Pergalingos Lietuvos krepšinio istorijos: nagais ir dantimis medalį išplėšusi J.Kazlausko kariauna

Krepsinis.net tęsia projektą „Pergalingos Lietuvos krepšinio istorijos“, Europos čempionato proga primenantį ryškiausias rinktinės pergales.

Šį kartą persikelsime į 2015-uosius, kai Jono Kazlausko treniruojami lietuviai sukūrė sidabrinį žygį naujo formato Europos čempionate.

Lietuvos rinktinė prieš dvejus metus buvo nužygiavusi iki finalo, o 2014-ųjų Pasaulio čempionate pasiekė pusfinalį, tad pasitikėjimo savimi nestokojo. Be to, pasikeitusi turnyro sistema išėjo į naudą grupių etape.

Europos čempionatas pirmą kartą vyko keturiose skirtingose valstybėse. Pirmajame krepšelyje atsidūrusius lietuvius burtai nuvedė į kaimyninę Latviją, ir tai net nėra geriausia dalis – Dejano Bodirogos ištraukti kamuoliukai leido išvengti absoliučiai visų grandų.

Į D grupę su lietuviais sukrito Latvija, Čekija, Belgija, Estija ir Ukraina, taip tik dar labiau sukeliant gerbėjų lūkesčius.

Pasirengimas pirmenybėms

Lietuvių tvarkaraštyje prieš čempionatą buvo net 10 draugiškų mačų, kuriuose J.Kazlauskas detaliai rinkosi savo dvyliktuką. Startas dviem pergalėmis prieš Australiją nuteikė pozityviai, nors vėliau bangavimų ir netrūko.

Pavyko nugalėti ir Suomiją, Austriją, Turkiją bei Šiaurės Makedoniją, o apsukos sulėtintos tik nusileidus Kroatijai. Tuomet sudalyvauta ir Akropolio turnyre, kuriame nusileista Turkijai, nugalėti Nyderlandai, o į čempionatą rinktinė išlydėta nesėkme prieš Graikiją.

Nuotaiką aptemdė paskutiniajame mače neištaisytos gausios klaidos – Atėnuose lietuviai surinko vos 62 taškus ir prarado 20 kamuolių. Po rungtynių ir J.Kazlauskas pripažino, kad dar nesijaučia turintis visų atsakymų.

Lietuviai taip ir nesužaidė nė vieno draugiško mačo su galutiniu dvyliktuku, nes šis paskelbtas tik likus keturioms dienoms iki čempionato, „atkabinant“ Artūrą Gudaitį ir Žygimantą Janavičių.

Į Rygą tuomet išvyko Robertas Javtokas, Jonas Mačiulis, Deividas Gailius, Paulius Jankūnas, Antanas Kavaliauskas, Mantas Kalnietis, Mindaugas Kuzminskas, Lukas Lekavičius, Artūras Milaknis, Renaldas Seibutis, Jonas Valančiūnas ir Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) naujokų biržoje dar nepašauktas Domantas Sabonis, kuriam tai tapo debiutu rinktinėje.

Neįkvepiantis startas

Lietuvių žaidimas grupių etape priminė draugiškų mačų pratęsimą – netrūko nei broko, nei slogių atkarpų, kurios jau neleido jaustis taip užtikrintai. Starte vos vienu tašku (69:68) nugalėta Ukraina taip pat nepridėjo pasitikėjimo.

Vėliau gynyboje buvo supančioti latviai (68:49), o trijų dienų maratonas uždarytas nesėkme prieš belgus (74:76). Trumpam iš rikiuotės iškrito apsirgęs Jonas Valančiūnas, o pergalės prieš Estiją (64:62) ir Čekiją (po pratęsimo 85:81) neįtikino, kad atkrintamosiose bus galima žygiuoti toli.

Uždarius D grupę M.Kalnietis džiaugėsi, kad pagaliau galima išvykti iš prasto žaidimo asociacija tapusios Rygos, o nemaža dalis gerbėjų jau skubėjo laidoti rinktinę.

Ši pranašystė neišsipildė, bet iki to trūko mažai – aštuntfinalyje lietuviams teko po pergalės prieš kroatus įsibėgėjęs ir ambicijų nestokojęs Sakartvelas. Varžovų pasipriešinimas buvo net stipresnis nei buvo galima tikėtis ir išsikapstyti pavyko tik J.Mačiulio karjeros mačo dėka.

Atlaikytas išbandymų metas

Ketvirtfinalyje laukė iš mirtininkų grupės išsikapstę italai, su Andrea Bargnani, Marco Belinelli ir Danilo Gallinari priešakyje. Skeptiškai lauktas mačas tikru nervų karu – nė vienas kėlinys nesibaigė didesniu nei taško skirtumu, o D.Gallinari išlygintas rezultatas lėmė pratęsimą.

Šiame pavyko dar labiau piktnaudžiauti varžovų trūkumais po krepšiu – net 26 taškus ir 15 atkovotų kamuolių surinkęs J.Valančiūnas paklojo pamatus pergalei, o P.Jankūnas tritaškiu uždarė rungtynes ir atvėrė kelią į pusfinalį.

Čia lietuvių laukė serbai, į aikštelę žengę po septynių pergalių paeiliui bei su favorito statusu. Aleksandro Džordževičiaus auklėtinius tuomet buvo galima vadinti Milošo Teodosičiaus kariauna – visos atakos prasidėdavo ir baigdavosi būtent ties juo.

Ant kortos tuomet kybojo ne tik Europos čempionato medalis, bet ir kelialapis į olimpiadą, kurio tiesiog nebuvo galima paleisti.

Lietuviams pavyko įvelti talentingesnius varžovus į klampią ir nerezultatyvią kovą, o po trijų kėlinių pirmauta 48:43. Taškai ir toliau rinkti sunkiai, o pasiekus finišo tiesiąją M.Teodosičius tritaškiu sumažino skirtumą iki minimalaus (64:65). M.Kalnietis ir R.Seibutis pataikė tik po vieną baudos metimą, bet lietuvius vėl išgelbėjo gynyba – klydę serbai net neparengė metimų ir pralaimėjo pusfinalį, atverdami J.Kazlausko komandai kelią į finalą.

Triumfo potekstė

Finalas prieš Ispaniją buvo toks, apie kurį nei galvoti, nei rašyti nesinori, bet ir sidabro medalis tuometinei Lietuvos rinktinei yra nuostabus darbo įvertinimas.

Nepaisant varžovų pergalės, į simbolinį turnyro penketą pateko tik MVP tapęs Pau Gasolis bei du lietuviai – J.Mačiulis ir J.Valančiūnas. Pastarajam tai buvo pirmasis Europos čempionatas, kuriame tuomet 23-ejų vidurio puolėjas perėmė rinktinės lyderio regalijas.

Tikrąjį savo piką tuomet išgyvena ir M.Kalnietis, tapęs daugiausiai rezultatyvių perdavimų išdalinusiu turnyro žaidėju, J.Mačiulis pirmavo pagal perimtus kamuolius ir tiesiog buvo visokeriopas bulius.

Dabar žvelgiant į šį čempionatą akivaizdu, kad rinktinė neturėjo pakankamai talento, jog nužygiuotų taip toli. Didelę dalį laurų vėl reikia kabinti J.Kazlauskui, kurio šachmatų partijos nuvedė lietuvius ant pakylos, kai individualiai pajėgesniems serbams, graikams, italams ar kroatams liko tik pavydėti.

J.Kazlausko genialumą tik patvirtina ir tai, kad tas pats žaidėjų rinkinys iki šiol tokio žygio nepakartojo. Jam pasitraukus patyrėme nusivylimus Pasaulio taurėje ir olimpinėje atrankoje bei aštuntfinalyje pasibaigusį Europos čempionatą, taip tik suteikiant papildomo svorio 2015-ųjų sidabrui.