

– Keletą metų bandėte laimę G lygoje – Indianos „Pacers“ ir Klivlando „Cavaliers“ dubleriuose. Ar turėjote norą pasiekti NBA?

– Tuo metu mano karjeroje tai buvo geriausias sprendimas. Man patiko žaisti G lygoje, norėjau pasiekti NBA, bet to padaryti nepavyko. Buvo keli momentai, kai buvau šalia NBA – turėjau kontraktą su „Cavaliers“ treniruočių stovyklai. Vis tik to niekada nesureikšminau, buvimas šalia NBA žaidėjų man nebuvo kažkas įspūdingo, nes neturiu žaidėjų, žaidimas su kuriais man būtų svajonė (Juokiasi).

Iš to ir kyla tai, kad aikštėje nebijau jokio varžovo. Kada nors gyvenime norėčiau pasiekti NBA, gal pavyks, pažiūrėsime.

Smithas

– „Peristeri“ buvo pirmoji jūsų komanda Europoje. Kokią patirtį amerikietis gauna, kuomet pirma jo šalimi Senajame žemyne tampa Graikija?

– Man tai buvo nuostabi vieta gyventi, Atėnai – didelis miestas, mylintis krepšinį, turintis puikius žmones ir nuostabų maistą. Praleidau ten nuostabius metus. Manau, kad prie Europos krepšinio prisitaikiau gana greitai, tiesa, teko pakeisti porą trenerių, tad sunkesnis buvo būtent prisitaikymas prie sistemų. Buvau jaunas, tad stengiausi mokytis ir daryti viską, ko jie nori.

– Tą sezoną Pirėjo klubas nežaidė vietiniame čempionate, tad susitikote tik su Atėnų „Panathinaikos“. Ar akistata su grandais buvo viena iš laukiamiausių jūsų patirčių?

– Laukiau to, nes tai buvo pirmas kartas, kai susitikau su Eurolygos komanda. Buvo įdomu išbandyti save tokioje terpėje, laukiau savo šanso pasirodyti.

– Graikija ir Serbija garsėja krepšinio atmosferomis. Kurią iš jų dėtumėte į pirmąją poziciją Europoje?

– Jei atvirai, nežinau, aš pats savęs to klausiau ne kartą (Juokiasi). Galbūt žiūrint į rungtynes, kuriose dalyvavau, „Partizan“ atmosfera buvo įspūdingesnė, tačiau man pačiam didesnį įspūdį paliko „Panathinaikos“ sirgaliai su fakelais ir pan. dalykais. Graikijoje pirmąsyk susidūriau su tokiais karštais sirgaliais, tad vėliau Serbijoje manęs tai taip nebestebino.

– Lietuviai taip pat myli krepšinį, tačiau kontrastas tarp jų ir serbų bei graikų – didelis.

– Man tai patinka, čia sirgaliai supranta krepšinį ir palaiko komandą, rodo didelę pagarbą mums.

– Kadangi esate pažįstamas su serbiško krepšinio kultūra, jūsų nuomone, ar Oliveris Kostičius yra tipinis serbo trenerio pavyzdys?

– Manyčiau, kad taip. Jis turi puikią darbo etiką, teikia daug dėmesio detalėms, kruopščiai ruošiasi rungtynėms ir ruošia visą komandą tam. Jau pasirengimo metu jis parodė, koks darbštus yra, kaip jis stengiasi padaryti savo darbus geriausiai, kaip tik galima. Mano žaidimas Serbijoje kažkiek padėjo įsiliejant į jo sistemą, nepaisant to, kad visi treneriai kažkuo skiriasi.

– Kiek atidžiai stebite Eurolygos kovas ir kurios komandos jums palieka didžiausią įspūdį?

– Tai įdomi lyga, labai konkurencinga, čia svarbios kiekvienos rungtynės. Čia žaidžia ir man pažįstamų veidų – jų yra tame pačiame Monake: Kemba Walkeris, Jordanas Loydas, Jaronas Blossomgame‘as. Šiemet palaikysiu šią komandą.

– Ar kada mąstėte, ko jums trūksta, kad pasiektumėte Eurolygos lygį ar būtumėte šalia?

– Turiu išlikti nuoseklus ir pagerinti savo pataikymą, kuris prieš kelerius metus buvo prastesnis. Taip pat turiu gerinti situacijų skaitymą ir sukurti komandos draugams kuo geresnes progas.