Pergalingos Lietuvos krepšinio istorijos: 1992 m. Barselonoje iškovota bronza tapo vertesnė už auksą

Europos čempionatas – svarbiausias šių metų krepšinio renginys, tad ta proga Krepsinis.net portalas kviečia prisiminti įsimintiniausias Lietuvos rinktinės akimirkas.

Prieš kiek daugiau nei 30 metų, 1992-ųjų rugpjūčio 8 dieną, Barselonos olimpinių žaidynių vyrų krepšinio mažasis finalas kėlė kraujospūdį turbūt didžiajai daliai Lietuvos. Nacionalinės komandos pergalė prieš buvusią SSSR – Jungtinę komandą ir iškovoti bronzos medaliai sukėlė neapsakomą euforiją, laimės ir pasididžiavimo jausmą, kurį prisiminus ir šiandien suvirpa daugybė širdžių. Ką jau kalbėti apie pačius tiesioginius istorijos dalyvius – šalies rinktinę – „Kitą svajonių komandą“ ir jos vedlį, legendinį trenerį Vladą Garastą, Barselonoje – jau brandų, solidų 60-metį krepšinio specialistą.

Kad patektų į olimpinį turnyrą, ši komanda turėjo nuversti kalnus – po pasaulį pabirę žaidėjai ne tik be diskusijų suvažiavo į rinktinę ir liejo prakaitą prieš atrankos turnyrą. Jauna valstybė jiems duoti praktiškai neturėjo ko, išskyrus moralinį palaikymą. Kitko, taip pat ir būtinų pinigų paieškų, ėmėsi patys sportininkai. Pirmasis NBA žaidęs lietuvis Šarūnas Marčiulionis Amerikoje turėjo įtakingų draugų. Vieni tokių – roko grupė „Grateful Dead“. Jie leido komandos aprangą papuošti savo grupės atributika – batika margintus marškinėlius su žymiuoju „Skullmanu“ sukūrė dailininkas Gregas Speirsas. Laivę mylinčiomis šalimis žavėjęsis menininkas, marškinėliams rinkosi Lietuvos vėliavos spalvas, o aukštai iššokęs į krepšį kamuolį dedantis skeletas simbolizavo įveiktas kliūtis. 450 tūkstančių dolerių – visą pelną pardavus marškinėlius – amerikietis skyrė Lietuvos rinktinei, kad ši galėtų vykti į žaidynes atstovauti savo šaliai.

„Kai reikėjo ruoštis olimpiadai, kiekvienas žaidėjas darė viską. Vasaromis grįžęs namo į Ispaniją treniruodavausi su Malagos komanda, pažinojau jos trenerį Javierą Imbrodą. Jis tapo antru užsieniečiu po Marčiulionio bičiulio amerikiečio Donnie Nelsono, kuris padėjo visomis prasmėmis. Kai Javierui Imbrodai pasiūliau būti vienu iš rinktinės trenerių, jo gimtasis kurortinis Meliljos miestelis sutiko mus remti, skyrė pinigų kelionėms“, – prisiminė bronzinės komandos kapitonas Valdemaras Chomičius. Už tai rinktinė įsipareigojo reklamuoti Melilją, sužaisti draugiškas rungtynes su šio miesto komanda, o jiedu su Rimu Kurtinaičiu po olimpiados padirbėjo šio kurorto sporto stovykloje.

„Politinis gyvenimas pasikeitė labai greitai. Nežinau, ar likus metams dvejiems iki Barselonos kuris bent galėjome pagalvoti, kad ten žaisime už Lietuvą. Visas tas laikas – pasaka. Žaidėme, manau, geriau, negu galėjome. Tos emocijos, noras, reikalas kovoti už Lietuvą – viskas susidėjo“, – įsitikinęs Arvydas Sabonis. Ir jam, ir vieningos kaip kumštis komandos draugams Barselonos bronza prilygo auksui. Visi jautėsi čempionais. Tokiais ir tapo lietuvių bei visą krepšinį ir laisvę mylinčio pasaulio širdyse.

Patekimui į olimpiadą lietuviai turėjo įveikti itin sunkią ir ilgą atranką – grupėje žaidė su Nyderlandais, Didžiąja Britanija, Vengrija, Estija ir buvusia SSSR komanda. Ten varžovai buvo nugalėti užtikrintai ir kitame etape mūsiškiai laimėjo prieš Kroatiją, Izraelį, Vokietiją, Čekoslovakiją, Slovėniją ir Italiją. Pakeliui iš viso Vlado Garasto auklėtiniai pranoko net 11 rinktinių.

Olimpiadoje įveikė Australiją, Puerto Riką, Venesuelą, Kiniją, bet nusileido Jungtinei komandai (SSSR), kurią atrankoje buvo sutriuškinusi 32 taškais. Ketvirtfinalyje lietuviai pranoko Braziliją, o pusfinalyje krito prieš JAV „Svajonių komandą“ – 76:127. Dvikovoje dėl bronzos nugalėta Jungtinė komanda (82:78) ir tame cikle Lietuva laimėjo net 17 susitikimų iš 19-os.

Bronzinė Barselonos olimpinių žaidynių komanda:

Lietuvos krepšininkai, išsibarstę po įvairių šalių ir žemynų lygas, į bendrą stovyklą susirinko 1992 m. gegužės viduryje. Iki atrankos turnyro buvo likęs vos mėnuo. Arvydas Sabonis atvyko iš Valjadolido „Forum“ (Ispanija), Šarūnas Marčiulionis – iš NBA klubo „Golden State Warriors“, Rimas Kurtinaitis ir Sergejus Jovaiša – iš Hageno (Vokietija), Valdemaras Chomičius – iš Belgijos „Trane castors Braine“, Gintaras Krapikas – iš Izerlono TuS (Vokietija), Romanas Brazdauskis – iš Adelaidės „West“ (Australija), Arūnas Visockas – iš Vroclavo ASPRO, Artūras Karnišovas – iš Seton Hallo universiteto JAV, Darius Dimavičius – iš Previdzos „Banik“ (Slovakija). Iš Lietuvos klubų į rinktinę pateko Gintaras Einikis (Kauno „Žalgiris“) ir Alvydas Pazdrazdis (Vilniaus „Statyba“).

Rinktinės vairas buvo patikėtas tuo metu Previzos „Banik“ dirbusiam Vladui Garastui, o jo asistentais tapo Raimundas Sargūnas iš Penevėžio, Donnas Nelsonas jaunesnysis iš „Golden State Warriors“ ir ispanas Javieras Imbroda iš Malagos klubo.

Besirengiant žaidynėms per draugiškas rungtynes Valdemaras Chomičius parkrito ant varžovo bato ir susilaužę šonkaulį. Bet aikštėje lakstė, tarsi nieko neskaudėtų. Prieš dešimt metų režisieriaus Mariaus Markevičiaus sukurtame filme „Kita svajonių komanda“ („The Other Dream Team“) yra epizodas, kaip per lemiamas rungtynes dėl medalio su Jungtine komanda lietuvių kapitono kakta pasrūva krauju: „Po krepšiu kovojant dėl kamuolio rusas alkūne man vožė ir prakirto kaktą – šešių siūlių prireikė. Laikiau ranka užspaudęs, atleidau – čiurkšlė pliūptelėjo. Po rungtynių paguldė mane ant stalo, laukiau daktarų, kažkas apklojo Lietuvos vėliava. Aplankyti manęs užsuko Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis: „Ar labai skauda?“ Atsakau: „Nieko nejaučiu.“ Iš tikrųjų nejutau jokio skausmo nuo emocijų. Tada jis: „Nepergyvenk, už Lietuvą kraują lieji.“

Epizodą su tuo pačiu politiku įsiminė ir Rimas Kurtinaitis: „Kadangi dėl medalio žaidėme su rusais, tos rungtynės turėjo ir politinę svarbą. Dopingo kontrolėje buvome su kažkuriuo rusų komandoje žaidžiančiu latviu – Miglinieku ar Vėtra. Priėjo Vytautas Landsbergis. Sakau: „Štai čia – latvis, žaidžia už Jungtinę komandą.“ O jis man lietuviškai: „Paklausk, kodėl žaidžia už rusus?“ Klausiu rusiškai, tas atsako, jog taip šįkart išėjo, latviai olimpiadoje nedalyvauja. Landsbergis į jo žodžius nereaguoja. Laukia vertimo. Tada vėl sako lietuviškai: „Tai paaiškink jam, kad yra neteisus. Mes – lietuviai ir latviai – privalome žaisti tik už savo šalį.“ Išverčiau. Tame pokalbyje buvo tiek išdidumo, ambicijų.“ Krepšininkų pokalbiai su tuomet svarbiausiu valstybės žmogumi į filmą nepateko, bet į atmintį giliai įsirėžė.