Ramybę Utenoje pasiekęs K.Kemzūra: apie belgo pavyzdį, iš krašto išeinantį E.Skersį ir įtampą A.Trinchieri

Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ komanda prieš tris mėnesius įsivėlė į turbulenciją ir pakeitė vyr. trenerį, o kartu su Kęstučiu Kemzūra pavyko stabilizuoti padėtį.

Pasibaigus dviem ratams Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) uteniškiai žengia ketvirti (10/8), yra netoli Vilniaus „Wolves Twinsbet“ (11/6) ekipos ir pora pergalių atitrūko nuo Jonavos „CBet“ (8/10).

„Kol kas jaučiasi geras skonis – į „langą“ išėjome su geromis nuotaikomis, dabar užduotis neišbarstyti, ką turime, ir tai sutvirtinti. Orientavomės į tai, jog turime tobulėti. Tai nereiškė, kad nesiruošėme varžovams, bet labiau orientavomės į savo žaidimą, ryšius, fizinę kondiciją“, – sakė K.Kemzūra.

Per šį laiką komandoje pasikeitė keli žaidėjai, o tokiomis permainomis treneris gali tik pasidžiaugti, nes jos atrodo išėjusios į naudą.

„Buvo šokas, kai tau paskambina ir sako: nebenoriu būti komandoje. Ką, jei žmogus nenori, per prievartą laimingas nebūsi. Nei jis, nei mes. Kažkur prarandi – kažkur atrandi. Dabar esame laimingi dėl Vincento, nes žmogus turi gerą charakterį, jis daro viską komandai“, – etapą, kai išvyko Gediminas Orelikas, prisiminė strategas.

Krepsinis.net – pokalbis su „Uniclub Bet-Juventus“ treneriu apie tris mėnesius naujame klube, pasikeitusį mentalitetą ir atsiradusią ramybę.

– Kuomet kalbamės, jau praėjo trys mėnesiai kai dirbate Utenoje. Kaip jie pralėkė?

– Gana greitai, laikas bėga, gyveni nuo rungtynių iki rungtynių. Buvo visko: teko ir veidu į purvelį kristi rungtynėse su „Žalgiriu“, buvo pikta, kad taip sužaidėme, turėjome ir traumų, kuomet jau atrodė, kad susilipdome. Bet kažkaip įsisiūbavome ir paskutiniu metu atrodėme neblogai – į pertrauką išėjome su neblogais jausmais.

– Prisimenant tai, kokią „Uniclub Bet-Juventus“ radote, situacija buvo labai kritinė?

– Nuo to laiko komanda pasikeitė, atvyko naujų žaidėjų, sudėtis kita. Žmonės planavo vienaip, nesigavo, taip būna, bet nežinau, kaip gausis mums, liko dar daugiau nei pusė čempionato. Nesinorėtų kažką vertinti iš anksti. Mano akimis, tada komandinės dvasios trūko, o dabar bent rodome kažkokius to požymius. Norėtume, kad toliau dirbtume šia kryptimi ir įpūstume jos dar daugiau. Neieškant kaltų, manau, tiesiog tokia situacija buvo.

– Ką tokioje padėtyje pakeisti sunkiau – žaidimą ar tą minimą dvasią?

– Viskas yra susiję, viskas taisoma. Gali eiti vakarieniauti kiekvieną dieną, bet tai nepadės. Geriausiai padeda geras žaidimas ir pergalės. Tada dvasia lipdosi savaime. Yra daug dedamųjų: charakteriai, tikėjimai, vaidmenys ir jų priėmimas, galų gale – žmonės. Sudėtyje įvyko kokybinių pakitimų ir charakterių prasme. Gal kai kurie ir nėra patys talentingiausi, bet jie įnešė trūkstamo charakterio, bendrumo, kas buvo ir yra svarbu.

– Kaip sakote, labiausiai viskam padeda pergalės. Kaip manote, ar kartais nėra pervertinama trenerio tariamos motyvacijos įtaka? Kartais, kai komanda yra duobėje, pasigirsta, kad gal kažkas kažką nepakankamai motyvuoja.

– Taip jau yra gyvenime, kad teisybė kažkur per vidurį. Visi esame žmonės, tiek pergalės, tiek pralaimėjimai daro įtaką mūsų pasitikėjimui ir bendram darbui. Ta įtampa kyla. Gal komanda nežaidžia taip blogai, kaip nesiseka, bet krepšinyje yra taip, kad varžovas gali žaisti tiesiog geriau – niekas to neįvertina. Jei komanda pasiduoda visuotiniam spaudimui, kad yra problemos, nesusitelkia į save, pasitikėjimą prarasti galima. Arba galima surasti resursų atsispirti ir išlipti iš krizių, kurių turi kiekviena komanda: dėl tvarkaraščio, traumų, nesuveikusių dalykų – kaip sakoma, chemijos.

Bet tos kalbos, kad treneris nemotyvuoja, nežinau – ta motyvacija yra sąlyginis dalykas. Visi profesionalai, tai neturėtų kilti kaip klausimas, nes nuo to tiesiogiai priklauso mūsų karjera. Tik gal žodį suprantame per tiesmukai, gal geriau būtų sakyti surasti maksimalios energijos kiekvieną vakarą. Sutikite, net paprastame gyvenime, jums irgi turbūt ne kiekvieną dieną norisi skaityti, rašyti, uždavinėti klausimus, būna dienų lyg tyčia. Krepšininkai ne išimtis. Čia ir slypi menas. Atrodo, savaitę ruošiesi, darbas atliktas gerai, pasiruoši, žinai, bet tai tik padidina šansus – vis tiek geriausią atlikimą turi parodyti rungtynių metu. Ne visada taip būna.

– Ar to pasitikėjimo Utenos komanda pakankamai prikaupė antrai sezono daliai?

– Matysime, nenoriu prisišnekėti. Kol kas jaučiasi geras skonis – į „langą“ išėjome su geromis nuotaikomis, dabar užduotis neišbarstyti, ką turime, ir tai sutvirtinti. Orientavomės į tai, jog turime tobulėti. Tai nereiškė, kad nesiruošėme varžovams, bet labiau orientavomės į savo žaidimą, ryšius, fizinę kondiciją. Tai lyg pavyko. Taip atsirado ir pasitikėjimas.

Bet čia toks dalykas – jis gali atsirasti ir per didelis, jei galvosi, kad kažkaip apžaisi varžovus. Tai gal buvo rungtynėse su Kėdainiais, sakiau, negalvokite, kad jie kažką padovanos ir atvyks su balta vėliava. Mes irgi nesame tiek talentingi ir geresni, kad neįdėjus darbo kaire ranka galėtume kažką įveikti. Esame, kokie esame, reikia dirbti darniai, susikaupus, tobulėti su kiekvienu maču. Neateisi vieną dieną ir nenuspręsi: va, šiandien būsiu susikoncentravęs visas 40 minučių. Ne, tai vyksta palaipsniui. Tai irgi įdirbis.

Kemzūra, Juventus

– 4 vieta turbūt yra maksimalu, ką „Uniclub Bet-Juventus“ galėjo išspausti iki antrojo rato pabaigos?

– Nežinau, taip nevertinčiau. Dabar norisi, kad nebūtų daugiau traumų, galėtume dirbti kokybiškai, nes neturime prabangos turėti daugiau žaidėjų. Jaunimas padeda, bet turime tik vieną žmogų – Titą Didžgalvį. Jis tikrai padeda, užpildo spragas treniruotėse, nors gal to taip nesimato ir minučių rungtynėse jis negauna. Jis tikrai nėra tik statistas, priverčia prakaituoti visus. Situaciją vertinti sunku, liko daug rungtynių, gali būti visaip. Dirbsime, kad būtų kuo geriau.

– Didelis šokas jums buvo netekti vieno svarbiausių žaidėjų Gedimino Oreliko?

– Buvo šokas, kai tau paskambina ir sako: nebenoriu būti komandoje. Ką, jei žmogus nenori, per prievartą laimingas nebūsi. Nei jis, nei mes. Kažkur prarandi – kažkur atrandi. Dabar esame laimingi dėl Vincento, nes žmogus turi gerą charakterį, jis daro viską komandai. Reikia įvertinti, kad jis nežaidė arti metų dėl traumos, be to, prisijungė prie mūsų mače su „Žalgiriu“, kas nebuvo lengva.

Jo pasiaukojimas persiduoda ir kitiems. Jis ir susitrenkęs, kaip prieš panevėžiečius, rodė charakterį ir žaidė toliau. Smulkūs dalykai. Žmogus nereikalauja nieko ypatingo, derinių sau, jo motorika bei energija užkrečia kitus. Tookie Brownas irgi pastarajame mače kilo nuo suolo ir pavyzdžiu parodė, kaip galima presinguoti, pakreipti rungtynes savo naudai.

– Gal pokyčiai net į naudą?

– Galima sakyti ir taip, bet nebesužinosime.

– Kai šnekėjome su Eimantu Skersiu, jis kalbėjo apie tai, kad Arnaldo Toro mintys yra kažkur kitur, jis pats nesijaučia čia laimingas, tačiau ar pastaruoju metu jis atrodo labiau motyvuotas nei buvo sezono pradžioje?

– Manau, taip. Reikia įvertinti, ko norime, bet bendra situacija komandoje buvo tokia, kad nuotaikos komandoje nebuvo geriausios. Tada lenda visos kitos problemėlės, vienam daugiau, kitam mažiau. Nežinau, gal pavyko jį įtikinti ir motyvuoti, kad jis darytų dalykus, kuriuos gali, ne su ta mintimi jis buvo pakviestas, kad čia rinktų po 20 taškų. Nesakau, kad jis to negali – kai kuriose rungtynėse gali, bet jis turi kitų stiprių savybių: kovoja dėl kamuolių, kaišo skyles gynyboje, nebūdamas super atletu. Kol kas jis padeda komandai ir tie pokyčiai į gerą pusę įvyko.

– Iš rikiuotės iškritus Žygimantui Skučui didesnis vaidmuo teko Ernestui Sederevičiui. Kaip jis tvarkosi su didesne atsakomybe?

– Kartais labai gerai, kartais kažko pritrūksta iš to noro ir jaudulio. Šiaip gerai. Manau, kad jis dirba negailėdamas savęs, dėl darbo tikrai neturiu priekaištų niekam. Ernestas kartais nežino, kiek jis gali – jam reikia priminti. Jis gana atletiškas, gali įmesti, tik kartais to pasitikėjimo jam trūksta.

– Ar savąjį žaidimą pralaužti jau pavyksta Karoliui Lukošiūnui?

– Manau, kad Karolio patirtis, žaidimo supratimas, taiklumas padeda mums. Visi žino jo galimybes, varžovai nenori leisti jam mesti iš toli, kas mums išplečia žaidimą. Jis turėjo sveikatos problemų, dabar apsitvarkė, norėtųsi, kad jis liktų sveikas. Nereikia užkrauti žmogui, kad jis turi mesti daug taškų. Jis mums duoda kokybiškas minutes, yra gudrus, patyręs, gynyboje gal ne geriausias, bet yra vienas tų, kuris supranta, kada ir kur prasižengti geriausiai.

– Ar būsiu teisi sakydama, kad dabar „Uniclub Bet-Juventus“ išgyvena ramiausią etapą? Buvo visko: keitėsi žaidėjai, žaidimas nesiklijavo, keitėsi treneris, Eimantas Skersis išėjo ir grįžo. Bet dabar, toks jausmas, nusistovėjo ramybė.

– Turbūt taip, pastarosiomis savaitėmis tai jaučiasi ir tai turbūt prisideda prie rezultato. Sunku išlaikyti šaltą protą, buvo daug emocijų, kai lūkesčiai buvo vieni, jie nepasiteisina ir turi daryti kažkokius judesius. Ne visada tie sprendimai pavyksta teisingi. Bet net tuo momentu stengėmės koncentruotis į darbą – ką galime kontroliuoti. Šurmulio daugiau buvo viešoje erdvėje, ko negalime kontroliuoti. Ta ramybė turbūt yra laikinai. Tikiuosi, toliau mums seksis, pergalės bus, automatiškai – lūkesčiai augs. O kai jie augs, automatiškai bus ir streso. Reikės mokėti tai suvaldyti.

O dėl Eimanto, ne veltui jis išgyvena – jam daug reiškia ši komanda, jis daug dėl jos aukoja, yra temperamentingas. Kartais išeina iš kraštų, bet tai iš didelio noro.

– Ar daug komandų šį sezoną LKL jus stebina? Pavyzdžiui, Jonavos klubas žengia iškart už jūsų, žemiau jų – panevėžiečiai, aštuntuko gale tokie klubai kaip „Neptūnas“ ar šiauliečiai, o Kėdainių ekipa dar siekia kovoti dėl aštuoneto.

– Kėdainiai tikrai karšta komanda, labai džiaugiuosi pergale prieš juos, nes pirmas kėlinys gero nežadėjo. Kai matai, kaip jie čia atrodo, tai supranti, jog jie pavojingi, demonstruoja uraganinį puolimą, jie dar priskaldys malkų. O Jonava yra labai vykusiai sukomplektuota, jie žaidžia kietai, išnaudoja žaidėjus, galinčius kurti, pridėjo ir Childressą, kuris taškus gali mesti pats. Gal kažką jie stebina, bet kai įsigilini, nelabai nuostabu, jog jie taip atrodo. „Neptūnas“ nėra tokia bloga komanda, manau, jie suras būdų atsitiesti. Jie turi gana gerą sudėtį, tai demonstravo, niekas dar nenurašytas, kovos dar liko daug.

– Artėja KMT savaitgalis, kaip manote, intrigų sulauksime ar jūs labiau klasikinių spėjimų pusėje, jog titulas atiteks „Žalgiriui“?

– Blogas aš prognozuotojas, spėti negaliu, bet esu labiau klasikinių pažiūrų. Tik vienerios rungtynės nėra serija, šansų kitiems neatmetu. Labai priklauso, kiek energijos kas atsiveš, kiek įtampa slėgs „Žalgirį“. Mažiau favoritams svarbu kovoti, o kitiems būtina laimėti. Atsitikti gali visko, bet man atrodo, jog neatsitiks.

– Žvelgiant iš trenerio perspektyvos, kaip manote, ant Andrea Trinchieri pečių krenta daug naštos, žinant, kad sezonas nesiklosto idealiai, pernai pralaimėtas LKL finalas ir titulas yra laukiamas žūtbūt?

– Bet čia yra „Žalgirio“ vyr. trenerio dalia. Negali tikėtis, kad bus kitaip. Įtampos ir srovės gauni ne 220V, o daugiau. Tokia jau šita kėdė. Kitas dalykas, jei pradėsi apie tai galvoti, ką pralaimėjai iki tol, pražilsi ir tau bus labanakt. Manau, jie tiesiog ruošiasi rungtynėms, supranta, kaip mobilizuotis. Blattas man pasakojo apie Jasikevičių „Maccabi“: paskutines dvi savaites iki finalo ketverto nereikėdavo mūsų – Šaras visus treniruodavo, nors buvo žaidėjas. Tokia yra ta koncentracija, kai ateina laikas laimėti titulą.