Po slogaus sezono LKL klubų dėmesio stokojantis V.Šulskis: Vainauskas labai norėjo, kad atvažiuočiau į Palangą
interviu (13)
Dalis Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) klubų neskuba aktyviai pasirašinėti kontraktų, o kol kas savo likimo nežino ir Vytautas Šulskis.
Netrukus 35-ąjį gimtadienį švęsiantis puolėjas pripažįsta, kad praeitas sezonas jam asmeniškai buvo apkartęs ir prasčiausias karjeroje, vis tik darbą LKL jis dar tikisi gauti.
V.Šulskis Jonavos „CBet“ klube per 18 minučių pelnė 4,3 taško, atkovojo 2,3 kamuolio, atliko 1,1 perdavimo ir rinko 4,3 naudingumo balo.
Jei to padaryti nepavyks, 198 cm ūgio V.Šulskis dairysis į užsienį arba Nacionalinę krepšinio lygą (NKL), kur jau sulaukė Jono Vainausko vilionių vykti į Palangos klubą. Iki šiol NKL čempionate jis žaidęs nėra, o LKL praleido 12 metų.
„Jų projektas naujas, labai įdomus. Pats esu iš Vilniaus, žmona ir vaikas čia. Jei miestas būtų arčiau, didelė tikimybė, kad galėjau atsidurti ten, bet dabar Palanga toli, nesinori būti toli nuo šeimos. Bet visko gali būti, pažiūrėsime, ta vizija įdomi, tikėkimės, kad jiems pasiseks“, – sakė jis.
Pokalbis su V.Šulskiu – apie sudėtingą sezoną, pasirodymą Europos žaidynėse, žmoną 3x3 krepšinyje, mačą su Filipinų rinktine bei ateities planus.
– Kaip praleidote pirmąją vasaros dalį?
– Daugiau laiko skyriau šeimai, sūnui Taurui, žmonai Gabrielei, nors ji pati nemažai keliavo – užsikabino už 3 prieš 3 krepšinio. Perėmė iš manęs estafetę. Aš sportuoju daugiau štanginėje, kamuolio dar neliečiu, nes sezonas buvo ilgas, vėliau vykome į Europos žaidynes, tad viskas baigėsi tik birželio gale.
– Ar jūsų iniciatyva žmona užsikabino už 3x3 krepšinio?
– Aš pirmas pradėjau žaisti, kai buvo „Hoptrans“ turnyras, vėliau asociacija sukūrė moterų komandą, ji pabandė ir jai labai patiko. Dabar tikslas – patekti į kitų metų olimpiadą.
– Pirmąsyk vykote į Europos žaidynes, kokį įspūdį paliko jos?
– Labai smagu, negalvojau, kad gyvenime sudalyvausiu tokiame renginyje. Gyvenome sportininkų kaimelyje, su apsauga, patikrinimais, viso mūsų buvo gal 4–5 tūkstančiai. Pati atidarymo ceremonija... Kai buvai mažas, žiūrėdavai, kaip olimpiadoje pristato Lietuvą, o čia būdamas 34-erių, į karjeros pabaigą, gauni panašią galimybę sudalyvauti tokioje eisenoje. Įeini į stadioną su 30 tūkst. žmonių, ištaria „Lietuva“ ir kartu su delegacija neši vėliavą. Net šiurpas eina per kūną. Gaila, kad nepatekome į ketvertą, nepavyko laimėti medalių, skaudu, tikrai galėjome nugalėti latvius. Bet džiugu už moteris ir ypač žmoną, kad jos parsivežė auksą.
– Nėra taip, kad 3x3 krepšinis į karjeros pabaigą teikia gal net daugiau malonumo nei klasikinis?
– Jis labiau vasaros krepšinis, žiūrėdavau į jį kaip pasiruošimą sezonui ir formos palaikymą, o ir galimybę užsidirbti papildomų pinigų. Vis tiek turi sportuoti, neapsileisti, keliauti. Tai smagi vasaros dalis, bet pagrindinis man krepšinis yra 5x5. Vis tik šiemet sužaidžiau Europos žaidynes ir jaučiu, kad kūnas reikalauja poilsio, 4 vasaras variau be poilsio, emociškai ir fiziškai nuovargis pasijautė.
– Buvote vienas tų žaidėjų, kurie rungtyniavo prieš Filipinų rinktinę. Mindaugas Balčiūnas pats kiek nustebo tokia komandos sudėtimi, gal galite papasakoti, kas organizavo šį mačą ir kaip sulaukėte kvietimo į jį?
– Ką ten geresnio rasi, jei po kelių dienų su jais žaidė studentų rinktinė ir pralošė 25 taškais, o mes vos susirinkę aštuoniese juos lengvai nukalėme (Juokiasi). Man asmeniškai paskambino Paulius Malašauskas – Jonavos „CBet“ asistentas – pasakė, kad yra čia Filipinų rinktinė, gal noriu sužaisti draugišką mačą. Kadangi 3x3 vasarą nusprendžiau nebežaisti, pasakiau, kad žinoma, kodėl gi ne. Pasakė, kad žaisime „Žalgirio“ arenoje, viskas bus parūpinta, už kurą sumokėta, tad nuvažiavau, uždominavome, pasiėmėme pergalę ir laimingi išvažiavome atgal į Vilnių. Su manimi susisiekė Malašauskas, o kas derino su juo – jau nežinau.
– Kokį įspūdį paliko Filipinų rinktinė be savo ryškiausių žaidėjų?
– Tai jie neturėjo kelių esminių žaidėjų, Clarksono, kuris, skaičiau, atvyks vėliau. Kažkokio didelio įspūdžio, galvojant, kad tai bus rimta komanda Pasaulio taurėje, jie nepaliko. Gal pasijungus 2–3 žaidėjams jie atrodys kitaip. Net nežinau, koks čia jų pasirengimo etapas, kiek rungtynių jie sužaidė ir sužais, bet kai žaidėme prieš juos, rimtos rinktinės įspūdžio Filipinai nepaliko.
Šulskis
– Praeitas sezonas jums nebuvo lengvas, Jonavos klube po traumos galiausiai tapote labiau epizodiniu žaidėju. Kokie jums buvo praeiti metai „CBet“ klube?
– Iki traumos viskas buvo labai gerai, buvau viskuo patenkintas. Sąlygos labai geros, chebra – nereali, sutarėme ir su legionieriais, ir lietuviais, Virgį žinojau anksčiau. Rūbinėje buvo labai smagu. Trauma labai mane išmušė, 6 savaites nežaidžiau su kontaktu, o grįžus į ritmą taip ir neįėjau, sezonas pasibaigė. Kadangi Šmitas buvo tvirtas vyrukas, gydytojai siūlė palaukti ir ilgiau nei 6 savaites, bet jaučiausi gerai, nekantravau grįžti, gal ir pats kaltas, reikėjo lėčiau įsivažiuoti. Galiausiai sekėsi sunkiai, o dėl to ir treneris ėmė mažiau manimi pasitikėti.
Komandai sezonas pasibaigė gerai, viršijome lūkesčius, o man – nieko gero. Nebuvo toks finišas, kokio norėtųsi, bet man svarbiausia komandos reikalai, stengiausi padėti, kuo galiu – gynyba, patarimais. Visi žino, koks emocingas Šeškus, komandoje irgi buvo daug emocionalių žaidėjų, reikėjo būti kapitonu-mediatoriumi, per viduriuką, raminti ir vienus, ir kitus. Šiaip sezonas geras, ne kasmet laimi KMT sidabrą ir patenki į LKL ketvertą.
– Kadangi buvote po traumos, kaip priėmėte viešus Virginijaus Šeškaus pasisakymus, kad iš jūsų tikimasi daugiau?
– Nelabai kreipiau dėmesio, nes ir pats žinojau, kad daugiau galiu duoti komandai. Tiesiog ritmo nepagavau. Nėra, kad tai skaudino, normalu, visi treneriai iš auklėtinių tikisi daugiau, ypač, kai aš taip neblizgėjau.
– Kaip suprantu, geri komandiniai pasiekimai morališkai uždangsto asmeninio pasirodymo sunkumus?
– Taip, visada sakiau komandai, kad kiekvienas sezonas, kurį baigi su medaliu, į atmintį įsirašo labiau nei eilinis kitas, kuriame gal statistika geresnė, bet nieko nelaimi. Smagu laimėti. Karjera tęsis nebeilgai, atsiminsiu, kad kovojome dėl medalių, iš sezono bus geri atsiminimai.
– Statistine prasme, tokio prasto sezono LKL dar nebuvote turėjęs. Ar nesivadovaujant tik skaičiais irgi jaučiate, kad šie metai jums buvo patys prasčiausi?
– Statistiškai tai tikrai prasčiausi metai, bet iki traumos ir pats turėjau gerą statistiką, ir komanda laimėjo. Yra apmaudas, kad trauma taip išmušė, jaučiu, jog galiu būti naudingas LKL komandoms. Vis tiek daug matęs, galiu prisidėti ir patarimais, ir žaidimu. Tikiuosi, atsiras šansas LKL sužaisti dar bent sezoną.
– Ar turėjote kalbų su V.Šeškumi, o gal po sezono paspaudėte rankas ir atsisveikinote?
– Kol kas nekalbėjome nei su Virgiu, nei Vaidu. Manau, kad po tokio prasto sezono galo jie manęs gali nenorėti.
– LKL klubams lietuviai yra reikalingi, tačiau kol kas pasiūlymų nelabai turite. Kokias emocijas jaučiate dėl to?
– Aš per tiek metų įpratęs, kad liepos mėnesį būna štilis. Iš pradžių pasirašomi prioritetiniai žaidėjai, o vėliau kamšomos skylės, ar su jaunimu, ar veteranais. Tai nestebina manęs. Pasižiūri, komandos tuštokos, per 4–5 metus tai nieko naujo.
– Ar kažkokių derybų su LKL komandomis turite?
– Agentas bendrauja, nėra, kad visiškai niekas nesidomi, bandome rasti bendrų taškų, finansinių ir kitokių. Aš bandau neapsikrauti, išlaukti, agentas daro savo darbą. Manau, šansas atsiras, o jei ne, blogiausiu atveju yra užsienis.
– Rimtai svarstote šį variantą ar į užsienį vykti jau nelabai norėtųsi?
– Svarstau, žinoma. Nesakau „ne“. Žmona irgi nepasirašiusi sutarties, neprisirišusi, vaikas dar neina į mokyklą, jei išpultų įdomesnis variantas, kodėl gi ne.
Šulskis
– O kaip žiūrite į galimybę žaisti NKL? Per savo karjerą dar niekada ten nesate rungtyniavęs.
– Buvau susitikęs su agentu, jis siūlė palaukti. Mane labai kalbino Palangos klubas, Jonas Vainauskas norėjo, kad atvažiuočiau. Jų projektas naujas, labai įdomus. Pats esu iš Vilniaus, žmona ir vaikas čia. Jei miestas būtų arčiau, didelė tikimybė, kad galėjau atsidurti ten, bet dabar Palanga toli, nesinori būti toli nuo šeimos. Bet visko gali būti, pažiūrėsime, ta vizija įdomi, tikėkimės, kad jiems pasiseks.
– Perėjimas į NKL psichologiškai jums nebūtų sudėtingas, suvokiant, kad tai jau reiškia karjeros finišą?
– Aš realistiškai žiūriu į viską. Esu veteranas, atžaidęs daug metų, kažkada ateis diena, kai reikės eiti į žemesnį lygį. Nesu užrietęs nosį, kad NKL man per žemas lygis. Nemanau, kad tai būtų problema.
– Po mėnesio švęsite 35-tą gimtadienį. Kiek sezonų dar tikitės rungtyniauti?
– Nežinau, vasarą sportuoju, prisižiūriu, rimtų traumų turėjęs nesu, skausmais nesiskundžiu, tad tikiuosi žaisti dar bent porą metų. Taip planuoju, o kaip bus, nežinau.
– Turite planą, ką veiksite po to?
– Konkretaus plano neturiu, bet norisi likti krepšinyje, tiek metų esu jam atidavęs, niuansus žinau. Galbūt dirbti kažkur asistentu. Mano svajonė – būti gero trenerio asistentu, mokytis iš jo ir vieną dieną perimti klubo vairą pačiam.
Norėdami komentuoti prisijunkite.