Rinktinės pasirodymas, kokį prisiminti sunkoka
(63)
Trečiarūšių krepšinio valstybių – Kosovo, Vengrijos – ir ne stipriausios sudėties Lenkijos pasipriešinimą kaip riešutus gliaudžiusi Lietuvos vyrų rinktinė sutiko oponentus, kurie aikštelėje judėjo ne viena, o dviem pavaromis greičiau.
Nors sekmadienį „Siemens“ arenoje Vilniuje rinktinė žaidė pirmąsias rungtynes nuo liepos 1-osios, vaizdas aikštelėje, susidūrus su tik du Eurolygos žaidėjus turėjusiais latviais, atrodė pernelyg klaikus, jog tai galėtų būti nekvestionuojamas pasiteisinimas. Tokią Lietuvos rinktinę prisiminti nelengva.
Dainiaus Adomaičio auklėtiniai žaidė taip, tarsi pirmą kartą paėmę kamuolius į rankas po tingių vasaros atostogų. Tiesa, labiausiai jie atsiliko ne greičiu kojose, bet galvose.
Pirmoje rungtynių pusėje latviai pamažu perėmė rungtynių kontrolę į savo rankas. Neprireikė daug laiko, jog įsitikintume, kad Janis Timma ant parketo jaučiasi labai sklandžiai. Per 12 žaidimo minučių puolėjas sumetė 3 iš 6 tritaškių ir surinko 13 taškų. Dėl kai kurių latvio taiklių šūvių priekaištų Lietuvos rinktinės gynybai negali būti.
Vis tik priekaištų šeimininkai labiausiai nusipelno už žaidimą po didžiosios pertraukos. 8 taškų deficitas (37:45) po dviejų kėlinių netruko pavirsti į dviženklį, o vėliau ir triuškinamą ketvirtajame ketvirtyje.
Visos bėdos prasidėjo nuo gynybos. Janio Strelnieko ir Martino Mejerio „du prieš du“ buvo neįmenamas rebusas Lietuvos rinktinės gynybai, kuri trečiajame kėlinyje rėmėsi stepautais.
J.Strelniekas Lietuvos rinktinės stepautus į šipulius talžė ataką po atakos. Patyręs Pirėjo „Olympiacos“ įžaidėjas vienu driblingu „užsitempdavo“ jį atakavusius Lietuvos rinktinės „centrus“ ir atlikdavo staigius bei tikslius perdavimus įkertančiam M.Mejeriui.
Šis priėmęs kamuolį iš J.Strelnieko turėdavo staigiai reaguoti į Lietuvos rinktinės veiksmus pagalbos situacijose. Blogiausia, jog labai dažnai Latvijos rinktinės „centrui“ nereikėdavo spręsti sunkių galvosūkių. Jam pakakdavo mušti papildomą driblingą link krepšio ir užbaigti ataką netrukdomam.
Ataka po atakos, pikenrolas po pikenrolo, J.Strelniekas siuntė tikslius perdavimus M.Mejeriui maždaug ties baudos metimų linija, o šis netrukdomas atakavo iš po krepšio, kai Lietuvos rinktinės kraštai vėluodavo į pagalbas prie krepšio.
Buvo situacijų, kai jie suspėdavo laiku nusileisti ir sustabdyti M.Mejerį nuo lengvų taškų, bet tada latvis sėkmingai reaguodavo ir įžaisdavo kiekybinio pranašumo situacijas. Kamuolys būdavo siunčiamas į perimetrą, kur užsitaisę laukdavo latvių snaiperiai.
Jie sumetė 15 iš 31 tritaškio (48 proc. tikslumas). Deja, bet dažnas metimas buvo atliktas iš patogių padėčių. Kai M.Mejeris išsiųsdavo kamuolį į perimetrą, Lietuvos rinktinės gynyba privalėjo rotuoti. Ji arba nerotuodavo arba padėdavo iš ten, kur neturėjo – vieno perdavimo atstumu nuo žaidėjo, valdančio kamuolį. Buvo akivaizdu, kad šeimininkų gynybinių rotacijų mechanizmas sekmadienio vakarą buvo ypač chaotiškas.
Du Lietuvos rinktinės žaidėjai supuldavo ant vieno latvio, o šiam belikdavo atlikti ekstra perdavimą kitam perimetre lūkuriuojančiam komandos draugui. Kartais prie varžovų snaiperių nesuskubdavo nė vienas dvikovos šeimininkas, o kartais padėdavo tas, kuris neturėdavo, už ką svečiai šaltakraujiškai baudė.
Gynybinių mechanizmų broką galima būtų nurašyti itin trumpam pasirengimo laikotarpiui. Iki šių rungtynių Lietuvos rinktinė sportavo vos tris dienas. Tačiau kaip tada paaiškinti faktą, jog latviai surinko 14 taškų, tiesiog kartodami netaiklius savo pačių metimus? Tikriausiai atsakymą žino tik kiekvienas atšokusio kamuolio nuo varžovų neatitvėręs asmeniškai.
Draugiškos rungtynės: Lietuva – Latvija (59 nuotraukos)
Lemiamame ketvirtyje bet kokius bandymus užsikabinti dažnai žlugdė kvailos pražangos, leidusios latviams rinktis pigius taškus. Pavyzdžiui, kaip tada, kai mikrodvikovą Aigarui Škelei pralaimėjęs Deividas Gailius griebė varžovui už rankos, nors tuo metu švieslentėje Lietuvos rinktinės komandinių pražangų grafoje degė skaičius „4“.
Likus žaisti penkias minutes iki rungtynių pabaigos, D.Adomaitis nusprendė pakeisti gynybos sistemą ir liepė savo auklėtiniams keistis ginamaisiais nuo įžaidėjo iki vidurio puolėjo pozicijų.
Nors pirmoje atakoje tai atnešė vaisių, kai buvo sėkmingai apsiginta vienas prieš vieną arti krepšio, tolimesni bandymai buvo nevykę. Latviai, neturėdami itin galingų „centrų“, galinčių sėkmingai bausti ūgio pranašumo situacijomis, atakavo lietuvių susikeitimus iš viršaus.
Gynėjai žaidė vienas prieš vieną prieš Lietuvos rinktinės aukštaūgius. Ir jiems tai daryti sekėsi nepriekaištingai. Šeimininkų krepšio tinklelį skrodė tokių žaidėjų kaip Kasparo Vecvagaro, A.Škelės ar Rihardo Lomažo taiklūs metimai, pranokus šeimininkų aukštaūgius.
Bardakas gynyboje atsispindėjo ir veiksmais puolime. Lietuvos rinktinės krepšininkų elgesyje jautėsi neužtikrintumas. Kartą iš puikios padėties neatakavo, o netrukus be reikalo sudelsęs per J.Timmos rankas metė Mindaugas Kuzminskas, vėliau iš neblogos padėties varžovų nebaudė Adas Juškevičius. Galiausiai, toks žaidėjas kaip Lukas Lekavičius, kuris praėjusiame Graikijos pirmenybių sezone nuo baudų metimų linijos metė 92 proc. tikslumu, sugebėjo pramesti abi baudas paeiliui.
Rungtynių pirmoje pusėje ir trečiajame kėlinyje D.Adomaitis puolime gana stipriai akcentavo žaidimą nugara į krepšį. Artūras Gudaitis, M.Kuzminskas ir Edgaras Ulanovas deriniais buvo išvedami žaidimui „ant ūselio“. Vis tik šis planas dažniau įveldavo rinktinės žaidimą į stagnaciją nei atnešdavo apčiuopiamų rezultatų.
Įstrigo M.Kuzminsko ir E.Ulanovo bandymai laužyti J.Timmos gynybą arti krepšio ar A.Gudaičio „centravimas“ prieš M.Mejerį. Minėti latviai tikrai nėra tokie pažeidžiami gynyboje vienas prieš vieną „ant ūselio“, kaip galbūt buvo tikimasi.
E.Ulanovas realizavo tik 2 iš 7 metimų „iš žaidimo“, M.Kuzminskas – 3 iš 11, o A.Gudaitis krepšį atakavo tik 5 kartus (2/5 dvit). Abu metimus jis įmetė, kartodamas netaiklius komandos draugų bandymus. Pastarasis, reikia pripažinti, geriausiai jaučiasi žaisdamas pikenrolus, o ne nerangiais judesiais bandydamas laimėti mikrodvikovas „ant ūselio“. Tuo neblogai galėjome įsitikinti ketvirtojo kėlinio pradžioje, kai M.Mejerio iš vietos nepajudinęs Artūras buvo priverstas mesti atšokęs, ko gerai daryti nemoka.
Įdomu tai, jog blankus Lietuvos rinktinės puolimas pagyvėjo dvikovos pabaigoje, kai D.Adomaitis ryžosi išnaudoti Edgaro Želionio įgūdžius atakuoti iš tolimų distancijų. Tam buvo paranki ir latvių gynybos sistema, kuria jie darbavosi didžiąją mačo dalį.
L.Lekavičius ėmė žaisti pikenpopus su E.Želioniu, prieš tai sutraukdamas lietuvį prižiūrėjusio ir į baudos aikštelę atsitraukusio aukštaūgio dėmesį. Įsiveržusiam L.Lekavičiui belikdavo atmesti kamuolį E.Želioniui, o šis dvi atakas paeiliui į varžovų krepšį pasiuntė taiklius tritaškius.
Latviai reagavo ir pradėjo keistis ginamaisiais, taip neleidžiant sukurti Edgarui galimybės atakuoti iš toli. Vis tik tada jis tvirtai užsiėmė poziciją po krepšiu ir rezultatyviai atakavo oponentų gynėją. Dvikovą E.Želionis baigė kaip rezultatyviausias Lietuvos rinktinės žaidėjas (15 taškų), kas buvo bene vienintelis teigiamas momentas rungtynėse, kurias norėsis kuo greičiau pamiršti.
Gaila, bet šis sumanymas buvo pasitelktas gal kiek per vėlai. Tiesa, neatnešė ir itin daug naudos, nes gynyboje E.Želioniui sunkiai sekėsi stabdyti įkaitusius latvių gynėjus vienas prieš vieną perimetre.
Reikia pripažinti, jog tai buvo labai geros Latvijos rinktinės rungtynės. M.Mejeris atrodė tarsi tvirtas Eurolygos komandos „centras“, labai patogiai jautėsi ir tokie krepšininkai kaip K.Vecvagaras, Andrejus Gražulis ar A.Škele.
Skirtingai nei lietuviai, latviai į Vilnių atvyko jau apšilę kojas dviem nesėkmingais susitikimais su suomiais. Buvo akivaizdu, kad Arnio Vecvagaro auklėtiniai sekmadienį buvo geresnėje fizinėje ir žaidybinėje formoje.
Vis tik, kaip Mindaugas Kuzminskas po rungtynių kalbėjo, pralaimėjus du Eurolygos žaidėjus turintiems latviams namuose 17 taškų skirtumu, jokie pasiteisinimai negalioja. Apsišluoti savo kiemą iki dvikovos su kroatais lieka keturios dienos.
Norėdami komentuoti prisijunkite.